Skaidri kaina be paslėptų mokesčių už pervežimą į UK – ką slepia po gražiu pažadu?

Dirbu šitame reikale jau gal kokią dvyliktą metą – tarptautiniai perkraustymai, važinėjimai iš Lietuvos į Angliją, atgal, vėl į Birmingamą, Manchesterį, kartais ten, kur net rodmenių nėra. Ir galiu pasakyti vieną dalyką: kai klientas ieško skaidrios kainos be paslėptų mokesčių už pervežimą į UK, dažniausiai randa puslapį, kur didžiosiomis raidėmis parašyta „jokių staigmenų“, o po to staigmenų pasitaiko. Taip, rinka yra šiurkšti. Taip, yra sąžiningų žmonių. Bet jei nežinai, į ką žiūrėti – sumokėsi dvigubai. Štam DUK bandysiu paaiškinti kaip yra iš tikrųjų, be cukraus.

Kiek tai realiai kainuoja, kad nereikėtų keisti kelnių baigus skambutį

Kokia vidutinė kaina už pervežimą iš Lietuvos į Angliją?

Oi, čia kaip su automobilio remontu – iš pradžių pasakys tris šimtus, paskui pridės už vožtuvus. Du kambarių butas su baldais iš Vilniaus į Londoną dažniausiai kainuoja tarp keturių ir aštuonių šimtų eurų. Vienas fotelis – gal ir pigiau. Bet jei tau telefonu pasakė šimtą penkiasdešimt už viską, tai arba aš nieko nesuprantu, arba ten kažkas ne taip. Dažniausiai – ne taip. Kaina priklauso nuo kubinių metrų, atstumo ir ar reikia tempti laiptais.

Kodėl vieni vežėjai prašo 300, o kiti 800 eurų už tą patį?

Tai kad nėra „to paties“, hmm? Kas siūlo tris šimtus, greičiausiai veža kombinuotą krovinį – tavo sofa važiuos su kažkieno šaldytuvu. O kas prašo aštuonių – siunčia tau skirtą mašiną, nors to nereikia. Kartais pigiau verta, jei turi laiko laukti. Tik jei kaina žemiau rinkos trigubai, kažkur už kampo gulės papildomas punktas. Arba neveikiantis draudimas. Arba senas mikroautobusas, kuris luš kelyje.

Ar tikrai nėra jokių papildomų mokesčių?

Jei viską aptarėt raštu, apėjot laiptus, lifto dydį – gal ir nėra. Realybė kitokia. Nepaminėjai, kad naujieji namai Londone ketvirtas aukštas be lifto? Užnešimas gali kainuot. Arba keltas – jei maršrutas pasikeitė. Aš stengiuosi, kad klientai gautų tikslią sumą iš karto, bet šitą reikia užsitarnauti sąžiningu pokalbiu. Jei pats nežinai, kiek daiktų, negali tikėtis, kad kas nors kitas žinos geriau. Šūkiai neišsprendžia problemų.

Ką slepia už gražios kainos?

Kas yra paslėpti mokesčiai tarptautiniuose perkraustymuose?

Tai kai sąskaitoje atsiranda eilutė, apie kurią niekas nekalbėjo. Mandagumo mokestis. Priemoka už greitą aptarnavimą. Kuro indeksas – nors dyzelis nepabrango. Kartais paprasčiau: „sofa netelpa, reikia antros mašinos“. Nors aš mačiau tą sofą nuotraukoje. Blogiausia, kai paslėpti mokesčiai vadinasi „administravimas“. Po Brexito kai kurie naudoja muitą pasiteisinimu, nors asmeniniams daiktams jo dažniausiai nėra, jei viskas naudota. Rask, kur tai parašyta.

Kodėl kai kurios įmonės nenori pasakyti galutinės sumos telefonu?

