Siuntų pervežimas į Angliją: kai patikimumas tampa svarbiau už kainą

Atvirai, per tiek metų jau nebesuskaičiuosiu – gal dvidešimt treji, gal jau ir ketvirti, laikas bėga greitai. Bet kai pradėjau dirbti tarptautinių perkraustymų srityje, Anglija buvo ta pati populiariausia kryptis, kuri išlikusi iki šiol. Dauguma pirmuoju atsikvėptimu klausia, kiek kainuos siuntų pervežimas į Angliją. Suprantama, visi skaičiuoja. Tačiau aš paprastai bandau nukreipti – geriau paklauskite, ar tas pervežėjas matė Birmingamą ne tik žemėlapyje. Nes pigu nieko nereiškia, jei jūsų dėžė grįžta sutraiškytą taip, lyg būtų nukritusi nuo tilto.

Kiek kainuoja, kiek trunka – apie tai niekas nepasako tiesiai

Kiek kainuoja siuntų pervežimas į Angliją?

Atsakymas plaukioja kaip žuvys ežere. Maždaug nuo šešiasdešimties eurų už mažą siuntą ir iki kelių šimtų, jei keliauja visa paskutinių devynerių metų svetainė. Į Londoną kainos mažesnės, nes ten važiuoja tiek daug mašinų, kad praktiškai susidaro konkursas. O jei reikia į kokį Niuarką ar Grimsbį – vairuotojui tenka nukti nuo pagrindinio maršruto. Mačiau skelbimus po keturiasdešimt eurų už kubą – juokdariai. Rimtas siuntų pervežimas į Angliją negali kainuoti mažiau nei degalai. Buvo atvejis, kai klientas sumokėjo tokią sumą, o vežėjas paprasčiausiai neišvažiavo į antrą savaitę.

Kiek laiko trunka siuntimas į Londoną?

Ekspresas – trys, gal penkios dienos. Standartinis siuntų transportavimas į Angliją dažniausiai trunka septynias–dešimt dienų, o kartais ir dvylika, jei pakeliui renkamas papildomas krovinys. Viskas priklauso, kaip surenkamas krovinys. Kartais vairuotojas laukia paskutinės siuntos Klaipėdoje, kad nereikėtų važiuoti pustuščiu. Jei jums reikia iki konkrečios datos – sakykite tai iš karto. Žmonės kartais skambina antradienį ir nori, kad šeštadienį siunta jau būtų Londone. Galima, bet kainuoja kaip du paprasti pervežimai. Aš stengiuosi visada pasakyti realų terminą, net jei tas atsakymas kliento nenuvilia.

Ar galiu sumokėti tik gavęs sąskaitą?

Vieni leidžia, kiti ne. (taip, perklausiau save – norėjau paaiškinti, kad tvarka skiriasi). Kai kurios įmonės ima avansą penkiasdešimt procentų, kitos prašo visos sumos prieš pasikrovimą. Aš dirbu su avansu, nes degalai reikalingi čia ir dabar, ypač važiuojant į Londoną. Bet atsargiai su tais, kurie skuba gauti viską likus savaitei. Jei jie tokie skubūs, galbūt bijo, kad pamatysite jų mašiną ir atšauksite. Nors yra ir sąžiningų, kurie tiesiog taip apsidraudžia nuo klientų dingimo paskutinę minutę.

Kodėl vieni vežėjai siūlo aštuoniasdešimt eurų, o kiti du šimtus penkiasdešimt?

Čia tas pats kas klausti, kodėl vienas šlapias kebabas kainuoja du eurus, o kitas – septynis. Skiriasi apimtis, atsakomybė, transporto parkas ir ar tai tiesioginis pervežimas. Jei siuntų pervežimas į Angliją vykdomas per trejas rankas, kaina žemesnė, bet kontrolės lygis lygus nuliui. O jei maža kompanija turi savo vilkiką – brangiau, nes pati vykdo. Žinoma, brangiau ne visada reiškia geriau. Yra apsišaukėlių, kurie uždeda antkainį ir parduoda kitam. Visada klauskite: ar tai jūsų mašina?

Ar kaina priklauso nuo to, ar vežama pilnu kroviniu?

