Siuntų pristatymas Anglijoje: kaip kasdieniai reisai iš tiesų veikia

Dirbu šitame reikale jau dvidešimt trejus metus, jei gerai suskaičiavau – ar ketverius? Whatever, ilgai. Kasdieniai reisai į Angiją... oi, Angliją, tapo norma, bet žmonės vis dar galvoja, kad siuntų pristatymas Anglijoje kažkoks kosminis mokslas. Ne. Tai paprastas darbas, bet reikia žinoti kelias taisykles. Aš papasakosiu, kaip viskas vyksta iš tikrųjų, be tos rinkodaros, kuri pila iš dangaus. Per tiek metų mačiau visko – ir keistų pakuočių, ir brangių klaidų. Jei ieškote greito varianto – štai kas svarbu iš mano patirties.

Kasdieniai reisai – ar tikrai kasdien?

Ar jūsų mašinos tikrai važiuoja į Angliją kiekvieną dieną?

Žiūrėk, taip, bet su niuansu. Mes turime išvažiavimus beveik kasdien, bet kartais sekmadienį tik išlyginam krūvas, o pats pervežimas prasideda pirmadienį. Ne visada vienas vairuotojas nulėkia tiesiai iš Vilniaus – dažniausiai surenkame siuntas, sukrauname į vieną vietą ir tada judam. Tai tas kasdienybės jausmas ateina ne iš to, kad tavo dėžė važiuoja atskirai, o iš to, kad sistema sukasi kiekvieną dieną. Daugiau greitesnis variantas nei paštas, nes nereikia laukti, kol surinks pilną konteinerį. O jei turi skubų dokumentų voką – jis dažnai įlenda į rytinį reisą be eilės.

Kiek dienų mano siunta bus greitkelyje, o ne sandėlyje?

Dažniausiai nuo paėmimo iki durų Londone praeina trys–keturios darbo dienos. Bet buvo atvejų, kai klientas padavė siuntą ketvirtadienio vakarą, o mes jau buvom pilni, tai ji gulėjo iki sekmadienio vakaro ir išjudėjo tik pirmadienį. Ne sudėtis, tiesiog logistika. Dar reikia skaičiuoti keltą per Lamanšą – jei oras blogas, gali užtrukti pusdienį. Realiai, kasdieniai reisai sutrumpina laukimo laiką, bet nepaverčia to teleportacijos. Aš visada sakau: skaičiuok keturias dienas, o jei ateina anksčiau – šventė.

Ar kasdieniai reisai galioja ir mažoms siuntoms, ne tik baldams?

Taip, netgi labiau galioja. Mažos dėžės dažnai juda greičiau, nes jas lengviau integruoti tarp kitų krovinių. Nebereikia laukti, kol surinks pilną kamioną sofų. Mes vežam viską – nuo dokumentų iki šaldytuvų. Bet prašau, neimkite paprasto batų dėklo ir nesakykite, kad čia paketas. Buvo atvejis, kai klientas taip atidavė porą baltų batų – be jokios juostos. Londone jie atrodė lyg nuėję maratoną. Tokių istorijų turiu daugiau, nei norėčiau prisiminti.

Ar sekmadieniais irgi važiuojate, nes man reikia skubiai Londone pirmadienį?

Hmm. Atsakymas toks: nežinau vienareikšmiškai. Mes iš Lenkijos kažkada gaudavom mašinas ir sekmadieniais, bet dabar – atvirai – ne visada randu partnerį, kuris pristatytų sekmadienį. Krovimas vyksta, bet pats pristatymas į namus Londone? Retai. Dažniausiai pirmadienis rytas yra realiausias. Jei agentas žada sekmadienio vakarą, gali būti, kad meluoja arba naudoja super brangią ekspres tarnybą. Geriau planuok iš šeštadienio į pirmadienį ir nemokėk trigubos kainos.

Kainos, apie kurias niekas normaliai nekalba

Kiek kainuoja siuntos į Angliją siuntimas dabar, 2024 metais?

Maža dėžutė iki penkių kilogramų kainuos nuo trisdešimt iki penkiasdešimt eurų. Didelė iki trisdešimt kilogramų – apie aštuoniasdešimt–šimtą dvidešimt. Jei kažkas skelbia dvidešimt eurų be jokio kito paaiškinimo, pabėk. Tai arba paslėpti mokesčiai, arba apskritai niekas negaus tos siuntos. Kainos priklauso nuo kuro, nuo to, ar Londonas, ar Škotijos kalnai. Aš žinau kelias įmones, kurios taip vilioja, o paskui priduria mokesčius kaip už slaptą receptą.

