Siuntų sekimas ir pristatymas į Angliją: kaip tai atrodo iš vidaus?

Jau ketvirtą dešimtį metų vežioju daiktus per sienas, ir žinot, klausimą „kur mano siunta“ girdžiu maždaug tris kartus per dieną. Siuntų sekimas ir pristatymas į Angliją – tai nėra raketų mokslas, bet ir ne Woltas, kur pamatai kurjerį prie kiekvieno posūkio. Yra sandėliai, pasieniečiai, skeneriai, kartais – keleivių uostai, kartais – kanalų tuneliai. Po Brexit viskas šiek tiek pasikeitė, bet principas liko tas pats: jūs paduodat daiktus, mes žinam, kur jie yra (na, dažniausiai žinam), o galų gale kas nors pabeldžia į jūsų duris Londone, Birmingeme ar kur ten. Papasakosiu, kaip tai vyksta realiai, be sausų schemas.

Pradžia – nuo durų iki furgono

Kai aš atiduodu siuntą, ką jūs tiksliai ten darote – paguldote į mašiną ir važiuojat?

Ne taip greitai. Pirmiausia mes, arba mūsų partneriai Kaune, užfiksuojam kiekį ir išorinę būklę. Jei jūs pakuotę tvarkingai supakavot – puiku. Jei ne – tenka persukti į kitą dėžę, nes skersvėjo nunešta pakuotė atrodo labai apgailėtinai. Tada gaunate sekimo numerį, kuris pradeda gyventi tik kai sandėlyje nuskenuojam etiketę. Tik po to kraunama į furgoną, važiuojantį tą pačią dieną arba kitą rytą. Dėl to jei siunta didelė – logistiką susidėliojam pagal maršrutą, o ne pagal emocijas.

Ar tikrai man nereikia pildyti jokių popierių, jei siunčiu asmeninius daiktus?

Po Brexit popieriai reikalingi beveik visada. Na, jei siunčiat vieną nedidelę dėžę su megztiniais – dar galima praslysti pro lengvesnę procedūrą, bet jei baldai, technika, dvidešimt dėžių – deklaruot reikia. Mes padedam pildyti packing list'ą, kartais – CMR. Dažnai žmonės pamiršta nurodyti serijinius numerius ant elektronikos, o tai vėliau muitinėje kelia klausimų. Šiaip, popierizmas – ne mano mėgstamiausia tema, aš krauvesys, ne biuro darbuotojas, bet be jo niekur. Svarbiausia, kad adresas Anglijoje būtų teisingas – čia jau technologija, bet ir ji kartais stringa.

Kiek laiko dažniausiai siunta taškoma iki jūsų sandėlio, jei gyvenu provincijoje?

Jei Klaipėdoje ar Panevėžy – per vieną-dvi dienas surenkam. Jei kur nors Ignalinoj ar Kybartuose – gali būt ir trys. Faktas, kad Lietuva maža, bet surinkimo maršrutai sukasi dažniausiai du kartus per savaitę, ne kasdien, nes po vieną dėžę važinėti – ekonomiškai beprasmiška. Kartais klientai pyksta, kad turi laukti, bet aš jau nebežinau, kaip kitaip paaiškinti: furgonas nepasidalina kaip duona. Jei labai skubina – vežam atskirai, bet tada kaina auga. Yra toks dalykas – dalinių krovinių gabenimas – visi dalinasi tą patį plotą.

Ar galiu sudėti konservus ir drabužius į tą pačią dėžę? Draugas sako, kad negalima.

Draugas šiek tiek teisus, bet ne visada. Maistas – tas pats, kviesčiau muitininkus vakarieniauti. Jei asmeniniai daiktai, nedidelis kiekis konservų kartais praeina, bet čia loterija. O jei verslo siunta – tikrai ne. Aš asmeniškai siūlyčiau atskirti: drabužiai, batai – viena, o maistas – geriau jūsų lagamine lėktuve. Kartais klientai bando įdėti sūrio ir lempučių į vieną dėžę. Tada muitininkai atidaro ir mato, kodėl ta lemputė kvepia česnaku. Organizuotai supakuokit – gyvenimas bus lengvesnis.

Sekimas kelyje – ar tikrai matosi?

Ar aš galiu matyti, kur mano siunta yra realiu laiku, kaip Uber Eats?

