Siuntų siuntimas artimiesiems į Angliją be papildomų mokesčių

Dirbu su siuntomis jau dvidešimt trejus metus. Per tą laiką mačiau, kaip į Angliją siuntiniai keliavo be jokių muitų, kai ji buvo ES, ir mačiau, kaip žmonės po Brexit nustėro gavę sąskaitas iš HMRC. Šiandien siųsti siuntą į Jungtinę Karalystę nėra taip paprasta, kaip anksčiau, bet tikrai įmanoma išvengti nereikalingų išlaidų, jei žinai keletą taisyklių. Atsakysiu į dalykus, kuriuos manęs klausia beveik kasdien – nuo popierizmo iki to, kodėl tavo brolis vakar gavo 80 svarų sąskaitą. Tik neimk visko kaip absoliutaus fakto – taisyklės kartais pasikeičia, o aš irgi ne muitinės inspektorius.

Kas pasikeitė po to, kai JK išstojo

Ar siuntinys į Angliją dabar tas pats kas siuntinys į Italiją?

Ne, visai ne tas pats. Nors geografiškai Anglija visai šalia, nuo 2021-ųjų sausio ji yra trečioji šalis. Ką tai reiškia? Anksčiau siuntinys įlipeedavo į furgoną Vilniuje ir be jokių klausimų pasiekdavo Londoną. Dabar – eksportas. Reikia muitinės deklaracijos, CN22 arba CN23. Anksčiau to nereikėdavo. Kai kurie žmonės iki šiol nesupranta ir stebisi, kodėl jų siuntinys stringa. O stringa todėl, kad pasienyje jį tikrina kaip iš Kauno į Kazachstaną. Nejuokauju.

Kodėl mano brolis Anglijoje gavo laišką, kad turi mokėti?

Todėl, kad siuntos vertė viršijo ribą, arba nurodėte neteisingai, arba vežėjas prisidėjo savo tvarkymo mokestį. Būna ir taip. Klientė siuntė dukrai drabužius vertės 80 eurų. HMRC paskaičiavo PVM. Dar paštas pridėjo 12 svarų "clearance fee". Išėjo apie 30. Brolis turi mokėti, jei nori gauti siuntinį. Galima apeliuoti, bet kelias ilgas ir varginantis. Geriau iš anksto viską apgalvoti.

Ar tiesa, kad nuo 2021 metų viskas pasikeitė?

Taip, 2021-ųjų sausio pirmąją viskas pasikeitė. Nežinau, kaip geriau paaiškinti – viena diena Anglija buvo ES, kitą jau ne. Ir ne tik formaliai. Realiai pasienyje atsirado naujos patikros. Drabužiai vyksta su muitiniu patvirtinimu. Maistas – su fitosanitariniais tikrinimais. Šventiniai paketai artimiesiems tikrinami lygiai taip pat. Atmintyje išlieka prieš kelis metus Kalėdų sezonas, kai dešimtys siuntų su naminiais saldėsių Ragaišiais buvo sulaikyti. Nesaugu. Skamba juokingai, bet taip buvo.

Apie tuos mokesčius, kurių visi bijo

Kokia ta riba, kurią peržengus prasideda mokesčiai?

Čia reikia atsargiai kalbėti. Man rodos, kad dovana galėjo būti verta iki 39 svarų ir dar aplenkti muitus, bet dabar jau nebeatskiriu – ar taip vis dar, ar jie vėl ką nors pakeitė. (Buvau tikras, kad 39, bet dabar abejoju, todėl geriau patikrinkite HMRC svetainę prieš siųsdami). Prekės, kurios nėra dovanos, greičiausiai apmokestinamos nuo pirmo svaro. PVM tikrai mokamas. Muitas priklauso nuo prekių rūšies. Drabužiams kiti tarifai, elektronikai – kiti. Paprasčiausiai nesiųskite per brangių daiktų.

Ar dovana visada laikoma dovana?

Ne, jei muitininkas nusprendžia, kad tai prekyba. Pavyzdžiui, jei siunčiate seseriai keturis vienodus megztinius su etiketėmis – atrodo kaip parduotuvė. O rankų darbo kepurė, senas fotografijos albumas ir trys knygos – turbūt dovana. Mačiau, kai vaikinas siuntė draugei dešimt dėžių lietuviško šokolado. Muitinė pasakė: komercinis kiekis. Priskaičiavo muitus. Dovana turi būti pagrįsta, asmeniška ir ne masinio pardavimo pobūdžio. Kitaip HMRC nelabai tikės jūsų gražiu ketinimu.

Kodėl vieną kartą nieko nemokėjau, o dabar reikia mokėti 60 svarų?