Taip. Pilnas krovinys visada pigesnis vienam siuntėjui, nes erdvė išnaudojama efektyviau. O dalinis krovinys brangesnis procentaliai. Jei siunčiate du lagaminus, mokėsite daugiau negu keturių kubų siuntėjas, nes logistika ta pati – mašina vis tiek stabteli. Kai kurie pyksta dėl to. Aš ir pykstu, kai kavinėje mokiu už espresso tiek pat kiek už latte, nors ten mažiau pieno. Bet logistika skaičiuoja erdvę, o ne jausmus. Ir nėra čia ką moralizuoti – taip veikia visa transporto industrija nuo lenkiškų krovinių iki gabaritinių baldų. Tokios jau šio verslo realybės.

Popieriai po Brexit – ko mums prireiks dabar

Ar siuntimui į Angliją reikia kokios nors deklaracijos?

Taip, ir tai vienas iš didžiausių galvos skausmų po Brexit. Dabar siuntų siuntimas iš Lietuvos į Angliją reikalauja prekių deklaracijos net asmeniniams daiktams. Nereikia išsigąsti – jei samdote normalią įmonę, jie tvarko popierius. Jei tvarkote patys – reikia suprasti prekių kodus. Aš šitą dariau tiek metų, kad jau sapnuoju tuos skaičius, bet klientams paaiškinu paprastai: kas viduje, kokia vertė, kam skirta. Blogai supildyta deklaracija gali virsti muitinės sulaikymu. Ir tada prasideda biurokratijos maratonas, kurio niekas nelaimi.

Kas yra EORI kodas ir ar man jo reikia?

EORI – tai Economic bla-bla-bla... (taip, pataisau – Economic Operators Registration and Identification) kodas. Jei siunčiate verslui – turite žinoti. Asmeniniams daiktams dažnai pakanka aiškaus aprašymo. Bet Anglijos muitinė po Brexit tapo nepikantiškai griežta. Buvo atvejis, kai klientas siuntė įmonės įrangą be šio kodo – siunta dvi savaites stovėjo Haridžo uoste. Nors tiksliai pasakyti, ar jo reikia būtent jūsų siuntai, negaliu – čia geriau pasitikrinti individualiai. Aš paprastai pagelbiu su pagrindiniais dalykais, kad nereikėtų mokėti atskirai.

Ar galiu siųsti maistą į Angliją?

Maistas – jautri zona. Techniškai galima, bet taisyklių kratinys. Jei komercinis – reikia veterinarinių pažymų ir kitokių stebuklų. Asmeniniams tikslams aš patariu nesijuokti su muitine. Realiai daugelis maisto siuntų praeina, jei ne dideli kiekiai mėsos ir pieno. Buvo atvejis, kai klientė siuntė dešrą sūnui į Mančesterį – muitininkai neatidavė. Na, suvalgė tikriausiai ne, bet sunaikino. Nors kažin ar tas procesas etiškas. Siuntų pervežimas į Angliją su maistu visada rizikingesnis nei su drabužiais. Nepamirškite to.

Ar mano siunta bus tikrinama muitinėje?

Gali būti, bet nebūtinai. Aš patarčiau ruoštis taip, lyg tikrintų. Supakuokite taip, kad atidaryti ir uždarytų be peilių ir sprogmenų. Jei slėpsite po penkiomis juostomis – pavers iškrapyta. Kartais siunta patenka į raudonąjį koridorių atsitiktinai. Tai nereiškia, kad padarėte klaidą – tiesiog statistika. Po Brexit patikrinimai dažnesni nei anksčiau. Aš mačiau, kaip atidarė dėžę ir rado viską tvarkinga, bet laikas prarastas. Geriau jau pasiruošti iš anksto, kad nereikėtų stovėti ir aiškinti pašto indekso reikšmės.

Ką daryti, jeigu muitininkai sulaiko siuntą?

Nepanikuoti. Kreiptis į tą, kuris tvarkė dokumentus. Jei tai jūsų deklaracija – pas muitinės tarpininką. Jei pervežėjo – liepkite aiškintis. Blogiausia – palikti sulaikytą siuntą be priežiūros. Po tam tikro laiko ji bus sunaikinta arba gražinta, o abi operacijos kainuoja. Turėjau klientą, kuris prarado siuntą tiesiog neatrašęs į laišką per savaitę. Anglijos muitinė rašo angliškai, greitai ir nemaloniai. Reaguoti reikia nedelsiant, net jei tekstas atrodo kaip iš spaudos aparato. Laikas – pinigai, o čia dar ir jūsų daiktai.

