Siuntų gabenimo sprendimai į Angliją patikimais busiukais – ką būtina žinoti prieš pakeluojant daiktus

Tu sėdi prie kompiuterio, prieš tave dešimt dėžių ir galva, kad tereikia „kaip nors“ nugabenti viską į Angliją. Kai kurie galvoja, kad siuntų gabenimo sprendimai į Angliją patikimais busiukais yra du du keturi – užsikrauni ir pirmyn. Bet po dvidešimt trejų metų šitame darbe galiu pasakyti – teorija ir praktika sutaria tik tada, kai žinai, į ką skiniesi. Aš esu matęs, kaip puiki idėja virsta košmaru, nes kažkas nepaklausė vieno banalaus klausimo. Šitame tekste, žinai, pasakysiu tiesiai – nieko neišpudruosiu.

Pradžiai – iš kur čia išvis pradėti?

Kas apskritai yra tie siuntų gabenimo sprendimai į Angliją patikimais busiukais?

Iš esmės – tai dalinis arba pilno krovinio pervežimas mažesnėmis transporto priemonėmis, dažniausiai iki 3,5 t. Busiukas atvažiuoja, pakrauna ir važiuoja ten, kur reikia. Skirtumas nuo didžiųjų kompanijų – lankstumas: paima iš kiemo ir pristato iki durų. Ne visada idealu: vairuotojas pavėluoja dėl kanalo eilių, o klientas sako „tik kelios dėžės“, o išeina keturi metrai. Būna visko. Bet esmė paprasta – tu turi siuntą, jis turi vietos, susitariate. (tiesą sakant, ne visada taip sklandžiai – kartais reikia tris kartus persiųsti koordinates)

Kuo tai skiriasi nuo didžiųjų vilkikų ir konteinerių?

Vilkikai veža konteinerius į uostus, tada ant traukinio, vėl ant vilkiko. Tavo daiktai keliauja su šimtais kitų. Su busiuku – kitaip. Dažniausiai tiesioginis reisas, mažiau rankų liečia tavo daiktus. Aš labai nemėgstu grandinės, kai kraunami penkis kartus. Kaskart rizika ką nors sulaužyti. O su patikimu busiuku važiuoji iš taško A į tašką B. Jei turi šaldytuvą ar senelės komodą – miegu ramiau, kai žinau, kad jis yra vienoje kabinete, o ne kokiame Roterdamo uoste. Šiaip, tarp mūsų, kava pakelyje dabar beprotiškai brangi, bet tai jau visai kita tema.

Ar mano sofa tilps į minibusą, ar ne?

Čia klausimas, kurį girdžiu dukart per savaitę. Standartinis krovininis busiukas apie keturis metrus ilgio ir metro septyniasdešimt aukščio. Dvivietė sofa įlenda, bet kampinis jau kabinėjasi. Vieną kartą klientė Noridže norėjo siųsti tris vietinį sofą, pianiną ir šaldytuvą. Pianinas... į busiuką? Ne, neįėjo. Teko ieškoti kito varianto. Geriau iš karto matuoti. Jei sofa išrenkama – galimybės geresnės. O jei vientisa – būk realistu. Ne viskas, kas telpa tavo garaže, telpa ir į transportą. Kartais žmonės pyksta ant mūsų, nors patys neišsimatavo.

Kodėl žmonės renkasi būtent busiuką, o ne pašto ar kurjerio tarnybą?

Paštas – mažoms siuntoms. DHL irgi perspėja apie tūrius ir svorius. O kai turi dvidešimt dėžių, dviratį ir veidrodį – jie apkaltina tave viršsvoriu. Tada ieškai siuntų gabenimo sprendimų. Busiukas – tarsi asmeninis perkraustymas, tik be tavęs kabinete. Kai mano klientas iš Kauno siuntė septynias dėžes knygų, jokia pašto sistema nebūtų paėmusi. O busiukas užkrovė ir nusivežė. Be svorio apribojimų, be skaičiuoklių, kurios sako, kad dešimt kilogramų viršijo normą ir dabar mokėk trigubai. Lengviau kvėpuoti.