Ar kaina skiriasi, jei siunčiu iš Vilniaus ar iš Klaipėdos?

Techniškai ne itin. Mes surenkam iš visos Lietuvos, tai pagrindinis skirtumas – ar reikia pasiimti nuo tavo slenksčio. Jei gyveni ten, kur asfalto mažiau nei žvyrkelio, gali kainuoti papildomai dešimt–penkiolika eurų. O jei Vilniuje ar Kaune, dažnai būna nemokamas paėmimas. Šiaip, Klaipėda iš viso patogi, nes arti mūsų antrinio centro (o gal ten buvo Panevėžys? nesvarbu, Klaipėda tikrai veikia). Kaina formuojasi pagal maršrutą, ne pagal miestą.

Kodėl vieni skelbia 20 eurų, o jūs – brangiau?

Nes dvidešimt eurų – tai tik kabliukas. Kai pridėsi kuro antkainį, muitinės išlaidas (na, ne muitus, o tvarkymo mokestį ir kitas nesąmones), išeina šešiasdešimt. Mes sakom kainą, kuri artima galutinei. Buvo klientas, kuris sugrįžo pas mus po to, kai "pigus" pervežėjas paprašė dar trisdešimt eurų prie durų Londone. Kitaip jie neatsidarys. Tai vadinama šantažu, bet legaliai apsisuka. Nežinau kaip, bet taip yra.

Ar reikia draudimo ir ar jis įskaičiuotas?

Paprastai įskaičiuota bazinė apsauga, tipo iki šimto eurų, bet checkink sutartį – kartais rašo mažesnę sumą smulkiais šriftais. Jei siunti nešiojamą kompiuterį arba tą senelės vazą, deklaruok tikrąją vertę. Buvo toks atvejis: klientas supakavo monitorių, kitas krovinys nuo viršaus įsirėžė. Dėžė sveika, bet ekranas ne. Jis neturėjo nuotraukų prieš pakavimą. Pinigus atgauti buvo beveik neįmanoma. Fotografuok turinį, rimtai.

Ar galiu kažkaip sumokėti gavus siuntą, nes dabar neturiu pinigų?

Vykti į Angiją su atsiskaitymu gavus – ne, neveikia. Tai ne vietinis kurjeris. Mes apmokam keltą, degalus, vairuotojui dienpinigius iš anksto. Jei siunti į UK, pavedimas arba kortelė – prieš išvažiavimą. Yra bendrovių, kurios žada tokią paslaugą, bet aš asmeniškai to nepatariu. Kur garantija, kad gavėjas sumokės? O jei jis atsisakys? Tada siunta strigsta kažkieno sandėlyje Rytų Londone ir niekas nežino, ką daryti.

Pakavimas ir tai, ką žmonės dažnai sugadina

Ar tikrai taip svarbu, kaip supakuoju dėžę, jei važiuoja kasdieniai reisai ir viskas greitai?

Dar ir kaip svarbu. Kasdieniai reisai reiškia dažną perkrovimą iš mašinos į sandėlį ir atgal. Tavo dėžė gali matyti tris skirtingus vairuotojus. Buvo mama, siuntė dukrai Dubline – vat, vėl Dublinas, ne Anglija – keramikinius puodelius. Supakavo su laikraščiu. Atsidarius – rezultatas tinka mozaikai. Naudokite burbulinę plėvelę, dvigubas kartono sienas. Ir juostą – ne skaidrią biuro, o tamsią pakavimo. Kaina pakavimo medžiagoms – juokinga, palyginti su nuostoliais.

Koks maksimalus svoris, kurį galiu siųsti nepabrangęs?

Standartas – trisdešimt kilogramų vienam vienetui. Viršijus, kiltų antkainis, nes vairuotojai ne robotai. Mačiau vairuotojų su išsivaržiusiomis nugaromis, kurie piktinasi, kai atneša septyniasdešimties kilogramų dėžę su knygomis. Ne. Suskaidyk į dvi. Dažnai net pigiau išeina du vidutiniai nei vienas monstriškas. Ir beje, jei siunta per sunki, gali tekti užsakyti liftą arba du žmones. Tai papildomi eurai, kurių niekas nemėgsta.

Ar galiu siųsti maisto produktus į Londone gyvenančią dukrą?

Techniškai po Brexit – labai ribotai. Mėsa, pienas, kiaušiniai – tikrai ne. Sausi produktai – gal, bet muitinė gali patikrinti ir laikyti. Turiu drąsos prisipažinti – aš nežinau iki galo visų taisyklių dėl džiovintų grybų ar riešutų. Jas keičia nuolat. Bet šviežios dešros atvejis išliko atminty: draudžiamas krovinys konfiskuotas, o mašinoje dvokia mėsa tris dienas. Atsiuntė oro gaiviklį, padėjo tik perpus. Geriau jau nesiųsk maisto.