Todėl, kad anksčiau siuntėte iki Brexit, o dabar – po. Arba anksčiau siuntėte per kažkokį tarpininką, kuris suvertė į grupinį krovinį ir niekas nepatikrino. O galbūt anksčiau siuntos vertė buvo mažesnė. Dabar 60 svarų susidaro iš 20% PVM, plius muitas, plius administracinis mokestis vežėjui. Kiekvienas centas turi priežastį. Ir dar vienas dalykas: kartais vežėjai patys prisideda didelius mokesčius už dokumentų tvarkymą. Tai ne valstybės rinkliava, tai jų uždarbis. Ne visi apie tai pasako iš anksto. Nemalonu, bet realu.

Ar namų gaminti kulinarijos šedevrai irgi apmokestinami?

Taip, jei praleidžia, bet problema dažniau ne mokestis, o draudimas. Anglija saugo savo ekosistemą. Mėsos gaminiai – draudžiami. Pieno produktai – beveik visada neleidžiami. Kiaušiniai ir šviežios daržovės – rizikinga. Buvo atvejis, kai močiutės kugelis Stanstedo sulaikytas ir sunaikintas. Nepasiekė anūko. Namų kepti skanėstai gal ir praeis, bet aš nebesu tikras dėl kiaušinių receptuose. Geriau pirktiniai, fabrikiniai, su etiketėmis visomis kalbomis. Ir vistiek rizikuojate.

Popierizmas, kurio niekas nemėgsta

Ką rašyti į tą mažą CN22 lipduką?

Rašykite tiesą. Prekės pavadinimą, kiekį, svorį ir vertę. Jei dovana – pažymėkite "Gift". Nerašykite vien "clothes" ar "goods". Būkite konkretūs: "1 used wool sweater, value €15". Kodėl? Abstraktūs aprašymai erzina muitininkus. Jie turi teisę atidaryti. Jei lipduke parašyta "documents", o viduje – radijo imtuvas, problemos garantuotos. Įsivaizduokite, kad deklaraciją skaito žmogus, kuris per pusvalandį turi apdoroti šimtą siuntų. Kuo aiškiau, tuo geriau.

Ar galiu apsimesti, kad siunčiu 5 eurų vertės siuntinį?

Gali, bet tai sukčiavimas. Ir aš mačiau, kaip baigiasi. Praeitais metais vienas jaunuolis siuntė naują telefoną broliui į Braitoną. Deklaravo kaip "old phone, value €5". Patikrino. Pritaikė muitus pagal tikrą vertę ir pradėjo tyrimą dėl melagingos deklaracijos. Telefoną atidavė, bet su bauda. Dar pateko į rizikos sąrašus. Kitą kartą jo siuntą tikrins dar atidžiau. Kodėl rizikuoti? Jei taupote, geriau siųskite naudotus daiktus, kurių vertė tikrai maža. Saugiau.

Ką daryti su senais daiktais, kurių vertės nežinau?

Vertinkite sąžiningai pagrįstai rinkos kainai. Jei sofa dvidešimt metų garaže – vertė ne 500 eurų. Greičiausiai 50, jei gerai. Arba 0. Rašykite "used personal belongings, no commercial value". Bet būkite pasirengę pagrįsti. Kartais prašo sąskaitų, nuotraukų. Aš siuntimui asmeninių daiktų visada patariu pridėti sąrašą: "kelnės – 3 vnt., puodas – 1 vnt.". Net jei vertė nulinė, aiškumas padeda. HM Customs mėgsta aiškumą. Nebent kitaip, bet taip, jie mėgsta, kai viskas surašyta.

Ar mano mama, gyvenanti Peterborough, gali grąžinti siuntinį atgal, jei nenori mokėti?

Taip, gali atsisakyti. Tada siuntinys grįžta pas jus, bet dažnai reikia mokėti grįžimą. Buvo atvejis, kai su drabužiais grįžo po trijų mėnesių, apdžiūvusi, nes gulėjo be priežiūros. Techniškai taip, bet ar naudinga? Jei siuntinys vertingas, sumokėkite. Jei ne – galima bandyti, bet pasiruoškite, kad gali dingti. Dėl to... hmm. Tiesiog geriau iš anksto paskaičiuoti, ar verta siųsti.

Kas realiai nutinka kelyje

Kiek laiko dabar keliauja siunta į Londoną?

Priklauso. Paštas gali važiuoti savaitę ar dvi. DHL, UPS – dažnai per tris-keturias dienas. Bet tai idealu. Būna, kad muitinėje stringa savaitę. Ypač prieš Kalėdas ar Velykas. Anglijoje, beje, kalėdiniai paplotėliai prekybcentriuose atsiranda jau spalį, bet čia ne į temą. Mano kolega juokauja, kad siunta į Londoną dabar keliauja ilgiau nei pats skrydis lėktuvu. Kartais ir teisybės yra. Siunčiant artimiesiems geriau nepaskutinę minutę. Vėluojanti dovana, kuri dar ir apmokestinama – blogiausias variantas.

