Siuntų pristatymas Anglijoje mikroautobusais saugiai – ką aš sužinojau per 23 metus kelyje

Manęs dažnai klausia, kaip viskas vyksta, kai reikia nugabenti siuntą iš Lietuvos į Angliją mikroautobusu. Aš šitame kelyje – tarptautiniuose perkraustymuose – praleidau jau dvidešimt trejus metus. Mačiau visko: nuo tobulai supakuotų dėžių iki tokių, kurios vos neplyšta akyse. O saugus siuntų pristatymas Anglijoje mikroautobusais – tai ne vien tik ratų sukimas iki Londono. Tai ir apie tai, kaip sutvirtinsi krovinį, kokius popierius turi paruošti po Brexit, ir ar tikrai tavo pasirinktas vežėjas nepasiklys kur nors netoli Birmingamo. Daugelis galvoja, kad čia paprasta, bet aš pasakysiu – kelyje į Velso pasienį visko pasitaiko.

Pradžiai – apie mašinas ir tuos skaičiukus

Kiek dabar kainuoja nuvežti sofą į Londoną mikroautobusu?

Tiesiai šviesiai – nuo trisdešimt iki penkiasdešimt eurų už kubinį metrą, priklauso nuo to, ar mašina važiuoja pilnai pakrauta. Londonas dažniausiai brangesnis nei šiaurės Anglijos miestai, nes ten transporto kamščiai įspūdingi. Aš paskutinį kartą vežiau iš Kauno – sofą, du krėslus ir dvi dėžes – gavau keturis šimtus eurų. Bet buvo žiema, keltas brangesnis. Kai kurie vaikinai ima fiksuotą kainą, bet aš mėgstu pagal tūrį – taip sąžiningiau. Jei bandai sutaupyti ir renkiesi pigiausią, atmink: degalus nusipirkti reikia visiems vienodai.

Ar tikrai geriau rinktis mikroautobusą, o ne krovininį furgoną siuntoms į Angliją?

Hmm... Nežinau ar čia galiu šimtu procentų pasakyti, kad mikroautobusas visada laimi. Krovininis furgonas turi daugiau vietos ir specialias tvirtinimo kilpas. Bet mikroautobusas – mano Ford Transit su nuimtomis kėdėmis – praslysta siauruose Londono gatvelėse kur kas geriau. Be to, pasienyje kartais žiūri atlaidžiau, jei mašina atrodo kaip keleivinė. Neseniai vežiau siuntas į Redingą – su mikroautobusu prisiparkavau prie pat durų, o su furgonu būčiau ieškojęs vietos pusvalandį. Tai priklauso nuo gatvių.

Aš pagalvojau, gal galiu pats išsinuomoti mikroautobusą ir nusivežti – ar tai pigiau?

Ne, jei neplanuoji važiuoti bent trise ir dar pasiimti daiktų atgal. Nuoma, draudimas, keltas arba tunelis, kuras – išeina brangiau nei mano paslauga. O dar pridėk muitinės popierius, kurių gal net nežinai kaip užpildyti. Aš prisimenu 2019-uosius – vaikinas Piteris man skambino iš Doverio, pravirkęs, nes bilieto ten už šimtą dvidešimt svarų nepirko, o muitinėje panikavo. Anglijoje dar yra LEZ ir ULEZ zonos, o jei mikroautobusas senas – moki papildomai. Neapsimoka, rimtai.

Saugumas – kaip ten tos dėžės nesibadžioja

Kaip pritvirtini siuntas, kad jos nenukristų ant vairuotojo galvos per posūkį?

Ant grindų dedu neslystančius kilimėlius, o didesnius daiktus veriu rėmais su krovininėmis juostomis. Kartais dar naudoju judančius vadinamus užtvarus iš aliuminio – jie fiksuoja krovinį prie važiuoklės. Bet žinai kas blogiausia? Kai klientas sako "ach, ten porcelianas gerai suvyniotas", o pakuotė – tik seni laikraščiai. Buvo toks reisas į Braitoną – įkalnėje staigiai stabdžiau dėl balandžio, ir dėžė atsidūrė prie vairo. Nuo tada tikrinu pats kiekvieną kampą.

Ar reikia pirkti kažkokį ypatingą draudimą, jei vežu vertingą siuntą mikroautobusu?

