Siuntų pristatymas į Angliją: nuo durų iki durų greitai – ką verta žinoti prieš siunčiant?

Dvidešimt dveji metai tarptautiniuose perkraustymuose – ir Anglija vis dar vienas populiariausių maršrutų. Klientai dažnai galvoja, kad siuntų pristatymas į Angliją nuo durų iki durų greitai įvyks savaime, kaip stebuklas. Deja, taip nėra. Reikia supakuoti, užpildyti popierius, o po Brexit dar ir muitams padėti suprasti, kad ten tavo asmeniniai daiktai, ne prekybos centras. Aš esu matęs, kaip viskas klostosi puikiai, ir kaip dėžės mėnesiui užstringa sandėlyje, nes kažkas pamiršo vieną dokumentą. Toliau atsakysiu į klausimus, kuriuos tenka girdėti kasdien. Jei skaitysi, mažiau nustebsi.

Kainos ir pradžia – kam ruoštis

Kiek maždaug kainuoja siuntos siuntimas į Angliją nuo durų iki durų?

Žinai, kaina – klausimas, kuris pirmas išlenda, bet paskutinis pasidaro aiškus. Vieną kartą vežiau iš Kauno į Londoną penkias dėžes – klientas sumokėjo apie keturis šimtus eurų. Kitą savaitę panašus kiekis iš Klaipėdos į Birmingemą kainavo šešis šimtus, nes reikėjo skubaus paėmimo. Skaičius keičiasi pagal svorį, tūrį, ar reikia lifto, ar ne. Nesąžiningos įmonės kartais meta pradinę kainą, o paskui prikrauna mokesčių. Turėk viską rašte. Arba bent SMS – kad yra įrodymas.

Ar galiu pats atvežti siuntą į terminalą Vilniuje ir sutaupyti?

Taip, gali. Mes vadinam tai „savu transportu į terminalą“. Yra pigiau, bet prarasi dalį to, ką vadini „nuo durų iki durų“. Tu pats krauni, tu pats veži. Terminale jie perima ir Anglijoje pristato iki durų. Aš asmeniškai matau, kad žmonės, turintys mašiną ir laiko, taip sutaupo šimtą kitą eurą. Bet jei gyveni Šiauliuose, o terminalas Kaune, kelionė su pilnu bagažniku dėžių yra košmaras. Buvęs klientas taip darė – atvažiavo su sulamdyta dėže, nes bagažinė per maža. Neidealu.

Kiek dienų iš tikrųjų trunka pristatymas į Londoną, o kiek į mažesnius miestus?

Londonas – greičiausias taikinys. Dažnai penkios–šešios darbo dienos, jei viskas tvarkinga. O jei siunti į Kornvalį ar Šiaurės Velsą, pridėk dvi tris dienas. Kartais mašina važiuoja per visą šalį, pirmiausia išlaipina Londono siuntas. Aš turėjau atvejį, kai dėžė į Mančesterį atėjo per keturias dienas, o į Edinburgą – per devynias. Rezultatą lemia maršrutas. Skubai? Geriau tikslinkis tiesiai į Londone esantį adresą. Ten viskas sukasi greičiau. Kiti miestai laukia savo eilės. O Kornvalis, beje, graži vieta, bet ten žiemą keliai siaubingi.

Ką daryti, jei aš dar neišsikrausčiau, o daiktai jau turi vykti?

Būna. Vieną kartą klientė Vilniuje pardavė butą greičiau nei planavo, o naujas butas Londone tik po trijų savaičių. Mes paėmėm daiktus, padėjom pas mus sandėlyje Vilniuje dvi savaites, o tada išsiuntėm. Tai vadinama tarpiniu saugojimu. Kaina auga, aišku, bet alternatyva – palikti daiktus pas kaimyną, kuris paskui pamiršta, kad ten yra jūsų vazonas. Sandėlis ramiau. Net jei reikia mokėti po dešimt eurų per dieną, tai mažiau nei vėliau gaišti laiką. Tik pasitikslink, ar įmonė turi švarią patalpą drabužiams. Kai kurios saugo garaže su pelėmis. Rimtai.

Ar galiu siųsti ne pilną būtą, o tik kelias dėžes bei vieną fotelį?