Iki kada turiu užsakyti, jei noriu, kad daiktai būtų Anglijoj kitą savaitę?

Kuo anksčiau, tuo ramiau. Jei žinai datą dvi savaitės į priekį – jau galima tartis. Ypač vasarą ir prieš Kalėdas. Buvo atvejų, kad klientas skambina ketvirtadienį, nori pirmadienį. Kartais pavyksta, jei yra laisvas transportas. Bet rimtai – lankstumas yra privalumas, bet ne stebuklingas. Jei turi griežtą datą – neužsisėsk į paskutinę minutę. Vairuotojai irgi žmonės, planuojasi. Plano keitimas paskutinę akimirką kainuoja. Kartais brangiau nei pats vežimas. Vasarą visi važiuoja, ir tu gali likti be vietos.

Kainos – visi apie tai klausia, beveik visi

Kiek dabar kainuoja pasiųsti kelias dėžes į Birmingemą?

Žiūrėk, kvadratinė erdvė kainuoja. Ne svoris. Kelios dėžės, užimančios kubinį metrą – kaina gali būti šimtas trisdešimt, šimtas penkiasdešimt eurų. Labai apytiksliai. Jeigu ten knygos, svoris didelis – kita istorija, tenka derėtis atskirai. Aš mėgstu, kai žmonės siunčia lengvus, bulkinius daiktus – drabužius, batus. Tada visi laimingi. Šiaip Birmingemas nėra pats populiariausias taškas. Jei tik vienas klientas ten, gali prašyti papildomo mokesčio už nukrypimą. Nors jei vairuotojas turi dar du krovinius apylinkėse – tampa pigiau.

Ar pasitaiko kokių nors paslėptų mokesčių ar popierizmo?

Taip. Ypač jei vežei su tam tikromis „firmais“. Pasiima pinigus, o paskui – keltas atskirai, muitas atskirai. Nors po Brexit siuntoms... va čia aš nebedrįstu šimtu procentu sakyti, nes taisyklės keičiasi kas pusę metų. (reikėtų pasitikrinti su dabartine data, aš čia jau sensteliu). Geros kompanijos pasako iš anksto – štai visa kaina. Blogos – parduoda pigiai, o paskui prikuria mokesčių. Kaip taxi oro uoste. Dėl to klausk raštu – ką moku ir kada. Taip apsisaugosi nuo nemalonių siurprizų vėliau.

Kodėl vieni prašo keturis šimtus, kiti devynis šimtus – juk tas pats maršrutas?

Pirmiausia – koks busiukas. Naujas, senas, su miegojimo vieta ar be? Antra – ar tiesioginis reisas, ar renkami kiti kroviniai. Trečia – ar įmonė turi draudimą, ar vaikinas su VW Transporter ir drąsia nuotaika. Mačiau tokių. Vaikinas iš Varėnos pirko seną Crafterį, nusipiešė logotipą lipduku ir siūlo pervežimus. Pigiai. Bet jei kas nutinka – dingsta. O solidi įmonė turi sąskaitas, draudimą. Už tai ir moki. Kartais tas pats maršrutas, bet vienas miega po tiltu Norfolke, o kitas turi normalų grafiką. Kainų skirtumas yra didelis, nes... (na, kalbu per greitai – galiausiai kaina priklauso nuo to, ar vežama tiesiogiai)

Ar man reikia mokėti už visą busiuką, jei turiu tik keturias dėžes?

