Siuntų siuntimas į Angliją iš Kėdainių – paprastas procesas, jei žinai kelias taisykles

Siuntų siuntimas į Angliją iš Kėdainių dažnai maišomas su galvos skausmu. Nesąmonė. Aš dirbu tarptautiniuose perkraustymuose jau dvidešimt ketverius metus ir matau, kaip žmonės iš Kėdainių sėkmingai siunčia dėžes į Londoną, Birmingamą, Notingamą ar kur ten dar reikia. Nereikia važiuoti į didįjį miestą. Nereikia iš proto išsikraustyti dėl popierių. Reikia tik žinoti kelias taisykles, turėti dėžę, kuri neišbyrės pakeliui, ir nesitikėti stebuklų per vieną dieną. Atsakysiu į klausimus taip, lyg sėdėtume pas mane biure ant sofos – tiesiai, su klaidomis, bet kad neapgautų.

Iš pradžių – pasirinkimai ir pačios pradinės baimės

Iš Kėdainių siųstu į Angliją – iš viso kur pradėti?

Na, pirmiausia nuspręsk, ar tau labai skubu. Jei reikia per tris keturias dienas – renkiesi oro transportą. Jei gali laukti savaitę ar dvi – važiuoja automobiliai, fūros. Kėdainiuose yra keli siuntų punktai, o jei tingi vežti – užsisakyk paėmimą iš namų. Praeitą mėnesį viena ponia iš Dotnuvos norėjo siųsti uogienių sūneliui į Redingą ir galvojo, kad reikia į Kauną važiuoti per pusę Lietuvos. Nereikia. Tiesiog atneši, pasveri, užpildai popierių ir viskas. Pradžia visada atrodo baisiau nei yra, o rankas leidžia kiekviena save gerbianti bendrovė.

Ar man reikia važiuoti į didelį miestą, ar Kėdainiuose yra normalių siuntų punktų?

Kėdainiuose yra punktų, bet pasirinkimas mažesnis nei Kaune. Daugelis vežėjų neturi savo didelių terminalų centre, bet turi agentus arba mažesnius taškus. Jeigu nori konkrečios kompanijos – pažiūrėk internete, ar jie turi partnerį Kėdainiuose. Vieną kartą klientas iš Vilainių atvažiavo pas mane piktas, kad negalėjo rasti firmos, kurią matė reklamoje. Pasirodo, jie neturi čia savo biuro, bet paima iš namų. Tai jei nežinai – paskambink, pasiklausk. Nereikia niekur milijoną kilometrų važiuoti dėl paprastos dėžės.

Kokia transporto rūšis geriausia – autobusais, ar oru, ar vandeniu?

Oro transportas greitas, bet kandžioja kišenę. Kelių transportas – ekonomiškas, bet lėtesnis. Laivu? Į Angliją nelabai prasmės, nebent siunti konteinerį baldams. Autobusų siuntiniai – kartais pigiau, bet ne visada saugiau, nes daiktai gali pasibraižyti tarp kitų krovinių. Jeigu siunti standartinę dėžę – draugiškiausias variantas yra auto per Lenkiją ir Vokietiją. Trunka apie 5–7 darbo dienas iki durų. Ai, dar yra geležinkelis, bet čia jau retesnis žvėris iš Lietuvos pusės. Rinkis pagal kišenę ir kantrybę.

Kiek dienų iš viso trunka siuntų siuntimas į Angliją iš Kėdainių, jei skubu?

Jeigu renkiesi oru – 2–4 darbo dienos. Kelių transportu – 3–8 dienos, priklauso, ar fūra jau pilna ir kaip greitai praeina muitai. Kėdainių vietovė čia beveik neįtakoja, nes vis tiek renkasi Kaune ar Vilniuje. Buvo atvejis, kai siunta iš Josvainių pasiekė Londoną per keturias dienas – specialus reisas ir laiminga žvaigždė. O buvo ir taip, kad savaitę strioko dėl rūko Olandijoje. Orientuokis į 5–7 dienas, o paskui stebėkisi, jei greičiau. Ilgiau – jau skambink vežėjui.

Ar galiu pats atvežti siuntą į Kauną ir ten jau perduoti, ar tai pigiau?