CMR draudimas – jis standartinis, bet netobulas. Jei veži kompiuterį ar antikvarinę vazą, kuri kainuoja tūkstantį eurų, geriau pasidaryti papildomą draudimą. Aš turėjau atvejį su muzikos aparatūra: CMR davė šiek tiek, bet nepadengė visos vertės, nes klientas pats sau nebuvo įvertinęs. Aš skambinau draudimo agentui (o gal brokeriui, tiksliai neverčiu galvos, kaip ten jo pareigybė vadinasi) ir paaiškėjo, kad papildomas draudimas kainuoja maždaug 1,5% nuo vertės. Rimtai svarstyk, jei siunta vertinga.

Vienas bičas aiškino, kad CMR draudimas dengia viską – ar taip ir yra?

Ne, taip nėra, ir aš net nežinau, iš kur jis tokias pasakas traukia. CMR turi aiškius limitus – dažniausiai apie aštuonis eurus už kilogramą. Jei veži serverį, kuris sveria dvidešimt kilogramų, gausi tik kokią šimtinę, o jis gali kainuoti dešimt kartų daugiau. Be to, CMR nepadengia, jei blogai supakavai arba jei tai – slapta klaida paties siuntėjo. Aš buvau užsispyręs ir maniau, kad CMR – tai panacėja, bet išmokau kantriai. Geriau jau sumokėsiu pats už draudimą, nei paskui gailėsiu.

Kaip su tuo lietumi ir drėgme, jei mikroautobusas važiuoja per visą Prancūziją?

O, čia skaudi tema. Mikroautobusai ne visada hermetiški kaip metaliniai konteineriai. Aš kaskart tikrinu durų gumas, nes pasibaigusios – bėda. Ypač žiemą, kai kelyje į Calais lyja kiaurai. Aš naudoju tentines plėveles viduje ir ant grindų dedu drėgmės sugėriklį. Buvo atvejis, kai vežiau kartonines dėžes su drabužiais – atvykus į Česterį, apačia buvo šlapia. Nuo tos dienos pakuoju dvigubai, jei prognozė nemaloni. Jei gali – rinkis kietas dėžes, ne popierinius maišus.

Muitinė, popieriai ir Brexit (kad ir kaip jie vargina)

Dar prieš Brexit buvau įsitikinęs, kad niekas nesikeis – o dabar kaip yra?

Aš vis dar kartais susipainioju. Prieš Brexit viskas buvo kaip iš parduotuvės – atvažiuoji, pamojuoji, važiuoji toliau. Dabar reikia muitinės deklaracijos, prekių aprašymo, EORI numerio, jei verslas, o kartais dar ir faktūrų. Jei popieriai netvarkingi – gali stovėti iki trijų papildomų valandų. Doverio uoste aš mačiau eiles, kurios driekiasi dešimt mylių. Baisu. Bet jei vyksta personalių daiktų pervežimas – viskas kiek paprasčiau, bet reikia deklaruoti sąžiningai. Nebe tie laikai, kai galėjai tiesiog nuriedėti.

Ar man reikia to EORI numerio, jei vežu tik vieną dovaną sesei į Londoną?

Honestly – hmm, nežinau ar tiksliai taip, bet man rodos, jei tai tikrai dovana, nekomercinė, ir vertė mažesnė nei trys šimtai svarų – tai EORI nereikia. Bet jei veži reguliariai, parduodi, veža verslas – EORI privalomas. Aš žinau, kad dariau klaidą 2021-aisiais, kai pats dar nesupratau ribos. Geriau parašyk muitinės brokeriui nei spėliok. Aš taip ir darau dabar – turiu nuolatinį konsultantą, nes tų taisyklių yra daugiau nei žvaigždžių danguje.

Ar tikrina muitinėje kiekvieną siuntą, kuri važiuoja mikroautobusu?

Ne, dėkui Dievui, nes kitaip aš ten gyvų neišbūčiau. Jie tikrina atrankos būdu. Kartais tik pasiklausia, kas viduje, kartais paprašo atidaryti vieną dėžę, o kartais – iškrauna pusę mašinos. Aš dažniausiai važiuoju pro Doverį–Calais, ir ten prancūzai kartais būna įtarūs. Buvo toks reisas, kai patikrino kiekvieną dėžę dėl tabako – nieko nerado, bet praradau valandą. Tai labai nuo pareigūno nuotaikos priklauso. Geriau tegu popieriai idealūs, tada net jei tikrina, nekils problemų.