Ne, čia esmė dalinių krovinių gabenimo. Tu užimi dalį, kitas – kitą. Busiukas važiuoja pilnas, bet iš skirtingų žmonių. Penkios dėžės – mokėsi už erdvę. Aišku, yra minimumas. Jei turi vos vieną maišą – neverta, geriau paštas. Bet kai turi normalų kiekį, kuris netelpa į lagaminą, bet neužpila viso mikroautobuso – čia tobula vieta. Kartais klausia, ar pavojinga, kad svetimi daiktai yra šalia. Atsakau – taip, rizika yra, bet su tvarkinga apkrova ji minimali. Lygiai kaip lėktuve tavo lagaminas guli šalia svetimo. Juk lėktuvai nėra dėl to lūžta.

Kaip su mokėjimu – ar prieš, ar po?

Dažniausiai – avansas ir likutis pristatymo metu. Būna trisdešimt septyniasdešimt arba penkiasdešimt penkiasdešimt. Aš renkuosi aiškumą. Kartais klientai nori mokėti tik pamatę sveikus daiktus. Suprantu. Bet vairuotojai irgi nori garantijų. Buvo atvejis Londone – klientas atsisakė mokėti, nes dėžė įlenkta. Pasirodo, ji tokia jau buvo pakraunant. Teko aiškintis prie durų, skaudžiausia per pastaruosius trejus metus. Dabar darom nuotraukas prieš pakeldami. Abi pusės apsidraudžia. Sutinki? Taip ir reikia.

Ruošiant siuntą – čia visi prisidirba

Ką daryti jei neturiu tvirtų dėžių – ar vežėjas atveš?

Gali atvežti, bet kainuos. Mes turime kelias atsargines, ne parduotuvę. Geriau nueiti į statybines ir nusipirkti dvigubų sienų dėžių. Kainuoja grašius, bet sutaupo galvos skausmo. Mačiau žmonių, kurie pakuoja į pieno dėžes iš turgaus. Atvažiuoja, subyrėjusios, trupiniai visur. O jei dar lyja kelyje... net geri vairuotojai negali padėti, jei pakuotė tragiška. Tuščios vietos dėžėse – blogiausias dalykas. Ją iš karto paspaudžia kita siunta. Dėl to aš kiekvienam sakau – nepiguok. Dėžė yra tavo daikto šarvas. Įsivaizduok močiutės puodelį – tada suprasi.

Ar galiu naudoti senas bananų dėžes iš parduotuvės?

Techniškai – gali. Praktiškai – rizikuoji. Tos dėžės yra lengvos, supuvusios nuo drėgmės, be dangčių. Aš prisimenu Petrą iš Klaipėdos, kuris supakavo viską į tokias. Atvežė į sandėlį, o kai vairuotojas kėlė – dugnas išbyrėjo. Porcelianas – tūkstantis šukių. Jis paskui skambino, piktinosi. Bet aš matau kas buvo. Dėl to jei jau naudoji tokias – lipink kibirelį juostos. Ir gerai. Bet aš sakau – tai skauda. Jeigu ten drabužiai – dar pakenčiama. Jei indai, elektronika – ne. Yra riba tarp taupymo ir savo daiktų žalojimo.

Kaip reikia žymėti daiktus – ar pakanka užrašo ant dėžės?

Užrašas turi būti bent su markeriu, storai. Ir ne tik „daiktai“. Reikia gavėjo vardo, telefono, vietovės. Kartais vairuotojai veža kelių žmonių siuntas – jei tavo dėžė be žymų, gali atsidurti Liverpulyje, nors tu gyveni Oksforde. Būna. Aš paprastai siūlau ant viršaus ir šono užklijuoti etiketes. Jei dėžėje kažkas skaudžiai pažeidžiama – rašyk „Stiklas – atsargiai“. Ir nepamiršk, kad markeris gali nutrinti jei dėžė vėlga. Tada gerai lipni juosta per viršų. Smulkmenos, bet nuo jų priklauso, ar daiktai pasieks tave sveiki. O jei nepasiekia – prasideda bereikalingi skambinėjimai niekur.

Ar reikia kažkokių popierių muitinei – Brexit gi buvo?

