Siųskite siuntas į Angliją ir stebėkite pristatymo eigą: ką verta žinoti prieš pakavant dėžę

Na, jei reikia ką nors nugabenti iš Lietuvos į Angliją – nesvarbu, ar tai mamos virtinukai, ar dokumentai universitetui – dauguma žmonių pirmiausia ieško kainos. O tada, kai jau sumoka, pradeda galvoti: o ar pamatysiu, kur siunta yra? Siųskite siuntas į Angliją ir stebėkite pristatymo eigą – skamba paprastai, bet realybė kartais painesnė, nei tikiesi. Aš šitame reikale palyginus seniai, gal su dvylika metų, ir galiu pasakyti: didžiausia klaida yra manyti, kad pakavimas dėžės ir lipdukas yra viskas. Yra dar Brexit, yra muitinės, yra tie protiniai momentai, kai siunta dvi dienas „ilsisi“ netoli Birmingamo visai be paaiškinimo.

Pirmas žingsnis – kaip supakuoti ir pasiruošti?

Kiek maždaug kainuoja siųsti 10 kg dėžę į Angliją dabar, 2024-iais?

Kaina… hm… sunkiai pasakysiu vieną skaičių, nes viskas kinta. Jei vešime į Londoną su normaliu operatoriumi, gali būti nuo 35 iki 65 eurų. Brangiau nei prieš dešimt metų, aišku, bet Brexit viską patraukė aukštyn. Muitinės patikra, papildomi popieriai – viskas kainuoja. Maži skraidinantys lietuviški birželiai kartais siūlo pigiau, bet ten būna taip: arba viskas OK, arba siunta mėnesį kemšasi kažkur. Faktiškai, neikim į labai pigius variantus jei viduje yra kažkas svarbaus. Kartais geriau primokėti 15 eurų ir turėti ramybę bei normalų sekimo numerį.

Ar galiu tiesiog įsimesti daiktus į bet kokią dėžę ir atnešti vežėjui, ar turiu labai jau vargti su pakavimu?

Va čia dažniausia klaida. Nereiškia, kad blogai daro visi, bet žmonės meta daiktus kaip į šiukšlių maišą. Dėžė turi būti dvigubų briaunų, juosta – ne iš pigių skyrių. Aš mačiau, kaip Krosmo centro darbuotojas pastatė ant mano siuntos 20 kg plytų kitai siuntai. Nu jo, lygiai taip atsitiko. Pats buvau piktas. Jei viduje elektronika – oro plėvelė, jei drabužiai – dar plastikinis maišelis viduje. Kitaip gai gauti „drėgną siuntinį“ jei netyčia lyja sandėlyje ar krovinys apmirksi.

Koks maksimalus svoris paprastai priimamas, jei siunčiu siuntą į Londone gyvenančią tetą?

Įmanoma viskas iki 30, kartais iki 31 kg vienam vienetui. Jei daugiau – bus ant kainos arba atsisakys paimti. Yra žemės transportas, kuris gali tempti ir 50 kg, bet trunka ilgiau, kartais savaitę ilgiau nei lėktuvas. Turiu klientą, kuris siuntė žoliapjovės dalį – išvis 28 kg. Vežėjas paimti atsisakė, nes netilpo į standartinį režimą. Teko daryti individualų užsakymą. Todėl jei turite sunkių daiktų, geriau iš anksto paskambinti, o ne tikėtis, kad sistema suvirškins automatiškai. Ypač jei tai ne standartinė dėžė.

O jei noriu nusiųsti rūkytos dešros ar sūrio – ar muitinė Anglijoje nepyks?

Trumpai – pyks. Ilgai – labai pyks. Po Brexit maisto produktai į Didžiąją Britaniją stringa muitinėje kaip niekad. Pieno produktai, mėsa, kiaušiniai – tiesiog draudžiama arba reikia veterinarinių pažymų, kurias žmogus neiškrapštysi. Jei tai sausainiai šokoladiniai ar medus – galima, bet vis tiek reikia deklaruoti. Aš asmeniškai siunčiau kartą šakočius – praleido, bet tai nebūtinai reiškia, kad visada praleis. Muitininkas gali pasakyti „ne“ ir išmesti. Kartais jie piktai žiūri į krepšelius iš Lietuvos. Geriau nepiršinti mamos, kad spėsi kaip anksčiau; siųsti saugiau.