Kiek laiko realiai užtrunka pravažiuoti muitinę Calais–Dover maršrutu?

Realistiškai – nuo pusvalandžio iki trijų valandų. Kartais penkių, jei strigęs tunelis arba streikas. Aš nekenčiu tų eilių. Pasitaiko, kad nueinu išgerti kavos, grįžtu – o mašina pajudėjo tik trisdešimt metrų. Po Brexit situacija gerėjo, bet vis dar ne ideali. Aš mėgstu ankstyvus reisus – penktoje valandoje ryto eilės trumpesnės. Bet jei papulsi prieš vidurdienį – pasiruošk. Kai kurie mano kolegos važiuoja pro Olandiją-Belgiją, kad išvengtų Doverio spūsčių, bet ten kelias ilgesnis. Su mikroautobusu sprendimas priklauso nuo tavo kantrybės.

Jei siuntos dokumente parašyta "dovana" – ar tai padeda išvengti mokesčių?

Ne, tai nepadeda, jei muitininkas yra bent kiek įtaringas. Aš žinau vežėjų, kurie taip rašo viskam, kad tik sutaupytų klientams, bet tai – rizika. Buvo atvejis, kai mikroautobusas pilnas naujų drabužių su etiketėmis buvo deklaruotas kaip senos dovanos. Muitinėje Anglijoje pareigūnai pažiūrėjo rimtai ir skyrė baudą. Aš to nedaryčiau. Geriau sąžiningai nurodyk vertę, sumokėk tai, kas priklauso, ir miegoti ramiai. Blogi vežėjai slepiasi už tokių triukų, o paskui pradingsta.

Pristatymas Anglijoje – kas ten kitokia nei Lietuvoje

Ar Londone galima tiesiog sustoti prie gavėjo durų ir iškrauti siuntą?

Svajonė. Realybė kitokia – daugelis gatvių raudonos zonos, gyvenamosios, su automatiniu stebėjimu. Aš stovėjau Islingtono rajone dešimt minučių prieš daugiabutį – gavau baudą į namus Lietuvoje. ULEZ mokestis, jei mikroautobusas senesnis dyzelis – dvylika svarų per dieną arba daugiau. Kartais tenka krauti iš toliau ir nešti ant ratuko. Klientai pyksta, kad neprikraunu prie pat lifto, bet aš negaliu sulaužyti taisyklių. Ypač centrinėje dalyje.

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje neatplėšia durų, o aš jau stoviu su mikroautobusu?

Skambini. Duodi penkiolika minučių. Jei nieko – skambini dar kartą. Kartais žmonės pamiršta, kartais dirba pamaininį darbą ir miegojo. Aš palieku žinutę. Jei sutarta iš anksto, kad bus palikta kaimynui – palieku, bet reikira raštiško patvirtinimo, antraip paskui kils barnių. Buvo situacija, kai kaimynas pasiėmė siuntą, o gavėjas teigė, kad nieko negavo – teko važiuoti antrą kartą. Nuo tada be parašo – niekur. Paimsiu atgal į sandėlį ir lauksiu rytojaus.

Ar pristatymas į Birmingamą saugesnis nei į kokį nors Croydoną pietiniame Londone?

Aš asmeniškai mėgstu Birmingamą – ten plentai platesni, pramoninės zonos, ratai suka, o pristatymas greitesnis. Croydonas... ten viskas stringa. Bet žinai, saugumas daikto labiau priklauso nuo to, kaip sutvirtinai krovinį, nei nuo miesto. Nors Londone vagysčių iš automobilių tikimybė didesnė. Buvo atvejis, kai kolegai Croydono centre išdaužė langą, kol jis ėjo pasirašyti. Tai realu. Aš stengiuosi Birmingame nevėlotti tamsiu paros metu, o Londone – dvigubai saugiau elgtis. Ne viskas auksas, kas auksu žiba, kaip sakoma.

Ar privalau gauti pasirašytą dokumentą, kai atvežu siuntą į Angliją?

