Siuntų gabenimas mikroautobusais į Angliją: kas iš tiesų vyksta kelyje

Šitas darbas manęs nebepribloškia, bet klientus – dar ir kaip. Pervežu daiktus mikroautobusiais į Angliją jau... na, bus kokia dvidešimt antri metai. Pradėjau tada, kai internete dar nebuvo galima nieko užsakyti, o žmonės siuntas į Londoną siųsdavo su pirmu pasitaikiusiu pažįstamu, kuris važiuoja. Dabar viskas kitaip – sekimo numeriai, žinutės telefone, bet esmė ta pati: reikia, kad daiktai nuvažiuotų saugiai, o ne tiesiog nublokšti į bagažinę tarp svetimos sofos. Siuntų gabenimas mikroautobusais į Angliją yra patikima paslauga, bet tik tada, kai žinai, ką darai. O dauguma žmonių net neįsivaizduoja, nuo ko visa tai priklauso.

Praktiniai dalykai, kuriuos verta žinoti pirmiausia

Kiek dienų siunta keliauja mikroautobusu iš Lietuvos į Angliją?

Paprastai trys ar keturios dienos, jei kalbam apie standartinį pervežimą. Būna, kad ir per dvi, kai express režimas ir vairuotojas važiuoja beveik be miego, nors to nerekomenduočiau niekam. Būna ir penkios, jei laivai neišplaukia iš Calais arba eilė prie Eurotunelio ištįsta kaip prie sovietinės parduotuvės. Vieną kartą mano kolega strigo Prancūzijoje dėl streiko – siuntos pavėlavo penkiom dienom. Žodžiu, keturios dienos yra realybė, bet ne pažadas, kurį galima prikalti prie sienos.

Ar mano siunta tikrai pasieks Londoną, o ne nuklys iki Dezbridžo?

Jei vežėjas atsakingas – pasieks. Bet prieš dvylika metų mačiau atvejį, kai vairuotojas supainiojo pašto kodus ir visas siuntas išmetė net ne Londone, o Slafe. Adresas buvo ant dėžės, aiškus, bet žmogus pavargęs, matyt. Dabar, žinoma, GPS visur, bet vis tiek pasitaiko. Tai jei jūs gyvenate kur nors giliai Croydon rajone, nepamaišys nurodyti ir telefoną. Kartais net pagrindinė gatvė gali suklaidinti, jei pastatai vienodi kaip kareivinės.

Kokiu keliu važiuoja tie mikroautobusai?

Iš esmės per Lenkiją, Vokietiją, tada Belgiją (arba Olandiją, jei ten remontas ir vengiamas tilto pasienyje), toliau Prancūzija ir į Calais. Nuo Calais per Lamanšą iki Doverio. Iš Doverio Londonas jau ranka pasiekiamas. Būna, kad vairuotojai bando apeiti spūstis per mažesnius kelius – tada lyg ir greičiau, o iš tikrųjų paskęsta provincijoje. O buvo atvejis, kai mus iškrovė ne Dunkerque, o kitas uostas, nors palaukite, vis dėlto Dunkerque tikriausiai, tie metai jau daro savo. Maršrutas standartinis, bet gyvenimas jį maišo.

Kainos – čia visada jautri tema

Kiek dabar kainuoja viena vidutinė dėžė į Angliją mikroautobusu?

Standartinė dėžė iki dvidešimt kilogramų, jei ne didesnė už lagaminą, kainuoja nuo keturiasdešimt iki aštuoniasdešimt eurų. Daiktai iki durų Birmingame ar Mančesteryje gali brangti, nes reikės atsikabinti nuo pagrindinio maršruto. Būna ir pigiau, ypač jei renkatės dalinio krovinio paslaugą – jūsų siunta stovi šalia kažkieno sofa-lova. O jei vežėjas prašo šimto penkiasdešimt eurų už vieną dėžę iš Kauno – geriau moskitės, nes bando pritempti. Nors visko būna.

