Siuntų transportavimas su pilnu draudimu į Angliją: ką žinoti prieš pakuojant dėžes

Dirbu šitam reikale jau dvidešimt ketverius metus – tarptautiniai perkraustymai, siuntų gabenimas į Angliją, visa tai, kas sukasi ant ratų. Kai žmogus pirmą kartą ieško informacijos apie siuntų transportavimą su pilnu draudimu į Angliją, dažnai galvoja, kad tai stebuklinga apsauga nuo visko. Realybė kiek kitokia, bet nereiškia, kad bloga – tiesiog reikia suprasti, kaip tas draudimas kvėpuoja. Štai pakalbėsime kaip du žmonės: tu klausi, aš atsakau. Jokių vadovėlių, jokių tuščių pažadų. Tik tai, ką sužinojau per daugiau nei du dešimtmečius.

Apie tą „pilną“ draudimą – ką jis tikrai reiškia

Ar pilnas draudimas reiškia, kad mano sugadintas šaldytuvas bus padengtas be jokių klausimų?

Ne. Na, šiaip taip, bet su sąlygomis. Atsimenu, prieš kelerius metus vežėm šeimą į Redingą – jų šaldytuvas atkeliavo su įduba šone. Draudimas sumokėjo, bet tik todėl, kad jie turėjo pirkimo kvitą ir nuotraukas prieš pakrovimą. Jeigu daiktas jau buvo subraižytas ar supakuotas šlamštu, draudikai greitai randa priežastį nemokėti. Pilnas draudimas padengia netikėtą žalą, bet ne nusidėvėjimą. Ir dar – dėl elektros prietaisų būna niuansų. Taigi, ne viskas auksas, ką sako brokeriai.

Kiek gi kainuoja toks draudimas ir ar jį įskaičiuojate į bendrą kainą?

Už paprastą siuntų gabenimą į Angliją draudimas kainuoja apie 1–2 procentus nuo bendros deklaruotos vertės. Jei vežiesi daiktus už penkis tūkstančius eurų, tai bus šimtas eurų, gal šiek tiek daugiau. Kai kurios įmonės įskaičiuoja į kainą, kitos pasiūlo kaip opciją. Aš asmeniškai mėgstu viską daryti atskirai – taip skaidriau. Neseniai vežiau krovinį į Bristoli – klientas pasakė, kad konkurentas siūlė draudimą „nemokamai“. Paskui paaiškėjo, kad tai buvo standartinis CMR. Štai tau ir nemokama paslauga. Geriau paklausk tiesiai.

O jeigu aš vežu seną paveikslą, kurio vertė neaiški – jūsų draudimas čia padės?

Šitas klausimas... hm. Jei nežinai vertės, draudikas irgi nežinos kiek mokėti. Turėsi vertinimą daryti prieš pakrovimą. Aš šimtu procentų neesu tikras dėl meno kūrinių – ten atskiri įstatymai, papildomi popieriai. Kai vežiau antikvarinę spintą į Šetfordą, klientas turėjo eksperto išvadą. Be jos – atleisk. Mačiau atvejų, kai žmonės vežė „senelės albą“ ir tikėjosi tūkstančio, o draudinkas pasakė – taupyklė verta trisdešimt eurų. Apmaudu, bet deklaruoji tikrą vertę, o ne sentimentus. Čia toks nemalonus, bet būtinas paaiškinimas.

Ar CMR draudimas ir pilnas draudimas – tas pats?

Ne, ir tai nemažas skirtumas. CMR – tai tarptautinis vežėjo atsakomybės draudimas, bet jis dengia tikiki tam tikros sumos, dažniausiai pagal SDR valiutą, ir ten yra daugybė išimčių. Tarkime, jei dėžė nukrito dėl force majeure, CMR gali nieko nedengti. O pilnas draudimas, kartais vadinamas all-risk, padengia daugiau – vagystę, vandens žalą, netvarkingą pakrovimą. Aišku, irgi ne visada, bet jau geriau. CMR yra kaip valstybinis, o pilnas – kaip privatūs sveikatos draudimai. Supratai mintį. Nei vienas, beje, nepadengia gamtos reiškinių, jei nenutiko eismo įvykis.

Kas atsakingas, jei siuntą sugadina ne jūsų vairuotojas, o kitas laive ar sandėlyje?