Teoriškai gali, bet kaina dažniausiai nesikeičia. Vežėjai skaičiuoja nuo durų iki durų, tau jau įskaičiavę maršrutą. Atvežęs pats sutaupysi gal porą eurų, bet ne daugiau. Kartais net brangiau, jei ten reikės mokėti sandėlio mokestį. Aš patarčiau to nedaryti, nebent važiuoji į Kauną taip pat. Prieš metus klientas iš Kėdainių pripūtė mašiną kuro, praleido pusdienį, o nuolaida buvo lygi nuliui. Kur geriau – paskambink ir tegul pasiima iš tavo kiemo arba paštomato. Laikas irgi pinigai, o ir nervai svarbiau.

Kainos, svoriai, matmenys – čia dažniausiai apgaulės vieta

Kiek maždaug kainuoja 10 kg siunta į Londoną?

10 kg dėžė su drabužiais į Londoną kelių transportu kainuos maždaug 25–45 eurus. Na, gal ir 50, jei į patį pakraštį. Oro paštu – galbūt 60–90 eurų. Skirtumas didelis dėl kuro priemokų ir to, ar paims tiesiai iš namų. Maistas ir elektronika gali brangti dėl papildomo draudimo. Paskutinį kartą panašų svorį siuntėm už trisdešimt du eurus be draudimo. Jeigu siunti į Birmingamą ar mažesnį miestelį, o ne Londono centrą, kartais kaina neauga. Klausimų betink – klausk, o ne spėliok.

Ar mano krepšys su drabužiais bus brangus, jei jis lengvas, bet didelis?

Čia klasikinė bėda. Vežėjai skaičiuoja ne tikrą svorį, o tūrinį – ilgis x plotis x aukštis, padalinta iš koeficiento. Tavo lengvas, bet didelis krepšys gali būti apmokestintas kaip 25 kg. Praeitą žiemą vienas vaikinas siuntė maišą su plunksninėm antklodėm – svoris 6 kg, o mokėjo kaip už 22 kg. Aš jam sakiau suspausti, bet "bus gerai", sako. Nebuvo. Jei gali – dėk į dėžę, surišk maišelius. Kuo kompaktiškesnė siunta, tuo mažesnė kaina. Patikėk, mačiau, kaip žmonės perpus permoka dėl oro maiše.

Kodėl vieni siūlo 15 eurų, o kiti 40 eurų už tą patį?

Viskas. Vieni dirba su tarpininkais, kiti turi savas mašinas, treti gaudo klientus žemom kainom, o paskui prideda priedus. Buvo firma, kuri skelbėsi dvylika eurų į Angiją. Klientas atneša siuntą, o ten kuro mokestis, muitinės tvarkymas, savaitgalio priedas – išeina trisdešimt aštuoni eurai. Aš vadinu tai "low cost" iliuzija. Geros įmonės pasako galutinę kainą iš karto. Jeigu matai per gerą, kad būtų tiesa – greičiausiai ir nėra tiesa. Pigiau tik tada, jei tavo daiktai prisispaudžia pilnoje fūroje, bet tada lauksi ilgiau.

Ar yra kokia nors proga, kai siųsti visai neapsimoka?

Yra. Jei siunti vieną mažą dėžutę, kuri verta 10 eurų, o pristatymas kainuoja 35 eurus – pagalvok. Kartais pigiau palaukti, kol kas važiuos, arba nusipirkti vietoj. Ypač jei tarp daiktų yra kažkas, ką galima nusipirkti Anglijoje – buitinė chemija, seni batai, naudoti vadovėliai. Aš ne kartą sakęs: "siųsk tai, kas turi sentimentalinę vertę arba kainuoja daugiau nei pats siuntimas". Vieną kartą moteris norėjo siųsti iškeptą pyragą į Londoną. Ne, neapsimokėjo. Nuskriejo tiesiai į šiukšlių konteinerį. Kartais reikia būti atviram sau.

Ar į kainą įskaičiuotas kuras, muitai, ar dar kokie pikti mokesčiai?

Paprastai įprastinė kaina jau turi kuro mokestį. Po Brexit yra papildomas muitinės formalumas, bet tai nereiškia, kad tu mokėsi muitą – dažnai asmeninės siuntos neviršija ribos. Jei siunti naujus daiktus parduoti – tada gali kilti PVM. Bet jei tai asmeniniai daiktai – paprastai viskas įskaičiuota. Tik aiškiai paklausk vežėjo: "Ar tai galutinė kaina iki gavėjo rankų?" Jei sako taip – gerai. Jei pradeda mikčioti apie galimus papildomus mokesčius – pabėk. Skaidrumas yra pagrindas, ant kurio laikosi normalus verslas.

