Siuntų pristatymas į Angliją: nuo durų iki durų – kaip tai vyksta iš tikrųjų

Per 15 metų tarptautiniuose perkraustymuose mačiau visko. Vieni galvoja, kad siuntų pristatymas į Angliją – etiketė ant dėžės ir stebuklas po trijų dienų. Kiti jau žino, kad durų iki durų paslauga reikalauja daugiau nei skambutis. Aš čia ne tam, kad išgąsčiau, bet ir ne tam, kad pieščiau rožėmis nusėtą kelią. Paprasčiausiai atsakysiu į tai, ką žmonės klausia dešimtmečius: kaip siųsti daiktus į Londoną ar Birmingemą, kad nereikėtų lakstyti kaip pašėlusiems. Pradėkim nuo dažniausių klausimų.

Pirmi žingsniai – kaina, laikas ir kaip pradėti

Kiek maždaug kainuoja siuntą išsiųsti į Londoną nuo durų iki durų?

Žiūrėk, kaina – pirmas dalykas, kurį klausia, bet paskutinis, kurį galima tiksliai pasakyti nepamačius. Standartinė 20–30 kg dėžė, Vilnius–Londonas, dažniausiai kainuoja nuo 50 iki 90 eurų. Jei foteliukas ar dviratis – tada jau skaičiuojam atskirai. Kartais žmonės sako: „O pas X įmonę pigiau.“ Gal. Bet ten dažnai neįskaičiuotas pristatymas iki durų Anglijoje, tik iki sandėlio. (Taip, būna ir taip, patikrinkit, ar tikrai viskas įskaičiuota.) Registruodamiesi internetu – pasitikrinkit paslėptus mokesčius. Netikėjau, kol pats nepamačiau sąskaitų.

Ar tikrai jūs atvažiuojate pasiimti siuntos iš mano buto Vilniuje, ar aš turiu kažkur vežti?

Taip, būtent tai ir yra durų iki durų paslauga. Užrašom adresą, sakykim, Žirmūnuose, ir kurjeris prisistato. Bet jei gyvenat septintame aukšte be lifto, tada derinam iš anksto arba pasiruoškit pagalbines rankas. Aš pats mačiau, kaip vaikinas vienas tempė šaldytuvą iš penkto aukšto. Nejuokinga. Kai kurios įmonės papildomai apmokestina už aukštus. Svarbu – nepalikit paskutinei minutei. Kartais klausia: „O jei Kaune?“ Tai iš principo tas pats, tik autostrada prasideda kitaip.

Kiek laiko trunka siuntimas į Angliją, pvz., į Birmingemą?

Paprastai skaičiuokit nuo savaitės iki dviejų. Tiesioginis pervežimas – gal 5–7 dienos. Bet aš sakau: planuokit mėnesiui, tikėkitės savaitei. Būna, kad mašina stringa kelyje, arba keltas vėluoja dėl audros. Praėjusiais metais siunta į Birmingemą užtruko beveik tris savaites dėl patikrinimų Frankfurte. Taip nutinka. Brexit prikišo pagalių, bet ne tragedija. Tik neplanuokite paskutinę dieną prieš Kalėdas. Tada viskas stringa, ir ne tik jūsų krovinys.

Ar galiu siųsti kelias dėžes vienu metu, ar tai daug brangiau?

Galit, ir dažnai pigiau nei atskirai. Klientė siuntė penkis dėžes į Mančesterį. Patarimas: numeruokit jas. 1/5, 2/5 ir t.t. Kartais vieną palieka Londone, kitą nuveža kitur – taip buvo. Su numeriais lengviau atsekti. Kaina už papildomas ne visada dvigubinasi, nes fiksuojat transporto vietą. Nors jei persversit, teks primokėti. Būsiu sąžiningas – svoris turi atitikti. Aš mačiau, kaip žmonės piktinasi, kai perskaičiuoja, nors patys antrą dėžę kimšo knygomis iki viršaus.

Ar reikia užsakyti prieš mėnesį, ar galima ir „užvakar“?

Geriausia – savaitei ar dviem prieš. Bet galima ir skubiai, tik brangiau. Tenka derinti prie esamo maršruto. Kartais paskambinu vairuotojui ryte: „Ar yra kampas?“ Jei yra – puiku. Jei ne – laukiat kitos savaitės. Mėnuo – perteklius, diena prieš – rizika. Jei penktadienis, o reikia antradienį Londone, verčiau skristi lagaminu nei ieškot pervežimo. Realybė tokia. Nors kartais pasitaiko stebuklų, ant jų nereikia statyti planų.

Koks yra pats pigiausias būdas siųsti į Angliją? Gal per kurį nors skrydį ar kažką?

