Smulkių prekių transportavimas mikroautobusais į Angliją – ką verta žinoti prieš pervežant?

Smulkių prekių transportavimas mikroautobusais į Angliją atrodo kaip paprastas sprendimas, kol nesusiduri su realybe. Atrodo – keletas dėžių, vairuotojas su vanu, ir kelionė iš Kauno į Londoną kaip ant mielių. Bet taip nėra. Dirbu šitoje srityje jau penkiolika metų ir mačiau visko: nuo idealiai supakuotų siuntų iki klientų, kurie bando įkišti šaldytuvą į keturių kubų krovininį mikroautobusą. Ypač po Brexit viskas pasikeitė – muitai tapo rimtesni, o daugelis vairuotojų apskritai nebeveža į Britaniją. Tačiau jei žinai kelias taisykles, viskas įmanoma. Daug kas klausia tų pačių dalykų, tad pakalbėkim atvirai.

Kainos ir kaip čia viskas suskaičiuojama

Kiek maždaug kainuoja nuvežti dešimt dėžių į Londoną mikroautobusu?

Realiai, jei kalbam apie standartines dėžes iš Vilniaus į Londono centrą, kaina svyruoja nuo dviejų šimtų iki keturių šimtų eurų. Daug kas priklauso nuo to, ar mikroautobusas važiuoja pilnas, ar gabenama tik tavo siunta. Atsimenu vieną atvejį, kai klientas nenorėjo mokėti tris šimtus, tai rado vežėją už šimtą penkiasdešimt – daiktai atvažiavo po trijų savaičių, nes vairuotojas laukė, kol surinks pilną krovinį. Nepatogu, bet tiesa – pigiai greitai nebūna. Kartais geriau primokėti ir turėti garantijas.

Ar kaina priklauso nuo svorio, jei daiktai lengvi, bet užima daug vietos?

Vežant mikroautobusu dažniausiai skaičiuojama ne svoris, o erdvė. Jeigu turi sulankstomą sofą, kuri sveria penkiolika kilogramų, bet užima pusę mikroautobuso, vairuotojas įkainos pagal kubus. Būna ir taip, kad klientas sako: „bet juk lengva!“ Taip, lengva, bet jeigu dėl tos sofos negali pasiimti dar trijų užsakymų, verslas nukenčia. Yra ir tokių, kurie pasislepia daiktus po lova manydami, kad nematys – mato, visada mato. Tiesiog faktas.

Ar galiu pasidalinti mikroautobuso erdve su kitu klientu ir taip sutaupyti?

Tai vadinama daliniu kroviniu. Labai populiaru maršrutuose į Angliją, nes daug žmonių veža po kelias dėžes. Tu sumoki už savo dalį vietos, o ne už visą mikroautobusą. Problema – kad ne visada susiklosto laikai, ir tavo daiktai gali važiuoti ratu po Europą savaitę, kol surenkamas pilnas krovinys. Vieną kartą turėjau situaciją, kai du klientai Londono skirtinguose galuose gyveno. Vairuotojas varginosi dėl pristatymo eiliškumo – neteko miego. Iš dalies tai geras būdas sutaupyti, bet reikia kantrybės.

Kodėl vieni vežėjai prašo tris šimtus, o kiti aštuonis šimtus eurų už tą patį maršrutą?

Kainos skiriasi dėl licencijų, draudimo, patirties ir sąžinės. Pigus vežėjas gali važiuoti be CMR, be draudimo, su privačiu automobiliu. Brangus turi veikiančią įmonę, terminalą, sekimo sistemas. Aš mačiau, kaip žmonės renkasi pigiausią variantą į Bristolį, o paskui savaitę ieško dingusio mikroautobuso. (O gal čia ne į Bristolį buvo, o į Braitoną? Būna ir taip, atleisk.) Nuo to priklauso ne tik kaina, bet ir tai, ar tavo daiktai išvis pasieks tikslą.

Kaip vyksta pats pervežimas

Kokia tvarka daiktai keliauja iš Kauno į Birmingamą mikroautobusu?