Kokios yra draudžiamos prekės, apie kurias žmonės pamiršta?

Baterijos, ypač ličio jonų. Daugelis krauna į grožinės kosmetikos dėžutes. Taip pat aerozoliai, nagų lakas, dujų balionėliai. Tai pavojingi kroviniai. Mūsų kasdieniai reisai vyksta standartiniais furgonais, ne specializuotais ADR traukiniais. Jei kiltų gaisras, liepsna nepasirinks, kurios dėžės nori. Buvo atvejis – nepamenu metų (gal 2019?) – kai dėl pamirštų dulkių siurblio baterijų vilkikas praleido valandas. Tik va, kitos įmonės... bet principas toks.

Ar turiu rašyti angliškai adresą, ar lietuviškai užtenka?

Rašyk abiem kalbom. Didelėmis raidėmis angliškai – vietiniam kurjeriui. Lietuviškai mums, kad neišsiųstum į Birmingham vietoj Manchester. Buvo klientas, rašė ranka kaip gydytojas recepte. Londone pristatė į kitą durų numerį, nes "17" atrodė kaip "11". Tada savaitė ieškojimo, skambučiai, nervai. Ašarų net nebuvo, bet beveik. Tiesiog atspausdink ant popieriaus ir priklijuok su permatoma juosta, kad lietus neišplautų.

Kas gali pakrikti – ir kaip to išvengti

Ką daryti, jei siunta strigo muitinėje?

Jei tai asmeniniai daiktai ir vertė iki šimto trisdešimt penkių svarų, problemų neturėtų būti. Bet jei siunta atrodo komerciškai – tipo penkiasdešimt vienodų telefono dėklų – sustabdys. Turėjom vaikiną, kuris bandė siųsti prekes savo UK parduotuvei. Muitinė laikė dvi savaites, kol išsiaiškino. Pamokymas: maišyk daiktus, nedaryk didelių vienodų partijų. Jei siunti drabužius, supakuok kaip į lagaminą, o ne kaip į sandėlį.

Ar tikrai gausiu sekimo numerį ir kaip jis veikia?

Gausi, bet neklausk lyg tai būtų "Uber" programa, kur matai kiekvieną posūkį. Dažnai kodas atnaujinamas, kai vairuotojas nuskenuoja – o tai ne kiekviena valanda. Matysi "in transit" tris dienas, bet tiesiog važiuoja per Europą. Kartais net ne mūsų sistema, o partnerių Vokietijoje ar Nyderlanduose. Nepanikuok, jei per parą nepasikeitė. Skambink tik po trijų dienų. Mes ir taip žinom, kur mūsų furgonai, bet tu nematai to realiu laiku.

Kas atsakingas, jei siunta atėjo sulamdyta?

Atsakingas tas, kuris pasirašė be priekaištų. Jei atvežėjas atidarė – ir tu pasirašei – viskas, kortos sustatytos. Turi pasirašyti su pastaba: "dėžė sužeista", "kampai suplėšyti". Fotografuok prieš atidarant. Be tos pastabos draudimas kištis pirštais saugoti. Aš žinau, kad nepatogu stovėti ant slenksčio ir tikrinti, bet tai trumpa nepatogumų minutė, užkertanti kelią mėnesių aiškintis. Būk nuobodus klientas, man nepadėkos, bet pinigus išsaugosi.

Ar jūs atvežate iki durų, ar turiu važiuoti kažkur atsiimti?

Iki durų – taip, bet su realybe. Londone, ypač Camden ar Soho, kur nėra kur sustoti, vairuotojas gali nutraukti bandymą ir palikti siuntą artimiausiame depote. Turėjom situaciją, kai vairuotojas apskritai negalėjo prisiparkuoti prie namų Brixton. Vaikščiojo ratu dvidešimt minučių. Galiausiai paskambino, sutarė su gimdytoju – ne, gavėju! – kad atneš iki kavinės kampo. Gyvenimas toks. Ne viskas pagal vadovėlį.

Ką daryti, jei aš negaliu būti namie pristatymo metu?

Gali įgalioti kaimyną, palikti pasirašytą raštelį, arba – dar geriau – nurodyti darbo adresą Londone. Mes esam lankstesni nei paštas. Nereikia tempti į „collection point“ eilėje po darbo. Aš pats nekenčiu eilių, tai suprantu. Svarbu, kad gavėjas žinotų ir atsilieptų telefonu. Kartais žmonės užsako pristatymą į butą, o paskui išjungia telefoną. Kurjeris stovi gatvėje kaip nemylimas. Nebus taip, jei komunikuosim.

