Siuntų pristatymas į Angliją: patogus mikroautobusų grafikas

Jau kažin kokie 23–24 metai, kai pirmą kartą sėdau prie vairo ir pavežiau daiktus į Angliją. Nuo tada nuvažiavau kilometrų, kurių užtektų iki mėnulio ir atgal – na, gal truputį mažiau. Dabar sėdžiu biure, bet žinau Doverio uosto tvarkaraštį geriau nei savo žmonos gimtadienį. Žmonės klausia to paties: grafikai, kainos, ar saugu. Atsakau kaip žmogus žmogui, ne kaip vadovėlis. Kartais suklystu, kartais pataisau save, bet taip jau yra kai ketvirtį amžiaus vežioji siuntas į Londoną, Birmingemą ir tą britų miestelį, kurio pavadinimo iki šiol neišmoku ištarti.

Apie tuos grafikus – kada ir kaip važiuojama

Kada išvis būna išvažiavimai į Angliją, ar tiksliai galima žinot?

Paprastai važiuojame tris kartus per savaitę – antradieniais, ketvirtadieniais ir kartais šeštadienio naktimis. Bet aš jums pasakysiu atvirai: tas grafikas nėra kaip autobusų stotelėje parašytas. Jis gyvas – keičiasi pagal tai, kiek užsipildo mašina. Jei surinksime pakankamai siuntų pirmadienį – išvažiuojame antradienį ryte. Jei ne – atidedame. Klientai pyksta, bet ką padarysi, tuščiu mikroautobusu į Angliją važiuoti neapsimoka. Be to, keltai per Lamanšą ir tos eilės Doveryje diktuoja savo taisykles. Todėl planuokite, kad išvykimas įvyks tą savaitę, o ne konkrečią valandą.

O jei man reikia, kad pristatytų ne į Londoną, o į tą… Birmingemą?

Birmingemas, Ndytis, Mančesteris – viskas įmanoma. Tik atsiminkite, kad mūsų maršrutas panašus į traukinį: pirmiausia Londono depas, tada varome į vidurį Anglijos. Jei jūsų dėžė reikalinga Birmingeme, ji gali atsisėsti Londone ir persėsti į kitą mūsų mikroautobusą arba keliauti kartu, bet tada vairuotojas ilgiau kelyje. Kartais pridedamos kelios dienos. Realybė tokia, kad užmiestyje pristatymas užtrunka ilgiau nei Londone, kur turime pagrindinį tašką. Kainos irgi truputį skiriasi – kuo toliau į šiaurę, tuo brangiau, nes degalai, laikas, nakvynė vairuotojui. Bet taip, pristatome ir ten.

Ar tikrai mano siunta bus per 48 valandas Anglijoj, kaip kai kurie žada?

Ne. Nebus. Arba bus tik tuomet, jei sumokėsite trigubai brangiau nei skrydis lėktuvu. Pervežimas mikroautobusu į Angliją paprastai trunka nuo keturių iki septynių dienų, kartais aštuonių. Surinkimas iš kliento, važiavimas per Lenkiją, Vokietiją, keltas, tada pirminis iškrovimas Londone ir distributyvas. Tie, kurie sako 48 valandas, dažniausiai meluoja arba turi stebuklingą šalmą. Aš per 24 metus tokio šalmo dar nemačiau. (Gal ir mačiau, bet tik reklaminiame lankstinuke). Būkit realistai – greitai ne visada reiškia gerai ir saugiai.

Kiek dienų dažniausiai trunka visas maršrutas nuo mano durų iki gavėjo?

Iš Vilniaus, Kauno ar kitur iki gavėjo slenksčio Anglijoje vidutiniškai penkios darbo dienos. Šeštadienis ir sekmadienis – ne darbo dienos šitame kontekste, nors vairuotojai ir važiuoja. Būna savaitė, kai visi keltai kursuoja kaip sviestas ir mes pralekiame per muitinę per tris valandas. Būna kitaip – ten stovi pusantrų parų. Pernai pavasarį vienas mano vairuotojų sustojo dėl apledėjusio tilto Prancūzijoje ir užtruko parą. Taip kad penkios dienos – tik vidurkis. Pasiruoškite, kad gavėjas gali sulaukti skambučio ne tada, kai planavote, o dviem dienomis vėliau ar anksčiau.

Kainos, mokėjimai ir kodėl viskas taip painu

Kiek realiai kainuoja tokia siunta mikroautobusu į Angliją?