O tu pats pasakytum kainą neužmatęs prekės? Kai kurios įmonės – brokeriai. Jie parduos tavo užsakymą kitam, o maržą pridengia neaiškumu. Dar nežino, kiek mokės vežėjui, tai ir tau negali pasakyt. Aš stengiuosi nurodyti kainą greitai, bet jei klientas sako „daug visokių daiktų“, turiu matyti. Ne visada lengva pasiūlyt tikslią sumą, jei pats klientas nežino, ką veža. Būna. Bet sąžiningas brokeris bent jau pasako, kad yra tarpininkas.

Ar galiu pasitikėti kaina, kuri pasakyta per 30 sekundžių?

Per trisdešimt sekundžių? Tik jei pasiūlys picą. Rimtai – ne. Per pusę minutės tik preliminarų diapazoną. Reikia žinoti adresus, liftą, kiek dėžių, ar baldai išardomi. Turėjau atvejį: klientas pasakė „daug mažai daiktų“, o ten buvo šimtas penkiasdešimt (na, gal šimtas, atsiprašau, neskaičiavau iki galo) dėžų. Užtrukom penkias valandas. Jei būčiau davęs kainą per trisdešimt sekundžių, būčiau pralošęs. Geriau geras pokalbis nei gražus skubotas pažadas.

Kas dar gali nutikti kelyje, kai mašina jau išvažiavusi?

Ar reikia mokėti, jei vairuotojas turi palaukti pusdienį pakrovimo aikštelėje?

Taip. Laukimo laikas kainuoja. Vairuotojas turi valgyt, miegot, ir darbo valandos yra darbo valandos. Pirmos dvi valandos dažnai būna įskaičiuotos. Bet jei gyveni toli ir vėluoji... skaičiuok. Turėjau klientą Klaipėdoj, kuris pamiršo, kad sutarėm devintą. Atvažiavo vienuoliktą. Vairuotojas sėdėjo. Klientas pyko ant mūsų. Nesusipratimas. Būna. Sutartyje turi stovėti: laukimo laikas – tiek eurų. Kitaip ginčas be pabaigos ir draugystė be ateities.

Ką daryti, jei mano baldai ir dėžės užima daugiau vietos, nei skaičiavome?

Klasika. Paskambina: „trys kubiniai metrai“. Atvažiuoji – septyni. Kur dėsi? Jei sąžiningas ir turi vietos, bandys susispausti, bet jei mašina pilna – problemos. Arba antras reisas, arba dalis lieka. Gali prisidėti mokestis. Jeigu iš anksto siuntei nuotraukas ir matėsi, kad septyni – tada mūsų kaltė jei neteisingai įvertinom. Bet dažniausiai pasikeičia tavo planai. Aš visada klausiu dukart, kartais triskart. Nes paskui spaudžiam pečius abudu – ir tu nepatenkintas, ir mes įtempti.

Ar reikia drausti daiktus ir ar tai įskaičiuota į pasiūlytą sumą?

CMR draudimas yra, bet ne viską dengia. Specialus krovinių draudimas kainuoja atskirai. Ar įskaičiuota? Turi būt parašyta pasiūlyme. Aš pats nežinau tiksliai, kaip ten su draudimo kompanijom po Brexito – jie keičiasi kaip kojines. Bet jei vežėjas sako „viskas apdrausta“, paprašyk pažymos. Neseniai girdėjau apie vaikinus, kuriems sudužo stiklinis stalas, o draudimas atsisakė mokėt. Tiksliai pasakyta kaina turi rodyt ir draudimo punktą aiškiai.

Sutartys ir dokumentai – ką realiai pasirašai

Kur turėčiau matyti galutinę kainą prieš pakraunant pirmą dėžę?