Pakuotė – čia visi kažkodėl sukčiauja

Ar privalau siųsti siuntą paletėje, ar galiu tiesiog su lagaminu?

Galima ir taip, ir taip. Lagaminai paprastai keliauja kaip kurjerinė siunta, didesni daiktai – krovininiu transportu. Aš siūlyčiau paletę, jei turite daugiau nei tris vidutines dėžes. Paletė stovi stabiliai, jos nesisuka kaip lagaminas oro uoste. Nors vairuotojai ir moka elgtis, logistikos terminaluose daiktai juda greitai. Kai matau klientą su septyniais maišais – viduje dūsauju. Nes tai bus chaosas. Supakuokite į dėžes, suklijuokite, užmeskite ant paletės ir baigta. Jūsų nervai bus padėkingi.

Kaip tinkamai supakuoti daiktus, kad jie nesudaužytų kelyje į Angliją?

Vienkartė tema, bet esminė. Apvyniojimas į seną laikraštį nėra pakavimas. Aš mačiau, kaip žmonės siunčia stiklą be apsaugos, pagalvodami, kad vairuotojas veikia pagal pūkuotos rankos principą. Kelyje yra duobių, stabdymų, greičio kalnelių. Jūsų daiktai turi išgyventi ne tik mylias, bet ir aštuntą vairuotojo darbo valandą. Stiklus į burbulinę plėvelę, į kampus – putplasčio apsauga. KNKRETUS pavyzdys: klientas supakavo veidrodį į antklodę. Nuostoliai – šešiasdešimt eurų. Burbulinė plėvelė būtų kainavusi dešimt. Ar verta?

Ar pervežėjas suteiks pakavimo medžiagų?

Retai. Yra paslauga „su pakavimu“, bet kainuoja papildomai ir ne visada įmanoma dėl grafiko. Aš asmeniškai atsivežu juostų, kartais padedu apsivynioti, bet jei reikia konstruoti kartoninį fortą – turiu važiuoti toliau. Patarimas: nusipirkite dėžių iš statybinių parduotuvių ar sendaikčių tinklų. Nepatingėkite. O jei neturite laiko – samdykite pakavimo specialistus. Tai išlaida, bet mažesnė nei keisti sulaužytą stalą Londone, kur visa mediena kainuoja trigubai. Nors stalas iš IKEA visur vienodas, admit it.

Kas atsitinka, jei mano siunta paslėpta netinkamai?

Jei supakuota blogai – atsakomybė krinta ant jūsų. Draudimas gali atsisakyti mokėti, nes tai jūsų kaltė. O jei slepiate turinį nuo muitinės – baudos. Didelės. Buvo, kad klientas nurodė „asmeniniai drabužiai“, o viduje – kompiuteriai. Muitininkai rado. Bauda, delspinigiai, gėda. Neapsimoka. Supakuokite sąžiningai, aprašykite atvirai. Kai pervežu į Angliją, man svarbu žinoti, kas viduje, ne dėl smalsumo, o dėl taisyklių. Transporto agresyvumas (taip, pataisau – vibracija, o ne oponentas) gali apgadinti net ir gerai supakuotus daiktus, ką jau kalbėti apie šiaip dėžes.

Ar verta drausti siuntą pervežimo metu?

Drausti verta, jei siunčiate brangią techniką, meno dirbinius ar baldus. Paprastiems drabužiams ir knygoms – gal ir ne. Draudimas pervežimo metu kainuoja maždaug vieną-du procentus nuo vertės. Bet skaitykite smulkųjį šriftą. Yra išimčių, ypač jei pakuotė netinkama. Aš rekomenduoju drausti, kai vertė viršija tūkstantį eurų. Turėjau atvejį: vežiau pianiną į Bristolį, draudimas padengė žalą nuo krovinių judėjimo. Neįsivaizduoju, kaip ten atsirado įbrėžimas, bet tūkstantis dviejų šimtų grįžo. Be draudimo būčiau turėjęs aiškintis pats iš savo kišenės.

Kas realiai dedasi kelyje – ir ne viskas auksu

Ar mano siunta važiuos tiesiai iš Vilniaus į Londoną be sustojimų?