Tada kaltę reikia įrodinėti. Jeigu krovinys buvo mūsų rankose nuo durų iki durų, mes atsakom. Bet jei jį perima uoste kitas vežėjas – tampa sudėtinga. Yra tokia praktika, kad dalinių krovinių siuntos keliauja per kelias rankas. Aš žinau, kad daugelis klientų to net nenutuokia. Kartą įvykis buvo Roterdamo terminale – dėžė krito, bet tai ne mūsų darbuotojas krovė. Teko dukart ilgiau aiškintis. Pilnas draudimas turėtų padėti, bet ten jau draudimo bendrovė ieško, kas kaltas. Tai gali užtrukti. Ne visada malonu, bet realu.

Kaip daiktai realiai keliauja – ne iš reklamos

Ar jūs tikrai kiekvieną dėžę pakraunate rankomis, ar naudojate kranus?

Rankomis, jei tai baldai ir dėžės. Fūroje turime keltuvus, rankinius vežimėlius. Kranus naudojam retai – tikrai ne kiekvienoje gatvėje. Prisimenu, kaip kartą vežėm į Liverpulį sausą vasaros dieną, o paskutinis kilometras buvo žvyruotas kiemas. Lietaus neišvengėm, dėžės su knygomis aptemo. Vairuotojas dengė plėvele, bet vėjas... na, supranti. Rankomis nešam, nes žinojam, kas viduje. Automatiniai kranai nejaučia. Šiaip, o žinai kas blogiausia? Kai klientas pakuoja į maišelius nuo bulvių. Rimtai. Investuok į dėžes.

Kiek laiko mašina važiuoja iki Londono ir ar vairuotojai miega kabinoje?

Iš Lietuvos iki Doverio – apie trisdešimt valandų, priklauso nuo maršruto. Kalimas, keltas arba eurotunelis – dar kelios valandos. Mūsų vairuotojai kabinose miega, žinoma, ten yra vietos. Bet tikrą pasakysiu – ne visada jie išsimiega idealiai. Reglamentas leidžia tam tikrą valandų skaičių, bet realybė... spaudimas, terminai. Kartą vairuotojas vežė siuntų pervežimą su draudimu į Angliją ir buvo priverstas stoti neįgaliųjų aikštelėje, nes kitos buvo pilnos. Išsimiegojo? Pusei galvos. Bet taip jau būna. Todėl geriau nespausti su datomis.

O jeigu mano siunta – tik viena dėžė, ar jūs ją vešite kartu su baldais iš kito buto?

Taip, būtent taip. Vienos dėžės tikrai nepavesiu asmenine mašina – tai vadinasi dalinių krovinių pervežimas. Tavo dėžė stos šalia kažkieno sofos, spintos, dviračio. Mes fiksuojam turinį, numeruojam, bet erdvė bendra. Žmonės kartais galvoja, kad užsako siuntų transportavimą su pilnu draudimu į Angliją ir atvažiuoja tik jų daiktai vieni patys. Nebent charteris, bet tada kaina visai kitokia. Štai kodėl svarbu tinkamai pažymėti dėžes – buvo atvejis, kai du klientai turėjo identiškas IKEA dėžes, vienas gavo kitam skirtą mikrobangę. Linksmi vakarai.

Ar man reikia pakuoti daiktus, ar tai jūsų darbuotojų rūpestis?

Užkrauti mes užkrausim, bet supakuoti – geriausia tu pats. Žinau, kad kai kurios įmonės siūlo pilną pakavimą, bet aš rekomenduoju asmeniškai sudėti daiktus, jei tai asmeniniai prisiminimai. Mūsų darbuotojai (na, tiksliau – aš pats arba kolega) atvežame medžiagas, bet nežinau, kaip tu nori susidėti puodelius. Jei lūš, nuaidės kaltės klausimas. Tad patikėk – dėžės, burbulinė plėvelė, žurnalai ar drabužiai – geriausia, kai pakuoja tas, kuris žino, kas viduje. Ai, dar vienas dalykas – nepalik tuščių tarpų dėžėse. Kreivai važiuoja fūra.

Ką daryti, jeigu siunta atvažiavo, bet aš dar ne Londono centre, o kažkur už miesto?

Turi būti konkreti vieta, kurioje galėsim iškrauti. Ne paslaptis, kad centrinis Londonas – siauras, be leidimų vargiai pavažiuosi. Jei gyveni už miesto, Essex ar kur ten Bedfordšyre, o aš atvažiavau į centrą – bus problemų. Kartais kainą skaičiuojam iki artimiausio taško, bet jei reikia dar dvidešimt mylių – papildomas laikas ir kuras. Geriausia iš karto pasakyti: „Aš gyvenu už Londono, galit atvažiuoti?“ Dažniausiai galim, bet ne visada tą pačią dieną. Fūros sukasi pagal logistiką, ne pagal „o gal dabar apsisukim“.