Kodėl kartais tarpininkai ima mažiau nei tie, kurie turi savo mikroautobusą?

Dalis lietuviškų kompanijų turi savus vairuotojus ir bazes – kaina didesnė, nes jie valdo visą grandinę. O dalis „vežėjų“ iš tikrųjų tarpininkauja: surenka siuntas, paskambina bičiuliui Sandelande, tas atvažiuoja paimti. Tuomet kaina mažesnė, bet jei kas pasimeta, nėra kam rėžti atsakomybės. Aš asmeniškai tam tarpininkui... tik jei visai kitaip neišeina. Geriau žinoti, kur jūsų dėžė miega naktį, o ne spėlioti, kieno mašinoje ji važiuoja per ketvirtą valstybę.

Ar pasitaiko paslėptų mokesčių?

Taip, ypač pas tuos, kurie žiūri į klientą kaip į paskutinį kiaušinį. Pvz., sužinai, kad už kiekvieną aukštą be lifto reikia primokėti dešimt svarų. Arba kad kuro mokestis pasikeitęs, nors dyzelis nekintąs jau tris savaites. Geros kompanijos pasako viską iš anksto. Blogos – nutyli. Jei žmogus telefonu tik burba „nu, viskas įskaičiuota“, bet neduoda sąrašo – rašykite kitam. Dažniausiai ta „viskas" netrukus subyra atskirais sąskaitos punktais.

Ruošiame daiktus – klausimas rimtas

Ar reikia tvirtai supakuoti, jei jau vežia mikroautobusu?

Mikroautobusas kratosi. Ne kaip lėktuvas, bet kratosi. Keliai Vokietijoje geri, bet Belgijoje jau prasideda bėdos, o Anglijos provincijoje duobės primena mėnulio paviršių. Kartą vežėme stiklinį šviestuvą, klientas sakė: „jis stipriai supakuotas“. Nebuvo. Vidury kelio dėžė prasitrynė ir šviestuvas tapo moderniu meno kūriniu. Nepatingėkite – kartonas, burbulinė plėvelė, kampų apsaugos. Geriau pereikvoti penkis eurus nei verkti dėl šimto dvidešimt.

Ar tikrai ant dėžių rašyti angliškai, net siuntėjo adresą?

Taip, angliškai. Vieną kartą radome dėžę su užrašu „Kauno pakraštys“ – ok, o kur toj Anglijoj ji turi atsidurti? Vairuotojai dažniausiai skaito, bet muitinėje sėdi žmonės, kurie lietuviškai supranta tik „labas“. Postkodas privalomas. Be jo – tarsi adresas be pavardės. Rašykite aiškiai, didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis. Rankytėmis kaip gydytojas receptą – prašau, nerašykite. Kartais net gerai matomas žodis „Londom“ (su m) sukelia problemų, nors ir išduoda siuntėją.

O jei siuntą sudaro dvidešimt kilogramų kumpių – veš?

Maistas – bjaurus atvejis. Po Brexito muitinė tikrai nežaidžia. Šviežia mėsa, pienas, kiaušiniai – tikrai ne. Yra taisyklių dėl gyvūninės kilmės produktų. Buvo toks atvejis: klientė siuntė šuns maistą (konservus), muitai atidarė, pasuko galvą – atgal nepriėmė, bet pristatė su įspėjimu. Dabar jau, man atrodo, ir tai būtų nebeleidžiama. Geriau nedarykit. Drabužiai, knygos, indai – taip. Močiutės marinuoti grybai – rizikinga teritorija, kurioj aš pats nenorėčiau važiuoti.

Dokumentai, muitai ir kiti nemalonūs dalykai

Ar dabar reikia kažkokių popierių siuntai į Angliją po Brexit?