Pirmiausia sutariam dėl datos. Vairuotojas atvažiuoja tiesiogiai prie durų, jei kamščiai leidžia – centre kartais neįvažiuoja su didesniu vanu. Apžiūri daiktus, nes kartais žmonės pamiršta paminėti, kad turi pianiną. Supakuotą, aišku, bet pianinas vis tiek pianinas. Krauna, pasirašo popierius, jeigu pasirašo. Kelionė per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją arba Prancūziją – priklauso nuo to, kuria kryptimi šiuo metu geriau važiuoti. Birmingame dažniausiai pristato per dvi–tris dienas, jei tiesioginis reisas.

Ar vairuotojas padės nešti dėžes į antrą aukštą, ar tik iškraus prie šaligatvio?

Čia didžiausias nesusipratimas. Daug kas galvoja, kad vežėjas – tai ir krautuvas, ir bobcat operatorius. Realybė ta, kad vairuotojas padeda rankiniu būdu, jei tai viena kita dėžė. Bet jei tu gyveni aukštadvary be lifto ir reikia tempti spinteles, pasirūpink draugu arba sumokėk papildomai. Buvo atvejų, kai vairuotojas atsisako lipti laiptais dėl nugaros problemų – ir teisus. Jie vairuoja po dvylika valandų, o ne treniruojasi sporto salėje. Aišku, jei sutarta iš anksto, viskas įmanoma.

Kiek realiai trunka kelionė mikroautobusu iš Lietuvos į Angliją su kroviniu?

Techniškai galima įveikti per trisdešimt valandų. Bet realiai? Su pasienio kontrolėmis, privalomomis pertraukomis ir muitine tai užima dvi–tris dienas. Kartais pasienyje Calais stovi valandas dėl dokumentų tikrinimo. Vieną kartą kolega prarado pusę dienos, nes CMR formoje buvo įrašytas ne tas EORI numeris. Mikroautobusas smulkių prekių transportavimui nevažiuoja kaip F1 bolidas. Reikia skaičiuoti su atsarga, ypač jei klientas Anglijoje laukia gyvybiškai svarbių daiktų.

Ar galiu važiuoti kartu su savo daiktais kaip keleivis?

Daugelis mikroautobusų turi vietą šalia vairuotojo, bet tai nereiškia, kad tai keleivinis reisas. Teisiškai čia pilkoji zona. Kai kurie vežėjai leidžia, kiti kategoriškai ne, nes draudimas gali nepadengti keleivio. Aš asmeniškai kartais paimu, jei žmogus neturi kaip kitaip nuvykti, bet pabrėžiu – rizika yra jo. Atsimenu, pirmą kartą pasiėmiau senjorą, o jis visą kelią norėjo kavos su pienu kas dvi valandas ir pasakojo apie anūką. Nuo to laiko darau išimtis tik svarbiais atvejais. Bet oficialiai geriau ne.

Dokumentai, muitai ir visi tie popieriai

Ar reikia pildyti muitinės deklaracijas, kai vežu asmeninius daiktus mikroautobusu į Angliją?

Po Brexit to nebeišvengsi. Jei vežamos smulkių prekių siuntos ar asmeniniai daiktai, reikia bent jau inventoriaus sąrašo anglų kalba. Kartais pakanka detalaus aprašymo, kartais reikia ir muitinės deklaracijos. Viskas priklauso nuo to, ar daiktai nauji, ar naudoti. Buvo labai nemaloni situacija, kai klientas vežė dvidešimt naujų telefonų dėklų – muitininkai iškart įtarė prekybą. Teko aiškinti, kad tai dovanos visai giminei. Nežinau, ar patikėjo, bet paleido. Geriau parašyti per daug informacijos nei per mažai.

Kas bus, jei muitininkas įtars, kad vežu prekybai skirtas prekes, o ne asmeninius daiktus?

Tada prasideda tikras patikrinimas. Atidarinėjamos dėžės, lyginama, ar daiktai naudoti, ar turi etikečių. Jeigu randama penkiasdešimt naujų megztinių su kainų etiketėmis, gali tekti mokėti importo mokestį ir PVM. Kartais muitinėje palieki daiktus savaitei, kol išsiaiškini dokumentus. Buvęs kolega kartą vežė žaislus – pasirodo, reikėjo CE ženklinimo. Tėvas prašė palikti mašiną, kol tvarkėsi. Iš principo, jei tai tavo seni daiktai, rami galva. Viskas priklauso nuo sąžinės.