Tikrai ne. Uber Eats čia nepadarysi. Siuntų sekimas į Angliją daugiausia yra skanavimo sistema: sandėlyje išsiuntė – scan; išėjo – scan; pasiekė uostą – scan. Tarp taškų yra juodoji zona, kur mašina važiuoja ir nieko neskenuoja. Kartais tenka laukti be jokio atnaujinimo dvi dienas. Nekenčiu, kai skambinama po trijų valandų. Atsiprašau, bet vairuotojas negali vairuoti ir spausti mygtuko kas dešimt minučių. Kai sustoja kitame hub'e – tada ir atsiras naujas įrašas. Kantrybė čia svarbiau nei baterija telefone.

Kodėl mano sekime parašyta "in transit" jau ketvirtą dieną? Ji įstrigo?

"In transit" reiškia, kad siunta kelyje, bet dar nepasiekė kito taško. Jei matote tai prieš Kalėdas ar Didžiojo penktadienio savaitgalį – gali būt ir savaitė taip. Vairuotojai privalo laikytis poilsio laiko, o Anglijoje laukia eilės uoste. Kartais aš pats nežinau tiksliai, kur transportas stovi, kol paskambina vairuotojas. Tai normalu. Jeigu praėjo daugiau nei 10 dienų nuo paskutinio skanavimo – tada jau kelti bangą verta. O keturios dienos "in transit" tarp Lietuvos ir Anglijos – standartas, ypač važiuojant per Lenkiją ir Vokietiją.

Ką reiškia, kai rodo "customs hold"? Tai blogai ar gerai?

Tai reiškia, kad muitinė nutarė pažiūrėti vidun. Blogai ar gerai? Na, jei turit ką slėpt – blogai. Jei viskas švaru – laikinas stabdis. Po Brexit muitinė tikrina dažniau, ypač jei deklaruota suma keistai maža arba pakuotė spirga elektronika. Mačiau atvejį, kai žmogus siuntė rūbų spintą, o viduje – du akumuliatoriai, kuriuos jis „užmiršo“ paminėti. Tada muitininkai laiko tol, kol išsiaiškina. Paprastai užtrunka nuo poros dienų iki savaitės. Kartais greičiau, jei dokumentai tvarkingi ir nieko neprikrauta papildomai.

Ar jūs patys galite paskambinti į tą sandėlį Anglijoje ir paklausti kur mano daiktai?

Galiu, bet ne visada tai ką nors keičia. Anglijoje sandėliai dideli, ten dirba sistemos, ne žmonės, kurie iš atminties žino kiekvieną dėžę. Jei sekime nėra atnaujinimo, greičiausiai siunta dar nepasiekė vietos, kur ją galėtų lokalizuoti. Mes rašom užklausą agentams, bet jie irgi kreipiasi į terminalo sistemą. Tai užtrunka. Kartais aš gaunu atsakymą: „your shipment is under process“ – puiku, Wesley, bet ką tai reiškia? Aš irgi nežinau, bet taip jau yra su logistika į UK po visų tų pasikeitimų.

Kas atnaujina tą sekimą – vairuotojas pats rankiniu būdu?

Dažniausiai ne rankiniu, o terminalo vartų skeneris arba darbuotojas pakrovimo metu. Yra kodai, juos nuskenuoja. Dabartinėse sistemose vairuotojas gali spausti mygtuką, bet viskas semi-automatiškai. Žodžiu, žmogui spausti nereikia, bet technologija stringa kaip senas Windowsas. Turėjau situaciją, kai Londone atnaujinimas pasirodė tik po trijų dienų, nors siunta jau stovėjo sandėlyje. Klientas beveik įsiuto supratęs tai. Aš jį suprantu, bet aš čia tarpininkas, ne IT dievas. Tiesiog kantrybės, kol sistema pagaliau atsipeikėja.

Kas dedasi pasienyje

Ar po Brexit jau nebeįmanoma siųsti asmeninių daiktų be muito?

Įmanoma, bet tik jei tai jūsų turėti daiktai ilgiau nei šešis mėnesius ir persikraustote gyventi. Tada taikomas lengvatnis režimas. Jei siunčiat dovaną draugei į Londoną – de minimis riba, man rodos, apie 39 svarai sterlingų (bet galiu klysti dėl tikslios sumos, nes keičiasi kasmet). Viršijus – muitas + PVM. Verslo siuntos muitinamos visada. Brexit padarė sieną realia. Aš pats stebėjaus, kaip greitai pasikeitė tvarka, ir kartais dar nesigaudau naujausiose detalėse, nors mano darbas – tarptautiniai perkraustymai. Geriau pasitikrinkite prieš kraunant.

