Smulkių krovinių siuntimas į Angliją nuo durų iki durų: ką verta žinoti prieš patikint daiktus vežėjui

Dvidešimt treji metai kelyje tarp Lietuvos ir Anglijos išmokė to, ko vadovėliuose nėra. Smulkių krovinių siuntimas į Angliją nuo durų iki durų atrodo paprastai – pasiimi, nuveži, atveži. Realybė? Sudėtingiau. Klientai galvoja, kad tai kaip taksi: paspaudi mygtuką ir lauk. O ten dar muitai, parkavimas, pakavimas, svoris, laiptai, beviltiški keliai. Toliau – atsakymai į klausimus, kuriuos man uždavinėjo vakare prie kavos. Ne paskaita. Paprasčiausi paaiškinimai iš žmogaus, kuris matė visko.

Pradžia ir kaina

Kiek maždaug kainuoja kelių kėdžių ir stalo siuntimas iš Vilniaus į Londoną?

Žiūrėk, dviejų kėdžių ir stalo krovinys nėra milžiniškas. Jei važiuoji tiesiai, skaičiuok maždaug 280–420 eurų. Kombinuotas variantas gali kainuoti ir 200, bet laukimas bus ilgesnis. Radau seną sąskaitą iš 2019 – tada vežiau už 190. Šiandien dyzelis, apmokami vairuotojai ir Londono nepatogumai kelia kainą. Ai, jei reikia liftais centre – ten dar kita istorija.

Ar jūs pasiimate daiktus Kaune ir nuvežate iki buto Birmingame?

Taip, būtent taip veikia durų iki durų paslauga. Važiuojame į namą Kaune, surenkame iš buto, vežame per Europą, atvežame iki durų Birmingame. Jei trisdešimt antras aukštas be lifto – gali tekti mokėti už nešėjus, vairuotojas vienas nepaneš. Buvo atvejis, kai klientė sakė, kad liftas yra, o pasirodo – neveikiantis. Teko nešti dešimt aukštų. Nerekomenduočiau.

Ar galiu pats atvesti daiktus į jūsų sandėlį Vilniuje ir sutaupyti?

Galima, bet tartis reikia iš anksto. Sandėlis (ai, terminalas Naujojoje Vilnioje) dirba ne visada. Kartais ten nėra kas priima, ypač savaitgaliais. Sutaupysi gal dvidešimt eurų, bet aš pats mieliau pasiimčiau pats, nes matau, kas per daiktai. Buvo, kad atnešė televizorių be apsaugos, o popieriaus jau nebeturėjome. Teko improvizuoti. Jeigu pats veši – būk pasiruošęs viską gerai supakuoti.

Kodėl vieni vežėjai prašo tris šimtus, o kiti beveik tūkstantį už tą patį?

Čia bedugnė. Pigūs pasiūlymai dažnai slepia neapdraustus vairuotojus be licenzijos (oi, licencijos), kurie krauna daiktus į priekabą su metalo laužu. Tikras pervežimas reiškia mašiną, draudimą, maršrutą ir komunikaciją. Pigiau dažnai reiškia, kad daiktai savaitę guli kieme po atviru dangumi. Mačiau. Kainos neturi būti astronomiškos, bet jei per maža – klausk, kodėl. Paprastai yra kodėl.

Ar reikia mokėti prieš kelionę ar galima atsiskaityti grynais atvežus?

Standartiškai imame trisdešimt procentų avanso, kad rezervuoti vietą. Likutis – pristatymo metu, dažnai grynaisiais, nes Anglijoje ne visi turi terminalus. Buvo, kad klientai sumokėjo viską, o paskui pakeitė adresą. Kai pinigai pervesti – sudėtinga grąžinti. Etapinis mokėjimas apsaugo abejus galus. Pasiruošk teisingomis kupiūromis, nes vairuotojas neturi grąžos tūkstančiui svarų.

Pakavimas ir paruošimas

Kaip supakuoti stiklinę vitriną, kad ji Angliją pasiektų sveika?

Stiklas labai kerliškas. Naudojame bublinę plėvelę, kartonines kampus ir apsauginį kartoną. Jei plonas – dėžėje neturi būti didelių tarpų, užpildytų putomis. Klientas kartą suvyniojo į laikraščius. Atvažiavo šukių krūva. Keliai ypač M1 greitkelyje nėra tobuli, slalomi tarp duobių. Nepatingėk nupirkti pakuotės. Pigesnė plėvelė, nei nauja vitrina. Laikykitės tos taisyklės.

Ar man pačiam reikia nešti daiktus iki mašinos, ar jūs užeinate į butą?