Ar po Brexit dar galima taip pat lengvai siųsti smulkius krovinius į Angliją, kaip anksčiau?

Ne, negali. Anksčiau tiesiog užkrauni ir varyk. Dabar reikia EORI numerio, o jei vežėjas profesionalas – jis turi turėti UK licenciją arba naudotis tarpininku. Daugelis smulkių vežėjų išvis metė Anglijos kryptį dėl biurokratijos. Tai nėra pasaulio pabaiga, bet reikia kantrybės. Buvo laisvai, dabar yra tvarkingai. Negali tiesiog parvaryti mikroautobuso per Eurotunelį be pasiruošimo. Muitinės pareigūnai Doveryje dabar žymiai griežtesni nei prieš dešimt metų.

Ar reikia kokių nors specialių leidimų vežti baldus į Didžiąją Britaniją?

Baldams kaip tokiems leidimo nereikia, bet jei jie pagaminti iš neapdorotos medienos – oi, tada gali reikėti fitosanitarinio patikrinimo. Anglijiečiai labai saugo savo ekosistemą. Aš asmeniškai vežęs senąją sovietinę spintą – metalas ir laminatas, jokių problemų. Bet klientas kartą bandė gabenti ąžuolinę lentyną, kurią pats buvo drožęs. Muitininkai pažiūrėjo į ją kaip į pabaisą. Galų gale praleido, bet tik po ilgų pokalbių. Jei baldai naudoti ir iš ES šalių, problema mažesnė. Naujiems baldams reikia kilmės dokumentų.

Ką vežti, kaip pakuoti ir ko geriau palikti

Ar galiu kišti drabužius į šiukšlių maišus, ar būtina naudoti dėžes?

Gali, bet nerekomenduočiau. Šiukšlių maišai plyšta, o juose daiktai suslampa, jei kondensatas susidaro. Geriau kartoninės dėžes iš statybinių, ten tvirtos. Bet aš esu matęs ir taip: vienas studentas supakavo visą savo gyvenimą į trisdešimt maišų iš parduotuvės. Atvažiavo – drabužiai kvepėjo obuoliais ir dešromis, nes maišai buvo panaudoti. Jeigu jau naudoji maišus, tik ne tuos permatomus plonuosius. Ir užrišk taip, kad neišbyrėtų. Geriausia – dvigubai.

Ar pavojinga vežti stiklinį staliuką mikroautobusu be medinių dėžių?

Labai pavojinga. Kartais klientai galvoja, kad antklodė apsaugos nuo visko. Ne, mikroautobuse viskas slankioja, ypač staigiai stabdant Olandijoje. Stiklas turi būti apkaltas putplasčiu, o dar geriau – mediniame rėme. Atsimenu, vežiau vitriną į Bristolį. Klientas sakė, kad „tvarkingai supakavo“. Atidarom – popierius. Tik popierius. Stiklas atsilaikė iki Vokietijos, ten sukrito į du gabalus. Teko pirkti naują. Na, ne aš, o klientas, bet vaizdas liūdnas buvo. Nekartok jo klaidų.

Ar galima vežti maisto produktus – rūkytą dešrą, sūrius, sausainius?

Sausainiai ir fabrikiniai saldumynai dažniausiai praeina. O štai mėsa, pieno produktai – griežtai ribojama importuoti į UK asmeniniams poreikiams. Na, techniškai leidžiama tam tikras kiekis, bet realiai muitininkai dažnai konfiskuoja. Buvo istorija su klientu iš Rokiškio, kuris vežė dešrą šeimai į Readingą. Dešra atitiko viską, bet jis dar turėjo penkis litrus kefyro. Kefyrą paliko Doveryje. Dešrą pametėm kur nors Belgijoje dėl šaldymo. Dabar siunčiu sausus produktus – daug paprasčiau.

Ar mikroautobuse galima pervežti kambarinį augalą, pavyzdžiui, didelį fikusą?