Standartinė dėžė, tarkime, trisdešimt kilogramų svorio, kainuoja nuo keturiasdešimt iki šešiasdešimt eurų. Jei tai baldų dalis ar elektronika – kaina auga. Kubinis metras dažniausiai apie šimtą ar šimtą dvidešimt eurų, priklauso nuo sezono. Vasarą visi kraustosi, kainos išprotėjusios. Žiemą tikrai pigiau. Bet žinokite, kad jei kas nors ima penkiolika eurų už šaldytuvą – kažkas čia dvokia. Arba bus paslėptų mokesčių, arba jūsų daiktai taps reklama „pigiausių perkraustymų“. Rimtas siuntų pristatymas į Angliją turi realią kainą. Ne auksinę, bet ir ne šokolado plytelės kainą.

Ar galiu mokėt grynais vairuotojui, ar tik pavedimu?

Mes pageidaujame pavedimo – prieš išvažiavimą arba kai tik pakrauname. Bet grynieji irgi praeina, tik reikia sąskaitos, kuriai pinigus įmestumėte. Vairuotojas gali priimti, bet jis vairuoja, o nėra bankas. Kartais grietinėlės pakelis giliau kišenėje nei ten derėtųsi. Aš paprastai siūlau: pusė pradžioj, pusė kai jau Anglijoje. Taip saugiau visiems. Yra tokių „firmų“, kurie ima tik grynais ir neduoda jokių popierių – tokių aš vengčiau. Jei nėra jokio kvito, jokios sąskaitos faktūros, tai lyg pirkti katę maiše. Tik kad čia maišas su jūsų sofa.

Kodėl vieni pervežėjai už tą patį imą tris kartus mažiau už kitus?

Brokeriai. Jie surenka daiktus ir meta į kokį nors sandėlio kampą, kur jūsų siunta sėdi savaitę ar dvi, kol surinks pilną krovinį. Pigiau, bet laukti – žudantis. Brangesni pervežėjai, kaip mes, turime savo mikroautobusus ir savo grafiką – išvažiuojame tada, kai suplanuota, ne kai prisikaupė pakankamai jūsų kantrybės. Pigus ne visada blogai, bet perkraustymai – tai vieta, kur per maža kaina dvokia. Aš mačiau žmonių, kurie mokėjo trisdešimt eurų, o paskui rado savo dėžes pametęs netoli Folkestone. (Gal čia perdedu, bet tikrai mačiau baisiau). Moka kvailys, sako, bet pyksta ant visų paskui.

Ar galima sumokėt tik kai jau gavėjas pamato dėžę?

Taip, vadinamas pristatymas prieš apmokėjimą. Bet aš jums pasakosiu – mes to nedarome, nebent esate senas klientas, kurį pažįstu nuo 2008-ųjų. Naujam žmogui rizika per didelė. Buvo atvejų, kai Anglijoje atsisakė mokėti, kai pamatė, jog dėžė kiek paspaždinta. Tada dėžė grįžta, o kuras kas gražins? Jei labai norite mokėti gavėjui – yra tokių paslaugų, bet prisidės administracijos mokesčiai. Jūsų pasirinkimas, bet aš rekomenduoju atsiskaityti iš anksto ir nesukti sau galvos. Mažiau streso visiems pusėms.

Pakuotė, daiktai ir kas nepraleidžiama

Ar galiu siųsti tą didelį šaldytuvą, kuris stovi garaže?

Galite, bet išmatuokite. Standartinis šaldytukas – puiku, įstatome, pritvirtiname diržais. O jūs sakote „didelis“ – koks didelis? Amerikietiškas side-by-side kartais netelpa į standartines mikroautobuso duris. Buvo vienas ponas iš Panevėžio, atitempė keturių durų monstrą, o mūsų spragtelis – taip mes vadiname galines duris – užsidarė vos vos. Pravežėme, bet prakaitas bėgo. Beje, šaldytuvą reikia išleisti dujas ir išdžiovinti – drėgmė kelyje pridaro savo. Kainuos brangiau nei dėžė, aišku. Bet taip, šaldytuvus vežame kone kas antrą savaitę.

Kaip reik supakuot daiktus, kad jų nesudaužytų kiti kroviniai?