Kas nutinka, jei muitininkai nusprendžia atidaryti dėžę?

Jie atidaro. Ir jūs nieko nepasakysite. Turite teisę nebūti laimingas, bet jie tikrina. Peržiūri turinį, lygina su deklaracija. Jei neatitikimų – sulaiko. Dėžė grįžta su lipduku "opened by customs". Pakuotė būna subjaurota. Patariu pakuoti taip, lyg kas nors tikrai atidarys: dvigubi maišai, lipnios juostos, aprašymai viduje. Nedėkite vieno brangaus daikto ant kito, kad nesusibraižytų. Jei jie išpakuos per greitai... na, jie irgi žmonės, skuba po pamainos.

Ar tikrai viskas taip blogai, kaip sako internete?

Ne visada. Internete žmonės rašo daugiausia tada, kai blogai. Jeigu siunta nuėjo sklandžiai, niekas neis rašyti posto. "Viskas puikiai, mokesčių nebuvo" – mažai kas rašo. Realybė: jei laikotės taisyklių, nesiunčiate brangių daiktų ir tinkamai deklaruojate, dauguma praeina be problemų. Yra blogų išimčių, mačiau pats. Bet statistiškai dauguma siunčiančių artimiesiems į Angliją patirtis nėra tragiška. Tik reikia suprasti, kad žaidimo taisyklės pasikeitė. Ir žaisti pagal senas – nebeina.

Praktiniai dalykai iš karto

Ką rinktis: Lietuvos paštas, DHL ar koks nors lietuviškas vežėjas?

Kiekvienas turi savo pliusų. Paštas pigiausias, bet lėčiausias. DHL – greitas, brangesnis, bet muitinio įforminimo procesas sklandesnis. Mūsų lietuviški vežėjai furgonais dažnai paima iš namų ir pristato tiesiai – patogu didelėms dėžėms. Bet atsargiai su tais, kurie žada "viskas įskaičiuota, nieko mokėti nereikės". Mačiau įmonių, kurios tiesiog nutyli apie galimas sąskaitas. Pasitikrinkite reputaciją. Paklauskite tiesiai: kas nutiks, jei HMRC vis tiek paprašys mokesčių?

Ar geriau viena didelė dėžė ar trys mažesnės?

Viena didelė dažniausiai naudingesnė – mažesnė vieneto kaina. Bet trys mažos... čia gali būti pinklės. Jei siunčiate tam pačiam gavėjui tris siuntas per savaitę su panašiu turiniu, muitinė gali pamanyti, kad vienas didelis siuntinys, suskaidytas apeiti mokesčius. Tai "splitting". Buvo atvejis, kai trys drabužių dėžės, išsiųstos seseriai per tris dienas, buvo sujungtos deklaracijoje. Muitai išaugo. Jei siunčiate dažnai – viena dėžė. Jei labai didelis kiekis – geriau vežėjas su furgonu, o ne pašto siuntos.

Kiek realiai kainuoja siųsti 20 kg?

Priklauso. Paštu – gal 50–80 eurų. DHL – 120–180. Per lietuvišką pervežėją – 60–100, jei reguliarus reisas. Bet čia be Anglijos muitų. 20 kg jau rimtas svoris. Jei viduje nešiojamas kompiuteris – gali kainuoti dar šimtą svarų muitų. Jei seni kimšti žaislai – mokesčių nebus. Naftos kainos keičia tarifus kasmet, tai skaičiai orientyriniai. Geriausia skambinti vežėjui ir atvirai pasakyti, kas viduje.

Ar galiu tiesiog duoti maišą draugui, važiuojančiam į Birmingamą?

Gali. Kartais protingiausias būdas. Draugas pasiima kaip asmeninį bagažą. Oro uoste praeina be problemų, jei neviršija normų. Bet turi būti aišku – tai asmeniniai daiktai, ne prekyba. Mačiau, kai taip gabeno dešras. Kartais praleidžia, kartais ne. Maistas – rizikinga. Be to, jei maišas atrodo kaip komercinis krovinys, pasienis gali pridėti PVM. Asmeninis bagažas turi atrodyti kaip asmeninis bagažas. Keli drabužių maišai – ok. Trys sūrių dėžės – jau keista ir kils klausimų.

Apie tuos pažadus "nieko mokėti nereikės"

Kodėl kai kurios įmonės sako, kad jie "išsprendžia" muitus?

