Siuntų gabenimo į Angliją procesas: kaip iš tikrųjų veikia sekimas ir draudimas

Ilgiau negu 20 metų vežu daiktus į Britaniją. Per tą laiką mačiau visko – ir idealių pristatymų, ir tokių, kai klientas prieš pat Kalėdas neteko pusės siuntos. Šiandien bandau paprastai paaiškinti, kaip iš tikrųjų vyksta siuntų gabenimo į Angliją procesas, kodėl sekimas kartais stringa, o draudimas – ne stebuklinga lazdelė. Nesu rašytojas, bet žinau kasdienybę ant ratų. Jei ieškai sausų instrukcijų – ne čia. Jei nori realybės – skaityk.

Pirmi žingsniai prieš siunčiant

Ar galiu siųsti daiktus į Londoną, jei ten neturiu giminaičio, tik draugą?

Taip, draugas visai tinka. Svarbiausia, kad žinotų, jog siunta atvyksta, ir galėtų priimti. Mes dažnai vežame pas draugus, į saugyklas ar net tiesiai į darbovietes. Kartais žmonės bijo, kad reikės įrodyti giminystę – nereikia. Adresas būtinas tikslus, su pašto kodu. Londono pašto kodai siaubingai svarbūs. Buvo atvejų, kai vežėme į Čelsį, o paskui paaiškėjo, kad reikia į Barkingą, nes žmogus suplakė adresą. Tada važiuojame per pusę miesto veltui.

Geriau pats supakuoti daiktus ar palikti jums?

Čia toks 50/50. Jei rūbai – pats susimargink į maišus, sutaupysi. Bet jei stiklas, elektronika – palikite mums. Mes turim kartono, lipniosios juostos, kuri tikrai lipa, ir putų. Kartais pats pakuodamas žmogus užklijuoja dėžę tokia juosta, kuri atsiklijuoja jau pakeliui į Šiaulius, jau nekalbant apie Angliją. Dėl to draudimas nevisada padengia žalą, jei pamatome, kad pakuotė netinkama. Aš pats mačiau dėžę, atvykusią į Liverpulį be dugno. Kaip? Ten buvo senas drabužių krepšys, paverstas dėže.

Ką reiškia durų iki durų paslauga? Ar tikrai ateis į butą?

Durų iki durų reiškia, kad paimame tavo laiptinėje ar prie namo ir pristatome į naują adresą. Ar ateis į butą... na, žiūrint. Jei senamiestis, trečias aukštas, be lifto Londone – vairuotojas bandys, bet 90 kg spintos vienas nevilks. Paprastai padeda iki buto durų, jei liftas ar pirmas aukštas. Kartais tikisi, kad vairuotojas sudės baldus. Ne, jis vežėjas, ne surinkėjas. Būna ir taip, kad nuomojam furgoną su keltuvu, bet tai jau papildomai. Kainuoja, žinoma, daugiau nei paprastas atvežimas.

Ar galiu siųsti ir maisto produktų, pavyzdžiui, rugių duonos?

Maistas... hmmm. Techniškai yra apribojimai, bet tarp privačių asmenų siuntų mes vežame duonos ir sausainių. Muitinė neatskirsi mamos keptų ragaišių nuo prekybinio krovinio, jei tai asmeninė siunta. Bet šviežios mėsos, pieno produktų – geriau ne. Kartais bando šaldytą žuvį. Rizikinga, nes fūroje temperatūra ne visur reguliuojama. Aš asmeniškai maisto nerekomenduočiau, bet sausainiai, šokoladas, džemas – kodėl ne. Tik suvyniok gerai, nes muitai turi šunis. Jie gali sudomėti kvapu.

Kainų dalykai

Ką reiškia, kad kainą skaičiuojate pagal tūrį, o ne svorį?

Čia vienas iš tų dalykų, kuriuos žmonės supranta per klaidą. Fūroje vietos yra tiek, kiek yra. Jei siunti plunksninę antklodę, kuri sveria penkis kilogramus, bet užima pusę kubo – tai užima vietą. Todėl skaičiuojame kubatūrą arba svorį, kas didesnė suma. Štai kodėl kompaktiškos dėžės yra aukso vertės. Kartais klientas supakuoja į penkias padangų dėžes, nors tilptų į tris. Tuomet moka daugiau. Aš visada patariu: spausti, vynioti, dėti į maišus. Kuo mažesnis tūris, tuo pigesnis siuntų gabenimas į Angliją.