Popieriai, muitai ir Brexit – kodėl negalima apsimetinėti, kad nieko nėra

Brexit… ar dabar siųsti į Angliją tikrai tapo sudėtingiau, negu buvo kai buvo ES?

Taip. Absoliučiai taip. Anksčiau siunta į Londoną keliavo kaip į kaimą kitame Lietuvos gale. Dabar tai trečioji šalis muitinei. Kiekviena prekė vertinama, kiek ji kainuoja, kam skirta. Jei siuntimo verte nurodai 5 eurus, o viduje – planšetė – bėda. Muitininkai ne kvaili. Jie turi google. Aš turėjau atvejį, kai klientas siuntė telefoną, įrašė „naudoti daiktai 10 eurų“. Sulaukė skambučio iš muitinės. Teko mokėti ASD – nu mokesčius. Tai nežaiskime su vertėmis ir nebandykime apgauti sistemos, kuri jau matė visokius triukus.

EORI numeris – kam jis ir ar reikalingas man, jei aš tik paprastas žmogus, ne įmonė?

EORI… na, jei esi įmonė ir siunti dažnai – privalomas. Jei esi privatus asmuo ir siunti porą kartų per metus – ne, nereikia. Tiesa, jei daiktas labai brangus, kartais vežėjas gali užklausti, bet retai. Aš pats šiek tiek dvejoju su EORI aktualumu mažiesiems siuntėjams, nes taisyklės kartais pasikeičia. (Tiksliau, anksčiau reikėjo rečiau, dabar kai kuriems vežėjams norisi matyti net ir privatiems asmenims). Geriausiai paklausti tiesiogiai tos kurjerinės firmos, nes aš neapsimenu ar praėjusių metų pabaigoje įsigaliojo koks nors pokytis smulkmeniškam siuntėjui.

Ant muitinės deklaracijos visada meluoju vertę, nes nenoriu mokėti mokesčių – ar tai didelė rizika?

Ant deklaracijos rašyk tiesą. Trumpai ir aiškiai. Ne „dovanos“, o „naudoti drabužiai“. Jei elektrinis dantų šepetėlis – „elektrinis dantų šepetėlis, naudotas, vertė 30 EUR“. Angliškai. Kartais klientai prašo: „užrašykite dovana, kad neapmokestintų“. Aš to nedaryčiau. Jei muitinė įtars apgavystę, gali sulaikyti, sunaikinti arba skirti baudą. Buvo toks atvejis Mančesteryje – siunta su deklaruotais rūbais, o viduje auksinė grandinėlė. Gavėjas mokėjo baudą dvigubai viršijančią grandinėlės vertę. Nežaiskim su ugnimi, nes uždegsit ne tik sau.

Ką daryti jei muitinėje sulaiko siuntą – kiek laiko ji gali ten pragulti?

Teoriškai – kelias dienas. Praktiškai – mačiau, kaip siunta praguliavo 6 savaites. Kodėl? Trūko dokumento, o gavėjas neatsiliepė į laišką. Muitinė neskuba. Jie turi savo ritmą. Kartais per Kalėdas arba Black Friday periodą – viskas stoja. Jei siunčiate skubiai, nesiųskite paskutinės minutės variantų. Buvo toks atvejis su vaikų žaislais gruodį – atkeliavo tik vasarį. Vaikas paaugo ir nebetiko. Juokinga? Ne, kai mamai reikėjo paaiškinti, kad Kalėdos atėjo pavasarį. Tai planuokite atsargiai.

Ar galiu įsiųsti butelį vyno draugei į Mančesterį, jei gerai apvyniosiu?

Negalima. Na, gerai, galima labai limituotai alkoholio kiekiai kai kuriems licencijuotiems, bet vynas per paprastą kurjerį – ne, privatiems asmenims neleidžiama. Tik licencijuoti importuotojai. Kartais žmonės bando įsidėti butelį į kojinių vidų tarp drabužių. Kvaila. Jei randa – siunta atidaroma, konfiskacija, galimai policija. Aš mačiau, kaip vežėjas atsisakė vežti visą konteinerį dėl dviejų dėžučių cigarečių slėpimo. Realiai, neverta. Jei jau taip norisi, tegu draugė nusiperka Tesco. (Ar ten Sainsbury's, nebeatsimu kur ji gyvena).

Sekimas ir pristatymas – kur mano dėžė?!

Kaip apskritai galima stebėti siuntą į Angliją ir ar visada matysiu visus judesius?