Nežinau, kaip jie tai daro, bet dažniausiai – niekaip. Tiesiog prisiima riziką arba slepa mokesčius įkainiuose. Mačiau skelbimų: "Siuntos be jokių mokesčių!" Tai melas. Gali būti, kad naudoja nelegalius kanalus. Gali būti, kad tiesiog neatsako, jei sulaiko. Patikima įmonė pasakys: "Mes ne valdžia, negalime garantuoti." Jei girdite "viskas įskaičiuota", pabėkite. Aš per tiek metų išmokau: pigiausia yra brangiausiai. Ypač kai jie sako, kad gali viską išspresti patys.

Ar jūs galite garantuoti, kad artimasis nemokės nė svaro?

Ne. Nebūsiu hipokritas. Aš pervežėjas, ne muitinės viršininkas. Galiu sutvarkyti dokumentus idealiai, bet muitas – HMRC sprendimas. Jie žiūri vertingumo ribas, prekių kategorijas, savo interpretacijas. Kartais tas pats muitininkas pirmadienį paleidžia siuntą, o trečiadienį – sulaiko panašią. Žmogiškas faktorius. Tai jei kas nors sako "100% be mokesčių", meluoja arba neprofesionalus. Yra būdų sumažinti riziką: mažesnė vertė, aiški deklaracija. Bet garantija? Ne. Atsiprašau.

Ką daryti, jei gavėjas jau gavo pranešimą iš HMRC?

Pirma, nesijaudinkite. Antra, perskaitykite, ko nori. Kartais tiesiog reikia sumokėti PVM ir muitą internetu. Kartais prašoma papildomų dokumentų. Jei mokate, siunta keliauja toliau. Jei atsisakote – grįžta. Svarbu nepavėluoti – yra terminai. Turėjau klientą, kuris du mėnesius laišką laikė ant šaldytuvo. Paskui skambino, kad siunta dingo. HMRC jos nebegrąžino. Terminai yra terminai. Jei nesuprantate rašto – klauskite vežėjo. Arba manęs, bet aš ne visus finansinius niuansus atsimenu po dvidešimt trejų metų.

Ar kosmetika ir vitaminai patenka į tą pačią kategoriją kaip kojinės?

Ne, jie patenka į blogesnę. Kosmetika ir vitaminai yra reguliuojamos prekės. Jungtinėje Karalystėje importuoti gali reikėti leidimų. Ypač jei vitaminai su nurodytais mg arba kremai su medicininėmis užuominomis. Kojinės – nekontroliuojama prekė. Visai kitas lygis. Mačiau, kai lietuviški vaistažolių preparatai sulaikyti Heathrow, nes neturėjo angliškų etikečių. Brangus žaidimas. Siunčiant į Angliją verčiau venkite vaistų ir kosmetikos. Jei jau labai reikia – nuperkite vietoje. Arba siųskite per registruotus platintojus. Paprasčiau.

Ką reiškia, kai rašo "customs value" – ar tai mano nurodyta kaina?

Iš esmės taip, bet ne visada. Customs value – vertė mokesčiams skaičiuoti. Paprastai sutampa su jūsų nurodyta. Bet jei muitinikas pamato, kad parduotuvėje tas pats daiktas kainuoja 300, o jūs nurodėte 30 – pataiso pagal savo duomenų bazes. Turi teisę. Dar viena priežastis nenuvertinti. Anksčiau, kol nebuvo internete visko, galbūdavo praeiti. Dabar paspaudžia tris mygtukus ir mato Amazon kainą. Taip greitai viskas. Sunku konkuruoti su jų informacija.

Ar mano vyras, kuris dirba Londone, gali pasiimti asmeninius daiktus be mokesčių jei persikrausto?

Tai sudėtingesnė sritis. Atsivežti asmeninius daiktus persikraustant turi savas taisykles. Reikia įrodyti, kad persikraustymas ilgam. Dokumentų – darbo sutarties, buto nuomos, ToR1 formos (man rodos, taip vadinasi, o gal jau kita forma, HMRC turi tokius dalykus). Jei bandote atsivežti automobilį pilną baldų kaip "turistą" – nepraeis. Reikia procedūros. Aš pats šito nedarau kasdien, todėl tiksliai neinu į detales. Geriau vietinis JK muitinės tarpininkas arba vežėjas, specializuojantis perkraustymuose.

Išvada

Taigi, siuntų siuntimas artimiesiems į Angliją be papildomų mokesčių įmanomas, bet reikalauja galvoti. Nebegalima siųsti kaip į Kėdainius. Reikia žinoti taisykles, teisingai deklaruoti ir nesitikėti stebuklų. Aš per dvidešimt trejus metus mačiau visko, ir vienintelė pastovi taisyklė – apie muitus meluoja tie, kurie žada per daug. Siųskite protingai, pakuokite sąmoningai, ir jūsų mama ar brolis Londone gaus siuntą be nemalonių staigmenų. O jei abejojate – geriau paklauskite prieš siųsdami, ne po to.