Durų iki durų reiškia, kad mes užeiname. Du žmonės paima iš buto, nuneša iki liftų, krauna į mašiną. Jeigu tavo namas miške ir mašinos neprivažiuos – tada neši iki vartų. Standartiškai nereikia. Buvo Jonavoje – klientas gyveno už du šimtus metrų nuo asfalto. Nešėme per griovį. Lyjant. Nepamenu tiksliai, atrodo, tą dieną lijo. Tokie reikalai.

Ką daryti, jeigu neturiu originalios televizoriaus dėžės?

Originalios nereikia. Užtenka tvirtos dvigubos dėžės, bublinės plėvelės ir ekrano apsaugos. Jei dėžė per didelė – viduje turi būti užpildo, kad televizorius neslidinėtų. Aš labai bijau vežti ekranus be dėžių, netrukčios pakeliui. Aišku, jei rizikuoti nori – galima, bet aš nepatariu. Gerai pagalvok, nes Anglijoje televizoriai brangūs, o gailėtis vėliau nemokama.

Ar svarbu ant dėžių rašyti, kas viduje?

Taip, ir labai svarbu. Nurodyk kambarį ir kryptį – „štai šita pirmyn“. Kraunant dažnai peržiūrime turinį, kad žinotume, ką dėti apačion. Jei etikečių nematai – spėlioji, o spėliodamas sudedi komodą ant stiklo. Kartą klientas pažymėjo A, B, C, o legendos nepasakė. Londone atrišinėjome dėžes kaip testą. Ir įrašyk telefoną ant dėžių, jei kas nutiks. Pravers.

Ar galiu siųsti drabužius maiše, o lentyną jau supakuotą, viską kartu?

Gali, bet nepatogu. Maišai slidūs, čiuožia tarp dėžių. Geriau viską sutalpinti į standžias dėžes arba drabužių dėžes su laikikliu. Jei slidūs paviršiai – prieš krovimą aprišame plėvele. Buvo reisas, kai klientė supakavo tik pusę, kitus tiesiog suvertė. Londone atrodė kaip šiukšlynas. Mes nevalome. Supakuok tvarkingai – mašinoje vietos per akis nėra, ir kiekvienas centimetras turi dirbti.

Kas dedasi kelyje

Kelias dienas važiuoja mano sofa iš Kauno iki Mančesterio?

Optimistiškai – dvi trys dienos. Realiai – keturios šešios. Mašinos važiuoja ne tuščios, sustoja Belgijoje, Prancūzijoje, kaupiami kiti kroviniai. Pasienyje kartais eilės. Kartą prastovėjome šešiolika valandų dėl patikrinimų. Sofa atvažiavo sveika, bet klientas jau buvo išplikęs. Vairuotojai turi poilsio laiką – negali varyti be sustojimų. Kantrybė čia tavo geriausias draugas.

Ar mano daiktai važiuoja tiesiai, be persikrovimų?

Jei pilnas mikroautobusas – taip. Jei dalinis krovinys – galbūt pakeičiama mašina pakeliui, pvz. Olandijoje. Tai normalu Europoje. Svarbiausia – fiksuojame nuotraukose. Būna ir taip, kad persikraustant Kaune vienas lagaminas paliekamas antrame aukšte. Radome. Stengiamės, kad nepersikraipinėtų, bet kombinuotuose reisuose rinkoje taip jau būna.

Kaip galiu sužinoti, kur šiuo metu yra mano krovinys?

Rimti vežėjai rašo kas kelias valandas. Realybėje dažnai matysi tik „išvyko“ ir „pristatyta“. GPS seklių retai, nes brangūs ir vairuotojai juos pameta. Aš skambinu vairuotojams ir klausiu. Vakar vaikinas buvo Lilio mieste prie kebabinės. Paprašyk numerio ir kartkartėmis rašykis. Jei neatsako per dvi dienas – jau blogas ženklas. Rimtas.

Ar tikrai nepames mano daiktų pakeliui?

Stengiamės. Bet kuo daugiau daiktų, tuo didesnė rizika pasimesti. Ypač jei kraunama be sąrašo. Kartą radome svetimą lygintuvą – niekas nežinojo, iš kur. Greičiausiai vairuotojas įkrovė tamsoje. Siūlome fotografuoti sutalpinimą mašinoje. Blogi pervežėjai nepatiria sąžinės graužaties – tiesiog paleidžia. Mes darome sąrašus, bet prisipažinsiu – paskutinį kartą sąrašas buvo mano telefone, o jis išsikrovė pakeliui.