Pigiausias – jei pažįstat vairuotoją, važiuojantį tuščias atgal. Oficialiai – bendri pervežimai. Buvo atvejis prieš kelerius metus: klientas rado „super pasiūlymą“ per socialinius tinklus. Pigiau perpus. Rezultatas? Siunta atsirado po mėnesio kažkokiame angare netoli Bristolio be perspėjimo. Sutaupė keturiasdešimt eurų, bet prarado nervus. Aš tai vadinu ne taupymu, o rulete. Geriau mokėt vidutiniškai, bet žinot, kad pristatymas į duris tikrai įvyks laiku.

Brexit, muitai ir dokumentai – čia visi susimovę

Brexit... tai dabar siunčiant į Angliją reikia muitinės dokumentų, ar jau nebereikia?

Reikia. Nors praėjo metai, žmonės galvoja, kad siuntos į Angliją kaip į ES. Nebe. Reikia pakuočių sąrašo, vertės deklaracijos. CN22 forma – jei siunta maža (šitoj vietoj aš ne 100 proc. įsitikinęs dėl tikslaus svorio limito, bet deklaruoti reikia). Anglija dabar trečioji šalis. Aš vis priminu: „Nepamirškit sąrašo.“ Nes jei dėžė be popierių, įstringa savaitei. Dovana irgi turi vertę. Nemokamai praeit niekas nepraeina, nebent labai maža vertė.

Ką man daryti, jei muitinė sulaiko siuntą, nes kažkokio popieriaus trūksta?

Pirmas žingsnis – neverkt. Skambint mums arba vežėjui. Dažniausiai reikia papildomo paaiškinimo arba sąskaitos. Jei siuntėt naudotą kompiuterį be vertės patvirtinimo, muitininkas gali įtarti, kad naujas. (Jei senas kompas, suraskit pirkinio įrodymą ar rašykit, kad vertė – 50 eurų, tep.) Geriausia turėti viską paruoštą prieš paimant. Kartais atidaro dėl patikrinimo. Retai, bet pasitaiko. Tada tenka palaukti. Mes pasistengiam ištraukti greičiau, bet nesam stebukladariai.

Ar man reikia rašyti vertę kiekvienam daiktui atskirai, ar galiu bendrą sumą?

Rašykit atskirai, jei įmanoma. Bent jau grupuotai: „Drabužiai – 30 eur, indai – 15 eur.“ Jei tik bendra suma – muitininkas gali paprašyti išskaidyti. Aš dažnai sukuriam sąrašą ant popieriaus. Kuo aiškiau, tuo geriau. Ir rašykit tikslias sumas. Nenuleiskit vertės per pusę. Muitinė turi internetą, žino, kiek kainuoja daiktai. Būna juokinga, kai rašo „laptopas – 20 eurų“. Tai neatrodo rimtai. Sąžiningumas geriau nei bandymai apeit sistemą.

Kur čia tas CN22 ar CN23 forma, aš googlinau ir visai susipainiojau?

CN22 – mažoms, CN23 – didesnėms. Bet jų patys pildyti nenorit. Jei per paštą – taip. Jei durų iki durų paslauga – mes paruošiam. Kartais aš pats pamirštu, kuri forma kuriai siuntai, bet kolegės žino. Svarbiausia – jūsų sąrašas lietuviškai, mes jau sudėliosim kaip reikia. O jei pildot patys – rašykit aiškiai. Rankomis neraitykit kaip gydytojas. Na, nebent kas nors iš jūsų gydytojas, tada supraskit – aiškumas svarbiausias.

Ar galiu siųsti maisto produktų, sūrio, dešros, ar muitinė iš karto mes į šiukšlyną?

Ne, šviežio maisto siųsti negalima. Kartais sūris prasmunka, bet loterija. Klientas bandė siųsti šaltibarščių sultinį į Londoną. Muitinė atėmė ir baudą skyrė. Taisyklė: sausas maistas, konservai – dažniausiai praeina. Šviežias – ne. Ir neslėpkit po drabužiais. X-ray mato viską. Kartais žmonės pyksta, kad negalima pasiųst mamos sūrelių, bet tokios jau taisyklės. Jau geriau nusipirkit Tesco nei rizikuot su muitine. Gaila, bet taip yra.

Ar dovana irgi apmokestinama, jei rašau, kad dovana?

Taip, mitas, kad „dovana“ = nemokamai. JK muitai pagal vertę, ne paskirtį. Jei viršija 135 svarus (ar 150? Čia dabar neatsimenu tiksliai – gal pasikeitė, reikėtų pasitikslint), muitas bus. Žodis „dovana“ neapsaugo. Geriau rašykit tikrą vertę. Kartais žmonės penkis kartus tą patį aprašo kitaip, bet sistema vis tiek laimi. Aš norėčiau, kad būtų kitaip, bet taip nėra. Būna irgi sunku paaiškint, kai labai tikisi, kad dovana apeis viską.