Dėžės. Storos, gofruotos dėžės – ne bananų dėžės nuo parduotuvės kampo. To reikia, nes kai mikroautobuse slenkasi trisdešimt skirtingų siuntų, silpna kartono sienele neatlaiko. Indai – kiekvienas į vyniojamąjį popierių, tarp burbulinės plėvelės. Ant dėžės rašykite „dūžtančia“ – taip, su klaida, bet vairuotojai supranta. (Čia pataisau – rašykit „dūžtantys“). Sunkesnes dėžes statykite į apačią. Jei siunčiate monitorių – geriau originalioje dėžėje. Nebrangūs antklodiniai audiniai ant baldų padeda nuo įbrėžimų. Aš ne tobulas pakuotojas, bet žinau, kad kruopščiai supakuotos siuntos gyvena ilgiau.

Ar tikrai negalima įmesti dešros į siuntą seseriai?

Ne. Draudžiama. DEFRA, muitinė, visi išmano – gyvūniniai produktai keliauja tiesiai į šiukšlyną. Ir dar bauda grėsia. Turėjau klientę, įmetusią jautienos dešrą, sūrio ir dar kiaušinių. Muitinė Anglijoje atidarė, šuo uodė, ir viskas – į konteinerį. Sesuo gavo tik džinsus ir pyko ant manęs. Aš suprantu, namie gamintas maistas – auksas, bet siuntų pristatymas į Angliją turi taisykles. Jas parašė ne aš. Galėčiau būti minkštesnis, bet čia tiesiog ne. Nebent siunčiate kietai virtus kiaušinius nurūdijusius – tada apskritai nebeaišku, ko čia siunčiate.

Ką daryt su senais batais – verta siųst ar ne?

Jei tai tiesiog dvi poros praeitų metų kedų – pripažinkite, nėra ką vežti per pusę Europos. Bet jei kolekciniai ar brangūs žygio batai – siųskite. Vienas jaunuolis siuntė dvidešimt porų sportbačių į Londoną parduotuvės verslui. Tvarkingai supakuota, dokumentai – viskas praėjo sklandžiai. Tik nesiųskite šlapių. Kartą gavėja atidarė dėžę, o viduje pelėsiai... bjauru. Aš tada pats nežinojau, kad batai taip supelys per savaitę. (Na, tiksliau, pamiršau perspėti). Grąžinti niekas nereikalavo, bet santykiai su klientu ašaroti liko. Taip kad džiovinkite gerai, jei jau siunčiate.

Kai nutinka bėda – realūs atvejai iš gyvenimo

Ką daryt, jei vairuotojas skambina ir sako, kad jie užstrigo uoste?

Pirma – nepanikuokite. Taip nutinka dažniau nei norėtųsi. Kartais dėl audros, kartais dėl protestų prie Calais, kartais dėl to, kad Doverio uoste vėl nulūžo sistema. Vairuotojas skambina, aš perskambinu jums, jūs – gavėjui. Perplanuojame dažniausiai parai ar dviem. Buvo balandis, kai vėjas toks stiprus, kad keltai nesikėlė dvi paras. Mes gyvenome iš automato kavos ir sumuštinių. Jūsų daiktai irgi apkentėjo, bet atvežėme sveikus.

O jei gavėjas Anglijoj išvažiavo į ligoninę ir nieko nepranešė?

Čia jau klasika. Buvo Mančesteryje – moteris, gavėja, paguldė ją skubiai, o sūnus nežinojo, kad mamos siunta atvažiuoja. Skambinau, jis nieko nenutuokė. Dėžę pasisavino kaimynė, paskui grąžino. Bet mes turime taisyklę: jei per tris bandymus nepavyksta surasti gavėjo, siunta grįžta į Londono depą. Arba saugome, bet po savaitės paprašome saugojimo mokesčio. Todėl labai prašau – suderinkite su žmogumi Anglijoje. Užrašykite jam ant šaldytuko, kad laukia siunta. Kitą kartą tai išgelbsti daug nervų ir keliolikos svarų perdavinėjimui.

Ar pasitaikė taip, kad siunta tiesiog… pasimetė kelyje?

Atvirai? Taip. Bet ne taip, kad pavogė ar suvalgė. Buvo atvejis, kai vairuotojas, dirbęs pas mus gal du mėnesius, pusę krovinio paliko ne tam žmogui Londone. Chaosas. Radome per savaitę, bet klientas buvo įtūžęs – suprantama. Kartais dėžė nukrenta tarp dviejų stočių, ypač jei prastai pritvirtinta. Rimtos įmonės turi draudimus, aš saugau savo reputaciją. Bet sakyti, kad per 24 metus nei viena siunta nepasimetė – meluočiau. Tik mes jas radome. Daugumą. Na, devyniasdešimt devynis procentus. Kitas vienas procentas... gyvenimas, kaip sakant.

Kodėl kartais paskambina ir prašo mokėt papildomą mokestį muitinėje?