Reikia. Taip jau yra. Jūsų siuntai reikės packing list – kas viduje, kokia vertė, ar tai naudota, ar nauja. Komercinei – dar invoice. Neseniai keitėsi taisyklės dėl smulkių siuntų, bet aš nebūčiau šimtu procentų tikras dėl visų naujausių niuansų, nes jie ten sukasi dažniau nei aš keičiu padangas. Konsultuokitės su vežėju. Rašykite aprašymą angliškai. Ne „dovanų paketas vėliavai prieš olimpiadą“, o „used clothes, personal belongings“ – tada aiškiau ir greičiau.

Kas jei muitininkai atidaro dėžę ir nieko nesupranta?

Tada skambina vežėjui. Arba gavėjui. Kartais mokestis apskaičiuojamas pagal spėjimą, kuris būna tragiškas. Vežiau senus akademinius vadovėlius, muitininkas įvertino kaip naujus – gavėjas mokėjo dvigubai. Skundėmės, bet procesas truko savaitę. Ant dėžės rašykite vidinę vertę – realią, ne fantaziją. Ir vengkite miglotų aprašymų. „Asmens daiktai“ yra geriau nei „kažkas viduje“, bet blogiau nei konkretus sąrašas.

Ar galiu įmesti butelį vyno draugui į tą pačią dėžę?

Alkoholis – atskira sritis. Techniškai asmeniniam vartojimui galima kiekis, bet mikroautobusu keliaujant komerciškai – reikia licencijų. Muitininkas neatspės jūsų ketinimų. Kartą vežėme keturis butelius kaip dovaną – sustabdė, priskaičiavo akcizą, suma viršijo vyno vertę. O stiklas dar ir lūžta. Vienas-butelis-savu-rizika, bet ne penkiolika litrų degtinės. Ir jokiu būdu ne šalia vaikiškų žaislų, nes jei išsilieja – bus problemų dėl skysčių.

Kai kas nors stringa, apsiniaukia arba plyšta

Ar pasitaiko, kad mikroautobusas su visomis siuntomis suges kelyje?

Pasitaiko. Per dvidešimt dvejus metus mačiau visko. Išsikandusi grandinę Vokietijoje, suplyšusi padanga kai servisas uždaras, perkaitęs variklis kažkur prie Hanoverio. Tada kitas vairuotojas turi važiuoti paimti, arba remontas vietoje. Kartą laukėm pagalbą dešimt valandų prie magistralės. Siuntos saugios mašinoje, bet terminai supėda. Technika yra technika – mylimiausia mašina suges tada, kai labiausiai nereikia. Bet taip jau yra, nieko nepadarysi.

Kas jei mano dėžės aplijo per kelionę, nors mašina ir uždara?

Uždara – ne hermetiška. Durų tarpai, ventiliacija, kartais vairuotojas atidaro galines duris per lietų. Jei dėžė ant grindų ir jos drėgnos, daiktai padengia pelėsiais. Vežiau kartą baldus, kurių medžio kampai sudrėko – niekas nepastebėjo iki iškrovimo. Pakavimo plėvelė turi būti vandeniui atspari. Geriau – dėžės ne ant grindų, o ant paletės. Nors mikroautobuse su paletėm... sunkoka. Bet jei brangu – derėkitės dėl aukščiausios vietos, ne apačios.

Ar visi vežėjai turi draudimą pačioms siuntoms, o ne tik mašinai?

Nevisi. Ir čia didžioji bėda. Būna transporto draudimas – mašinai, ne kroviniui. Būna CMR – tada jau saugiau. O būna, kad vaikinas turi seną Transitą, gražų FB puslapį ir įkainius per pusę rinkos. Jūs sumokat, jis atvažiuoja, bet jei sudegs mašina (taip, teko matyti) – jūsų daiktai padengiami tik sąžinės balso lygyje. Rimtos įmonės turi CMR ir krovinio draudimą. Klauskite tiesiai: „Ar turite krovinio draudimą?“ Jei įsitempia ir burba apie „draugiškus santykius“ – bėkit.

Nuo durų iki durų – ar tikrai?

Ar pasiims siuntą iš mano kaimo prie Klaipėdos, jei ten tik grybai auga?