Ar per Šventes greičiau vyksta siuntų transportavimas į Angliją ar lėčiau?

Lėčiau. Ne greičiau – lėčiau. Per Kalėdas, Velykas, ypač rugpjūtį, kai visi atostogauja, uostai ir magistralės kimšte prigrūstos. Prieš keliolika metų, lygiai prieš Kalėdas, mes vežėm krovinį į Notingamą – kėlų eilės, sniegas Prancūzijoje, vairuotojas grįžo tik po Naujųjų. Šventiniu metu siuntų transportavimas su pilnu draudimu į Angliją nepaspartėja, tik padidėja rizika, nes visi skuba. Ir kainos šokteli. Jei gali – planuok lapkritį arba sausį. Rimtai. Nėra reklaminio triuko – tiesiog faktas.

Kainos, svoriai ir kiti skaičiai

Kaip skaičiuojate kainą – pagal svorį, tūrį, ar nuotaiką?

Galėčiau sakyti pagal nuotaiką, bet ne – pagal kubinius metrus ir maršrutą. Svoris irgi svarbu, bet fūroje dažniausiai riboja erdvė, o ne svoris. Kurjieriai skaičiuoja kitaip, o mes – tarptautiniai perkraustymai. Jei turi trisdešimt dėžių, maždaug dvidešimt kubų – tai bus pinigai. Kuo toliau iš Londono, tuo brangiau. Buvęs klientas iš Velso – ten priedas, nes arčiausias fūra nevažiuoja. Kartais žmonės pyksta: „Kodėl taip brangu?“ O aš atsakau – todėl, kad degalai nekainuoja kaip alus.

Ar galiu preliminariai sužinoti kainą siuntai į Angliją, jei pasakysiu, kad vežu dvidešimt dėžių?

Žinoma. Dvidešimt standartinių dėžių – maždaug šešiolika–devyniolika kubinių metrų. Kaina vakarų kryptimi, tarkim į Londoną, su pilnu draudimu ir pasikrovimu Vilniuje – nuo tūkstančio keturių šimtų iki dviejų tūkstančių eurų. Platus intervalas, žinau, bet viskas priklauso nuo aukšto, lifto, ar reikia nešti iš penkto aukšto. Kartais klientas pasako – dvidešimt dėžių, o paskui paaiškėja, kad ten ir sofa, ir žvejybos valtis. Apie valtis – atskira kalba. Jos netelpa į standartinę fūrą be arkos. Bet apskritai taip, preliminarią kainą duodam.

O jeigu mano siunta sunkesnė nei rodė mano svarstyklės namie?

Tada perskaičiuosim. Bet nesam linkę pykti dėl kelių kilogramų. Problema būna, kai tavo svarstyklės rodo šimtą kilogramų, o mūsų – tris šimtus. Čia jau arba suklydai tu, arba pakuotė absorbavo drėgmę, kas, beje, pasitaiko. Krovinių pervežimo praktikoj matęs visko – žmonės sveria tuščias dėžes ir galvoja, kad taip bus ir su knygomis. Po to stebisi. Geriau prisipažink iš karto, jei turi keturiasdešimt enciklopedijų. Sunkus siunta – brangesnė. Logiška. Ir ne, tualeto svarstyklės tam netinka.

Ar yra kokių nors paslėptų mokesčių už krovinių gabenimą į JK, kurių man nepasakys pirma?

Būna. Ypač su mažesnėmis, abejotinoms įmonėmis. Aš asmeniškai prieš tokius dalykus, bet rinka yra rinka. Kartais pasirašai sutartį, o paskui – „kuro antkainis“, „muitinės tarpininko mokestis“, „papildomas užsakymas“. Brexit’as pridėjo muitų tam tikroms prekėms, bet ne asmeniniams daiktams, jei deklaruoji teisingai. Jei tavo siuntų transportavimas su pilnu draudimu į Angliją atrodo pigesnis nei benzino kaina – klausk, iš ko susideda kaina. Geros įmonės viską atskleidžia iš anksto. Blogos – slėps iki paskutinės minutės. Deja, tokių yra daugiau nei norėtųsi.

Dokumentai, muitai ir išmokos

Brexit’as kažką pakeitė – ar dabar reikia daug popierių lyginant siuntų pervežimą su draudimu į Angliją?