Ha. Ne. Tikimybė maža, nebent mokate už ekspresą, kai tik jūsų daiktai. Bet toks pervežimas kainuoja atitinkamai. Standartiniu režimu mašina surenka siuntas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, kartais Rygoje. Kelyje – degalinės, nakvynės, galbūt dar vienas krovinys Vokietijoje. Tai normalu. Jei sako, kad važiuoja tiesiai A juosta iki Mančesterio be sustojimo – meluoja, arba turi du vairuotojus ir auksinį vilkiką. Realiai ir ekspresas gali sustoti keturioms minutėms pervilkti arba pripilti kavos. Ta kava kartais išgelbsti jūsų spintą nuo nuovargio.

Ar pervežėjas tikrai pats veš mano daiktus, ar perduos kažkam kitam?

Skaudi tema. Pigusis segmentas surenka siuntas, sumeta į sandėlį ir parduoda kur nors kitur. Jūsų daiktai pereina per tris rankas. Jei pirmasis padaro klaidą – neaišku, kur ieškoti. Dirbu kitaip: kai perkraustau į Londoną, mano mašina, mano žmonės. Kartais tenka pasitelkti partnerį Anglijos pusėje, bet jis žinomas ir sutartas. Bet jei kaina per maža – klauskite tiesiai: „Ar tai jūsų mašina ar brookerio?“ Tarpininkai nėra blogai, bet rizika didesnė. O kai kurios įmonės net nežino, kas bus vairuotojas – tik surinko pinigus ir palinkėjo sėkmės.

Ką daryti, jei siunta vėluoja kelias savaites?

Skambinkite. Rašykite. Negrasčykite rankomis. Jei terminą praleido dvigubai – reikalaukite paaiškinimo arba kompensacijos, jei buvo sutartis. Problema ta, kad daugelis vežėjų veikia tik telefonu sutarę. Tuomet bejėgiai. Aš visada darau sąskaitą su numatomu terminu. Jei vėluoja dėl muitinės – suprantama. Jei dėl to, kad vairuotojas apsipirko Ketaune – ar jis ten yra? Ne, Kettering, bet principas aiškus – tai jau neprofesionalu. Laikykite visus susirašinėjimus. Kartais tenka grasinti teisėmis, kad tik atsakytų į žinutę po savaitės tyloje.

Ar man reikia padėti krautis vairuotojui?

Ne, jūs mokate už paslaugą. Bet jei matote, kad jis vienas ir stumia dviejų šimtų kilogramų spintą – moraliai padėti galite. Be fanatizmo. Aš nenoriu, kad klientas susilaužytų nugarą, nes tada kaltė kris ant manęs. Yra profesionalūs krovikai, bet jei siunta maža – vairuotojas pats. Turėjau situaciją, kai klientė puolė nešti dėžes, nusipjovė pirštą, tada viskas sustojo. Neadekvatu. Dirbkite savo darbą. Kita vertus, jei gyvenate penkiaukštyje be lifto – perspėkite iš anksto, nes gali prireikti antro žmogaus, o tada ir kaina kita.

Ar dažnai pasitaiko, kad siuntos nukenčia kelyje?

Pasitaiko. Nesiųsiu į dangų – pasitaiko. Blogas pakavimas, blogos sąlygos, kartais tiesiog bloga diena. Yra kompanijų, kurios veža drėgnomis priekabomis. Yra vairuotojų, kurie sudeda sunkius daiktus ant lengvų. Mačiau paletes su ratų įspaudais – reiškia, ant jų užkėlė kitą. Nes mošų kultūra bloga. Tad rinkitės ne pagal kainą, o pagal reputaciją. Daug blogų istorijų nutyli, nes žmonės gėdijasi. O blogos įmonės keičia pavadinimus dažniau nei aš generinius vaistus. Patikimas pervežimas į Angliją atsispindi atvirame komunikavime, ne tik gražioje svetainėje.

Kodėl kai kurios įmonės prašo visą sumą mokėti iš anksto?

Atsargiai. Pilnas mokėjimas iš anksto, kai nematote vežėjo – rizikos ženklas. Normalu sumokėti trisdešimt–penkiasdešimt procentų avanso. Bet jei ima viską likus savaitei iki pasikrovimo... hmm. Žinau atvejį: moteris pervedė du šimtus eurų, o telefonas išsijungė. Firma „Krovinių stebuklas EU“ veikė mėnesį ir dingo. Tikros įmonės turi adresą, istoriją, jas galima rasti ne tik šiandien sukurtame skelbime. Pilnas išankstinis mokėjimas turėtų įžiebti raudoną lemputę. Yra sąžiningų, kurie taip dirba, bet tai turi būti pagrįsta autoritetu, ne tik gražia šypsena telefonu.