Paskutiniai dalykai, kuriuos verta žinoti

Kaip išsirinkti normalią pervežimo įmonę tarp šimto skelbimų?

Žiūrėk į apžvalgas, kuriose minimos problemos. Jei visos žvaigždutės tobulos – dešimt iš dešimties – dažnai suklastota. Tikras žmogus atsakinėja ir vakare, kai vaikai klykauja fone. Paklausk, ar jie patys vairuoja, ar tik tarpininkauja. Normalus vedlys pasakys: "šiandien važiuoja Jonas ir Petras, gali paskambinti jiems." Jei viskas skamba kaip robotas iš call centro – gal neatitiks lūkesčių. (O gal aš čia per daug skeptiškas? Ne, tiesiog atsargus.)

Ar verta siųsti per agentą, ar tiesiogiai pas jus kreiptis geriau?

Tiesiogiai paprastai mažiau galvos skausmo. Mažiau grandinės narių, mažiau nesusipratimų. Nors yra garbingų agentų, kurie renka krovinius ir perduoda mums. Jei agentas žada tris savaites, o mes galim per keturias dienas – kodėl mokėti jam komisinius? Klausk, kas realiai veža. Kartais agentas net nežino, kur tavo siunta šiuo metu yra, nes pats nėra furgone. Aš tokių situacijų mačiau per daug, kad norėčiau dar vieną prisiminti.

Koks yra pats geriausias laikas metuose siųsti siuntą į Angliją?

Venk gruodžio vidurio iki sausio pradžios. Kalėdinis chaosas. Anglijos paštas, kurjeriai, visi griūva. Keilio eilės, blogas oras. Mes važiuojam, bet lėčiau. Šiaip vasaris man patinka – ramu, keliai tušti, vairuotojai neirzūs. Bet čia jau mano asmeninė simpatija. Siųsk bet kuriuo metu, tik ne per Britanijos nacionalines šventes. Tada net kasdieniai reisai susiduria su realybe, kad ten niekas nedirba pristatymo centruose.

Ar kartais pasitaiko, kad kasdieniai reisai vėluoja?

Taip, maždaug kas dvidešimtasis reisas pasiima vėlavimą. Vieną kartą generatorių sukapojo netoli Doverio. Šešios valandos stovėjimo. Klientai pikti, bet mes paskambinome ir paaiškinome. Kitąsyk buvo audra prie Lamanšo, keltas neplaukė. Arba eismas pasienyje dėl streikų. Nesame geležinkeliai, kad pagal grafiką sekundės tikslumu. Bet kas svarbiausia – mes skambinam ir sakom tiesą. Nežadėk, ko negali užtikrinti – mano auksinė taisyklė.

Ką jūs patartumėte žmogui, kuris siunčia pirmą kartą?

Pradėk nuo mažos dėžės. Neišsiųsk šeimos sidabrinių į pirmąjį bandymą. Pažiūrėk, kaip vyksta procesas. Pasitikrink komunikaciją. Saugok siuntos nuotraukas. Ir dar vienas dalykas: rašyk gavėjo telefono numerį išorėje ant dėžės, o ne tik viduje ant lapelio. Buvo toks atvejis, kai popierius sušlapo ir tapo neįskaitomas. Kurjeris negalėjo paskambinti. Siunta grįžo atgal. Savaitės galvos skausmo dėl vieno skaičiaus.

Ar dar ilgai važiuosite kasdieniais reisais, ar viskas keičiasi?

Kol bus poreikis, važiuosim. Brexitas viską apsunkino, kuras pinga ne džiaugsmui, bet žmonės vis dar kraustosi, siunčia, prekiauja. Galbūt ateis elektromobiliai, bet įkrovimo stotys Anglijoje dar retokos, ypač sunkvežimiams. Tai dabar dyzeliai dirba. O šiaip, transportas – tai ne mada, o būtinybė. Siuntų pristatymas Anglijoje vyks tol, kol gyvuoja lietuviški giminystės ryšiai per Lamanša. O jie, atrodo, amžini.

Taigi, siuntų pristatymas Anglijoje per kasdienius reisus – ne raketų mokslas, bet ir ne vaikštlynas. Reikia proto, normalios įmonės ir tinkamos dėžės. Aš per dvidešimt ketverius metus mačiau visko: ir džiugių susitikimų prie durų, ir apmaudžių klaidų. Jei planuoji siųsti – nepulk į pigiausio pasiūlymo pinkles, neskubėk ir paklausk, net jei klausimas atrodo kvailas. Saugios siuntos.