Brexit’as... na, tiesą pasakius, aš jau nebesusigaudau visuose tuose naujuose puslapiuose, kurie kas mėnesį pasikeičia. Man rodos, dabar reikalingas EORI numeris verslui, o asmeniniams perkraustymams – deklaracija. Užteko anksčiau CMR konosmento ir sąrašo. Dabar kartais prašo packing listą, gyvenamosios vietos įrodymą. Na, o angliški pareigūnai... žodžiu, ne apie tai. Svarbiausia – turėti sąrašą daiktų lietuvių ir anglų kalbomis. O dėl draudimo popierių – tie patys. Pirkimo kvitai, nuotraukos. Nesąžiningi tarpininkai kartais painioja dokumentus. Būk atidus.

Ar reikia EORI numerio siuntoms į Angliją su draudimu?

Jei tai asmeniniai daiktai, perkraustymas – ne, EORI nereikia. Versliniams kroviniams – taip. Bet štai kur prieštaravimas: jei siunta per didelė, arba atrodo kaip prekyba, muitinė gali užklausti. Tada gali tekti aiškinti. Aš visada patariu klientams pasiruošti, kad tai asmeniniai daiktai. Adresas Anglijoje, sutartis, draudimo polisas – visi šitie popieriai padeda. EORI – verslo įrankis. Ne paprastam žmogui skirtas dalykas. Geriau pasitikrinti prieš išvykstant, nei aiškintis pasienyje. Fūros nestovi be reikalo.

Kas atsakingas, jei muitinė atidarinėja dėžes ir sugadina daiktus?

Muitininkai turi teisę tikrinti. Ir jei jie atidarinėja peiliu vietoj žirklių – draudimas dažniausiai nekompensuos, nes tai valstybinės institucijos veikla. Kartais pilnas draudimas padengia, bet reikia specialaus punkto. Tikroji nelaimė – kai muitinė atrakinęs daiktą blogai supakuoja atgal. Mačiau, kaip kliento kolonėlės garsiakalbis grįžo be užpildo. Skundėmės – atsakymas: „Mes neatsakome dėl to.“ Tokie dalykai reti, bet nemalonūs. Todėl gerai fotografuok prieš pakraunant. Ir žymėk dėžes „fragile“, nors ne visada padeda.

Kaip gaunami pinigai, jei krovinių gabenimo į Angliją metu nutinka bėda?

Praneši per trisdešimt dienų, pateiki dokumentus: nuotraukas, vaizdo įrašus jei yra, sąskaitas, kvitus. Draudimo brokeris tiria, kartais atsiunčia ekspertą. Viskas užtrunka savaites, kartais mėnesius. Kalbu apie pilną draudimą, ne CMR – CMR dar ilgiau. Paskui gauni pavedimą. Būna, kad draudimas siūlo remontą vietoj atlyginimo. Jei nenori remonto – reikia derėtis. Viskas raštu, nieko telefonu. Prisimenu atvejį Braitone – klientas neturėjo nuotraukų, turėjo tik žodį. Teko ieškoti bendros kalbos. Nuotraukos – tavo draugas.

Ar reikia daryti nuotraukas daiktų prieš pakuojant draudimui?

Būtinai. Ne „reikia“, o privalai. Telefonas visų kišenėse – nufotografuok kiekvieną kampą, ypač baldus, elektroniką. Jeigu dėžė bus aptemusi, bet tu neturi nuotraukos, kaip ji atrodė prieš – draudinkas sakys: „o gal ta dėmė jau buvo?“ Ir tu rankas ištiesi. Aš savo klientams sakau: fotografuok net tada, kai atrodo kvaila. Penkiasdešimt nuotraukų geriau nei nulis. Kai kurios draudimo bendrovės net prašo vaizdo įrašo. Būna ir taip. Negailėk laiko. Vėliau sutaupysi nervų.

Kas realiai nutinka ir ko niekas tau nepasakys

Ar tikrai visos įmonės, siūlančios pilną draudimą, jį ir turi?

Ne. Deja, ne. Yra tokių, kurios parodo popierėlį, o kai įvyksta įvykis, paaiškėja, kad draudimas buvo pasibaigęs, arba tai visai ne draudimas, o pažadas. Aš per savo praktiką mačiau du atvejus, kai įmonės apskritai neturėjo draudimo, nors reklamoje rašė „pilnas draudimas“. Klientai liko ant ledo. Kaip patikrinti? Paprašyk poliso numerio ir paskambink į draudimo bendrovę patvirtinti. Jei įmonė atkalbinėja – pabėk. Rimtai. Tai tavo daiktai, ne jų nuotaika. Negaliu patikėti, kad taip darosi, bet taip darosi.

Ką daryti, jei siunta atėjo su drėgnomis dėžėmis, nors draudimas yra?