Tracking numeris – tai tavo ramybės piliulė. Bet ne panacėja. Dauguma normalių vežėjų suteikia numerį, kurį įvedi į sistemą ir matai: išvežta iš Vilniaus, atvyko į Vokietijos hub'ą, išvyko į Londoną. Tačiau kai kurie pigūs operatoriai duoda numerį, kuris atsinaujina kas tris dienas. O kartais rodo tik „išsiųsta“ ir „pristatyta“. Jei siunčiate per DHL, UPS – žemėlapis gana tikslus. Per mažesnius brokerius – būna spragų. Aš sakau klientams: jei tris dienas nematai judesio, skambink ne į Google, o mums. Mes pažiūrėsime vidinėse sistemose, kurios jums nematomos.

Numeris kurį gavau neveikia jau ketvirtą dieną – ar siunta tikrai jau dingusi?

Dažniausiai – ne. Numeris miršta tam laikui kai siunta tarpininkų rankose, be elektroninio skenuotojo. Pavyzdžiui, kai krauna į lėktuvą, ar kai muitinė patikrina fiziškai. Buvo atvejis, kai numeris „nulūžo" penkioms dienoms, o paskui staiga – rodo „out for delivery" Londone. O jei dingo savaitei ilgiau – tada jau reikia kelti triukšmą. Skambink vežėjui. Jei jie neatsiliepia per 48 valandas – blogas ženklas. Tikrai blogas. Tada jau baimė pagrįsta. Anksčiau ar vėliau turi atsakyti per kokią savaitę, kitaip tai jau keista.

Kai siunta pasiekia Angliją, ar ją perima kitas vietinis vežėjas ir kaip tada sekti?

Taip, vadinama „last mile delivery“. Lietuviškas brokeris atiduoda į Didžiąją Britaniją, ten perima Royal Mail, DPD UK, Evri ar kitas lokalius. Jie pakeičia numerį arba prideda antrą kodą. Didžiausias galvos skausmas – kai lietuviškas numeris miręs, o angliškas dar neatgyjes. Tuomet savaitę plaukioji tamsoje. Aš siūlau iškart klausti: „kas bus last mile carrieris?“ ir „koks bus naujas numeris?“. Jeigu brokeris nežino atsakymo – bėk. Na, nebėk, bet rinkis kitą. O jei žino – išsaugokite tą anglišką nuorodą atskirai nuo pradinės.

Kas per velnias yra „last mile" ir kodėl ten dažniausiai nutinka visos bėdos?

Last mile – paskutinė mylia iš sandėlio iki durų. Ir ten chaosas. Anglijoje vairuotojai skuba, meta siuntas per tvoras, deda prie šiukšlių konteinerių, kartais net nepaskambina. Aš mačiau nuotrauką, kur pristatymo patvirtinimas – siunta ant stogo. Ne, rimtai, ant garažo stogo. Nes vairuotojas tingėjo išlipti. Jūs turėtumėte nurodyti aiškią instrukciją: „gate code 4521, palikti verandoje“. Kitaip jie pasielgs pagal savo fantaziją. Ypač jei naudojate pigias paskutinės mylios tarnybas.

O jei gavėjas dirba naktinėje pamainoje, ar gali susitarti dėl konkretaus pristatymo laiko?

Su standartinėmis kurjerinėmis tarnybomis – retai. Jei standartinis pristatymas, vairuotojas ateina 9-17 val. Per darbo dienas. Jei niekada namie – siunta grįžta į depą. Tada gavėjas turi pasiimti pats arba mokėti už redelivery. Yra premium opcijos, bet jos brangesnės. Aš siūlyčiau siųsti į darbovietę, jei leidžia. Arba pasirūpinti, kad kaimynas priimtų. Tik nepamirškite parašo – jei kaimynas pasirašo, jis atsakingas. Kartais jie paskui „pameta" siuntą pas save kieme. Būna ir taip. Nespausdinkite visko absoliučiai tik ant gavėjo namų adreso.

Statusas rašo „delivery attempted", nors buvau namie – ar čia vairuotojas melagėlius?