Augalai – tai gyvi organizmai, o UK juos įsileidžia labai kontroliuojamai. Reikia fitosanitarinio sertifikato, kuris kainuoja daugiau nei pats augalas. Vienas klientas manęs klausė dėl fikuso. Aš jam atvirai pasakiau – palik seseriai, neskelsi. Arba pirk naują Londone. Jei tai smulkių prekių siunta, o ne visas šiltnamis, paprasčiau palikti. Mažesni augalai kartais prašvelnčiami, bet didelis fikusas žvilgsnį atkreips. Be to, žemė birsite po visą saloną. Ir vargu bau tvarkingai nusiteikę pareigūnai.

Kaip reikia paruošti dviratį, kad jis netrukdytų smulkių prekių transportavime mikroautobusu?

„Įmesti“ – blogas žodis. Mikroautobuse viskas turi stovėti kaip priklauso. Dviratį reikia nuimti vairą, priekinį ratą, ir apvynioti plėvele, kad neįbrėžtų šaldytuvo, jei jis vežamas greta. Dviračiai yra keblūs – jie turi aštrius kampus. Kartą pažįstamas vairuotojas pridarė žalos kitam kroviniui, nes dviratis buvo sustumtas „taip kaip lyg ir tilpo“. Tada paaiškėjo, kad pedalai išdaužė dėžę su indais. Nuostoliai – keli šimtai eurų. Geriau sumokėk už tvirtą pakavimą arba dėžę dviračiui.

Kas gali nutikti kelyje – apie bėdas ir ne tik

Ar dažnai pasitaiko, kad vežėjas paprasčiausiai neprivažiuoja sutartu metu?

Deja, taip. Ypač tarp privačių skelbimų žmonių, kurie pasiima tavo daiktus „kitą savaitę“ ir dingsta mėnesiui. Buvęs kolega iš Panevėžio taip padarė su dviem klientais – paėmė avansą ir nutrūko ryšys. Po pusmečio paaiškėjo, kad pardavė daiktus. Aš nešmeižiu visų, bet rinkoje yra ir tokių. Patikimi vežėjai teikia sutartis, kontaktus, kartais net ofisą. Jei žmogus rašo tik iš naujo numerio ir žada stebuklus už keturiasdešimt eurų – tai signalas. Ne visi, kas turi dyzelinį vaną, yra logistikos profesionalai.

Ką daryti, jei daiktai atvyko sulaužyti, o vežėjas sako, kad taip jau buvo?

Būna ir taip. Todėl visada fiksuok būklę prieš pakrovimą. Fotografuok. Jei vežėjas atsisako pasirašyti CMR ar kitaip patvirtinti krovinio būklę, jau turėtų įsižiebti lemputė. Aš pats buvau situacijoje, kai klientas po dviejų savaičių pareiškė, kad veidrodis buvo be įtrūkimo. Patikrinau savo nuotraukas – tikrai buvo. Bet be įrašo ant popieriaus, teisiniu požiūriu esi silpnoje pozicijoje. Gali kreiptis į teismą, bet ar verta dėl šimto eurų? Geriau iškart rinktis žmogų, kuris nesibodi popieriaus.

Kodėl kai kurie vežėjai vengia pasirašyti ką nors ant popieriaus?

Nes tada atsakomybė krenta ant jų. Popierius – tai įrodymas. Jei nėra popieriaus, gali saugotis. Yra tokių „paslaugų“, kurios išvis neturi licencijų. Jie ir vengia bet kokio pėdsako. Kartais vairuotojas tiesiog tingi, kartais – slepia kažką. Aš visada siūlau pasirašyti bent jau paprastą priėmimo-perdavimo aktą. Jei vežėjas atsako „tarp mūsų pasitikėjimas“ – na, pasitikėjimas gerai, bet kai dings kažkur prie Birmingham be ryšio, pasitikėjimas nesutvers tavo sulaužytos komodos. Rimtas žmogus neturi ko slėpti.

Kaip atskirti patikimą mikroautobuso pervežimą nuo rizikingo pasiūlymo?