Pakavimas, daiktai ir kai kas netelpa

Kaip reikia supakuoti daiktus, kad jie neįtrūktų kelyje?

Dvigubos dėžės. Rimtai. Viena – rizika. Mačiau, kaip single-wall subyrėjo vos paėmus. Vidun – burbulinę plėvelę, laikraščius. (Laikraščiai puikiai sugeria). Stiklui: pakuokit vertikaliai, ne gulčias. Mažiau slėgio. Tai pirmas dalykas, kurį išmokau pirmąją savaitę. Kartais žmonės taupo ant pakavimo, poto verksleną dėl šukių maišo. Negersit iš dužusios stiklinės. Geriau investuot į porą ritinių plėvelės nei gailestis vėliau.

Ar mano senas kompiuteris saugus tokioje kelionėje, ar jis suplys?

Saugus, jei neišdraskysit originalios dėžės. Buvo atvejis – iMacas į antrinę dėžę su trimis laikraščio lakštais. Ekranas įtrūkęs. Draudimas nepadengė, nes „nepakankamai supakuota“. Štai kodėl sakau: jei nežinot – susimokėkit už profesionalų pakavimą. Pervežimas į Angliją trunka ilgiau nei iki Klaipėdos, ir mašina dunda per nelygumus. HDD diską išimkit arba labai gerai pritvirtinkit. Aš savo kompą vežiau prieš dešimt metų, bet tada dar nebuvo SSD. Laikai keičiasi.

Ką daryti, jei mano sofa netelpa pro duris Anglijoje ir kurjeriai ją paliko kieme?

Tai vienas baisiausių scenarijų. Prieš siunčiant baldus, pasimatuokit durų angą. Vežam iki durų, bet jei pro duris neina – jūsų galvos skausmas. Atvežė sofą į Bristolį, durys 5 cm per siauros. Kurjeriai paliko kieme. Klientas paskui samdė vietinius, kad užneštų per langą. Kainavo papildomai 200 svarų. Taip, durų iki durų paslauga reiškia atvežimą prie namo, bet ne stebuklingą sumažinimą. Aš nejuokauju – pasimatuokit koridorių. 5 cm skaudžiai realu.

Ar galiu vežti dviratį, ar reikia kažkaip specialiai?

Dviratį vežt galima, bet užima daug vietos. Geriausia išardyti: nusegti ratus, vairą. Jei surinktas – reikia didelės dėžės. Aš siūlau: sutepkit grandinę, kad nerūdytų, ir suvyniokit. Kaina nuo svorio. Kai kurie veža po tris dviračius, nes ten rinka kita. Ar verta? Jei senas iš garažo – gal parduot čia. Bet jei emigruojat – pasiimkit. Aš pats mėgstu dviračius, tai čia emocingiau rašau. Tiesiog taip yra, daiktai turi keliaut saugiai.

Ar drabužiai turi būti sulankstyti ar galima tiesiog prikimšti maišų?

Gali prikimšt, bet nepatariu. Maišai plyšta. Dėžės geriau. Jei maišai – tik stori su raiščiais. Drabužiai sveria mažai, užima daug. Aš rekomenduoju vakuuminius maišus: sutaupot 70 proc. vietos. Žmonės galvoja, kad siuntos į Angliją – kaip lagaminas lėktuve. Ne, čia kitaip. Kraunama su kitų žmonių daiktai. Jei maišas atsisis – drabužiai išsibarsto. Vakuuminius maišus galit nusipirkt bet kur, jie gyvenimo išgelbėtojai. Rimtai, be jų tenka vežt orą.

Ką daryti, jei dėžėje yra kažkas draudžiama, bet aš to nežinojau?

Pasakysiu atvirai – mes patikrinam prieš pakraudami, bet visko neatsiesim. Jei radom, perspėjam. Jei neradom ir išaiškėja – bauda ar konfiskacija. Buvo: klientas nežinojo, kad negalima aerozolių. Šeši „Axe“ buteliukai. Teko išimti Klaipėdoje. Nežinot – paklauskit prieš pakuodami. Yra sąrašų internete. O jei suklydot – geriau pripažint. Nes jei muitinė randa paslėptą daiktą, problemų kur kas daugiau. Sąžiningumas = greitesnis procesas.

Pristatymas Anglijoje – kas vyksta paskutinėje stotelėje

Kas vyksta, kai siunta pasiekia Angliją – kaip mane randa ten?

