Siuntų pristatymas Anglija Lietuva reguliarūs reisai garantuoti – ar tai realu?

Dvidešimt treji metai tarptautinių perkraustymų versle. Nuo mažų siuntų iš Londono iki pilnų namų turto Vilniuje. Lietuviai dažnai naršo pagal frazę „siuntų pristatymas Anglija Lietuva reguliarūs reisai garantuoti“. Skamba kaip svajonė. Bet kas slypi už tų gražių žodžių? Šiame tekste bandysiu atsakyti taip, lyg sėdėtume prie kavos. Be makiažo. Tik tai, ką žinau iš savo kabinos, rampų ir kartais – naktinių skambučių. Jei ieškote tobulo straipsnio su diagramomis – čia ne ten. Jei ieškote žmogaus, kuris dar neapsimetinėja – skaitykit.

Kaip vyksta reisai – be skonio madingų žodžių

Ar jūs tikrai važinėjate reguliariai, ar tai tik gražus šūkis?

Realybė tokia, kad reguliarūs reisai Anglija–Lietuva yra mūsų duona kasdieninė. Važiuojame kas savaitę, kartais net du kartus, jei susikaupia siuntų. Bet – ir tai svarbu – „reguliarūs“ nereiškia, kad autobusiukas stovi kieme šeštadienį lygiai aštuoniolika nulinul. Būna savaičių, kai M20 kelyje ties Doveriu eilė ištįsą iki valandų, arba orai iškrečia pokštą. Tada ir pats geriausias planas byra. Bet taip, mes važiuojam stabiliai, o jei kataklizmas, skambiname pirmiausi ir ieškom sprendimo kartu.

Kiek laiko užtrunka siunta nuo Londono iki Vilniaus?

Įprastai nuo durų iki durų – penkios septynios darbo dienos. Kartais per savaitę. Bet aš nusimušinėčiau galvą, jei žadėčiau tiksliai ketvirtadienį dvylika nulinul. Būna, kad pasienyje patikrina ilgiau, būna, kad vairuotojas pavargsta ir privalo apsistoti Vokietijoje ilgiau nei planuota. Aš pats nenoriu tokio vairuotojo, kuris lenktyniautų su laikrodžiu. Saugumas svarbiau. Tai jei kas jums sako „trys dienos garantuotai“ – pagalvokit, ar ne meluoja. Greičiau nei penkios dienos retai pavyksta. Ir kainuotų tai ne taip pigiai.

Kainos ir tai, ką gaunate už pinigus

Kiek kainuoja vidutinė siunta iš Peterborough į Kauną?

Sunku pasakyti neatidarius dėžės, atvirai. Jei tai trys standartiniai kartonai su rūbais – maždaug aštuoniasdešimt šimtas dvidešimt eurų. Jei ten kompiuteris ir dviratis – jau kita kalba. Kaina priklauso nuo svorio, apimties ir ar reikia ketvirto aukšto be lifto. Vairuotojai to nekenčia, bet dirba. Aš turėjau klientą, kuris pakuotėje pamiršo... katės tualetą. Svoris šoktelėjo. Teko perskaičiuoti. Taip jau būna. Geriausiai – išsiųsti sąrašą, mes įvertinsim. Nebijokit, kad permokėsite – baiminkitės, kad nepasakysit visko.

Ar tikrai nemoka paslėptų mokesčių, nes karta buvau apgautas?

Suprantu tą skausmą. Buvo toks laikotarpis, kai daug kas žaidė su žodžiu „garantuotas tarifas“, o paskui pridėdavo degalų priemokas ar sėklių mokesčius. Aš dirbu taip: kaina, kurią pasakau telefonu, yra galutinė, jei siunta atitinka aprašymą. Jei pasikeičia svoris ar matmenys dvigubai – kalbamės. Bet maži nukrypimai? Praleidžiam pro akis. Kartais klientai patys nežino, ką siunčia. „Tai tik dukros daiktai.“ O ten – kilimas. Aš neaštrinu situacijos, bet reikia bendradarbiauti. Taip dirba normalūs žmonės.