Ką daryti, jei muitininkai apsprendžia atidaryti visas mano dėžes?

Būna. Jei kyla įtarimų – turi teisę. Blogai, jei samdėtės neaiškią įmonę, kuri supakavo viską į juodas šiukšlių maišus. Sako atvirai: yra kompanijų, kurios taupo ant pakavimo ir meluoja, kad viskas bus ok. Tai nėra ok. Muitininkai atidaro, daiktai byra, o jūs dar mokat patikrinimo mokestį. Gerai supakuokit – burbuliukinė plėvelė, dvigubos dėžės, packing list ant viršaus. Jei viduje chaosas – jie turi teisę manyti, kad ir dokumentuose chaosas. Supakuokit taip, lyg jūsų daiktai važiuotų pasaulio pabaigos link.

Kiek laiko siunta gali stovėti muitinėje be jokio judesio?

Normalu – dvi-trys dienos. Kraštutiniais atvejais – savaitė, jei dokumentuose neatitikimai. Buvo atvejis, kai žmogus nurodė vertę šimtu eur, o viduje – prabangus šveicariškas laikrodis. Tada muitinė įsijungia detektyvo režimą. Jei deklaruojat skalbimo mašiną, o viduje neplautų sportbačių krūva – irgi klausimų kils. Trumpai: po dviejų savaičių jau skambkit advokatui (na, juokauju, advokato nereikia, reikia brokerio, nors kartais jie irgi kainuoja kaip advokatai). Rimtai – po savaitės siūlau kreiptis į mus, mes kelsim užklausą.

Pristatymas Anglijoje – kas pasitinka?

Kada realiai pristatoma siunta – ryte, per pietus, ar vakare?

Londone – darbo dienomis nuo 8 iki 18 val. Bet tikslaus laiko kaip pas gydytoją nėra. Kurjeriai turi maršrutus, priklausančius nuo krovinio kiekio. Jei jūsų adresas paskutinis sąraše, gali pasibelsti ir penktą valandą. Kornvalyje arba glūdžiose Norfolko kaimo vietovėse – terminai ilgesni, kartais net savaitgaliais vengia atvažiuoti. Aš visada sakau klientams: planuokit ketvirtadienį, nes jei šeštadienį negalėsite būti namie – teks laukti iki pirmadienio. Logistika į Didžiąją Britaniją nėra vien Londonas. Yra tikrai kitų pašto indeksų.

Ar kurjeris paskambina prieš atvažiuodamas, ar tiesiog pabeldžia?

Dauguma kurjerių Anglijoje paskambina, bet ne visi. Yra tokių, kur tiesiog meta pranešimą „we missed you“ ir važiuoja tolyn. Bet rimtesni perkraustymų partneriai paprastai skambina 15-30 min prieš. Jei nematote skambučio – dažnai kaltas ne kurjeris, o jūsų skambučio filtras. Buvo atvejis: klientas tris dienas pyko, kad nieks neskambino, o angliškas numeris buvo užblokuotas kaip spam. Pasitikrinkite. Rimtai. Jeigu daugiabutis be domofono, palikite popierėlį ant durų su numeriu. Kartais jie pasiklysta koridoriuose kaip mano uošvis prekybos centre.

Mano sekime parašyta "attempted delivery", bet aš buvau namie! Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad kurjeris arba tingėjo eiti iki durų, arba suklydo adrese, arba nerado įėjimo. Anglijoje tai pasitaiko dažniau, nei norėčiau. Kartais meta siuntą kaimynui ir rašo „attempted“. Jei taip – skambam mes. Kontaktuojam vietinį depą. Kartais paaiškėja, kad vairuotojas paliko pranešimą prieš dvi minutes ir jau prie kitų durų. Jei jūs tikrai buvote – reikalaukit pakartotinio pristatymo be papildomo mokesčio. Tai jūsų teisė. Neleiskite nusisamdyti, kad patys važiuosit į sandėlį. Nors ir tai kartais greičiau išeina. Suprantu jus.