Kai krovinys iškraunamas distribucijos centre, vietinis partneris skambina arba rašo. Turit palikt anglišką numerį. Nes jei lietuviškas – gali nepavykti. Klientai sako: „Bet juk daviau adresą.“ Taip, bet kurjeriai skambina prieš atvažiuodami. Jei neatsiliepiat tris dienas – siunta į sandėlį. O ten laikymo mokesčiai. Suprantu, kodėl žmonės neišrašo savo numerių – dėl privatumo. Bet funkcionalumas svarbiau. Ypač kai laukiat savo daiktų svetur. Parašykit numerį.

Ar pristatymas „iki durų“ reiškia, kad jie užneša ir į antrą aukštą, ar tik... paliks prie garažo?

Dauguma pristato iki pirmų durų. Jei butas su liftu – dažniausiai įeina. Jei be lifto antrame – dalinasi: vieni nešioja, kiti sako „tik iki durų žemiau“. Aš visada rekomenduoju pasiklausti iš anksto. Du vaikinai nenoriai neš 70 kg dėžę laiptais. (Nenori. Rimtai). Kartais klausia: „O jei sumokėsiu arbatpinigių?“ Gal ir padės, bet laikas – pinigai, jie turi kitus adresus. Derėkitės iš anksto. Arba pasirūpinkit pagalbininku. Būna ir taip, kad liftas gedęs.

Ką daryti, jei kurjeriai atvažiuoja, o manęs nėra namie, o palikti negali niekur?

Prisiskambinat paslaugai, derinat antrą kartą. Paprastai antras bandymas nemokamas, trečias – kainuoja. Jei nuosavas namas su aptvaru – kartais palieka už tvoros. Bloke – sunkiau. Patarčiau suplanuoti dieną, kai būsit namie. Arba palikt kaimyno numerį. Jei dirbat nuo devynių iki penkių – galit prašyt vakarinio pristatymo, bet ne visur. Kartais tenka atsiimt iš taško. Nebe visai durų iki durų, bet alternatyva. Gyvenimas reikalauja kompromisų. Būna taip.

Ar reikia Anglijoje patvirtinti kokį nors kodą ar rezervuoti langą?

Ne, nieko tokio. Tik derinat laiką. Kartais gaunat sms su nuoroda „track your delivery“. Ten matot laiko intervalą. Vienos firmos leidžia pasirinkt valandą, kitos – tik dieną. O kodo – jokių google tribūnų nereikia. (Oi, velniai, ne tribūnų. Google kalendoriaus nereikia – tiesiog telefonas ir adresas). Šiais laikais viskas paprastesnė nei prieš dešimt metų. Atsimenu, tekdavo spausdinti etiketes namų spausdintuvais. Dabar daug ką padaro vairuotojai vietoje. Tai greičiau, mažiau popierizmo.

Ar Londone, Mančesteryje ir mažesniuose miesteliuose pristatymas skiriasi?

Taip. Kuo toliau nuo M25 žiedo (aplink Londoną), tuo ilgiau. Londonas, Birmingamas, Mančesteris – greičiau, nes važinėja kasdien. Į kaimą Šiaurės Velse gali tekti palaukti. Durų iki durų paslauga galioja ir ten, bet logistika kitokia. Mažesni mikroautobusai mažiems miesteliams. Siunta į Cornwallą – graži vieta, bet truko. Kelios papildomos dienos. Kaina dažnai ta pati, bet kantrybės reikia. Bet vaizdai ten nuostabūs, tai gal verta. Aš pats norėčiau į Cornwallą atostogaut, ne į sandėlį.

Kokia pati blogiausia patirtis, kokią esi matęs per tuos 15 metų?

Kartą klientas siuntė turtus per firmą iš skelbimų portalo. Nei licencijos, nei draudimo. Vairuotojas paėmė pinigus, vežė daiktus... ir dingo. Telefonas išjungtas. Mes bandėm padėt ieškot, bet. Šeima su vaikais prarado viską – žaislus, nuotraukas. Policija neišnarpliojo. Sakau ne tam, kad išgąsčiau, bet kad suprastumėt: tikrinkit, ar vežėjas turi draudimą. Siuntų pristatymas į Angliją – rimtas verslas. Pigiausias pasiūlymas dažnai kainuoja brangiausiai. Aš tai kartoju jau penkiolika metų, bet vis dar kas nors nusivilia.

Išvada

Taigi, siuntų pristatymas į Angliją nuo durų iki durų – ne raketų mokslas, bet reikalauja galvos. Pildykit sąrašus, nepirkat pačių pigiausių pasiūlymų, pasimatuokit sofas ir nepamirškit angliško telefono. Jei kils daugiau klausimų – rašykit, skambinkit, klauskit. Aš čia ne tam, kad parduočiau paslaugą, bet kad padėčiau neišsivežt galvos skausmo kartu su daiktais. Sėkmės renkantis ir saugios kelionės jūsų dėžėms.