Siųskite asmeninius daiktus į Angliją su garantija be vargo

Siųskite asmeninius daiktus į Angliją su garantija be vargo – štai ko ieško dauguma žmonių, kai tenka kraustytis į Londoną, Birmingemą ar kurį nors pakrantės miestelį. Aš šitame versle jau dvidešimt ketvirtus metus ir galiu pasakyti viena: teorija ir praktika čia skiriasi kaip diena ir naktis. Vieni klientai atiduoda daiktus, o po mėnesio džiaugiasi. Kiti... na, buvo tokių, kurie patikėjo ne tiems. Šitame pokalby papasakosiu, kaip viskas vyksta iš tikrųjų, kai sėdi priešais mane ir klausi pačiais įprasčiausiais klausimais. Nesedėsiu ant kėdės krašto – pasakysiu, kaip yra, su visomis bėdomis ir netikėtumais.

Pradžia ir tie pirmi panikos priepuoliai

Ar galiu pats išsinuomoti fūrą ir viską sudėti, ar tai visai kvaila mintis?

Galima. Bet ar verta? Prieš penkiolika metų vienas vyrukas iš Panevėžio taip ir padarė – išsinuomojo mažą furgoną, susikrovė dviejų kambarių butą, o pakeliui į Doverį pradėjo lyti. Furgono stogas praleido vandenį. Atvežė į Readingą šlapius čiužinius ir sulaužytą stalo koją. Fūros nuoma buvo pigiau nei profesionalai, bet nuostoliai didesni. Jei turi tris draugus, kurie moka tvirtinti krovinį – gal ir pavyks. Bet dažniausiai ta sutaupyta eurųkė virsta tekančiu vandeniu kambaryje. Aš rinkčiau garantiją, o ne nuotykius.

Kiek iš anksto reikia pradėti ruoštis, jei planuoju siuntimą į rudenį?

Kuo anksčiau, tuo ramiau. Turėjau klientą, kuris skambino pirmadienį, o antradienį jau turėjo būti Londone. Valandėlė, taip nebūna. Minimaliai – dvi savaitės, jei turi nedaug. Jei visas butas – geriau mėnuo ar du. Yra sezonai: vasarą fūros stringa, nes visi kraustosi. Žiemą lengviau susitarti, bet oras gali sutrukdyti. Siųskite asmeninius daiktus į Angliją su garantija be vargo – ta garantija prasideda jau tada, kai turi laiko viską apgalvoti. Skubant kyla klaidos. Pamirštamos dėžės, pasimetę dokumentai. O paskui aš visą dieną aiškinu telefonu, kodėl kažko trūksta. Laikas – sąjungininkas.

Ką vežti, ką palikti, o kada verta verkti

Ar verta vežtis seną šaldytuvą į Angliją?

Klausimas, kurį girdžiu kas antrą savaitę. Jei šaldytuvas pirktas prieš trejus metus ir veikia – gali vežtis. Bet angliška rozete, servisas brangus, o tu eikvoji kubinius metrus. Vienas klientas iš Klaipėdos vežė visą virtuvę, o Londone IKEA buvo už kampo. Žinok, kad liūdesys ateina ne iš palikto daikto, o iš sumokėtų pinigų už jo pervežimą daugiau negu (aha, na, aš norėjau pasakyti „brangiau nei") vertas. Kartais atsisveikinti – tai taupymas. Geriau palinkėk šaldytuvui gero naujo šeimininko.

Ar galiu siųsti maisto produktus, prieskonius, močiutės uogienę?

Oi. Čia jautri vieta. Po Brexit taisyklės pasikeitė. Jei asmeninis kiekis – trys stiklainiai uogienės – teoriškai turėtų praeiti. Bet muitinė gali patikrinti. Buvo atvejis, kai klientė bandė vežtis rūkytą dešrą. Muitininkai ne tik konfiskavo, bet ir baudą užrašė. Tada aš sakau: nelabai verta. Verčiau išmokti gaminti pagal receptą Anglijoje. Arba paprašyk atsiųsti vėliau per legalius kanalus. Geriau palikti skanumynus mamai, negu aiškintis su muitine. Rimtai.