Klasika. Vairuotojas skubėjo, nepamatė namo numerio, arba tiesiog melagavo. Tai vienas nemaloniausių dalykų. Turėtumėte iškarto skambinti vietiniam vežėjui. Jei tai Royal Mail – jie kartais palieka raštelį, bet ne visada. Jei Evri – ten kartais šiaip rašo „attempted". Turiu kolegą, kuris nufilmavo, kaip vairuotojas net neišlipo, bet sistemoje paspaudė „bandytas pristatymas". Aš ne visada pasitikiu tomis didelėmis sistemomis. Reikalaukite vaizdo įrašo jei tai įmanoma, arba priverstinio antro bandymo be papildomo mokesčio. Būna, kad jie paprašo dar dvylikos svarų. Negražu iš jų pusės.

Ar galiu prašyti palikti siuntą prie durų be parašo, jei kiemas uždaras?

Priky nurodykite siuntėjo arba savo pageidavimu. Bet tada prisiimate riziką. Aš asmeniškai nepatariu brangioms siuntoms. Nes Londone pasitaiko vagysčių iš slenksčio. Žmonės seka pristatymo mašinas ir pasiima. Buvo atvejis su sportbačiais – paskui visas kaimas avėjo Nike. Tai jei renkatės „safe drop", darykite tik jei kiemas uždaras. O jei butas prie kelio – tikrai ne. Kai kurie vežėjai Londone išvis atsisako palikti be parašo dėl savo pačių taisyklių. Labai pasiutę dėl tos atsakomybės, bet suprantu ir juos.

Dėžė atsidūrė kažkokiame „Birmingamo grąžinimų centre" – ką daryti dabar?

Gali būti, kad tai grąžinimo centras arba klaidinimo punktas. Siuntos į Angliją kartais nukeliauja ne ten, kur reikia, dėl blogai nuskenuoto barkodo. Skambinkite vežėjui, pateikite savo trackingą ir paprašykite „internal investigation". Skamba baisiai, bet taip vadinama. Kartais grįžta atgal į Lietuvą, jei adresas buvo netikslus. Aš turėjau siuntą, kuri apkeliavo tris angliškus miestus ir grįžo pas mane. Adresas buvo geras, bet etiketė kažkam atšoko. Laimei, turėjau atsarginę ant vidinės dėžės. Visada dėkite atsarginę etiketę viduje. Tai svarbu kaip oras.

Pinigai, terminai ir kitos nemalonios tiesos

Kokie realūs pristatymo terminai iš Vilniaus į, tarkim, Liverpool dabar?

Žemės transportas – 7-14 darbo dienų. Oro linija – 3-7 darbo dienos. Bet tai nereiškia, kad tiksliai taip bus. Buvo atvejis su vėju – keltas negalėjo išplaukti iš uosto, tai siunta pragulėjo dar keturios dienos. Kalėdos – viskas plius penkios dienos. O jei dar muitinė pasikaprizingauja – plius savaitė. Neneigsiu, kartais būna ir dvi dienos, jei viskas tobula, bet realistiškai skaičiuokite dešimt dienų. Neplanuokite gimtadienio dovanos, nes vėlavimai tikrai pasitaiko ir daugiausiai reikia tiesiog pasidairyti kas savaitę.

Kodėl identiška siunta vieną kartą kainavo 45 eurus, o kitą – beveik 90?

Kaina priklauso nuo apimties svorio, o ne tik tikrojo. Jei pirmą kartą dėžė buvo 50x40x30, o antrą – 60x50x50, apimtis svoris išaugo. Arba tiesiog skirtingi vežėjai, skirtingos savaitės. Kuras brango, tarifas pasikeitė. Kartais brokeriai suburia krovinį ir tada mažiau kainuoja, o kai siunti vienas – brangiau. Aš pats kartais nustebstu dėl kainų svyravimų. Pasitaiko, kad pirmadienis brangesnis už antradienį, nes lėktuvas pilnas. Taip, bilietų sistema kaip pas pasiutusį pigių skrydžių vežėją. Nėra vienodo meniu, nors visi to norėtų.

Ar verta taupyti ir rinktis tą pigiausią pasiūlymą iš Facebook grupės?

Atsakymas nemalonus, bet sąžiningas: pigiausias dažniausiai reiškia rizikingiausia. Ne visada, bet statistiškai taip. Ten kur žmonės renka siuntas į savo garažus, perpakuoja be jokios atsakomybės. Gali būti ir puikus vyrukas iš Marijampolės, kuris sąžiningai veža. O gali dings su siunta ir penkiais šimtais eurų. Aš asmeniškai renkuosi firmą, turi sąskaitą-faktūrą, ofisą, kuriam galima paskambinti. Jei kas blogai – žinau, kur rasti. O jei „Tadas Pervežimai LT" dingsta iš Facebook – turi problemą. Atsiprašau visų Tadų, kurie dirba sąžiningai. Tiesiog pavardžių nežinau, kad pasakyčiau tiksliai.