Rašto. Sutartyje. Pasiūlyme arba aiškiam laiške. Kai pirma dėžė keliauja, tu jau turi žinoti, už ką moki. Mačiau, kai žmonės pasirašo neperskaitę. Nežino, kad yra priemoka už savaitgalį. Kad kuro korekcija galioja. Paskui skambina ir klausia, ar normalu. Ne, bet tu pasirašei. Todėl galutinė suma turi šviestis kaip dieną. Jei jos nėra – nestumk dėžių. Kai kuriems tekstas atrodo nuobodus, bet tai tavo pinigai.

Ar gerai, jei viskas telpa į vieną SMS ir žodinį patvirtinimą?

SMS ir žodinis patvirtinimas – lyg sutartis ant kavos popierėlio. Gali suveikti, jei abu sąžiningi. Bet jei vienas meluoja, o tu neturi rašytinių įrodymų – turi problemą. Aš siunčiu sutartis el. paštu, nors biurokratiškai atrodo. Po istorijos su klijentu, kuris pamiršo dviejų savaičių tarpą... apsidraudžiau. SMS kaip priminimas – okey. Kaip vienintelė sutartis – nelabai. Ypač kai vežame į Jungtinę Karalystę.

Kas nutinka, jei situacija pasikeičia – gal pabrangsta ar atpigu?

Keičiasi kaina. Logiška. Atšaukė kelionę – tuščia mašina. Paprašei stalų – reikia vietos. Bet pabrangimas neturi krist iš dangaus. Iš vieno kambario tapo trys su fortepijonu – kita kalba. Aš stebiuosi, kaip žmonės planuoja du mėnesius, o paskutinę savaitę prisimena spintą. Žmogiška. Bet jei sutartyje rašo „kitais atvejais dvigubas tarifas“ – tai jau spąstai. Rask tą punktą.

Kas labiausiai vargina klientus UK kelyje?

Kodėl kai kurie vežėjai prašo mokėti grynaisiais tiesiogiai prie kabinos durų?

Nes nenori mokėti mokesčių. Kai vairuotojas sako „padarysim pusę kainos be sąskaitos“, jis ne tau daro paslaugą. Tau lieka nulis garantijų. Sugedo šaldytuvas kelyje? Rodyk pirštu. Kažkas dingo? Skambink vėjui. Grynieji dar karaliai tarp vairuotojų, ypač pilkoje zonoje. Bet aš patarčiau bėgti. Suprantu, kad nori sutaupyt. Tarptautinis perkraustymas nėra turgus. Net jei pradžioje atrodo pigu, pabaigoje atsiris nepaskaičiuota rizika – arba slėptuvė mokesčiams.

Ar normalu, kad kaina priklauso nuo to, kurią savaitę skambinu?

Na taip, ir ne. Kaip lėktuvo bilietai – rugsėjį pigiau, gruodį brangiau. Jei vežėjas tuo metu turi laisvą mašiną netoli tavęs, gausi nuolaidą – grįžtamasis krovinys. Bet jei skambini pirmadienį rytą, kai visi skambina, kaina aukštesnė. Kas nenormalu? Kai brokeris sako, kad šią savaitę dviguba vien dėl „didelio srauto“, nors realiai nemoka suplanuot maršruto. Tai bandymas nulupti. Dėl to stengiuosi kainas laikyt stabilias, nors kartais ir pats pasimetu tarp pirmadienių.

Ką daryti, jei vairuotojas Londone paprašo sumokėti papildomą kuro priemoką?

Nepasirašyk, jei to nebuvo sutartyje. Kuro kainos kyla kasdien, bet rizika tenka verslui. Jeigu prieš mėnesį sutartas fiksuotas mokestis – jis nesikeičia. Mačiau chuliganų, kurie Dubline pareiškia: „dyzelis pabrango, duokit šimtą eurų“. Jei sutarty nulis apie kuro indeksą – atsisakyk. Rimtas vežėjas įskaičiuoja svyravimus į verslą. Blogas bando gelbėti pelną tavo sąskaita. Skambink ofisui. Jei ofiso nėra – svarstyk, ar verta apskritai juos rinktis. Londone yra kam pasiskųst.