Patikimas vežėjas klausia, ką veža. Jis nurodo savo registracijos numerį, turi EORI, atsako į klausimus, net jei tiesmukiškai. Rizikingas siūlo viską už pusę kainos ir skuba. Sakau – jei pirmą dieną pažada pervežti iš Klaipėdos į Edinburgą per dvidešimt keturias valandas už šimtą eurų – tai arba melas, arba vairuos be miego. Dar patikrink, ar turi svetainę, o ne tik Facebook. Nors ir Facebook būna geri. Kaip ir su viskuo – reikia sveikos nuovokos. Beje, brangiau ne visada reiškia geriau, bet pigiau paprastai reiškia blogiau.

Paskutiniai patarimai prieš pervežimą

Ar verta pirkti ką nors naujo, ar geriau iš Lietuvos vežti senus daiktus į Angliją?

Aš dažnai sakau – jei daiktas kainuoja mažiau nei penkiasdešimt eurų ir užima daug vietos, palik ar parduok. Mikroautobuso vieta yra pinigai. Studentai kartais veža senas kėdes, kurias galėjo nusipirkti IKEA už dešimt svarų. Išskyrus sentimentus – tai jų reikalas. Bet logistiškai? Nenaudinga. Kita vertus, jei tai seselės dovana ar senovinis šaldytuvas, kuris dar tarnaus – vežk. Tik nepamiršk pasiskaičiuoti kubatūros. Aš nesu finansų patarėjas, bet pagalvok apie tai pragmatiškai.

Ką daryti, jei daiktai staiga netelpa į mikroautobusą?

Būna. Tu nupieši sąrašą, aš atvažiuoju, o ten buvo daugiau daiktų nei aš planavausi. Tada reikia greitai galvoti: ar vežam du reisus, ar paliekam dalį, ar spaudžiam kaip į sardines. Buvo atvejis, kai klientė turėjo sofą, kuri, pasirodo, buvo iš rankų darbo ir didesnė nei standartinė. Teko atjungti porą galvučių. Kiti daiktai išsibarstė po visą vaną. Nuo to laiko prašau nuotraukų ne tik sąrašo – matyti ir matuoti yra skirtingi dalykai. Geriau išvengti streso.

Ar reikia atskiro draudimo siuntai, jei vežėjas sako, kad turi savo draudimą?

Vežėjo draudimas dažniausiai dengia bendrą atsakomybę, bet nebūtinai tavo specifinius daiktus. Kartais ten yra ribos, pvz., iki tūkstančio eurų už visą krovinį. Jei veži vertingą kompiuterinę techniką, geriau turi savo draudimą arba pasidomėk, kokia yra atsakomybės riba. Buvęs kolega turėjo draudimą, bet jis dengė tik CMR atsakomybę, kuri skaičiuojama pagal svorį. Sulaužyta brangi įranga buvo įvertinta vos į keletą šimtų. Nuo tada patariu klientams visada pasiklausti numerio ir pasitikrinti. Nežinau tiksliai, kaip ten su visais draudikais, bet saugiau pakartoti klausimą nei verkti vėliau.

Kuo skiriasi kurjerinė siunta nuo smulkių prekių transportavimo mikroautobusu į Angliją?

Kurjeris paima dėžę, nuveža į terminalą, perkrauna, rūšiuoja, vėl perkelia. Mikroautobusas važiuoja tiesiai iš taško A į tašką B. Mažiau rankų liesia tavo daiktus, mažiau tikimybė, kad kažkas dings. Bet kurjeris paprastai labiau tinka vienai dėžei. Mikroautobusas – kai yra baldų, buitinės technikos arba daugiau nei trys keturios dėžės. Be to, kurjeris retai norės vežti neregėtos formos daiktus. Mikroautobuso vairuotojas bent jau pažiūri ir pasako, ar tilps. Čia kaip skirtumas tarp autobuso ir taksi: vienas bendras, kitas asmeninis.

Išvada

Smulkių prekių transportavimas mikroautobusais į Angliją yra puikus sprendimas, jei renkiesi teisingai. Svarbiausia – nesigriebti pirmo pasitaikiusio pigaus pasiūlymo, pasirašyti bent jau minimalius popierius ir sąžiningai aprašyti, ką veži. Po Brexit jokių lengvų kelių nebelieka, bet viskas įmanoma, kai žinai taisykles. Jei abejoji – klausk vairuotojo tiesiogiai. Geriau išsiaiškinti prieš nei raudoti po. Sėkmingos kelionės tavo daiktams.