Kada konkrečiai išvažiuoja mašina – tada, kai surinkote mano daiktus, ar pagal grafiką?

Pagal grafiką, bet dažnai vėluoja diena kitokia. Jei paimta pirmadienį, o pilnėja iki trečiadienio – važiuoja trečiadienį. Retai surenkame vieną siuntą ir tuoj pat traukiam. Net neatsimenu tokio atvejo, gal tik Kalėdų išvakarėse, kai skubėjo visi. Durų iki durų nereiškia, kad po surinkimo tuoj pat išriedama. Reikia optimizuoti maršrutą. Važiuojame, kai turime pakankamai krovinių. Kitaip sąskaita kaip privatus lėktuvas.

Anglijoje – pristatymo realybė

Kaip atrodo pristatymas Londone, jei prie namo nėra kur sustoti?

Pragaras. Londonas turi raudonas zonas, gyvenamuosius kiemus ir policininkus, kurie medžioja. Kartais negalima sustoti prie pat durų. Vairuotojas ratuoja aplink, o tu neši nuo kampo. Buvo Kensingtono rajone – dviejų su puse valandos sofos iškrovimui, nes vietos nebuvo. Kaimynai piktinosi ir vienam net grasino iškviesti policiją. Londone „durų iki durų" kartais virsta „iki artimiausio taško, toliau – tavo bėda". Geri vežėjai įspėja. Tikėkis visko.

Ar turiu būti namuose visą tą dieną, kai planuojamas atvežimas?

Deja, taip. Bent pusdienį. Labai sunku numatyti tikslų laiką – kas nutiks M6 greitkelyje. Vairuotojai skambina likus valandai. Jei tavęs nėra – taikome sandėliavimo mokestį. Aš pats piktas būnu, kai turiu visą dieną laukti, bet kitaip neveikia. Skambink apie dešimtą ryto ir pasitikslink. Kartais jie patys nežino tiksliai – kamščiai. Būk lankstus ir kantrus.

Ar vairuotojai padeda užeiti į vidų ir sustatyti svetainėje, ar tik numeta prie durų?

Durų iki durų – iki durų. Vidun neštis jau papildoma paslauga. Vairuotojai į pirmą aukštą įneša, jei nėra laiptų. Jeigu nori, kad sudėtų į antrą kambarį – tartis reikėjo iš anksto. Londone laiptinėje nešios tik už papildomą atlygį. Nesu saldžių pasakų pasakotojas – jie neturi geležinių nugarų. Fiziškai sunku. Susitark dėl visko prieš kelionę, ne paskutinę minutę prie durų.

Ką daryti, jei naujieji namai antrame aukšte be lifto?

Reikia pagalbinių rankų. Vienam vairuotojui nešti spintą į antrą aukštą – tiesus kelias į ligoninę. Turime kontaktų Londone, Tauntonyje, Birmingame, bet jie kainuoja. Maždaug keturiasdešimt–šešiasdešimt svarų per valandą. Buvo Liverpulyje – klientas sakė „tik keli laipteliai“. Pasirodo, trisdešimt šeši laipteliai. Vairuotojas atsisakė nešti vienas. Teko skambinti vietiniam vaikinui. Sutark iš anksto. Antraip gali laukti gatvėje su sofa.

Ar reikia mokėti muito ar PVM mokestį atsiimant daiktus Anglijoje?

Šitas klausimas po Brexit mane verčia pasirausti papilvėje. Jei siunčiami tik asmeniniai, naudoti daiktai, pagal taisykles neturėtų būti muito. Bet... atvirai sakant, su muitais aš nesu šimtu procentų tikras, nes taisyklės keičiasi kaip kojinės. Anksčiau viskas slinko laisvai. Dabar kartais prašo papildomų paaiškinimų. Geriausia – pasiimti vartojimo įrodymus. Paskambink į vietos muitinę. Aš patarinėju praktiškai, o ne teisiškai.

Kai neatitinka lūkesčių

Kas jei mano daiktai vėluoja dvi savaites – ar tai normalu?

Normalu? Ne. Pasitaiko? Taip. Ypač jei vežėjas paėmė daiktus, o jie savaitę guli Kauno aikštelėje, nes nesurinko pilno krovinio. Arba stringa Doverio uoste. Dvi savaitės – jau kritinis laikas. Tuomet turi teisę reikalauti paaiškinimo. Yra tokių įmonių, kurios pasiima pinigus ir dingsta radaruose. Štai kodėl aš sakau – nemokėk visko iš anksto. Jei vėluoja daugiau nei dešimt dienų ir nekelia ragelio – pradėk rimtai nerimauti.