Ar mokėti brangiau reiškia, kad paslauga geresnė?

Ne visada. Mačiau tokius vilkikus, kurie atrodo kaip penkių žvaigždučių viešbučiai, bet vairuotojas elgiasi kaip paskutinis chuliganas. Ir atvirkščiai – buvo Senasis su pasibaigusia technine, o daiktus nešiojo kaip savo. Kaina atspindi draudimą, aprangą, komunikaciją. Jei kas nors per mažai siūlo – pagalvokit, iš ko moka degalus. Aš nenoriu būti pigiausias rinkoje, negaliu sau to leisti. Tuo pačiu nesu ir Rolls-Royce. Kažkur per viduriuką, su sąžine. O sąžinės, deja, nesuvalgysi.

Paruošimas ir dokumentai – nuobodus, bet būtinas

Ar turiu pats supakuoti, ar jūs tai padarysite?

Pakuojamės mes, jei prašote, bet paprastai kainuoja papildomai ir reikia suderinti. Dauguma renkasi patys – krauna į IKEA maišus (aš juos dievinu, nors jie kartais plyšta) ar dėžes. Svarbiausia – nenaudoti tokių, kurios jau buvo devynis kartus panaudotos ir šąla iš baimės. Jei siunčiate indus – apvyniokite antklodėmis. Popierius drebsta. Aha, dar viena pamoka iš devyniasdešimt trečiųjų – nepamirškite smulkių dėžių viduje didelės dėžės. Kitaip ten bus cirkas ir dings senelės auskarai tarp popieriaus.

Kokių dokumentų reikia siuntai į Lietuvą?

ES viduje formalumų mažiau nei anksčiau, bet ne nulis. Reikia sąrašo siunčiamų daiktų, vertės deklaracijos ir jūsų kontaktų. Jei siunčiate elektros prekes – kartais reikia patvirtinimo, kad ne defektuota. (Čia pataisymas: jei siunčiate vien naujus daiktus prekybai – tada visai kita istorija, tada jau muitai.) Šiaip asmeniniams daiktams – dokumentai minimalūs. Bet būna, kad pasieniečiai paleidžia per papildomą patikrą, visi pasimeta. Paskambinate man, aš pasakau – ramybė. Ne egzaminas, bet sąžiningumo reikia.

Ar galiu siųsti maistą, alkoholį, augalus?

Alkoholis – ne. Absoliučiai ne. Nebandau čia politikuoti, bet tai muitinis pažeidimas ir man gali grėsti licencija. Maistas – bloga mintis, nes kelionė trunka kelias dienas, temperatūros kinta. Augalai... na, jei kaktusas – gal ir prasmės nėra. Bet jei brangus fikusas – tik ypatingomis aplinkybėmis ir su fitosanitariniu. Aš dažnai sakau klientams: jei abejojate – geriau ne. Arba atiduokit kaimynams. Man skambutis „o kur mano vyno dėžė?“ – paskutinis dalykas, kurio noriu girdėti penktadienio vakarą, kai ruošiuosi namo.

Kas vyksta kelyje – realybė, ne GPS piešiniai

Kaip žinoti, kur mano siunta šiuo metu yra?

Šiuolaikiniai vilkikai turi GPS, tai aš galiu matyti, kur važiuoja kolega. Bet jūs – ne visada realiu laiku, nes mano sistema nėra kaip Uberis. Paprastai duodu savo telefoną. Skambinate, klausiate: „Kur?“ Atsakau: „Pasienyje, netoli Varšuvos.“ Ne visada malonu taip gyventi, bet didelių portalų neturime. Kartais parašau žinutę. Kitas variantas – kai vairuotojas sustoja, duoda žinoti. Tai labiau žmogiškas metodas. Man rodos, sąžiningesnis nei ekranas. Bet turiu pripažinti – šiuo klausimu mes ne pirmaujantys.