Taip, tai – Proof of Delivery, POD. Be jo gali kilti problemų, jei kas nors sugenda arba klientas kaltina, kad neatvežei. Aš naudojau popierinius, dabar dažniausiai nufotografuoju siuntą prie durų su data. Buvo nemaloni situacija, kai klientas Peterborough teigė, kad negavo siuntos, o aš buvau tikras, kad atidaviau. Telefonas be nuotraukos – aš būčiau turėjęs atsiskaityti pats. Nuo tos dienos viskas fiksuojama. Net jei gavėjas drovūs, prašau nufotografuoti dėžę.

Ar Anglijoje galima atvežti siuntą sekmadienį vakare?

Techniškai taip, bet praktiškai – kam? Anglijoje sekmadieniais daugelis gyvenamųjų rajonų tylos režimas, nemėgsta triukšmo. Aš stengiuosi vengti vėlyvo sekmadienio vakaro, nebent tose vietose, kur sutarta iš anksto. Kartais klientai prašo vėlai, bet aš perspėju, kad gavėjai gali būti pikti. Aš darau pristatymus dažniausiai darbo dienomis nuo aštuonių iki šešių. Saugiau visiems – ir man, ir dėžei, ir kaimynams.

Apie blogus vežėjus ir nelabai gražias situacijas

Kaip atpažinti tą vežėją, kuris pasiims avansą ir pradings su siunta?

Pigiausia kaina – signalas. Jokių atsiliepimų, tik fake Facebook profilis su trimis nuotraukomis ir dviejų tūkstančiųjų metų parkuotu mikroautobusu. Paprašyk registro numerio – jei nesuteikia, bėk. Aš pats 2010-aisiais perdaviau siuntą tarpininkui, kuris žadėjo pervežti toliau – dingo be žinios. Nuo tada pats važiuoju iki galutinio taško. Dar vienas ženklas – kai vengia pasirašyti net paprasčiausią sutartį. Saugus siuntų pristatymas Anglijoje mikroautobusais prasideda nuo sąžiningo vežėjo, o ne nuo gražaus žodžio.

Kodėl kai kurios kompanijos Anglijoje atsisako pristatyti lietuvišku mikroautobusu atvežtas siuntas?

Atsakymas paprastas – kai kurie vietiniai kurjeriai nenori turėti reikalų su privačiais, nepažįstamais vairuotojais, kurie neturi liability insurance arba tinkamų britiškų licencijų. Aš su tuo susidūriau 2018-aisiais – siunta atkeliavo iki Harwich'o porto, o vietinis agentas atsisakė ją priimti. Teko ieškoti kito sandėlio. Tai nėra labai dažna, bet nutinka. Ypač jei mikroautobusas neatrodo komerciškai. Kai kurios didelės britų kompanijos iš viso nepriima ne CMR žiede įtrauktų vežėjų. Politika.

Ar tikrai saugiausia rinktis tik didelę įmonę su logotipu ant durų?

Ne. Aš mačiau, kaip didelė firma samdė studentą vasaros darbui – numetė dėžę nuo šaligatvio, nes buvo per sunki. O mažas vežėjas, kaip aš, dirba pats ir rūpinasi reputacija. Žinoma, yra išimčių. Bet didelis logotipas ant mikroautobuso dar nereiškia, kad viduje važiuoja profesionalas. Aš renkuosi pagal rekomendacijas, ne pagal įmonės dydį. Yra tokių žmonių, kurie nusiperka pusę puslapio reklamoje ir tiki, kad verslas pats bėgs. O iš tikrųjų – neprižiūri siuntų. Saugumas priklauso nuo rankų, kurios laiko siuntą, o ne nuo biuro dydžio.

Kokia baisiausia klaida, kurią padarei pirmus kelerius metus veždamas siuntas į Angliją?

Užmiršau tvirtai uždaryti galines duris Doverio uoste. Rimtai. Mikroautobuso durelės atsidarė važiuojant rampa, ir dvi dėžės išbyrėjo. Viena sudužo visiškai – ten buvo keramikiniai šviestuvai. Klientas buvo supratingas, aš stebiuosi iki šiol, bet aš sumokėjau iš savo kišenės. Nuo tos dienos tikrinu visus užraktus tris kartus. Ir dar – karta na buvau paroles... na, gal šito nepasakosiu, bet buvo ir blogesnių situacijų. Svarbiausia – pamokos. Jei pradedi kelyje į Angliją – neverk dėl klaidų, bet mokykis greitai.

Smulkmenos, kurių niekas nepasako, bet aš pasakysiu

Ar yra skirtumas, važiuoji pro Eurotunelį ar keltu su mikroautobusu?