Paskutiniai patarimai prieš paspaudžiant „sutinku“

Ar galima derėtis dėl tarptautinio pervežimo kainos be papildomų mokesčių?

Visada galima bandyti. Jei klientas normalus, be dešimties skambučių per dieną – gali nuleist dešimt procentų. Ypač jei turi lankstumą dėl datos. Yra riba. Jei deriesi nuo trijų šimtų iki dviejų už visą butą į Londoną – nieko gero. Vairuotojas atsives sulūžusią mašiną arba pasiims dar du krovinius, kad uždirbtų. Derėtis – taip. Dėl sąžiningos sumos derėtis – irgi taip. Bet jei galutinė kaina per maža, sumokėsi kitur – laiku, nervais arba daiktais. Tai matematika.

Ką reiškia „viskas įskaičiuota“ ir kodėl tai kartais kartojama pavojingai?

Tai reiškia, kad kas nors nori greitai parduot. Viskas įskaičiuota – puiku. Bet kas yra „viskas“? Pakrovimas? Iškrovimas? Keltas? Muitinė? Laukimas? Jei sąrašo nėra – „viskas“ gali reikšti tik važiavimą, o krausi pats. Turėjau atvejį Oksforde: „viskas įskaičiuota“, o paskui pareiškė, kad iškrovimas – penkiasdešimt svarų papildomai, nes „skubu kitur“. Visos paslėptų mokesčių istorijos prasideda nuo gražių frazių. Reikalauk punkto sąrašo. Ilgas laiškas geresnis nei trumpas melas.

Ar verta mokėti avansą ir kokia suma yra sveiko proto ribose?

Kartais verta, kartais ne. Aš imu trisdešimt procentų, kai rezervuoju datą. Tai normalu – mašina užimama, kiti atstumiami. Bet jei prašo visos sumos prieš metus – bėk. Šimtas, du šimtai eurų – dar okey. Penki šimtai – didelė rizika. Buvo atvejis prieš penkerius metus, kai įmonė praparolino avansus ir dingo. Pamenu istoriją (o gal gerai, kad nepamenu pavadinimo, nes nežinau ar galiu viešai minėt), bet pamoka aiški. Avansas mazina tavo derėjimosi galią. Pinigai rankoje – ramybė. Bet minimalus avansas yra normali praktika.

Ką daryti paskutinę minutę, jei vežėjas staiga pareiškia, kad reikia primokėti?

Pirmiausia – nekrauk tol, kol nesupratai kodėl. Antra – skambink ofisui. Trečia – tikrink sutartį. Jei primokėjimas nebuvo numatytas – atsisakyk. Vežėjas dažnai spaudžia, nes mašina stovi, kaimynai žiūri, žmona nervinasi. Tai strategija. Mačiau Londone: vairuotojas paprašė šimto eurų už „papildomą atstumą“, nors namas pagal postcode. Klientas sumokėjo iš baimės. Po to rašė skundus. Geriau stabdyti krautį ir aiškintis. Neleisk spausti laiko trūkumu. Pasirašius sutartį turi gauti būtent tai, kas aptarta.

Brexit, muitai ir tos smulkmenos, kurios virsta dideliais galvos skausmais

Ką reikia žinoti apie muito mokesčius daiktams, vykstantiems į Didžiąją Britaniją?

Po 2021-ųjų taisyklės pasikeitė. Asmeninius naudotus daiktus vežant muito dažniausiai nėra, jei gyvensi naujoje vietoje. Bet reikia deklaracijos, o tai popierius, kurį kažkas turi užpildyti. Kai kurios įmonės daro už tave, kai kurios sako „tvarkykitės patys“. Man atrodo (tiesiog manau, nes čia keičiasi kaip oras Londone), kad jei sakoma „jokių muitų rūpesčių“, tai turėtų būt įskaičiuota. Jei muitas prisimetė dėl klaidos – kas moka? Tikrink sutartį. Klausiu muitininkų, kai nežinau.