Pakavimas, popieriai ir viskas, ko bijo normalus žmogus

Ką daryti jei aš visai nemoku supakuoti – ar jie pakosuoja už mane?

Moka, bet kainuoja. Daugelis vežėjų siūlo supakuoti už papildomą dvidešimt eurų ar panašiai. Bet aš patarčiau pabandyti pats. Imi dėžę – ne iš parduotuvės konteinerio, o dviejų bangų gofruotą, – lipnia juosta apvarai visas siūles, šiek tiek burbulinės plėvelės vidun ir bus kaip šiltai. Kai atneška maiše – darbuotojai supakuos, tik nepamiršk pasakyti, ar ten trūkinėja. Buvo atvejis, kai vyrukas atnešė antikvarinį veidrodį be jokio pakavimo. Sako, "jūs ten sugalvoskit". Nu, sugalvojom. Kainavo rimtai.

Ar reikia pildyti angliškai, ar lietuviškai, ar kaip nors kitaip?

Paprasta siunta – lietuviško siuntos lapo pakanka, bet muitinės deklaracija turi būti suprantama abejoms pusėms. Vežėjas duoda formas, kurias pildai lietuviškai, o jie verčia. Jeigu pats pildai CN22 – rašyk aiškiai angliškai. "Clothes", "books", "used personal belongings". Nebandyk rašyti "rūbai", nes Anglijos muitininkas lietuviškai nemoka. Raktas – aiškumas. Nerašyk "stuff" arba "things". Aš vieną kartą mačiau "various crap" – užeik, kiek laiko stabdė. Tavo tikslas – kad kuo greičiau atitektų dešinėm rankėm adresatui.

Koks popierius būtinas dabar, kai Anglija išėjo iš tos Europos Sąjungos?

Reikia muitinės deklaracijos. Po Brexit tai jau nebe ES vidus, todėl taisyklės kaip į trečiąją šalį. Bet jei siunti asmeninius daiktus – užpildai paprastą deklaraciją (ar kaip ji vadinasi, taip, CN22 formą, dabar atsiminiau). Kai kurie vežėjai prašo EORI kodo, bet asmeninėms siuntoms ne visada privalomas – man rodė, kad ne, bet pasikeičia kas pusmetį. Reikia sąrašo turinio su verte. Jeigu viršija tam tikrą sumą – gali tekti mokėti muitus. Čia aš jau šlubuoju su tiksliais skaičiais, nes svarai ir taisyklės labai saikščioja. Geriausia – pasitikslinti.

O jei siunčiu maistą savaitei – ką čia reikia žinoti?

Maistas – piktas reikalas. Draudžiama siųsti šviežią mėsą, pieną, kiaušinius. Konservai, džiovinti produktai, saldumynai – praleidžiami, bet turi būti tinkamai supakuoti. Vieną kartą klientė siuntė šakotį ir varškės sūrelių – sūreliai neatkeliavo, nes temperatūra nepakankama, išsilydė. Jei siunti maistą – geriausia su šaldymo elementais, bet brangu. Pakuotė turi būti hermetiška, nes Anglijos šunys uosto viską. Parfumuotės? Ne, šuo. Uosto. Ir dar, nešiukšlink siuntos antsvoriu – jei ant dėžės neparašysi "maisto produktai", o jie suras – gali kilti problemų.

Ar lipduką turiu atsispausdinti pats, ar jie atsiunčia?

Priklauso nuo firmos. Viena atsiunčia el. paštu lipduką – atsispausdini ir priklijuoji. Kita atspausdina pati, kai atneši. Dar kiti – kurjeris turi spausdintuvą mašinoje ir atsiveda pats. Jeigu neturi spausdintuvo Kėdainiuose – paklausk tokio detalumo iš karto. Aš mėgstu, kai nereikia su technologijom vargti, bet jaunimas sako, kad QR kodas į telą ir tiek. Aišku, yra ir tokių, kur reikia ranka rašyti adresą, bet tai reta. Kai pats rašai, rašyk aiškiai, nes kartą dėl nerkausko adreso siunta klaidžiojo po Londoną dvi savaites.

Kai siunta jau iškeliavo – stebėjimas ir bobutės balsas

Gavau tracking numerį, bet jis niekur nerodo – tai normalu?