Ar tikrai mano daiktai bus saugūs, kaip jūs tai garantuojate?

Garantuoti aš galiu tik savo vardu ir patirtimi. Realybė – vilkike važiuoja daiktai dešimties šeimų. Jei kiekvienas supakuos tvarkingai, viskas bus gerai. Bet buvo atvejis – prisimenu, kaip dabar – kai kažkas atvežė dėžę su stiklinėmis lemputėmis be jokio popieriaus. Žinoma, trupiniai. Aš to nepadariau. Bet pripažinau klaidą – priėmiau nepatikrinęs. Dabar tikrinu. Mūsų vilkikuose yra diržai, antklodės tarp daiktų. Vairuotojai sėdi viršuje. Tikras pavojus – ne vagystė, o blogas pakavimas. Tai tos garantijos prasideda nuo jūsų dėžės dangčio.

Ar vairuotojai krauna patys, ar reikia padėti?

Tai priklauso nuo sutarties. Jei tai durų–durų paslauga – du žmonės iš mūsų pakrauna. Jei į terminalą – pakraunate patys. Buvo, kad Londone klientas penktame aukšte be lifto žiūrėjo į mane kaip į mesiją. Mes nešėme. Bet jei trys spintos – tai jau mokama papildomai, nes sveikata viena. Aš pats jau kiek metų galvos nekraunu, tik organizuoju. Bet fiziškai tai sunkus darbas. Kai kurie klientai atrodo nustebę, kad vairuotojas nėkrauna emociškai. Na, jis vairuoja, o ne psichologas.

Blogi pavyzdžiai ir tai, kas kelia šiurpą

Ar galite papasakoti apie blogą patirtį su konkurencija?

Nenoriu kito vardo minėti – nesąžininga ir galėčiau susipykti. Bet yra tokių, kas pasiima pinigus, o paskui parduoda jūsų siuntą kitiems. Arba – palieka sandėlyje savaitę, nes „nepririnko pilno vilkiko“. Tai ne paslauga, tai afera. Kartais klientai skambina man pikti: „Jūs pavėlavote.“ Pasirodo – užsisakė pas ką kitą, o aš net nežinojau. Realybė tokia, kad rinkoje yra daug „oro“ kompanijų, neturi nei vilkikų, nei adreso. Tik graži svetainė. Patikrinkite, ar turi fizinę buveinę. Tai patarimas iš pragaro.

Ką daryti, jei siunta atkeliavo pažeista?

Pirmiausia – nepasirašyti be patikrinimo. Žinau, kad po penkių valandų važiavimo norisi atsisėsti, bet atidarykite dėžę čia ir dabar. Jei matote pažeidimą – fotografuokite. Tada skambinate man. Mūsų draudimas galioja, bet jis reikalauja įrodymų. Buvo, kad klientas atsiuntė nuotrauką iš savo pusrūsio – be datos, be nieko. Atsiprašau, bet draudikas pagrįstai klausia: „O čia prie vežėjo ar prie jūsų trupėjo?“ Kartais pažeidimas atsiranda dėl broko. Bet jei tikrai mūsų kaltė – taisom arba kompensuojam. Tai užtrunka, bet niekas nelieka ant ledo.

Kodėl kai kurios įmonės atšaukia reisą paskutinę minutę?

Nes supranta, kad nebenusipelnė. Šiaip – jei rinkoje mažai siuntų, jos renka krovinį savaitę, o paskui supranta, kad neapsimoka važiuoti su pusiau tuščiu vilkiku. Tai brangu. Ir jūs – paskutinė dalelė – liekat be nieko. Aš stengiuosi taip nesielgti. Net jei turiu dešimt siuntų, važiuoju. Bet turiu pripažinti, kad kartais reikia galvoti, kaip nepra bankrūtuoti. Tai sudėlingas balansas. Reguliarūs reisai Anglija Lietuva turi prasmę tik tada, kai jais pasitiki. Tai žinojau nuo devyniasdešimtųjų pabaigos.