Pirmiausia – fiksuok. Nuotraukos, vaizdo įrašas prieš išpakuojant. Jei dėžės šlapios, bet viduje daiktai sveiki – draudimas nemokės, nes tai tik pakuotė. Jei sugadinti – turi įrodyti, kad žala įvyko transportavimo metu, o ne tavo rūsyje prieš du mėnesius. Kartais būna taip: fūra sandėlyje stovėjo per lietų, stogas praleido lašą ant trijų dėžių. Tada pilnas draudimas turėtų reaguoti. Bet jei dėžės padėtos ant žolės pas tave kieme – vargu. Atskyrimas svarbus. Ir taip, blogai sandėliuojančių firmų yra. Ne visos saugo kaip savo.

Ar galiu vežti maistą, prieskonius, ar draudimas tai padengs?

Čia jau aš nebesu šimtu procentų tikras, atvirai kalbant. Maisto produktų – ne, paprastai draudimas to nedengia, nes tai pažeidžia veterinarines normas. Brexit’as dar labiau sugriežtino. Prieskoniams gali būti kitaip, bet blogiausia, jei muitinei įtiks komercinis kiekis. Tada ir draudimas, ir viskas kitas nustumiami į šoną – konfiskuoja, baudžia. Aš verčiau nerekomenduočiau vežti maisto, net jei tai tavo mamos uogienė. Atiduok kaimynams. Anglijoj irgi yra valgyti ko. Geriau neprisižaisk su taisyklėmis.

Ar galima vežti augalą į Angliją su draudimu?

Ne. Augalams reikia fitosanitarinio sertifikato. Be jo – ne. O draudimas nedengia konfiskuotų augalų. Aš žmonėms tiesiai sakau: palikite fikusą mamai. Arba dovanokite draugams. Neseniai kažkas bandė vežti didelę alyvą – nežinau kam, sentimentas gal. Muitinė patikrino, augalų inspekcija, popieriai, spaudimas. Galiausiai paliko pasienyje. Be draudimo išmokos, be nieko. Tikra širdgėla, bet taip yra. Augalai – ne asmeniniai daiktai muitinei. Supakuok vazoną geriau nei atsisveikinimo dovaną.

Kodėl viena įmonė siūlo pilną draudimą už 200 EUR, o kita – be draudimo, bet brangiau?

Ta pigioji – greičiausiai blefuoja. Arba draudimo vertė simbolinė, arba franchise didelė. Kartais tiesiog nori pritraukti skambutį. Brangesnė įmonė be draudimo gali būti sąžininga – ji sako, kad draudimą įsigysi pats. Aš nemėgstu tokių žaidimų. Siuntų transportavimas su pilnu draudimu į Angliją kainuoja tiek, kiek kainuoja. Jei kas nors siūlo stebuklingai mažai – yra kabliukas. Galbūt vairuotojas neoficialiai užsidaro, galbūt neturi licencijos. Patikrink viską. Pigiau ne visada blogiau, bet perkraustymuose pigu – įtartina.

Koks pats svarbiausias patarimas žmogui, pirmą kartą siunčiančiam daiktus į Londoną?

Neškis mažiau daiktų, nei galvojai. Rimtai. Žmonės krauna griozdus, kurie Anglijoje kainuoja tris kartus mažiau nei pervežimas. Drabužiai, knygos, seni komodai. Pasverk, paskaičiuok. Antras patarimas – fiksuok viską. Nuotraukos, popieriai, žinutės. Trečias – rinkis ne pagal kainą, o pagal atsiliepimus. Buvę klientai nepagražins. Ir dar: pilnas draudimas yra geras dalykas, bet jis nepadengs tavo tingumo ar pasitikėjimo kiaura pakuote. Būk protingas. Londonas nėra pasaulio kraštas – daiktai ten nukeliaus, tik reikia tinkamo vežėjo. Sėkmės.

Išvada

Taigi, siuntų transportavimas su pilnu draudimu į Angliją – tai ne pasaka be pabaigos, o realus instrumentas. Svarbiausia suprasti, kad draudimas saugo nuo netikėtumų, bet ne nuo tavo pačio aplaidumo. Per dvidešimt ketverius metus mačiau visko: džiaugsmingų iškraustymų ir ašarų dėl nepripažintos žalos. Jei ką nors prisiminčiau – klausk. Geriau pora klausimų prieš, nei skambučiai po. Išsirink sąžiningai, pakuok protingai ir neklausyk, kas švilpia mažiausią kainą. Viskas bus gerai.