Normalu pirmas dvidešimt keturias valandas. Siunta iš Kėdainių važiuoja į Kauno terminalą, ten skenuoja, tada per Lenkiją, Vokietiją. Kartais sistema atsinaujina tik pasienyje arba Anglijos pusėje. Jei praėjo trys dienos ir vis dar neveikia – skambink vežėjui. Buvo atvejis, kai numeris prasidėjo, o paskui dingo. Pasirodo, blogai perskaityta etiketė, ir daiktas klajojo po sandėlį savaitę. Normalu? Ne. Pasitaiko? Taip. Geros kompanijos atsakys į telefoną. Blogos – atsiųs palaukti. Jei po savaitės tylu – reikalauk paaiškinimo ir nedelsk.

Ar galima siųsti tiesiai į duris Anglijoje, jei žmogus gyvena kaime netolais šalia... kažkur?

Taip, durų pristatymas standartas. Net jei kaime, net jei kažkur Šiaurės Jorkšyre. Tik adresas turi būti tikslus su pašto kodu. Anglijoje be pašto kodo kurjeriai reaguoja piktai. Buvęs klientas gyveno kažkur oro uosto netolais – gatvės pavadinimo nebuvo, tik namo pavadinimas. Surado, bet paskambino patikslinti. Tai jei žmogus kaime – geriau telefono numerį rašyti didelis ant siuntos. O kurjeris Anglijoj dažnai palieka prie durų, jei niekas neatidaro, kartais nepaskambinęs. Įpročiai tokie. Tai jei svarbu – įspėk gavėją, kad sektų trackingą.

Kas jei gavėjas nebus namie – kur dėsi siuntą?

Dažniausiai bandys kitą dieną, paliks pas kaimyną arba numes prie durų. Kai kurie turi saugias vietas – rūsys, veranda. Arba nuveš į artimiausią paštomatą. Priklauso nuo nurodytų instrukcijų. Aš patariu ant dėžės priklijuoti: "If not home, leave with neighbor". Nes kitaip anglai ir lietuviai supranta skirtingai – vieni paliks garaže, kiti nugabens atgal. Vieną kartą siunta grįžo, nes gavėjas atostogavo savaitę, o kurjeris niekur nepaliko. Tai grįžo atgal į Kėdainius. Praradom du mėnesius. Tai gerai pagalvok apie alternatyvų kontaktą.

Ar mano dėžė gali tiesiog dingti?

Gali. Retai, bet gali. Šimtai tūkstančių siuntų keliauja – statistiškai pasitaiko. Bloga pakavimas, nukritęs lipdukas, blogai perskaitytas adresas – pagrindinės priežastys. Blogų įmonių kaltė pasitaiko, kai apvagia sandėliuose. Aš neneigsiu – esu matęs, kaip dingo elektronika tarpininkų rankose. Ką daryt? Drausti. Fotografuok siuntą prieš išsiuntimą, išsaugok kvitus. Jei dingo – reikalauk tyrimo. "Dingsta retai, bet pamiršta dažnai" – taip sakome. Rimtesnės firmos turi paieškos procedūras. Pigios – turi tik atsiprašymą ir nieko daugiau.

Ar galiu pakeisti adresą kai siunta jau važiuoja?

Sudėtinga, bet įmanoma. Jei dar Kauno terminale – galima pakeisti už simbolinį mokestį. Jei jau kerta sieną – reikia skambinti Anglijos pusei, čia jau chaosas. Buvo mama, kuri išsiuntė dukrai daiktus, o ši persikėlė iš Birmingamo į Kerdifą (ar ten Kardifas? taip, Kardifas). Teko mokėti 15 svarų perskirstymo. Kai kurios kompanijos sako, kad negalima. Tai jei nesi tikras dėl adreso – neišsiųsk. Patikslinti tą pačią dieną, kol nėra pakeliui. Tikslumas sutaupo labai daug streso ir papildomų išlaidų velniavai.

Brexit, muitai, draudimai ir kiti skausmai

Post Brexit – ar dabar kiekvieną siuntą tikrina kaip įtariamą bombą?