Brexit... čia atskira kalba. Tai dabar iš Lietuvos į Angliją siuntų dokumentai – kitaip nei prieš penkerius metus. Jeigu siunti asmeninius daiktus, reikia sudaryti sąrašą. Vertingi daiktai gali kelti klausimų. Bet ar reikia muito? Hm. Jeigu tai naudoti daiktai, perkraustymas – dažniausiai ne, jei tinkamai deklaruojama. Bet čia aš jau nebe advokatas, ir ne muitinės brokeris. (būtent čia reiktų patikrinti su dabartiniais reikalavimais, nes aš tikrai nežinau visų naujausių niuansų). Atsakymas paprastas – patikima įmonė pasakys tau, ką rašyti, kokią formą pildyti. Jei įmonė sako „ai, nieko nereikia“ – pabėk. Taip nebūna.

Ką daryti su buitine technika – mano mama teisus, kad Anglijoj kita elektra?

Tavo mama teisus... iš dalies. Anglijoje įtampa ta pati – 230V, bet kištukai kitokie. Jei veši skalbimo mašiną, šaldytuvą – jie veikia, bet reikės adapterių arba perpjauti kištukus. Dėl to daugelis mūsų klientų techniką parduoda čia ir perka ten. Bet jei tai brangi technika (indaplovė Miele, tarkim) – veža. Tik reikia žinoti, kad dydeles prietaisai reikalauja atskiro tvirtinimo transporte. Būna, kad klientas nenori mokėti už tvirtinimą, o paskui šaldytukas apvirtęs, freonas kur nors... Geriau jau investuoti į saugų pakrovimą. Tą patį galiu pasakyti apie dviračius – jie atrodo nekaltai, bet subraižo kitus daiktus, jei palaidi.

Kelyje – realybė, ne reklama

Kiek ilgai laukti, kol daiktai busiuke pasieks Angliją?

Iš Lietuvos tiesioginis reisas į Pietų Angliją – maždaug trys–keturios dienos. Į šiaurę – dar diena ilgiau. Bet tai jei važiuojama be pertraukos. Realybėje busiukas renka krovinius, vyksta keltu per Baltiją arba Prancūziją. Kartais eilės Doverio uoste po vasaros sezono – košmaras. Buvo liepos mėnesį, vairuotojas praleido šešias valandas eilėje. Tai grafikas pasislinko. Aš niekada nežadu datų kaip robotas. Sakau – apytiksliai. Jei reikia garantuotai trečios dienos ryto – tai jau aviopaštas, o ne busiukas. Nors ir brangiau kainuos. Atsižvelk orus ir sezoną.

Ar vairuotojai važiuoja tiesiai, ar renka dar kelis krovinus pakeliui?

Dalinis krovinys reiškia, kad bus renkama. Bet gudrūs maršrutai – paima Alytuje, paskui Kaune, per Lenkiją aišku, Varšuvos apylinkėse, ir tada jau kryptimi į vakarus. Taip optimizuojamas kuras ir laikas. Jeigu tavo daiktai paimami paskutiniai – jie bus arčiau durų, pirmi iškraunami. Jei pirmi – jie nueina gilyn ir pirmi neišlenda. Kartais klientai to nesupranta, paskui piktinasi, kad jų siunta pristatyta ketvirtadienį, o ne antradienį. Na, jei kitas krovinys Vroclave vėluoja – visi vėluojam. Čia kaip autobusas – negali nusileisti vienu metu dviejose stotelėse. Vairuotojai irgi turi miegoti, valgyt.

Kas jei busiukas sulūš kur nors Prancūzijoje?

Sena baimė, bet reali. Vairuotojai dažniausiai turi techninę pagalbą Europoje, draudimą. Bet atvirai? Remontas Prancūzijos pasienyje gali užtrukti. Kartais persėdama į kita transportą, jei gedimas rimtas. Buvo atvejis prieš dvejus metus – gedimas netoli Kalė. Persėdėliojome daiktus į kitą mašiną, prireikė dar vienos dienos. Klientas buvo pasiutęs, bet daiktai atkeliavo sveiki. Geros kompanijos tvarkosi. Blogos – dingsta arba meta krovinį kitam ir nieko nepaaiškina. Klausk prieš tai: kas jei sulūš? Jei sako „nieko tokio nebus“ – tai amatoriai. Nes taip nutinka visiems. Anksčiau ar vėliau.