Kodėl siuntų gabenimo į Angliją kaina šiemet tokia didelė?

Na, kuras, draudimas fūroms, vairuotojų trūkumas po visų permainų. Taip pat svaro kursas žongliruoja. Darbo užmokestis vairuotojams auga, o teisingai – kas nori už minimumą sėdėti prie vairo iki Doverio? Aš nepamenu kainų iš 2005-ųjų. Dabar kiekvienas centas skaičiuojasi. Yra pigiau vežančių – dažnai be licencijų, be sekimo, be draudimo. Tuomet kaina mažesnė, bet rizika tavo. Aš savo fūras draudu, o tai kainuoja. Paprasta matematika.

Kiek maždaug kainuoja draudimas siuntai į Angliją po 100 kg?

Standartiškai apie du–tris procentus nuo vertės. Tūkstančio eurų siunta – tai 20–30 eurų papildomai. Kai kas vadina tai šlamštu, bet mačiau, kaip dėl šių 20 eurų klientas gavo 800 kompensaciją už sulaužytą televizorių. Be draudimo – viskas dūmų debesy. Ar verta? Jei seni rūbai – gal ne. Bet kompiuteriai, baldai – būtina. Kartais žmonės nurodo mažesnę vertę norėdami sutaupyti, tada gauna kapeikas. Sistema veikia abiem kryptim. Draudimas – tai ne triukšmas, o reali apsauga fūroje.

Sekimas – kur mano siunta?

Kaip iš tikrųjų veikia siuntos sekimas internetu – ar tai tiesiog GPS?

Ne, čia ne tas pats, kas sekti taksi. Trackingas veikia per skaitytuvus. Siunta perduodama tarp sandėlių, fūros, uosto, ir kiekvienoje stotelės įklijuojamas kodas. Tu matai: "siunta paliko sandėlį Kaune", "krovinys įkrautas laive", "atvyko į terminalą Londone". Tai nėra GPS, kuris rodytų realų tašką žemėlapyje. Tiesiog taip neveikia didžiosios siuntų gabenimo į Angliją kompanijos, nebent tai individualus kurjerinis pervežimas su specialiu sekikliu. Žmonės kartais galvoja, kad matys fūrą važiuojančią per Lenkiją. Ne, to nematysi.

Kodėl trackingas kartais 2–3 dienas nerodo jokio judesio, tarsi siunta būtų dingusi?

Dažnas panikos momentas. Pavyzdžiui, fūra važiuoja per Vokietiją ir nieko neskenuoja, nes vairuotojas vairuoja, o ne žaidžia su planšete. Arba siunta stovi terminale laukdamas dokumentų. Tu matai tuščią langą ir galvoji – viskas, prapuolė. Aš pats mačiau atvejį, kad trackingas "atsigavo" tik tada, kai siunta jau buvo Kente. O žmogus prieš tai tris dienas man skambino kasdien. Ramiai. Dažniausiai tai techniniai tarpai. Jei po penkių dienų vis tiek tyla – tada jau nebe pauzė, o problema.

Ar jūs man paskambinsite, kai siunta bus išvežta iš Lietuvos?

Taip, paprastai perspėjame, ypač jei siunta paimama iš namų. Bet mes ne visada spėjame paskambinti tuo pačiu momentu, kai fūra nurūksta. Kartais skambinu kitą dieną, kai prisimenu. Žmogiška veikla. Be to, jei siunta atiduodama vakarop, aš galiu būti jau nebe darbe, o vairuotojas važiuoja pagal grafiką. Geriausiai sekti numeriu, kurį duodame. O jei labai nerimauji – rašyk žinutę. Atsakau, tik ne visada per valandą. Kartais per dvi. Bet tikrai atsakau. Nemėgstu, kad žmonės žiūri į tuščią langą ir nieko nežino.

Ar galiu matyti savo siuntos nuotrauką prieš ją pakraunant?