Jei tik grybai – gal ir į kelionę paimsiu, bet realiai kaimuose derasi atskirai. Mikroautobusai važiuoja pagrindiniais maršrutais – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, galPanevėžys (taip, be tarpelio, matot, kaip greitai rašau). Jei gyvenate užmiesty arba už kampo prie vieškelio, teks atvežti iki miesto arba susitikti magistralėje. Kai kurie vežėjai už tai ima papildomai. Aš pats pasitaikius nuvažiuoju, bet turiu pasakyti – nevisi tai daro už dyką. Ir nelįskite į pelkę laukiant mašinos, būna šlapia.

Ar Londone pristatymas visada greitesnis nei į Notingamą?

Taip. Ne dėl to, kad Notingamas blogesnis – tiesiog į Londoną važiuoja daugiau mašinų. Dalinių krovinių sistemoje Londone dažnai centrinė bazė, iš kurios skirstoma. Tai jei pristatymas į Londoną – dažnai per tris dienas. Notinghamas (taip, su vienu n, bet nevisi taip rašo), Peterborough, Birmingham – dar plius diena. Šiaurė – Yorkshire, Newcastle – gali tempti iki keturių ar penkių. Mes stengiamės, kad neužstrigtų tarpininkų sandėliuose.

Ar vairuotojas užneš dėžę į mano butą Londone, ar numes prie durų?

Sutarties klausimas. Vieni numeta prie lauko durų ir „pasimatysim“. Kiti, ypač jei mažiau daiktų, užneša. Bet jei tai ketvirtas aukštas be lifto – neturėkit iliuzijų. Būna, kad deramės: jis padeda iki lifto, jūs – toliau. Arba mokam už ekstra rankas. Kartą vežėme kambarį studentui į Sheffield, vairuotojas nunešė viską iki durų, nes jaunas vaikinas ir du aukštai. Bet jei būtų dešimt dėžių į devynaukštį – tektų samdytis pagalbą. Paklauskite iš anksto, nes daryti prielaidas šitam versle pavojinga.

Ar mikroautobusas tikrai geriau už vilkiką – ir kas slepiasi po paslauga

Ar mano penkioms dėžėms mikroautobusas geriau nei didelis vilkikas?

Žymiai geriau. Vilkikas stovi eilėse, krauna terminaluose, siuntos perkeliamos iš vienos mašinos į kitą. Jūsų dėžės klajoja po europinius sandėlius kaip vaiduokliai. Mikroautobusas ima jūsų siuntas, jos mato tą patį vairuotoją ir važinėja iki gavėjo. Mažiau rankų – mažiau problemų. Vilkikai geri, kai vežate visus baldus iš namų. Penkios dėžės – mikroautobusui. Mažesnės mašinos prisuka iki pat durų, kur vilkikui nėra šansų net apsisukti.

Kiek daugiausia siuntų telpa – ar mano krepšys nepasimes tarp svetimų baldų?

Priklauso nuo mašinos. Būna mažų – trys europaletės. Būna didelių iki šešių metrų. Problema ne dydis, o kaip sudėliota. Kartą mačiau, kaip vežėjas primetė ant viršaus svorinių maišų – apačioje lūžo kėdės. Nesąmonė. Tvarkingas vairuotojas stato pagal svorį ir trapumą. Jūsų krepšys liks sveikas, jei nebus pripūstas ore ir nemestas po devyniasdešimt kilogramų kartonu. Paklauskite, kaip krauna. Jei atsako „ach, sukrausim kažkaip“ – rinkitės kitą.

Kaip atskirti normalų vežėją nuo sukčiaus, kuris pasiims pinigus ir dings?

Pagal laiką rinkoje, o ne gražų puslapį. Buvo atvejis, kai vaikinas surinko iš dvidešimt klientų avansus, sudėjo skelbimus su XXS kainom, o paskui dingo. Numeris išjungtas, mašina ne jo. Rimtas vežėjas turi realią bazę, gali pasakyti, kada mašina fiziškai išvažiuoja. Ir dar: jei jis nežino, kas yra muitinės deklaracija, nors veža į Angliją – tai ne vežėjas. Yra tokių, kurie surenka siuntas, parduoda kitam, o problemų ieško jūsų sąskaitoje. Atsargiai su tais, kurie visko nekrauna ant stalo.