Žinoma. Daugelis galvoja, kad tarptautinis perkraustymas – tik konteineriams. Ne. Mes vežam ir keturias dėžes, ir vieną fotelį. Svarbu tinkamai aprašyti prekę faktūroje. Fotelis turi būti apsaugotas, nes vairuotojai kartais krauna kaip tetrisą. Mažoms siuntoms yra vadinamos dalinės siuntos – jos gabenamos su kitomis, dalinamas transportas. Pigiau nei individualus reisas. Tik atsargiai: jei fotelis itin vertingas, geriau pirkti pilną draudimą. Aš mačiau, kaip „antikvarinis“ krėslas atvažiavo su sulūžusia koja. Skaudu buvo žiūrėti.

Pakavimas ir daiktų saugumas

Ar tikrai turiu pirkti specialias dėžes, ar tiks tos iš maxima?

Maxima (ar ten Rimi) dėžės tinka tuščiam butui. Jei siunti knygas ar drabužius – pusė bėdos. Bet jei viduje yra stiklas, elektronika – ne. Mano patarimas: naudok dvigubo sluoksnio kartonines dėžes, geriau treigubo. Jos kainuoja tris–penkis eurus, bet sutaupo šimtus nervų. Vieną kartą klientas supakavo viską į bananų dėžes iš parduotuvės. Atvykus į Nottingham... na, ten buvo trupinys. Suprantat? Taisyklė paprasta: jei dėžė sulinksta, kai ant jos paspaudžia – netinka.

Ką daryti su dviračiu, kuris netelpa į standartinę dėžę?

Dviračiai – nuolatinė galvos skausmo priežastis. Gali nuvykti į dviračių parduotuvę ir paprašyti originalios pakavimo dėžės – jos turi kilimėlius ir apsaugas. Arba mes naudojam specialius tentus ir minkštą apmušalą. Kaina didesnė, bet variklis sveiko dviračio nenuneš. Kartą vežiau kalnų dviratį į Braitoną. Braitonas, beje, visai fainas miestas. Oi, bet apie dviratį. Pamiršome atsukti pedalus. Dėl to dėžė buvo per didelė standartui. Teko mokėti papildomą užmokestį. Visada patikrink išmatavimus prieš vežimą.

Ar verta rašyti turinį ant kiekvienos dėžės šono ir numeruoti jas?

Absoliučiai taip. Numeracija yra tavo geriausias draugas. Kai dėžių dvidešimt, o tu stovi Londone tuščiam bute, paskutinis dalykas – atspėti, kur yra virdulys. Ant šono rašyk trumpai: „virtuvė – stiklas“, „miegamasis – rankšluosčiai“. Venk detalaus sąrašo ant dėžės, nes muitininkai matys. Turinį rašyk atskirame popieriuje viduje. Numeruok dideliu raudonu markeriu. Aš asmeniškai esu matęs, kaip klientas nenumeravo. Anglijoje duris atidarė, o daiktai atsirado bet kaip. Rūšiavo dvi savaites. Nenumatyk to sau.

Ką reiškia „fragile“ lipdukai – ar jie iš tikrųjų padeda?

Padeda... psichologiškai tau. Realybėje, sandėlyje, kur krauna šimtus siuntų, lipdukas „trapu“ nepakeis fizikos dėsnių. Neblogos įmonės moko vairuotojus atidžiai krauti. Blogos – meta kaip patogu. Aš buvau liudininkas, kai dėžė su stiklu, pažymėta raudonai, atsidūrė po sofa. Sofa. Neprasklausyk. Geros naujienos: jei gerai supakuota, daiktas išgyvena. Lipdukai – tik priedas. Pats pakavimas – štai kas svarbu. Bet lipduką vis tiek užklijuok. Geriau jau turėti, nei gailėtis. Tokia jau ta logistika.

Ar draudimas nėra perteklinis, kai siunčiu tik knygas?

Knygos – sunkios, nebrangios, bet jei tai pirmieji leidimai ar albumai, nuostoliai gali būti dideli. Standartinis vežėjo draudimas dažnai dengia tik kilograminę vertę, o ne realią. Pvz., jei siuntinys sveria 20 kg, o knygos realiai vertos 400 eurų, standartas gali grąžinti 200. Skirtumas – skausmingas. Aš rekomenduoju drausti bent jau tada, kai vertė viršija tūkstantį. Jei ten tik seni žurnalai – gal ir nereikia. Bet atmink: jūriniu konteineriu retai kas draudžia pilnai. Orinis – kitaip. Pasitark su agentu.