Ne, taip paprastai nedarome. Mes neturime žmogaus, kuris fotografuotų kiekvieną dėžę pakrovimo metu. Būna ypatingų atvejų, kai klientas prašo dėl vertingo krovinio, bet standartiškai – ne. Jei nori, gali pats nufotografuoti prieš atiduodant. Aš pats siūlau tai daryti visada. Turiu omeny, kiekvieną kampą, kiekvieną įbrėžimą. Kartais nuotraukos padeda ir dėl draudimo, ir dėl to, kad vėliau prisimeni, ką tiksliai siuntei. Po mėnesio jau nebeatsiminsi, ar tas vazonas buvo įtrūkęs.

Ar galiu pasiklausti kurjerio kur tiksliai dabar yra fūra, jei važiuoja į Mančesterį?

Gali bandyti, bet ne visada gausi atsakymą. Vairuotojas važiuoja, jo telefonas ne prie ausies. Be to, mes neturime teisės dalintis kitų klientų siuntų lokacijomis, net jei tai ta pati fūra. Jei tai tavo privatus pervežimas – tada gausi numerį ir gali skambinti. Bet jei tai sudėtinis krovinys, fūroje dvidešimt skirtingų žmonių daiktai. Vairuotojas nežino tavo numerio mintinai. Jis vairuoja. Geriau klausk mūsų. Jei fūra stringa kelyje, kartais nežinau ir aš. Terminalai atsako vangiai.

Draudimas ir kai viskas eina ne taip

Jeigu fūroje sudaužoma mano elektronika, kaip draudimas išmoka pinigus?

Pirmiausia – fotografuok viską prieš pakavimą. Tai aukso taisyklė. Jei atvažiavęs į Birmingemą pirmą kartą įjungi monitorių ir jis neveikia – reikia įrodymų, kad veikė prieš tai. Draudimo bendrovė atsiunčia vertintoją arba prašo sąskaitos faktūros. Jei esi pasilikęs kvitą – puiku. Jei ne – problemuojama. Išmoka pervedama į sąskaitą, bet tai gali užtrukti savaitę ar dvi. Kartais ilgiau, jei draudikai apkrauna popieriais. Aš nieko ten negaliu pagreitinti, nors ir norėčiau. Jie turi savas taisykles.

Ar draudimas dengia absoliučiai viską, įskaitant dokumentus ir nuotraukas?

Ne, ir čia svarbu neapsigauti. Paprastai draudimas neapima negabaritinių vertybių – pinigai, juvelyrika, vertingi dokumentai. Yra atskiras dokumentų draudimas, bet tai specifika. Aš klientams vis sakau: vežk pasą, testamentą, nuotraukas rankiniame bagaže, jei pati keliauji. Jei nekeliauji – siųsk registruotu paštu. Ne per mūsų fūras. Kodėl? Nes jei fūra dega ar vyksta vagystė – nuotraukos nebepataisysi. Taip, degančių fūrų pasitaiko retai, bet aš esu matęs. Praėjo beveik be žalos, bet vis tiek. Draudimas turi išimtis.

Ar buvote atvejų, kai klientas visai negavo kompensacijos?

Buvo. Klientas pats supakavo kompiuterį į seną bananų dėžę su laikraščiais. Fūroje per duobes – aišku, sutraiškytas. Draudimas atsisakė mokėti, nes pakuotė neatitiko standartų. Klientas ant mūsų pyko, bet mes turėjom nuotraukas iš paėmimo – jis pasirašė, kad pakuotė jo atsakomybė. Tada grasino teismu. Bet sutartis yra sutartis. Yra blogų įmonių, kurios pasirašo bet ką, o paskiau dingsta. Mes fiksuojame viską. Kartais tai nepatinka, bet saugo abu puses. Realybė tokia: pakuotė turi atitikti reikalavimus.

Ką daryti, jei siunta atvyksta į Angliją sulamdyta, nors pakuotė atrodo sveika?