Ar aš pats turiu padėti krauti, ar tai įeina į aptartą kainą?

Priklauso nuo sutarties. Rimtos įmonės turi porininkus, du žmones krauna. Bet jei veži vieną sofą, kartais pats padedi, kad greičiau. Sutartyje turi aiškiai rašyti „su pakrovimu“. Buvo atvejis: vairuotojas atvažiavo vienas, o butas trečiam aukšte. Klientas – pensininkas. Aš pats tempiau kartu su juo. Neprofesionalu, bet žmogiška. Jei rašo „full service“ – gali žiūrėti pro langą. Jei „door to door“ – gali reikšti, kad duris pasieks, o įeisi pats. Nejuokauju. Rask tą punktą sutarty.

Ką reiškia frazė „kas matoma – tą vežame“ ir ar tai veikia taip paprastai?

Skamba kaip iš filmo apie kaubojus. Deja, „matoma“ dažnai būna tamsu koridoriuje, aštuoni vakare. Sutark sąrašo – net apytikslio. Nes kai mašina prikrauta, o klientas sako „o, apie šitą šaldytuvą nežinojau“, prasideda. Šaldiklis buvo rūsyje, pamiršo paminėt. Vairuotojas pamatė. Netelpa. Reikėjo antros mašinos. Šoktelėjo kaina. Žmogus pyko. Dabar raginu visus: pasakyk viską, kas kampuose stovi. Kitaip „kas matoma“ tampa „kas pamiršta – tą pamokei“. O aš nemėgstu teatrų.

Kokios kainos yra visiškai neadekvačios ir turėčiau tiesiog pabėgti?

Du šimtai eurų už dviejų kambarių butą iš Kauno į Bristolį. Neadekvatu. Arba sukčiai, arba kambariokai su perpirkta mašina. Pabėk ir jei reikalauja visos sumos grynais iš anksto be popieriaus. Arba jei kaina priklauso nuo to, „kiek mums brangiai atrodai“ – pasitaiko tarp privačių skelbimų. Visi nori sutaupyt, bet persikraustymas į JK nėra skrydis su neaiškiu oro uostu. Sutaupyti keturi šimtai gali kainuot tūkstantį nuostolių. Vertink vidutines sumas. Jei labai nušokusi į apačią – ten paprastai nėra grindų.

Trumpai apie patikimumą

Kaip atpažinti, kad kaina yra per gera, kad būtų sąžininga?

Instinktas ir matematika. Paskambink trims. Jei vienas kartoja rinkos kainą, o kitas žemiau trigubai – klausk kodėl. Ar turi grįžtamąjį krovinį? Jeigu atsakymai miglūs – ten rūkas. Per metus pamatau daug skelbimų: „pigiai rytoj į Londoną“. Rytoj. Pigiai. Arba vagys, arba senelis, džiaugsmingai radęs tavo skelbimą. Statistiškai – ne senelis. Skaidri kaina be paslėptų mokesčių atrodo ne kaip stebuklas, o kaip normalus darbas. Paprastai, aiškiai, be fėjų dulkių. Pasitikėk sveiku protu.

Galų gale, ieškodamas pervežimo į Jungtinę Karalystę, nesistenk surasti stebuklo. Stebuklų nebūna. Būna sąžiningas darbas ir aiškus žodis. Skaidri kaina be paslėptų mokesčių už pervežimą į UK nėra mitas – ji egzistuoja, bet ją reikia užsitarnauti savo dėmesiu. Perskaityk sutartį, paklausk apie draudimą, nebijok atrodyti įkyrus. Geriau atrodyti įkyrus prieš nei apgautas po. Sėkmės kraustantis. Ir jei abejoji – rašyk, paklausiu arba patarsiu kaip bičas, kuris jau matė visko.