Specifiniai kroviniai ir dvi kryptys

Ar galima siųsti automobilį drauge su baldais?

Taip, vadinamoji dalinė apkrova. Automobilis ant platformos arba vilkike, o tarpus prikrauname dėžėmis. Bet čia jau nebe siuntų pristatymas įprasta prasme, o perkraustymas. Kainuoja atskirai. Automobilis turi turėti minimalų kurą, akumuliatorius atjungtas (na, arba ne, bet saugiau atjungti). Buvo atvejis, kai klientas paliko viduje gitarą. Nepasakė. Stygos atsileido, nusibrozdino dėžę salone. Nieko baisaus, bet jis pyko ant manęs. Aš nežinojau. Pasakykit, ką siunčiate – ir aš žinosiu, kaip saugiai suplanuoti. Paprasta taisyklė.

Kas yra „backload“ ir kodėl tai pigiau?

Backload – kai vilkikas grįžta tuščias iš Lietuvos į Angliją, o mes pripildom jį daiktais. Tai abiems pusėms naudinga: jums pigiau, mums nereikia grįžti be pinigo. Bet du minusai – terminai lankstesni, nes laukiam, kada susidarys krovinys. Ir iškrovimas gali būti per galines duris, tą vairuotojai kartais nekenčia. Aš mėgstu backloadus, nes tai ekologiau. Tačiau jei skubu – geriau mokėti už tiesioginį reisą. Skirtumas gali būti keturiasdešimt procentų. Kartais ir daugiau, priklauso nuo mėnesio.

Ar siuntas vežate ir iš Lietuvos į Angliją?

Žinoma, abiem kryptimis. Atrodo, kad daugiau žmonių kraustosi iš Lietuvos į Angliją, bet pastaruoju metu atgalinis srautas tikrai auga. Pensininkai grįžta, jaunos šeimos dėl darbo nuotoliniu. Vilkikai neturi važiuoti tušti nei viena kryptimi. Kainos skiriasi nežymiai, nors kartais iš Lietuvos brangesnė degalai (na, ne, iš tikrųjų ES kainos panašios, bet važiuojant iš Lietuvos būna mažiau siuntų, tad backloadas pigesnis). Tuo metu aš pasimetu skaičiuodamas kurą tarp euro ir svaro. Svarbiausia, kad gabename abejom kryptimis stabiliai ir be pertraukų.

Garantijos ir realybė, kurią tenka priimti

Ką reiškia „garantuotas pristatymo laikas“?

Rinkodaros prasme – viskas. Realybėje – kad mes padarysim viską, kas įmanoma. Bet jei sniegas užpustė autostradą prie Birmingham – niekas neįveiks to per stebuklą. Garantuoti reisai reiškia, kad mes važiuojame, o ne ieškome pasiteisinimų. Bet stebuklai neįtraukti. Aš rašau sutartyje savaitės langą, pavyzdžiui, „pristatymas nuo antradienio iki penktadienio“ – tai sąžininga. Jei kas žada lygiai trečiadienį dešimtą ryto – klauskite, ar turi laiko mašiną. Aš tokios neturiu ir nematau reikalo apsimetinėti.

Ką daryti, jei aš nebūsiu namu pristatymo metu?

Skambinate iš anksto, ir mes derinamės. Jei nebūsite – vairuotojas palieka sandėlyje, o kitą kartą atveža, bet tai kainuoja. Buvo nemalonus atvejis: klientas nenuleido telefono, o aš pats nežinojau, kad jis išskrido į Malagą. Siunta savaitę pragulėjo. Aš jau galvojau, kad praradau nervus. (Ne, nepraradau, bet artėjo.) Jei žinote, kad būsite darbe – geriau pristatymą į darbą. Arba paprašykite kaimyno. Mes lankstūs, bet ne šventieji. Laukti dvidešimt minučių – gerai. Dvi valandos – jau kitas pokalbis ir verslo klausimas.