Aha, šitas nemalonus. Kartais viduje niekas nesušoko, bet fūroje kroviniai juda. Jei pakuotė neatrodo pažeista, bet viduje daiktas sulūžęs – sudėtinga. Reikia iš karto fiksuoti. Pasirašyti važtaraštyje "su pastabomis" ir nedelsiant fotografuoti. Jei pasirašai "gauta tvarkingai" – velniop, paskui nieko nebeįrodysi. Aš visada sakau: nebijok pasižiūrėti į fūros vidų, jei leidžia vairuotojas. Patikrink, ar nėra akivaizdžių sugadinimų. Vairuotojai supratingi. O jei yra brokeris per septynias įmones – nebežinia, kas kaltas. Tokių pervežimų rinkoje pilna.

Dokumentai ir muitinė

Kokius popierius reikia paruošti muitinei siunčiant asmeninius daiktus?

Paprastai pakanka sąrašo daiktų su apytikslėmis vertėmis ir paskirties aprašymo "asmeniniam naudojimui". Jei siunti į naują būstą, gali prireikti nuomos sutarties. Aš parengiu CMR važtaraštį – tai mūsų darbas. Tu tiesiog pasirašai. Kartais muitinė prašo paso kopijos. Būna, kad žmonės siunčia pirktus daiktus tarsi "dovanas". Jei muitininkas pamatys naują neišpakuotą dulkių siurblį su kaina ant etiketės – kils klausimų. Asmeniniai daiktai neapmokestinami, bet prekės – taip. Tiesiog būk sąžiningas sąraše. Tuščiagalvių pasakų rašyti neverta – jie perka internetu.

Ar po Brexit viskas pasikeitė siuntų gabenime į Angliją ir ar reikia CMR?

Pasikeitė, bet ne katastrofiškai. Dabar reikia muitinės deklaracijų net mažoms siuntoms. Mes tai darome. CMR reikia – tai tarptautinis važtaraštis, kurį pildome mes. Tu jį pamatysi tik jei paprašysi. Dėl muitų – tavo seni drabužiai neapmokestinami. Bet jei siunti naujus daiktus pardavimui – VAT ir muitai gali grėsti. O dėl pvz. tam tikrų maisto papildų ar sėklų – atvirai, dabar nežinau 100% tiksliai, nes taisyklės keičiasi kas kelis mėnesius. (Ne, palauk, ne pas mus reikia tikrinti, o JK muitų puslapyje). Geriau pasitikrink ten prieš siųsdamas.

Ar muitinė gali atidaryti dėžę ir patikrinti, kas viduje?

Gali ir atidaro. Reguliariai. Turi teisę tai daryti bet kurioje stotelėje. Kartais atidaro dėl atsitiktinės atrankos, kartais – dėl šuns, kuris pauostė. Jei viduje tai, ką nurodei – problemų nėra. Jei radai draudžiamų daiktų – tada jau labai jauku neišsiteksi. Kartais dėžės neatidaro gražiai – nutrina lipniąją juostą, prakiurdo. Grąžinti į pirminę būklę muitininkai neprivalo. Tad pakuok taip, kad būtų galima atidaryti ir uždaryti be žirklės. Aš juokauju, bet tikros žirklės kartais reikalingos.

Kas nutinka Anglijoje – pristatymas ir netikėtumai

Ką daryti, jei pristatymo dieną nebūsiu namie Birmingeme?

Tai tavo atsakomybė turėti žmogų, kuris priima. Jei iš anksto žinai, kad dirbi – pakeisk adresą į darbovietę arba pas draugą. Mes galime palikti kieme tik su raštišku leidimu, bet aš to nerekomenduoju. Anglijoje kieme dėžės dings greičiau nei tu pasakysi "delivery". Vairuotojas gali palaukti 15 minučių, bet ne valandą. Jei nėra kam atidaryti – siunta grįžta į mūsų terminalą, o antras pristatymas kainuoja. Kartais prašo palikti pas kaimyną. Tarsi kaimynas atsakingas? Ne. Geriau surasti žmogų.

Ar galiu pakeisti pristatymo adresą, kai siunta jau važiuoja per Vokietiją?

Gali, bet brangiai kainuos ir ne visada pavyks. Jei fūra kelyje, reikia skambinti vairuotojui ir derinti. Jei tai buvo Londonas, o tu persikrausteisi į Edinburgą – kitas maršrutas. Fūros skaičiuotos pagal kilometrus. Didelis nukrypimas = pinigai. Kai žmonės keičia adresą paskutinę minutę, aš sakau: gal reikėjo galvoti anksčiau. Vairuotojai nėra robotai. Jie važiuoja pagal sąrašą. Naujas taškas gali reikšti šimtą kilometrų atgal. Tai ne Google Maps paspaudimas – tai laikas, kurą ir kitų klientų nepasitenkinimas.