Ar pervežėjas patikrina, kas viduje, jei ant popieriaus parašyta „asmeniniai daiktai“?

Mes pasitikime, bet jei kvepia keistai arba čiauška – paklausiam. Vieną kartą klientas siuntė „asmeninius daiktus“ – pasirodo, benzininis pjūklas su kuru viduje. Mašinoje. Šalia indų ir drabužių. Baisu. Po to viską ėmėm tikrinti bent paviršutiniškai. Jūs nesukčiaujat, žinau, bet yra kitų. Mes ne visada galim atsakyti už turinį šimtu procentų, jei sakot tiesą. Bet jei patys slepiat pavojingus daiktus – atsakomybė jūsų. Ir labai didelė.

Ar žiemą siuntos vėluoja dažniau negu vasarą?

Taip. Ne dėl tinginystės – dėl oro. Kalėdų metu keltai iš Dunkerque atšaukiami dėl audrų, tunelis stringa. Keliai slidūs, vairuotojai pavargę. Kartą gruodį buvom užstrigę tris paras belgų pasienyje – sniegas užvertė kelius, o mes su kava termose sėdėjom kabinoj. Siuntos nepaveiktos, bet terminai nukentėjo. Žiemą planuokitės atsargiau. Vasara paprastesnė, tik karštis pavojingas varikliui. Bet dabar jau ne apie tai.

Koks pats blogiausias vaizdas, kurį teko matyti per šitą darbą?

Klientė vežė urną su pelenais ir supakavo į sportinį krepšį su rankšluosčiu. Jokių dokumentų. Mes sužinojome tik vairuotojui pasiuntus nuotrauką. Buvo nejauku. Ne dėl mistikos – dėl minties, kad dėl prasto pakavimo žmogiškieji palaikai gali atsidurti bet kur. Po to įdiegėme taisyklę: jei neaišku ir keista – klausti. Ne visi vežėjai tokie atsargūs. Kai kurie krauna viską, kas moka, o paskui plauna rankas. Tai viena iš tamsiausių pusių, apie kurias niekas nenori rašyti.

Ką turiu žinoti, kad siuntų gabenimas mikroautobusais į Angliją praeitų be streso?

Pakavimas. Etiketės aiškios. Nepirkite paslaugos vien pagal kainą – jei kas ima dvigubai mažiau, jie arba krauna jūsų daiktus su įtartinais kroviniais, arba praryja sąnaudas. Klauskite apie draudimą, apie maršruto datas, apie tai, ar galima susisiekti su vairuotoju. Rašykite laiškus, ne tik skambinkite – lieka įrašas. Siuntų gabenimas mikroautobusais į Angliją iš tikrųjų paprastas, kai niekas nesukčiauja. Deja, reikia, kad nesukčiautų abi pusės – ir jūs, ir vežėjas. Tada viskas eina kaip per sviestą, o po kelių dienų sms ateina: „pristatyta“.

Išvada

Pakavimas. Etiketės aiškios. Nepirkite paslaugos vien pagal kainą – jei kas ima dvigubai mažiau, jie arba krauna jūsų daiktus su įtartinais kroviniais, arba praryja sąnaudas. Klauskite apie draudimą, apie maršruto datas, apie tai, ar galima susisiekti su vairuotoju. Rašykite laiškus, ne tik skambinkite – lieka įrašas. Siuntų gabenimas mikroautobusais į Angliją iš tikrųjų paprastas, kai niekas nesukčiauja. Deja, reikia, kad nesukčiautų abi pusės – ir jūs, ir vežėjas. Tada viskas eina kaip per sviestą, o po kelių dienų sms ateina: „pristatyta“.