Kiek kainuoja pristatymas iki durų Londone, lyginant su kuo nors šiaurėje?

Jei pilnas krovinys – skaičiuoja kilometrus. Daliniams kroviniams dažniausiai fiksuotas tarifas už paletę arba kubą. Londone su EC pašto indeksais pristatymas gali būti net pigesnis, nes daugiau reisų. O jei į Scarborough ar Weymouthą – gali prikaist regioniniai antkainiai. Apytiksliai – paletė iki Londono nuo mūsų sandėlio kainuoja 150-200 eur, o iki šiaurės Anglijos gal ir 220-260 eur. Labai apytiksliai, nes keičiasi nuo kuro ir sezono. Reikia tikslaus skaičiavimo. Jeigu pašto indeksas prasideda HA – Harrow, ten su parkavimu problemos. Tada sunkiau.

Ar jie užeina į butą antrame aukšte be lifto ir padeda daiktus į kambarį?

Standartiškai – ne. Anglai tai vadina kerb-side. Paletė ar dėžės prie slenksčio arba prie įėjimo. Jei norit, kad neštų į antrą aukštą – reikia užsakinėti „white glove“ paslaugą arba susitarti iš anksto. Bet kainuos. Mačiau, kaip du lietuviai Brixtone bandė vieni nešti šaldytuvą viršun. Nepavyko. Tada skambino mums karščiausia galva. Nekartokit jų klaidos. Praneškit apie laiptus, siauras duris, ar, neduok Dieve, spiralinį laiptelį. Tada logistika pasiruošia, arba jūs pasiruošiat draugus ir alaus po darbo. Kitaip – problemos.

Kai viskas išsikraipo

Ar mano klaida, jei aš įrašiau adresą be buto numerio, o dabar siunta klaidžioja?

Yra taisyklė: jei adresas neteisingas – atsakingas siuntėjas. Tai yra jūs. Mes klausiam tris kartų adreso, bet jei pasakėt „Liverpool, ta gatvė prie parko" – mes irgi ne stebukladariai. Gerai, kad gavėjas gali paskambinti į depą ir nurodyti tikslų adresą, bet tai užtrunka. Kartais gražina atgal į Lietuvą, o tai kainuoja papildomus šimtus eurų. Neseniai turėjau situaciją: klientas nurodė SW indeksą, o gyveno NW. Vairuotojai toje vietoje vaikšto kaip po svetimą miestą. Tad patikrinkite. Du kartus. Ne tik gatvę, bet ir pašto indeksą. Anglijoje postcode reiškia labai daug, ten vienas neteisingas simbolis nuveda į kitą rajoną.

Kodėl kartais siunta vėluoja savaitę be jokio paaiškinimo?

Nes gyvenimas nėra tobulas. Būna sniego, būna streikų (Anglijoje geležinkeliai streikuoja dažniau nei lietuviški mokytojai), būna, kad mašina sugedo ir teko laukti dalių. Būna ir blogų tarpininkų, kurie parduoda vietą furgone, bet realiai siunta guli jų kieme savaitę, nes nesurinko pakankamai krovinio. Tai yra tikrovė. Jei mokėjote ženkliai mažiau nei rinkos kaina – didelė tikimybė, kad jus sukišo į paskutinę eilę. Pigiausias tarptautinis pervežimas dažnai reiškia laukimą. Ne visada, bet dažnai. Aš meluot nemėgstu. Jei norit garantijų – mokėkit vidutinę rinkos kainą ir turėkit parašytą datą.

Ką daryti, jei gaunu dėžę su skyle ir kažko trūksta viduje?

Fiksuokit viską. Nuotraukos, vaizdo įrašas, parašas kurjeriui su pastaba „damaged“. Jei pasirašot švariai – vėliau labai sunku įrodyti. Draudimas galioja, bet ne visada. Yra niekšelių įmonių, kurios atrodo solidžiai, o pakuoja į vieną sluoksnį kartono, kad sutaupyt. Tada stebisi, kad lūžo porcelianas. Aš įsiutus tokiuose momentuose. Geriau permokėt dvidešimt eur už tvirtą dėžę ir medinius rėmus, nei po to verkt dėl vazos. Jeigu elektronika – tikrinkit iš karto. Anglijoje kai kurie kurjeriai laukia tik dvidešimt keturias valandas pretenzijų. Tai labai mažai laiko.