Ar galima kažką padaryti, jei krėslas atvažiavo subraižytas?

Pirmas žingsnis – nufotografuoti prieš pasirašant priėmimo aktą. Jei pasirašei, kad viskas gerai, o paskui radai subraižymą – bus labai sunku. Draudimas turėtų padengti, bet smulkiems įbrėžimams ne visada išmoka. Yra tokių bendrovių, kurios slepiasi už mažų raidžių sutartyje. „Tai senas daiktas, nusidėvėjimas“ – toks jų mėgstamiausias triukas. Mačiau, kaip subraižė antikvarinę komodą, o kalbėjo, kad ji jau buvo sena. Pasidomėk draudimu iš anksto.

Ar saugu siųsti kompiuterį ir pasą kartu su baldais?

Atsakymas – ne. Pasą tikrai ne. Kompiuterį – jei labai reikia, bet labai gerai supakuotą ir su draudimu. Šiaip aš pats nesiunčiu brangios elektronikos su baldais – ten temperatūrų kaita, drėgmė, apkrovos. Ypač kai dėžės slenka. Pasą ar svarbius dokumentus siųsk registruotu paštu arba vežk pats. Buvo reisas prieš trejus metus – lagaminas su dokumentais dingo dar Klaipėdoje. Radome tik po mėnesio. Nelabai padeda, jei tau reikia įsidarbinti kitą savaitę Londone. Mąstyk paprastai: be dokumentų – tu niekas.

Ką daryti, jei vežėjas tiesiog nekelia telefono tris dienas?

Tada tu supranti, kad pasirinkai ne tą žmogų. Rimtieji vežėjai atsako per kelias valandas, net jei važiuoja. Jei tris dienas tyla – arba jie turi bėdą, arba tave apgavo. Parašyk elektroninį laišką, žinutę per platformą, jei ten užsisakiai. Jei ir po savaitės tyla – ieškok juridinės pagalbos ar bent grasink policija. Žinau, kad skamba drastiškai, bet mačiau istorijų, kai žmonės mokėjo po keturis šimtus eurų ir liko be daiktų ir be pinigų. Blokuoja numerius, pakeičia pavadinimą ir vėl skelbiasi Feisbuke. Renkis vežėją su realiomis apžvalgomis, ne nupirktomis.

Ar verta pirkti draudimą senam pianinui, jei jis jau ir taip nebe pirma jaunystė?

Senas pianinas turi sentimentalią vertę, kurią oficialus draudimas vertina pagal svorį. Jei jis kainuoja šimtą eurų kaip daiktas, o prisiminimuose – tūkstantį, draudimas neatlygins sielvarto. Bet jei turi antikvarinę vertę – tada taip. Kita vertus, pianinai siaubingai sunkūs. Juos vežame ant ratukų, bet jei ten laiptai... pridėk papildomą draudimą, bet geriau – geros pakavimo paieškos. Vienas klientas iš Bristolio man rašė, kad vežimas buvo brangesnis už patį pianiną. Jis juokėsi. Aš irgi. Svarbiausia – saugiai pristatyti.

Koks realus skirtumas tarp tokių pervežimų ir tiesiog siuntų paštu, jei vežu tik kelias dėžes?

Skirtumas kaip diena ir naktis. Paštas matuoja kilogramais, riboja skysčius, baterijas, stiklą. Durų iki durų pervežėjas paima namuose, veža vienoje mašinoje ir pristato tiesiai. Paštu siųsdamas į Angliją rūpinsies pats – pristatymo į namus nėra garantuoto, gausi pranešimą iš skyriaus už trijų mylių. Penkios dėžės pervežėjui – niekis, o tau – gyvenimas dėžėse. Paštas pigesnis, bet tuomet sutaupai tik pinigų, o ne nervų.

Išvada

Per trisdešimt netriukšmingai praleistų metų ant kelio tarp Lietuvos ir Anglijos išmokiai vieno dalyko – smulkių krovinių siuntimas į Angliją nuo durų iki durų yra ne apie idealius scenarijus, o apie gerą pasiruošimą. Geras vežėjas nepasižada auksinių kalnų, o pasako atvirai, kur gali kilti problemų. Nepasitikėk tais, kurie viską žada per pigiai ir per greitai. Paklausk apie draudimą, parkavimą, laiptus. Būk savo perkraustymo šeimininkas, o ne stebėtojas šone. Anglija nėra už pasaulio krašto, bet kelionė iki jos verta dėmesio kiekvienoje dėžėje ir kiekviename žingsnyje.