Dokumentai, muitai ir visa Brexit istorija

Po Brexit ar dabar viskas kitaip nei anksčiau, kai siuntėm į Angliją?

Kitaip, taip. Anksčiau tai buvo kaip siųsti į Klaipėdą, tik toliau. Dabar Jungtinė Karalystė – trečioji šalis. Reikia muitinės deklaracijos, EORI numerio kartais, sąskaitos. Asmeniniams daiktams taikoma išimtis, bet turi įrodyti, kad tai naudoti daiktai, ne nauji. Klientai pyksta: „aš juk neprekiauju!“ Aš suprantu. Bet muitininkai nežino, kas viduje. Teisybė tokia, kad po 2021 metų sausio popierizmo padaugėjo trigubai. Kartais dokumentus tenka taisyti du kartus. Tai užtrunka. Ne visada tvarkinga, bet realu.

Ar galiu siųsti maisto produktų draugei į Liverpulį be papildomo muito?

Čia aš nesu šimtu procentų tikras dėl kiekvieno produkto – taisyklės keičiasi. Bet žinau, kad mėsa, pieno produktai, medus – didelis ne-ne. Konservai, džemai – gal ir praeitų, bet kiekis turi būti nedidelis, asmeniniam naudojimui. Muitininkai gali patikrinti. Vieną kartą klientė siuntė šakočius ir dešrą jos broliui į Birmingemą. Sulaikė. Anglijos pasieniečiai nedraudė, bet pareikalavo paaiškinimų. Geriau maisto siųsti minimaliai arba išvis ne. Jei jau renkiesi – tik fabrikinė pakuotė su etiketėmis. Kitaip rizikuoji, kad išmes.

Kas bus, jei muitininkai atidarys dėžę su mano daiktais?

Atidarys. Atsitinka. Jei deklaravai teisingai, gauna atgal užklijuoja ir siunčia toliau. Kartais naudoja savo lipnią juostą, kuri yra šlykšti ir nebeišsilukštensi. Jei randa kažką nepagal taisykles – daiktą sulaiko, rašo laišką gavėjui. Procesas gali užtrukti savaitę, dvi. Turiu pažįstamų, kuriems atidarė dėžę su sportiniu inventoriumi. Viskas buvo gerai, bet batai buvo neaiškios kilmės. Teko mokėti muito mokestį. Tuomet paskambina ir klausia, kodėl nepranešei anksčiau. O kas ten anksčiau, jei pats nežinojai? Prisimink: gerai supakuok ir nieko neturėk slėpti.

Ar reikia mokėti PVM Anglijoje už mano asmeninius daiktus?

Jei daiktai naudoti daugiau nei šešis mėnesius ir siunti sau, paprastai ne. Tai vadinama „Transfer of Residence“ – persikraustymo į kitą šalį lengvata. Bet turi būti gyvenęs Lietuvoje, o UK – apsigyventi. Jei siunti dovaną draugui – jau kita kalba, tada PVM gali nukauti. Bloga žinia: kai kurios mažos siuntų įmonės apie tai nenori kalbėti ir meta kaltę ant kliento. Aš matęs, kai žmogus mokėjo šimtus svarų sterlingų, nes agentas pasakė „viskas bus gerai“. Prašyk raštiško patvirtinimo. Rimtai.

Ką dėti į langelį „siuntos paskirtis"?

Nerašyk „dovanos“, jei tai tavo stalas iš senojo buto. Muitininkai nemėgsta gražių žodžių – jie mėgsta faktus. Geriausia: „Used personal household goods“ arba lietuviškai „naudoti asmeniniai buities daiktai“. Jei siunti dviratį, rašyk „personal bicycle“. Aišku, trumpai. Vienas klientas įrašė „siuntinys sesei“. Muitinėje toks aprašymas sukelia įtarimų. Kas ten? Maistas? Prekės? Turi būti konkretu. Jei nežinai anglų kalbos – paprašyk, kad agentas išverstų. Nepyk, bet daug klaidų dėl tos eilutės. (arba ne eilutės, o laukelio – whatever)

Ar alkoholio butelis gali keliauti kartu su mano daiktais?