Brexit. Viskas apsivertė. Jei siuntos vertė viršija ribą arba prekė komercinė, Jungtinė Karalystė nori savo muito arba PVM. Tai ne mūsų pinigai – mes tik pranešėjai. Kartais klientai pyksta ant mūsų: „Kodėl neįspėjote?“ Stengiuosi, bet situacijos skiriasi. Reikia tinkamai užpildyti aprašymą, nurodyti tikrą vertę. Buvo atvejis, kai siuntė dovana, bet viduje naujas telefonas. Muitinė pasakė – komercinis. Klientas mokėjo. Aš ir pats iki galo nesuprantu visų post-Brexit atmainų – jos nuolat keičiasi. Bet su muitais neapsisprendžiame mes, jie Anglijoje.

Popieriai, muitai ir kiti skausmai

Kokių dokumentų reikia siunčiant daiktus į Angliją po Brexit?

Paprastai pakavimo sąrašas – packing list – pakankamas asmeniniams daiktams. Jei dovanos – dovanų laiškas su verte. Jei komercinė siunta – sąskaita faktūra, kartais EORI. Aš visuomet sakau klientams: rašykite tiesą. Jeigu viduje indai, rašykite „stalo indai“, o ne apgaulingai bendrai. Seniau aš pats taip rašydavau ir muitininkai kviesdavosi pokalbiui. (Vėliau pasitikslinau – geriau detaliai ir aiškiai). Dokumentai turi atitikti daiktus. Paprasta taisyklė: atidarius dėžę, muitininkas turi matyti, kad nebandėte jo apgauti.

Ar man reikia to EORI numerio, apie kurį visi kalba?

Jeigu siunčiate asmeninius daiktus sau – vargu. Jeigu parduotuvės prekes ar dažnai siunčiate verslo reikmėms – taip, reikia. Būna, kad muitinė jo paprašo ir privačiam asmeniui, bet tai labai reta. Aš jums pasakysiu atvirai: per praėjusius dvejus metus gal tik trys mano klientai turėjo dėl EORI vargti. Paprastai pakanka asmens dokumento kopijos ir sąžiningo aprašymo. Jei esate verslininkas ir siunčiate į savo Jungtinės Karalystės parduotuvę – tuomet be EORI niekaip. Neišgalvosiu jo jums – kreipkitės į muitinę arba buhalterį. Aš pervežėjas, o ne popierių žmogus, nors kartais tenka būti ir tuo.

Kas bus, jei muitinė atidarys dėžę ir rasi ten kažką neleistino?

Konfiskacija. Dėžės negausite ir dar gausite įspėjimą. Kas ten baisaus – priklauso. Jei tabakas be akcizo lapelių – bėda. Jei alkoholis virš normos – bėda. Maisto produktai – gali būti sunaikinti akimirksniu. Jei ginklas... tada jau policija, o ne aš. Mes prieš pakrovimą visada klausiame, kas viduje, bet ne visi sako tiesą. Buvo klientas, slėpęs žiebtuvėlių rinkinį – nebuvo ginklas, bet aerozoliai. Muitininkai išėmė, paliko raštą. Jūsų rizika, jūsų atsakomybė. Aš vežu, bet nesu jūsų sąžinės prižiūrėtojas. Būkit atviri ir problema nekils.

Kaip nepasimest tarp skelbimų ir išsirinkti normaliai

Ką privalau paklaust telefonu, kad nesupykt po savaitės?

Adresą. Fizinį adresą, kur galėtumėt nueiti jei kas. Jeigu pervežėjas tik telefonas ir WhatsApp, bet neturi biuro ar depo – pabėkite. Antra – ar jie tikri pervežėjai, ar brokeriai? Trečia – kur bus jūsų daiktai, jei kas. Ketvirta – draudimas. Klausimas „ar apdrausta“ dažnai išskiria rimtus nuo pašlemėkų. Ir dar: kaip dažnai važiuoja jų mikroautobusas į Angliją? Jei atsako „kai surinksim“ – gal ir normalu, bet jei „nežinau“ – varykit tolyn. Rimtas žmogus žinos savo grafiką bent savaitę į priekį. O jei dar ir durų adresą duoda – jau ženklas, kad ne šiaip blefas.

Ar galiu kaip nors sekti, kur siunta yra kelyje?