Kodėl kai kurios įmonės viską žada, o po to dingsta?

O jei aš žinočiau tikslų atsakymą – būčiau milijonierius. Dažniausiai tai žmonės be infrastruktūros. Paima užsakymą, paskui supranta, kad neturi kam vežti, samdo subrangovą, tas vėluoja, o pradinis žmogus paprasčiausiai nustoja atsiliepti. Gėda, bet taip būna. Aš turiu du vilkikus, vairuotojus, kuriuos pažįstu asmeniškai, ir mobilųjį, kuris skamba ir naktį. Tai nėra universalios lygties sprendimas, tai paprastas darbas su prakaitu. Tiesiog kai kurie rinkoje nori greito pinigo be atsakomybės. O šito nei aš, nei jūs nepakeisim per vieną dieną.

Ar verta drausti siuntą papildomai?

Paprastai turime CMR draudimą, bet jis ribotas. Brangiems daiktams – antikvariatui, elektronikai – rekomenduoju papildomai. Tai kainuos procentą nuo vertės, bet naktį miegoti ramiau. Ypač jei siunčiate senelės indaują su porcelianu. Aš pats ne visada siūlau, nes kai kurie klientai sako: „O kam, juk jus geri.“ Aš geri, bet kelias gali būti... netikėtas. Nesu visagalis. Kartais pagalvoju apie tuos kelius Lenkijoje ir stabteliu. Taisyklė paprasta – jei netektis sukeltų širdgėlą – apdrauskite. Jeigu tai tik dėžė su senais tapetais – gal neverta, sutaupykit kavai.

Koks yra didžiausias daiktas, kurį galima siųsti reguliariais reisais?

Teoriškai – viskas, kas telpa. Praktiškai – jei siunčiate šaldytuvą ar skalbimo mašiną, jau turime galvoti apie vilkiko erdvės dalybas. Vienas didelis daiktas gali užimti vietą dvidešimčiai mažų dėžių. Tada kaina auga ne dėl svorio, o dėl apimties. Buvęs atvejis: darbo stalas iš Londono į Klaipėdą. Storas, sunkus. Atrodė paprasta, bet prireikė dviejų žmonių ir specialių diržų. Visgi išvežėm. Tai ne foteliukas, bet ir ne visas namas. Jei nama – jau paslauga vadinasi perkraustymu, o ne siuntų pristatymu Anglija–Lietuva.

Paskutiniai žodžiai ir asmeniški pastebėjimai

Ar jūs vis dar mėgstate šį darbą po tiek metų?

Kai kasdien tą patį darai dvidešimt trejus metus, atsiranda rutinos. Bet kitą dieną sutinki žmogų, kuris dėl tavęs gali apsikabinti, nes atgavo fotoalbumą. Ir vėl pasijauti kaip pirmą kartą. Žinoma, būna dienų, kai nori mesti viską ir užsiimti farming’u. Bet aš miestietis, nepaisant to, kad Londono spūstys varo į neviltį. Darbas su žmonėmis yra atsakomybė. Kartais pagalvoju, ar spėsiu dar dešimt metų fiziškai. Nežinau. Bet kol keliai yra ir klientai skambina – sėsiu prie vairo arba organizuosiu. Reguliarūs reisai Anglija Lietuva – tai ne tik darbas, o gyvenimo būdas.

Ką patartumėte žmogui, kuris pirmą kartą siunčia siuntą?

Nesijaudinkite per daug, bet ir nepirkite pirmo pasiūlymo. Paklauskite klausimų. Net jei atrodo kvaili. Palyginkite tris kainas. Ir kai siunčiate – prisiriškite prie tos dėžės emociškai mažiau. Galvokite apie daiktą kaip apie krovinį. Tai padės, jei kas nutiks. Aš žinau, kad tai asmeniška – ypač jei tai vaikystės knygos. Bet logistika yra procesas. Ir procesai genda. Pasitikėkite savo vežėju, bet nekliedėkite. Tai mano paskutinis patarimas.