Rinkitės protingai – kaip nepasimesti tarp skelbimų

Kaip atskirti patikimą pervežimą į Angliją nuo sukčių?

Pirmiausia – stabili veikla, o ne tik „vežu rytoj, paskambink“. Patikimas siuntų pervežimas į Angliją turi internetinį tinklalapį, o ne tik grupės įrašą. Antra – ar siūlo sąskaitą arba sutartį. Trečia – ar geba paaiškinti maršrutą. Jei atsako „važiuosim, susitvarkysim“ – bėkit. Ketvirta – jei per gerai, kad būtų tiesa. Kaina tris kartus mažesnė – apgaulė. Aš patariu pasitikrinti Registrų centre, pažiūrėti, kiek metų veikia įmonė. Penkeri metai – jau kažkas reiškia. Naujai įkurtas UAB be istorijos rizikingesnis nei kaimynas Petras, kurį pažįstate metų metus.

Ar verta rinktis žmogų, kuris veža savo mikroautobusu?

Kartais taip. Yra sąžiningų, kurie važiuoja savo mikriuku ir paima papildomų siuntų. Pigiau ir asmeniškiau. Bet rizika – jie neturi licencijos, draudimas gali neužtekti. Avarijos atveju – kieno atsakomybė? Be to, mikroautobusas neturi tvirtinimo mechanizmų kaip vilkikas. Aš nenoriu juodinti – pats taip pradėjau. Bet šiandien, kai standartai aukštesni, patariu rinktis profesionalų transportą, jei vertė didesnė. Nors sentimentai lieka sentimentai, o prisiminimai – šilti. Jei draugas veža nemokamai – tai jau jūsų rizika ir apskaičiuotos malonės.

Ką reiškia, jei įmonė neturi savo transporto?

Reiškia, kad jie – tarpininkai. Surinks jūsų siuntą, parduos logistikos firmai ir uždirbs antkainį, jei išvis ją parduos, o ne pamirš rūsyje. Neblogai, jei sąžiningi. Blogai, kai patys nežino, kur jūsų daiktai. Turėjau klientą, kuris sumokėjo „kolegai“, o šis perdavė „partneriui“ Vokietijoje – ten siunta pabuvo tris savaites niekam nežinoma kur. Žmogus skambinėjo kasdien. Tiesioginis pervežimas į Londoną su nuosavu transportu yra kontroliuojamas. Per tris rankas – loterija. Klauskite: „Kurioje šalyje bus mano siunta po pasikrovimo pas jus?“ Jei atsako „mm, pažiūrėsim“ – žinokite, kad turėsite laukti stebuklo.

Kokių klausimų užduoti prieš užsakant siuntų pervežimą į Angliją?

Ar turite CMR draudimą? Ar rašysite sąskaitą? Ar tai jūsų mašina? Koks terminas ir kas bus jei vėluosite? Ar reikės pačiam krauti? Ar galėsiu sekti siuntą? Šie klausimai filtruoja diletantus. Jei negirdi apie CMR ar sako „o kam tas raštelis“ – uždiraukite. Aš kiekvieną kartą supažindinu klientą su procesu, nes nenoriu, kad kas nors paskui kaltintų mane dėl neskaityto smulkiojo šrifto. Saugus siuntų pervežimas į Angliją prasideda nuo sąžiningo pokalbio prieš pakrovimą. O ne nuo paspaudimo „Užsakyti“ storu pirštu telefone.

Išvada

Taigi, siuntų pervežimas į Angliją – tai ne raketų mokslas, bet ir ne basomis per griovį. Reikia sveiko proto, pakankamo pakavimo, tvarkingų popierių ir svarbiausia – žmogaus ar įmonės, kurią galite rasti ir po savaitės, jei kažkas suplyš. Nepirkite pigiausios paslaugos kaip aš tada turguje pirkau ausines – skambėjo gerai, o po dviejų dienų vienas kanalas pradingo. Jūsų daiktai verti daugiau nei dešimt eurų sutaupyto skirtumo. Rinkitės saugiai, o ne aklai.