Taip, bet ne visada taip, kaip Amazonėje. Mes duodame vairuotojo telefono numerį ir jis parašo žinutę, kai artėja. Kartais dalijamės WhatsApp lokacija. Yra GPS priedai, bet ne visi jais naudojam – brangu, o mikroautobusų turime keletą. Tad kartais tikslaus taško nematysite. Turite pasitikėti, kad važiuojame. Aš žinau, šiais laikais viskas turi būti realiu laiku, bet perkraustymų versle vis dar veikia žmogiški ryšiai. Skambutis, žinutė, važiuoju per Belgium – taip, rašau angliškai netyčia. Suprantate, ką turiu galvoje. Gyvas kontaktas svarbesnis už žalią taškėlį ežerėlyje.

Kodėl jūsų grafikas kartais „sukasi“ savaitę į priekį ar atgal?

Kadangi gyvi žmonės, o ne robotai. Vairuotojas susirgo. Mašina sulūžta. Vieną savaitę penki klientai atšaukia, kitą – dešimt prisideda. Mums geriau koreguoti grafiką, nei važiuoti tuščiomis arba persigrūsti per visas ribas. Kartais vairuotojas paskambina ir sako: „Vyriausiasis, aš negaliu antradienį, gal galiu ketvirtadienį?“ Aš atsakau: gerai, perskambinam visiems. Tai ne idealus pasaulyje scenarijus, bet realistiškas. Jei norite idealaus – yra oro balionai, bet ir ten būna vėjo. Mikroautobusams į Angliją vėjas – tai klientų srautas ir tūkstančiai nesuplanuotų smulkmenų.

Kada geriausia siųst, jei skubu iki gimtadienio?

Planuokite prieš tris savaites. Nejuokauju. Jeigu gimtadienis gruodžio dvidešimtą – siųskite lapkričio pabaigoje. Gruodis kelyje – chaosas: slidūs keliai, Kalėdinis paštas, visi skuba. Dar blogiau prieš Velykas. Vasaros vidurys – ramiausia. Bet jei staigmena ir liko savaitė – skambinkite. Kartais turime tuščių vietų dėl atšaukimo. Buvo taip, kad klientė Anglijoje gavo mamos siuntą per keturias dienas, nes kažkas kitas atšaukė ir atsivėrė vieta mikroautobuse. Bet tai – laimingas atsitiktinumas. Neverkite ant laimingo atsitiktinumo, bet ir nelaukite jo kaip stebuklo.

Ar verta samdyt mikroautobusą, ar geriau per DHL siųsti mažą dėžę?

Jei dėžė iki aštuonių kilogramų – DHL ar UPS, net neabejokite. Mikroautobusas atsipirks, kai turite kelias dėžes, kėdę, dviratį. Tada mokate už vietą, o ne už kiekvieną kilogramą atskirai. Buvęs klientas siuntė vieną mažą dėžutę – vaikų albumą. Kainą pamačius aš pats supykau, bet jis sakė, kad jokių kitų paslaugų nenori. Atvežėme. Bet jei drąsiai klausiate mano nuomonės: mažoms siuntoms – kurjeriai. Didelei, sunkiai, keistai formai – mikroautobusas. Čia kaip su šaukštu ir kastuvu: abu įrankiai, bet skirtingam darbui.

Koks jūsų paskutinis patarimas žmogui, kuris pirmą kartą siunčia?

Nepiktnaudžiaukite dėžėmis. Neperpildykite jų – daugiau nei penkiasdešimt kilogramų keliautojui nepakeliamos. Užrašykite ant dėžių savo vardą, pavardę ir telefoną Anglijoje. Pasitarkite su gavėju. Ir atminkite: tarptautinis siuntų pristatymas į Angliją – tai ne taip baisu, kaip atrodo. Buvo laikas, kai aš pats bijojau muitinės. Dabar žinau, kad viskas įveikiama, jei nebandom apgauti. O jei kažkas neaišku – paklauskite. Gerai paklausti prieš, nei raudoti po. Aš irgi kartais klausiu kolegų, kai nebežinau atsakymo. Ir žinokit, geriau permokėti penkis eurus rimtam žmogui, nei sutaupyti ir palaidoti daiktus kelyje.

Išvada

Tai va, siuntų pristatymas į Angliją mikroautobusais – ne magija. Reikia gero grafiko, šiek tiek kantrybės ir sveikos nuovokos. Ne viskas bus idealu, bet jei dirbate su žmonėmis, kur ne tik parduoda, bet ir atsako į skambutį vakare – jūs saugūs. Atsiminkite: per maža kaina, slapti brokeriai ir gražūs pažadai dažniausiai baigiasi liūdnai. Jei reikia – skambinkite. Mes važiuojam. Dažniausiai.