Taip. Keltas kainuoja pigiau, bet trunka ilgiau – pusantros valandos kelionė plius įlaipinimas. Eurotunelis – trisdešimt penkias minutes ir būsi Anglijoje. Aš mėgstu tunnelį, kai skubu, bet keltą – kai noriu išsimiegoti. Kaina skiriasi – dažniausiai keltas nuo šimto iki šimto dvidešimties eurų į vieną pusę, tunelis – brangesnis, gal apie tokį patį ar kiek daugiau. Viskas priklauso nuo laiko. Naktiniai keltai pigesni. Buvo atvejis, kai tunelis strigo dėl gedimo – aš laimingai buvau pasirinkęs keltą. Smulkmena, bet svarbi.

Kiek realiai trunka kelionė nuo Vilniaus iki Londono su pilnu mikroautobusu?

Dvi dienos. Vienu prisėdimu – galima, bet aš nerekomenduoju. Iki Calais – apie trisdešimt valandų su miego pertraukomis. Toliau – pusantros valandos tunelis ar keltas, tada iki Londono dar trys–penkios valandos. Aš dažniausiai stoju Vokietijoje ar Olandijoje pernakvoti. Jei spaudi – galima per 26 valandas, bet tada esi zombis. Aš miegojau ant sėdynės kartą, vos nenukritau. Geriau saugus poilsis. Siunta gali palaukti, o tavo gyvybė – ne.

Ar mikroautobusu galima vienu metu gabenti ir baldus, ir katiną, ir trapius daiktus?

Techniškai galima, bet aš vengiu. Gyvūnai – atskira tema, jiems reikia oro sąlygų, vandens. Baldai išmeta kampais. Buvo viena kelionė, kai vežiau sofą, spintą ir narį su katinu – spintos kampas įplyšo narą, o katinas išsigando. Trapūs daiktai turi būti atskirai. Aš sakau klientams: jei nori saugaus siuntų pristatymo Anglijoje mikroautobusais, nedėk visko krūvon kaip cepelinų į puodą. Atskiri reisai arba atskirti skyriai mašinoje. Bet idealiai – vežk atskirai. Katinai ir kampai nėra draugai.

Ką reiškia, kai vežėjas sako "rytoj pristatysiu į Velsą", jei jis važiuoja tik į Londoną?

Reiškia, kad jis meluoja arba paduoda vilčių, kurių negali išpildyti. Aš ne kartą girdėjau, kaip kolegos žada "iškraipysiu pakeliui", o iš tikrųjų – palieka siuntą kažkokiame angliškame sandėlyje ir tikisi, kad kitas paims. To nedaryk. Jei mikroautobusas važiuoja į Londoną, tai jis važiuoja į Londoną. Velsas – atskira kelionė. Paprastai. Yra išlygų, bet jos brangios. Blogi vežėjai taip užsiima – prisiima viską, o paskui meta klientus kaip karštą bulvę. Aš sakau atvirai: iki Kardifo bus brangiau ir kita diena. Taip sąžininga.

Kodėl kai kurie daiktai atrodo daug didesni, kai jau reikia juos įkrauti į mikroautobusą?

Ah, taip vadinamoji garažo optika. Namie atrodo, kad sofa tilps, o paskui – ji kaip tankas. Aš tai vadinu IKEA sindromu. Klientas parašo "dviejų metrų spinta", o paskui paaiškėja, kad išardyta užima tris kubus. Aš matuoju aukštį, plotį, gylį – ir vis tiek kartais netelpa. Buvo atvejis, kai teko palikti dviratį, nes visi daiktai tilpo tik su išlūžusiu veidrodžiu. Nuo tos dienos prašau nuotraukų prieš sutinkdamas. Matuok du kartus, rinkis mikroautobusą – kartą.

Galiu pasakyti tik tiek – saugus siuntų pristatymas Anglijoje mikroautobusais įmanomas tik kai abu su klientu nustatote aiškias taisykles. Tu paruoši gerą siuntą, o aš – saugų kelią. Nepasitikėk magiškais žodžiais ir per mažomis kainomis. Geriau klausk, dvejok ir matuok, nei paskui stovėsi bejėgis prie Doverio. Aš ir toliau važiuoju šiuo maršrutu, nes jis tapo antrais namais. Sėkmės renkantis.