Kodėl kai kurios įmonės žada pervežimą per 2 dienas, bet vėluoja savaitę?

O čia jau apie blogas įmones ir klientų viliojimą. Dažnai žaidžia su žodžiu "išvyksta per 2 dienas", o ne "atvyksta". Klientas supranta kitaip. Būna, kad jie turi tik biurą prie Viliaus (ne, Vilniaus, bet taip išeina) ir renka krovinius, kol prisipildys. Tu jau sumokei, o daiktai sandėlyje stovi. Pažįstu tokių brokerių. Jie žada viską, bet realiai laukia kritinės masės. Yra tokių, kurie net fūrų neturi. Tik gražus tinklapis. Tikras siuntų gabenimas į Angliją dažniausiai trunka 7–10 dienų. Kas žada per dvi – arba meluoja, arba veža oru už tūkstantį.

Kaip atpažinti, kad vežėjas tikras profesionalas, o ne tik paslaugų brokeris internete?

Paklausk tiesiai: ar turite savo fūrą? Koks jos numeris? Ar galiu paskambinti vairuotojui? Jei vengia atsakyti – tai tarpininkas. Tarpininkai neblogi savaime, bet žinok, kas vyksta. Tikras vežėjas turės licenciją, draudimą, tikslų CMR numerį. Jis pasakys, kad važiuoja trečiadienį, o ne "ai, kažkada kitą savaitę". Mačiau brokerių, kurie pasiima užsakymą, paskui ieško fūros feisbuko grupėse. Tuomet dingsta komunikacija. Žmogus skambina manęs klausdamas, ar negaliu paimti, nes jų "vežėjas" dingo. Bloga praktika.

Ar pasitaiko, kad siuntos pametamos visiškai ir kaip to išvengti?

Taip, pasitaiko, nors retai. Girdėjau, kai dėl lipduko klaidos siunta atsidūrė kitoje fūroje. Arba sandėlyje įkraudė į blogą pusę, ir ji nuvažiavo į Olandiją vietoj Anglijos. Visiškas dingimas – jei gaisras ar vagystė. Tam yra draudimas. Kaip išvengti? Lipdukai turi būti aiškūs, priklijuoti dviejose vietose, o ne tik viršuje. Rašyk telefoną ir lietuviškai, ir angliškai. Sek numerį. Jei pamatai, kad siunta pakibo kelyje daugiau negu para – skambink. Greičiau surandame. Palaukti mėnesį – tada jau praktiškai nebegrįžta.

Kas jei gyvenu kaime už 50 mylių nuo Londono – ar ir ten pristato?

Taip, pristatome. Bet ar atvyksim į vidury Anglijos kaimą su fūra? Tikėtina, kad su mažesniu furgonu arba mikroautobusu. Didelė fūra netelpa į kaimo kelius. Tuomet tenka persikrauti. Tai užima laiko ir gali kainuoti papildomai, jei neplanuotas maršrutas. Aš visada klausiu: koks kelias? Yra žvyrkelių, kur net mūsų furgonas braškėja. Jeigu tenka tempti du šimtus metrų per purvą – tai jau nebe mūsų paslauga. Reikia būti pasirengusiam, kad tolimi kaimai reikalauja pasiruošimo. Dažniausiai randame sprendimą.

Išvada

Iš viso to aišku viena: pervežimas yra ne tik fūra kelyje. Tai planavimas, pakuotė, sekimas, draudimas ir galvojimas, kad kažkas gali nepasisekti. Rinkis vežėją, kuris nežada auksinių kalnų per dvi dienas, bet duoda tikrą telefoną. Aš supratau per dvidešimt metų, kad klientas nenori stebuklo – nori daiktų sveikų ir laiku. Sekimas ir draudimas yra ne papildomi bonusai, o normalaus siuntų gabenimo į Angliją dalis. Jei kils klausimų – rašyk. Atsakysiu, kai tik nebevažiuosiu.