Ar visos perkraustymų įmonės, siūlančios pervežimą į Angliją, turi tokį pat sekimo lygį?

Ne. Kai kurie dirba su vienu seniu vairuotoju, kuris turi telefoną iš dešimtųjų ir atsakinėja tik kai sustoja gerti arbatos. Kiti – rimtos franšizės, kur matote kiekvieną žingsnį. Yra tokių, kurie apskritai nesiūlo sekimo, tik sako „duosiu numerį, paskambinsiu kai būsiu po savaitės“. Tai nėra blogai, jei jums neaktualu, bet šiais laikais žmonės nori matyti, kur daiktai. Aš rekomenduočiau rinktis vidurį: sekimo numerį duoda, bet nesimuliuoja, kad viskas vyksta kas valandą. Nes jei kas valandą matot atnaujinimą – didelė tikimybė, kad tai dirbtiniai skenavimai. Patikima paslauga neturi maskuotis surinktu triukšmu.

Patarimai iš patirties – ir ne visada gražios

Ar verta pirkti papildomą draudimą siuntai į Angliją?

Jei siunčiate seną komodą, vertą 50 eur – ne. Jei siunčiate paveikslą, kurį pirko tėvas septyniasdešimt penktaisiais, skulptūrą ar pianiną – taip, ir dar kartą taip. Standartinė vežėjo atsakomybė dažniausiai apie 8-10 eur už kilogramą. Pianinui tai bus juokinga suma. Draudimas kainuos apie 1-2 procentus vertės. Tai juokingi pinigai ramybei. Aš mačiau, kaip dėl nesumokėtų trisdešimt eur draudimo žmogus prarado kolekcines lėles. Verkė. Aš ir beveik verkiau. Neleiskit taip nutikti. Nors Anglija ir atrodo arti, tai vis dėlto keli tūkstančiai kilometrų. Ir ten keliai ne kažkuo geresni nei pas mus.

Rei, o kaip su dviračiu – jį galima įmesti į tą patį krovinį?

Galima, bet ar norit sulaužyti ratukus? Rimtai. Dviratis turi būti išardytas: pedalai nuimti, ratai nuleisti, suvynioti. Geriausia – dėžėje, kaip daro dviračių parduotuvės. Jei tiesiog užrakinat prie kampo furgone – po kelių dienų atrodys kaip modernaus meno instaliacija. Buvo klientas, kuris taip pristatė dviratį į Redditchą. Rėmas buvo B formos, tegul taip ir lieka. Anglijoje toli gražu ne visos krovininės mašinos yra vienodos, ir daiktai gali persimesti. Supakuokit taip, lyg važiuotų į Marsą. O jei elektrinis dviratis – tada iš viso atskira kalba apie akumuliatorius. Neaptarinėsiu.

Jeigu aš persikraustau, o mano sofa atvažiuoja po dviejų savaičių, kur man miegoti?

Na, čia jau klasika. Aš visada sakau: siųskite daiktus taip, kad jie atvažiuotų PRIEŠ jus arba tuo pačiu metu. Jei atiduodat pirmadienį, o lėktuvo bilietą turit ketvirtadieniui – rizikinga. Baldai neatskris per naktį, nebent mokat trigubą kainą. Tad jei atvažiuojate pirmadienį, o baldai trečiaadienį (taip, aš kartais taip sumaišau, nors taisyklingai… palaukit, nėra tokio žodžio, juokauju, turiu omeny savaitės pradžią). Tada gyvenkit ant grindų su miegmaišiu. Arba nuomokitės oro matracą. Planavimas – pusė persikraustymo sėkmės. Ir taip, Anglijos nuominiai butai be baldų – standartas. Tekit su tuo susitaikyti.

Koks pats svarbiausias dalykas, kurį žmonės pamiršta siųsdami daiktus į UK?

Pamiršta, kad Anglija – sala. Reikia keltis per kanalą arba skristi. O salos turi savas taisykles. Pamiršta patikrinti, ar kištukai tiks (nors dabar USB amžius), pamiršta, kad daiktai juda, važiuoja, nepaskris stebuklingai. Ir svarbiausia – pamiršta kantrybę. Siuntų sekimas ir pristatymas į Angliją nėra magija. Tai ilgas kelias per kelias šalis, muitinę, kurjerių rankas, jūsų laiptinę.