Ar draudimas, kurį siūlo vežėjas, realiai padengs žalą, jei sudaužys daiktus?

Jei vežėjas siūlo draudimą – skaitykite smulkųjį šriftą. Dažnai draudimas padengia tik visišką praradimą, o ne „suplyšęs kampas". O kartais draudimo limitas yra šimtas eurų, nors siunta verta aštuoni šimtai. Aš mačiau atvejį, kai dėl vandens žalos draudimas atsisakė mokėti, nes pakuotė buvo „neatitinkanti standartų". Jie visada randa skylę. Jūs turite paklausti: koks limitas, kas apima, ar reikia fotonuotraukų prieš siunčiant. O geriausia – tvarkingai supakuoti, kad draudimo niekam nereikėtų prašyti. Deja, žmonės dažnai pamiršta nufotografuoti siuntą prieš pateikdami vežėjui.

Siunta pasiekė gavėją, bet dėžė lyg šuniui kandžiotos – kaip reikalauti žalos atlyginimo?

Tada prasideda tyrimas. Ir jis ilgas. Reikia pateikti nuotraukas iš pristatymo su defektais, paklausinėti, ar pats gavėjas fiksavo atidaręs. Kartais problema – ne vežėjas, o muitinės patikra. Jie atplėšia, pažiūri, užlipo juostos blogai ir siunta toliau keliauja kaip Frankenšteinas. Būna ir taip. Svarbu – nepasirašyti avansu „received in good condition". Jei matote pažeidimą – atidarykite prie vairuotojo arba fiksuokite telefonu. Kitaip vėliau bus labai sunki kova. Ir dažniausiai pralaimima, nes be įrodymų – tuščia erdvė. Būna, kad vežėjas sako: „jūs pasirašėte, aplinkinis vaizdas geras".

Kas bus, jei aš persiunčiau per klaidą – ar galiu gražinti atgal į Lietuvą ir kiek tai kainuoja?

Galima, bet skaudžiai. Grąžinimas iš UK brangesnis nei siuntimas ten, nes muitai vėl, o ir vežėjas ima dvigubai. Matote, grįžta trečioji šalis statusas. Jei siunta buvo neapmokestinta išeinant iš Lietuvos, dabar atgal – vėl dokumentai. Kaina gali siekti 80-120 eurų už vidutinę dėžę. Aš siūlyčiau nesiuntinėti atgal be reikalo. Geriau išlaikyti ten ir perparduoti arba dovanoti. Jei tai nebrangu, žinoma. Yra žmonių siūlančių variantų, bet retai kuriuos verta rinktis. Kartais pasitaiko protingų sprendimų, bet aš pats nesiryžčiau, nebent viduje yra labai brangus daiktas.

Trumpai tariant – koks yra pats svarbiausias patarimas siunčiant siuntą į Angliją?

Pakalbėkite su žmogumi, o ne su internetine forma. Užduokite klausimus. Nepasitikėkite vien automatais. Ir visada turėkite kopiją etiketės, sekimo numerį bei nuotraukas. Siųskite siuntas į Angliją ir stebėkite pristatymo eigą – taip, bet stebėkite ir savo nervus. Ne viskas bus tobula. Kartais vėluos, kartais sudaužys kampą. Bet jei pasirinkote patikimą vežėją, supakavote kaip žmogus, o ne kaip beždžionė, ir neužmiršote muitinės tikrovės – 90 procentų, kad viskas bus gerai. O tuos likusius 10 – paliekam gyvenimui. Nes jis visada turi teisę pakoreguoti mūsų planus be perspėjimo.

Taigi, siųskite siuntas į Angliją ir stebėkite pristatymo eigą, bet darykite tai protingai. Nepirkite stebuklo už 9 eurus. Nepakluokite muitinei. Ir jei kas nepasiseka – turėkite nuotraukų, numerių ir kantrybės. Per tiek metų mačiau visko: ir džiaugsmingų susitikimų prie slenksčio, ir ašarų dėl dingusios dėžės. Skirtumas dažniausiai būna ne kainoje, o smulkmenose, kurias žmonės nutaria „palikti kaip bus". O taip neturi būti.