Gali, bet ribotai. Paprastai leidžiama du litrai kietųjų arba keletas vyno butelių – jei tai tavo asmeninė kolekcija. Bet jei siunti penkiolika butelių, muitinė pagalvos, kad prekiauji. Aš asmeniškai patariu alkoholio nejungti į standartines siuntas. Atvežimas atskirai per kurjerį, kuris specializuojasi, kartais pigiau ir saugiau. Be to, buteliai dūžta. Vieną kartą dėžėje su patalyne buvo butelis viskio. Nors buvo suvyniotas, judėjimas padarė savo. Patalynė kvepėjo. Neblogai, bet klientas buvo nepatenkintas. Atsargiai.

Ar elektronikai reikia specialių leidimų ar dokumentų?

Čia jokio vienareikšmio atsakymo nėra. Kompiuteris, televizorius, telefonas – paprastai nieko nereikia. Bet jei tai profesionali vaizdo įranga, medicininis prietaisas, gali prireikti importo dokumentų. Baterijos, lithium cells – visai šiltas vanduo. Aviacinis transportas jas draugaujasi ne visada. Aš prieš metus siunčiau seną radijo stotį į Bristolį. Reikėjo CE ženklų paaiškinimų, nors tai buvo 1998 metų daiktas. Absurdas, bet taip yra. Geriausia: prieš siunčiant sudaryk sąrašą visos elektronikos. Lithium? Tikrink atskirai. Kitaip siunta užstrigs oro uoste.

Kas vyksta Anglijoje – pristatymai ir nesąmonės

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje nebūna namie pristatymo metu?

Kurjeris palieka pranešimą. Kartais – tik erdvėlaikio pranešimą telefone. Jei durų iki durų sutartis galioja, jie mėgina kitą dieną. Trečia – siunta nugula pas artimiausią paštomatą arba sandėlį. Būna, kad tai – kitame miesto gale. Aš turėjau klientą Birmingeme, kuris laukė, o kurjeris paliko dėžę kaimynei. Kaimynė išėjo atostogų. Dvi savaitės be informacijos. Siuntinius reikia sekti. Geras patarimas: gavėjui nurodyk, kad jei nėra namie – paskambinti, o ne palikti pas kaimyną. Ne visada padės, bet sumažina riziką.

Ar vairuotojas pagelbės išnešti į antrą aukštą, jei ten nėra lifto?

Officialiai – durų iki durų reiškia iki pirmųjų durų, t.y. namo įėjimo. Bet praktiškai daugelis vairuotojų sutiks, jei dėžės ne milžiniškos ir jei padėsi pats. Jei dėžė sveria 50 kg ir reikia į penktą aukštą – nemokėk tikėtis stebuklo. Yra įmonių, kurios specialiai pasiunčia vieną žmogų. Aš vadinu tai „savarankišku vairuotoju“. Jis neturi teisės kelti dėl sveikatos draudimo. Jei žinai, kad reikės pagalbos į aukštą – užsakyk papildomą iškrovimo paslaugą iš anksto. Kitaip stovėsite abu ir žiūrėsite vienas į kitą.

Ar galiu matyti, kur dabar yra siunta, realiu laiku?

Taip, bet su sąlyga. Rimtos įmonės duoda sekimo numerį, kartais net GPS nuorodą. Bet tarptautiniuose perkraustymuose realus laikas gali vėluoti dieną-kitą. Mašina kerta Kanalą, krovėja transporteryje arba muitinėje. Sistema rašo „in transit“, nors tavo dėžės stovi Doverio uoste ketvirtą dieną. Nesijaudink – tai normalu. Aš pats skambinu vairuotojams tiesiai, jei klientas nerimauja. Paskutinis stebėjimas dažnai būna „Out for delivery“. Tada jau tikrai arti. Kartais duoda net nuotrauką su parašu. O kartais – tik SMS.

Kodėl viena įmonė žada per 3 dienas, o kita per 3 savaites į tą patį Londoną?

Trys dienos – orinis express kurjeris. Tris savaites – dalinė siunta, kuri renkama po visą Europą. Abi gali būti sąžiningos, tik skirtingas modelis. Problema, kai firma žada tris dienas, o paskui tavo daiktai mėnesiui stringa jų sandėlyje Kaune, nes laukė, kol užsipilds mašina. Tai klasikinė apgavystė. Aš matęs tokių. Jie paima tavo avansą, o paskui esi jų įkaitas. Todėl prieš mokėdamas avansą visada klausk, ar jie turi savo mašiną tą savaitę. Geriausia rinktis vidurį: savaitė–dešimt dienų durų iki durų į Angliją yra realu. Jei per maža kaina ir per greitas laikas – alkūnė atsistos.