O jei mano daiktai daugiausia drabužiai ir knygos – ar tai paprasta?

Paprasta? Taip. Bet lengva? Nelabai. Knygos yra velniškai sunkios. Žmonės galvoja, kad oro masė, o realiai – kaip akmuo. Drabužius galima suspausti maišais, bet jei jie stovi drėgnoje aplinkoje, pakvips pelėsiu. Turėjau klientą, studentą, kuris siuntė tris balus drabužių. Nenupakavo sandariai, prakiuro maišai, pusė daiktų atsidūrė ant fūros grindų, kurios nebuvo steriliausios. Siųskite asmeninius daiktus į Angliją su garantija be vargo – taip, bet tik jei jie sausi. Suspausk, suvyniok, uždėk silikagelio paketų. Kainuoja centus, sutaupo šimtus nervų.

Kainos. Kodėl visi bijo paklausti tikrosios?

Kiek realiai kainuoja asmeninių daiktų siuntimas į Angliją iš Lietuvos?

Nuo trijų šimtų iki trijų tūkstančių eurų. Vienvietis kambarys, du kubiniai metrai, dalijantis fūros vietą – gal ir trys šimtai. Viso buto baldai, privačios fūros kaina – du tūkstančiai ir daugiau. Žmonės lygina obuolius su apelsinais. Vienas pasiūlys furgoną su vežėju, kitas – konteinerį su krovikais. Siųskite asmeninius daiktus į Angliją su garantija be vargo – ta garantija turi kainuoti. Nebūna, kad pigiai ir gerai. Jei kaina kelia įtarimą – paklausk, kas į ją įeina. Geriau mokėti už aiškumą, negu vėliau dvigubai.

Kas brangiau – kelias, jūra ar oru?

Oro – brangiausias, bet greičiausias. Jei turi lagaminą – puiku. Jūra – pigiausia, bet lėčiausia. Kelias per Europą – viduriukas. Mes renkamės Eurotunelį arba keltus. Būna spūsčių Doverio uoste – fūra laukia valandas. Tada negali privažiuoti anksčiau laiko. Tu moki ne tik už kilometrą, bet ir dienpinigius, draudimą, kuro akcizus. Smulkmenos, bet susideda į galutinę sumą. Vairuotojai irgi turi valgyti, nors kai kurie atrodo, kad jie robotai. Nėra taip.

Ar yra paslėptų mokesčių, apie kuriuos nepasako?

Blogos įmonės slepia. Geros – ne. Aš stengiuosi viską išdėstyti ant popieriaus: kuro mokestis, kelių mokesčiai, muitinės tarpininkavimas, saugojimo mokestis jei nepriimi laiku. Bet buvo atvejis – klientas pasirinko pigiausią pasiūlymą iš skelbimų portalo. Paėmė daiktus, o pusiaukelėje paskambino: reikia dar penkių šimtų už kažkokią paslaugą. Tokie veikėjai egzistuoja. Jie nekenčia aiškumo. Vengi tokių kaip maro. Jei kaina žemiau rinkos dvidešimt procentų – neskubėk džiaugtis. Štai nepatogus pastebėjimas: pigiau ne visada reiškia sėkmingai. Dažnai reiškia painiai.

Pakavimas – čia viskas lūžta arba sugenda

Ką daryti, jei neturiu pakankamai originalių dėžių?

Nesijaudink. Nereikia bėgti į parduotuvę prašyti tuščių bananų dėžių, nors kai kurie taip daro. Yra specialios perkraustymo dėžės – dviejų banguoti kartonai. Bet jei skubiai, imk bet kokias, tik sutvirtink lipnia juosta. Svarbiausia – neperkrauti. Vieną sykį klientas prikrovė knygų į didelę tą... kaip ten ją pavadinti. Į spindesio dėžę. (Ne, ne spindesio – tiesiog didelę, dvigubos sienelės dėžę.) Dugnas neatlaikė ir iškrito. Kelias mylias kažkas turėjo gražias teisės knygas ant asfalto. Kiekviename lagamine yra svorio riba. Paisyk jos, o ne gražios išvaizdos.

Kaip supakuoti keramiką ir meno darbus, jei neturiu specialių dėžių?