Ne, ne kiekvieną. Bet tikrinimų padaugėjo, ypač jei siunta didelė, neaiškiai deklaruota arba elektronika. Muitininkai jau nebe draugai, kurie pamoja pravažiuoti. Jie tikrina atrankinai. Jei popieriai tvarkingi, vertė maža – dažniausiai praleidžia be problemų. O jei atsidursi tuos keliuose procentuose, kuriuos patikrina – gali strigti dieną, dvi. Realus pavyzdys: dėžė su rūbais praeina, o štai siunta su dvidešimte virvūčių buvo atrinkta. Muitininkas galvojo, kad kažkas kita. Paaiškėjo – virvės. Žmonės siunčia įvairiausių dalykų.

Ką reiškia EORI kodas ir ar man jis būtinas?

EORI – registracijos numeris, kurį turi įmonės, prekiaujančios su trečiosiomis šalimis. Asmeninėms siuntoms dažniausiai nereikia. Bet jeigu vežėjas klausia – gali tekti gauti. Aš čia jau nežinau 100% kada tiksliai reikia paprastam žmogui, nes taisyklės keičiasi kaip kojinės. Verslui – privalomas. Eiliniam Kėdainių gyventojui, siunčianiam senus tapetus į Essexą – neturėtų būti reikalingas. Bet jei siunta stoja muitinėje ir be EORI neina – tenka tvarkyti. Verčiau iškart klausk vežėjo. Jei jis pats nežino – keisk vežėją į tą, kuris žino. Rimtai.

Ar verta drausti siuntą, jei ten tik seni džinsai ir batai?

Jei tikrai seni džinsai ir batai, verti trisdešimt eurų – draustis neapsimoka. Draudimas kainuos brangiau. Bet jei yra daiktas, kurio verta didesnė, arba sentimentas – drausk. Mačiau, kaip kurjeris numetė dėžę su porcelianu. Buvo apdrausta – gavo pinigus. Neapdrausta – verkė. Draudimas ypač svarbus bendro krovinio atveju. Fūroje mažiau bumbsi, bet vis tiek nukenčia. Aš pats kartais nesidraustu, kai siunčiu nereikalingus popierius. Bet kai siunčiau dviratį – tada jau taip. Skaičiuok riziką ir vertę. Nebūk naivus, bet ir nepermoka dėl nieko.

Sakyk, o jei aš noriu grąžinti prekę atgal iš Anglijos į Kėdainius – kaip tada?

Tada galvos skausmas. Iš Anglijos į Lietuva dabar eina kaip į trečiąją šalį. Gali reikėti PVM grąžinimo jei pirkinys. Asmeninius daiktus grąžinti lengviau, bet reikia deklaracijos. Dažniausiai kaina panaši ar didesnė negu siųsti iš Lietuvos. Aš patarčiau: jei tai tik tai, ko nebenori – parduok vietoj Anglijoje. Arba palauk, kas nors važiuoja ir atsiveža. Atvirkštinis kelias brangesnis ir popieringesnis. Yra tokių siuntų, kurios grįžta per vieną bendrovę, o paskui stringa muitinėje Kaune savaitėm. Geriau jau vengti tos situacijos, jei tik įmanoma.

Kodėl kai kurios įmonės Kėdainiuose tiesiog nepriima siuntų į UK, nors skelbiasi tarptautinės?

Na, tarptautinė nereiškia, kad veža visur. Arba reiškia, kad veža konteineriais, o mažai siutei neturi kur dėti. Arba perka paslaugą iš kito, bet reikia minimumo – šimto kilogramų. Arba pabijojo Brexit popierių ir nutraukė UK kryptį. Mažesniuose miestuose tai dažna problema. Vienas pažįstamas Kėdainiuose nusivylė, nes atnešė siuntą, o atsakė: "Ai, į Angliją? Ne, šią savaitę ne." Tai jau jų problema, ne tavo. Geriau rinktis tą, kas tikrai turi patirties su GB, o ne skelbiasi universalus. Skirtumas kaip diena ir naktis, ir tavo daiktai to nusipelno.

Siuntų siuntimas į Angliją iš Kėdainių nėra raketų mokslas. Reikia geros dėžės, tikslaus adreso, šiek tiek kantrybės ir vežėjo, kuris nebijo atsakyti į telefono skambutį. Kėdainiai nėra užkampis – iš čia siunčiama kasdien. Nesitikėk, kad viskas bus tobula, nes transportas yra transportas, o žmonės yra žmonės. Bet jei susipakuosi protingai ir pasirinksi normalią įmonę, tavo daiktai pasieks Londoną, Birmingamą ar kokį nors Kardifą saugiai. Sėkmės renkantis ir nenervuok be reikalo.