Ar galiu skambinti vairuotojui ir klausti kur jis?

Gali, bet proto ribose. Vairuotojai nemėgsta, kai kas pusvalandį skambinėja. Jie vairuoja, turi grafiką, pavargę. Aš pats siūlau, kad koordinavimas eitų per centrą, o ne tiesiai. Bet kai kurie nori asmeniškesnio ryšio. Gerai, skambink, bet ne vidurnaktį. Kartais aš pagalvoju, kad klientai įsivaizduoja vairuotoją su GPS tiesioginiame eteryje. Realybė – jis vairuoja, negali rašyti žinučių. Siųsk SMS, jis atsakys per sustojimą. Pats blogiausias dalykas kai paskambini tik pašnekėti, o jis tuo metu kaip tik manevruoja Paryžiaus aplinkkelyje. Pavojinga. Tiesiog palik žinutę.

Kas nutinka jei manęs nėra namie, kai atvažiuoja?

Tada problemos. Aišku, galima tartis iš anksto – palikti raktą kaimynui, arba kad vairuotojas paliktų saugioje vietoje. Bet tai turi būti aptarta prieš tai, ne improvisacija vietoje. Vieną kartą klientas išvyko į darbo pokalbį, nors buvo susitarta dėl pristatymo. Vairuotojas Londone stovėjo valandą. Po to nuvažiavo pas kitą klientą. Siunta liko mokama papildomai vėlesniam reisui. Suprantu, darbas yra darbas, bet jei žinai, kad turi pristatymą – susitvarkyk kasdienius reikalus. Arba pasirūpink, kad kas nors priimtų. Nes vairuotojai ne vežikai, jie tuo pačiu važiuoja toliau. Laikas – pinigai, kaip sakoma.

Blogi ženklai – kai geriau pasišalinti

Kaip suprasti, kad įmonė yra tik perpardavinėtoja, o ne vežėja?

Labai paprasta – jei jie negali pasakyti, kokia mašina važiuos, kas yra vairuotojas, kada tiksliai pasiims. Jie tiesiog parduoda tavo siuntą kitam už komisinius. Kartais net nežino, kas busiuke. Aš esu matęs, kad brokeris pažadėjo, jog mašina nauja, o atvažiavo devyniolikmetis Sprinter su rūdžių taškais. Klientas šokiruotas. Brokeris to net nematė. Tai klausk – o kokia mašina? Koks vairuotojo vardas? Jei atsako miglotai – tai tarpininkas. Nebūtinai blogai, bet rizikingiau. Aš pats kartais naudoju partnerius, bet žinau juos asmeniškai, matau jų mašinas. Ne tik skelbimą internete, kuris gali būti ir iš 2019 metų.

Ar visada geriau rinktis tą, kas pigiausias?

Ne. Ne. Dar kartą – ne. Yra riba, žemiau kurios kažkas ne taip. Jei du pasiūlymai skiriasi dešimt penkiolika procentų – renkasi pagal jausmą. Jei vienas triskart pigesnis – ten kazusai. Gal be draudimo, be miegojimui skirto laiko, gal tai nelegalūs svoriai. Kartais paskutinį kartą mašina buvo tikrinta prieš penkerius metus. Tokius mačiau. Ir gerai, kad matydavau tik iš šalies, ne savo kieme. Pigus pasiūlymas vilioja, ypač kai kraustaisi pirmą kartą ir dar neturi pojūčio kainoms. Bet atmink – vairuotojas turi valgyt, miegoti, degalus pirkt, draudimą mokėt. Iš ko jis tai daro, jei ima per mažai?