Aš naudoju burbulinę plėvelę, bet žinai kas geriau? Seni rankšluosčiai, pledai, net kojinės. Rimtai. Burbulas apsaugo nuo smūgio, bet audinys sugeria vibraciją. Vežėme porceliano statulėlę į Angliją – atkeliavo sveika, suvyniota į vilnonį megztinį. Profesionalai turi pertvaromas dėžes. Jei pakuoji pats – dėk du sluoksnius. Dėžėje neturi būti tuščių ertmių. Užpildyk popieriumi, kad neslidinėtų. Neslidinėjimas – pusė darbo. Kita pusė – vairuotojai, kurie vairuoja lyg lenktynėse. Vilkikai nėra Formulė One technika. Atsargiai.

Ar tikrai reikia žymėti dėžes „Atsargiai, stiklas“ lipdukais?

Žinoma. Ne dėl to, kad kas nors elgsis kaip su kūdikiu. Bet dėl to, kad kraunant į fūrą spaudžia laikas. Vairuotojai nemato, kas viduje, be užrašo. Be to, fūroje dažnai keliauja bendri kroviniai. Tavo sofa gali atsidurti po kažkieno cemento maišais, jei taip susidėliojo logistika. Aš reikalauju iš savo komandos: kiekviena dėžė su turiniu, kiekviena pusė su lipduku. Tai ne biurokratija – tai išgyvenimo strategija ant ratų. Be to, jei dėžė su stiklu atsidurs apačioje po knygų dėže – pamatysi, kad knygos laimi visada. Lipdukas galbūt išgelbės.

Dokumentai, kuriuos pamiršta visi

Ar reikia rašyti daiktų sąrašą kiekvienai dėžei atskirai?

Ne, nereikia kiekvienai dėžei atskirai su šaukšteliais ir šakutėmis. Reikia bendro sąrašo – inventory list. Bet... na, aš rekomenduočiau prie kiekvienos dėžės užklijuoti lapuką su numeriu ir kambario pavadinimu. Muitininkams reikia bendros apžvalgos, bet kai fūra pasiekė vietą ir tavo daiktai iškraunami lietuje į gatvę, tau patiems bus lengviau. Tvarka sutaupo valandas. Vienas mano klientas iš Kauno nedarė žymėjimo, o Londone pirmąją dieną norėjo rasti kavos aparatą. Ieškojo trijuose aukštuose. Rado tik vakare. Organizacija sutaupo nervus. Rimtai.

Po Brexit ko reikia, kad manęs nestabdytų pasieniečiai?

Čia mano silpnoji vieta. Dvidesimt metų dirbau su ES viduje – viskas buvo paprasta. Dabar taisyklės pasikeitė, ir nors vežame dažnai, tikslias muitinės interpretacijas kartais suprantu tik kai pats matau, kaip vyksta. Paprastai reikia: patvirtintą gyvenamąją vietą Anglijoje, asmens dokumento kopiją, daiktų sąrašą. Jei daiktai nauji – gali kilti klausimų dėl PVM. Geriausia turėti įrodymus, kad tai naudoti asmeniniai daiktai. Pasiteirauk perkraustymo kompanijos – jie turėtų pasakyti naujausias naujienas, nes aš nenoriu sakyti kaip yra šimtu procentų, kai kas mėnesį viskas truputį svyruoja. Būk atsargus.

Ar verta daryti daiktų nuotraukas prieš įkraunant į fūrą?

Taip. Didžiosiomis raidėmis. Ne tam, kad gražiai žiūrėtųsi albume. Buvo atvejis – klientė vežė veidrodį. Per tarpininką atvežė suskaldytą. Jie teigė, kad taip buvo prieš pakrovimą. Ji neturėjo nuotraukų. Prarado keturis šimtus eurų ir pusę metų nervinosi. Padaryk nuotraukas. Parodyk daiktus. Net subraižytus kampučius nufotografuok. Tai tavo draudimo polisas be popierių. Aš sakau visiems: telefonas kišenėje – nufotografuok. Užtrunka penkiolika minučių, o jei kas nutiks, sutaupysi mėnesius aiškinimosi. Padaryk tai dabar, jei dar nepadarei.

Garantija ir draudimas – ar jie tikri?