Ar siunta gali būti visai prarasta?

Gali. Retai, bet gali. Paprastai tai atsitinka ne dėl piktavalių, o dėl etikečių. Etiketė nuplyšta, dėžė atsiduria be adreso sandėlyje. Arba du klientai pavarde Smith, ir sistema suplaka. Vieną kartą dėžė su vaikiškais žaislais dingo trim mėnesiam. Radome ją Paryžiuje. Kodėl Paryžiuje? Nežinau. Logistika kartais yra mažas stebuklas. Norint apsisaugot – fotografuok etiketes prieš išvykimą. Ir nepamiršk: labai mažos siuntos kartais saugesnės nei milžiniškos partijos. Keista, bet taip yra. Būna visko.

Ką tiksliai reiškia „nuo durų iki durų" – ar iki buto slenksčio, ar iki laiptinės?

Standartiškai – iki pirmųjų durų, kuriomis įeini į pastatą. Jei nori, kad užeitų į butą, antrą aukštą, kiemą – turi būti aptarta atskirai. Aš sakau klientams: įsivaizduok, kad vairuotojas turi dar dvidešimt adresų tą dieną. Jis nepulks tau į butą ir nenešės į miegamąjį. Yra premium paslauga „white glove delivery“ – ten neša ir į kambarį, ir išpakuoja. Bet kaina visai kitokia. Tiesioginis durų iki durų variantas Vilnius–Londonas apima pakrovimą pas tave ir iškrovimą prie namo Anglijoje. Ne daugiau. Ne mažiau. Na, kartais mažiau, jei blogai sutartis parašyta. Nes vairuotojas nėra tavo asmeninis pervežėjas, jis atlieka darbą pagal instrukciją.

Ką daryti, jei gavėjas atsisako priimti siuntą?

Būna konfliktų, skyrybų, bet kuriuo atveju – siunta grįžta arba lieka sandėlyje. Grįžimas kainuoja. Paprastai apmoka siuntėjas. Jei daiktai yra asmeniniai, reikia naujo gavėjo adreso arba sutarimo, kad saugosim. Aš turėjau atvejį, kai vaikas siuntė daiktus mamai, o mama pasakė „aš neprašiau“. Siunta stovėjo mūsų sandėlyje Londone savaitę. Galiausiai išsiuntėm į saugyklą. Moralė: prieš siųsdamas, įsitikink, kad žmogus žino ir laukia. Anglijoje ne visi džiaugiasi staigmenomis, ypač jei tenka pakloti muito mokestį.

Ar verta rinktis tik garsiausią vardą, ar mažesnė įmonė irgi gali nusivežti į Angliją greitai?

Garsus vardas duoda saugumo jausmą. Bet mažos įmonės tarptautiniuose perkraustymuose dažnai lankstesnės. Jos pačios pažįsta vairuotojus žmoniškai, o ne per skambučių centrą. Greitis priklauso ne nuo vardo, o nuo to, ar turi savo mašiną, ar perparduoda. Aš dirbu vidutiniame biure ir puikiai žinau: kai turiu tiesioginį reisą į Londoną, siunta pasiekia per savaitę. Kai perduodu didiesiems – kartais suspresuojama į bendrą srautą ir pamiršta. Mažos įmonės gali ir greičiau, ir žmogiškiau. Tikrinti reikia ne vardą, o tai, ar jie turi savo transportą JK link.

Išvada

Siuntų pristatymas į Angliją nuo durų iki durų greitai yra įmanomas, bet ne automatinis. Per dvidešimt dvejus metus supratau, kad sėkmę lemia ne tik vežėjas, bet ir tavo pasiruošimas. Gera pakuotė, teisingi dokumentai, realūs lūkesčiai – pusė darbo. Jei ką nors palikai neaiškų, geriau paskambink įmonei ir išsiaiškink, nei raudyk vėliau. Anglija nėra pasaulio galas, bet jos muitinės po Brexit yra atskira tema. Susitvarkyk pradžią – ir tavo dėžės pasieks tikslą.