Siuntų gabenimas į Angliją per nustatytą terminą be vėlavimų

Jau keturiolika metų vežiojam daiktus ten ir atgal, tai galiu pasakyt – žmonės labiausiai bijo vieno: kad pažadėtas laikas bus tik popierius. Suprantu. Visi matėm tuos skelbimus: „siuntų gabenimas į Angliją per nustatytą terminą be vėlavimų“ arba „garantuojame datą“. Realybė tokia, kad daug kas priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo tavęs, nuo muitinės nuotaikos ir nuo to, ar adresą užrašei gerai. Nesakysiu, kad visada bus idealu – neturėkim iliuzijų – bet galiu pasakyt, kaip padaryti, kad vėlavimų tikimybė būtų minimali. O dabar tiesiog šnekėkimės.

Pradžiai – apie tą terminą ir pažadus

Ką reiškia, kai vežėjas rašo „per 3–4 darbo dienas iki durų“?

Tai reiškia, kad maš... sunkvežimis išriedės pagal grafiką. Bet terminas skaičiuojasi nuo siuntos paleidimo, o ne nuo pirmos tavo žinutės. Atiduodi penktadienį vakarą – skaičiuok nuo pirmadienio. Būna, kad žmonės meta pyktelį antradienį, nes „jau trečia diena“. Na ne, taip nesuskaičiuosi. Geriau klausk konkrečios datos: kada paims ir kada atiduos. Ir atsimink – iki Londono centro ir iki kokio nors kaimo Šiaurės Anglijoje skiriasi kaip diena ir naktis. Savaitgaliai neįskaičiuojami, jei nesi pasirinkęs express.

Ar galiu būti šimtu procentų tikras, kad visai nepavėluos?

Šimtu procentų? Ne. Aš per tiek metų mačiau visko – sniego audras, vairuotojus, kuriems netikėtai susirgo mašina, ir muitininkus, kurie atidarė būtent tavo dėžę iš dviejų šimtų. Galiu duoti devyniasdešimt penkis, jei viskas tvarkinga. Bet yra dalykų, kurių nei aš, nei tu nekontroliuojame – oras, avarijos, portalai. Tad planuok atsargiai. Greitai pasakius – jei gerai supakavai, deklaravai teisingai ir nesiunči draudžiamų daiktų, tikimybė didžiulė. Tačiau šimto procentų gyvenime nėra.

Kodėl vieni sako „trečiadienį“, o kiti tik „maždaug per savaitę“?

Tie, kurie sako trečiadienį, dažniausiai turi fiksuotus reisus ir savo parką. „Savaitė“ – tai rinkėjai arba perpirkėjai. Problemų kyla, kai ta savaitė tampa dviem be jokių paaiškinimų. Aš asmeniškai renkuosi sakyti intervalą, bet nurodyti tikslią išvykimo dieną. Žmonės per dažnai susieją terminą su pristatymu, o reikia žiūrėti į visą kelią. Yra dar vienas variantas – kai žmogus sako trečiadienį tik tam, kad tu užsiskaitytum. Tai jau šūd... nelabai sąžininga.

Pakavimas, popieriai ir smulkmenos, kurias praleidi

Ar galiu siuntą tiesiog suvynioti į plėvelę ir bus gerai?

Ne. Ypač jei viduje kažkas trapi. Prieš keletą savaičių klientas atnešė veidrodį – du sluoksnius burbulinės plėvelės ir lipni juosta. Aš pasižiūrėjau, supratau: bus blogai. Ir buvo. Anglijoje gavo su įskilimu. Kaltinti vežėjo čia nelogiška, nes kitos dėžės viršuje sveria. Naudok tvirtas kartonines dėžes, apminkštink, tarpinę medžiagą dėk. Jei pats tingi – sumokėk, kad supakuotų. Nes kai daiktas sugenda, prarandi daugiau nei kelis eurus už popierių.

Ar kam nors rūpi tie lipdukai „Neišversk“ ir „Trapu“?

Atvirai? Daliai vežėjų – ne. Tas lipdukas tėra informacija, o ne fizinė jėga. Mašinoje daiktai kraunami pagal svorį, matmenis ir stabilumą. Jei ant tavęs užkraus kitą pusę tonos – lipdukas „nespausdink“ neapsaugos. Bet terminalo darbuotojai Anglijoje kartais į juos žiūri, tad dėti verta kaip priminimą, o ne kaip stebuklingą skydą. Aš visada sakau: jei viduje trapi daiktas – turėtų būti ne tik lipdukas, bet ir atitinkama pakuotė. Kitaip tas lipdukas tėra sarkazmas ant kartono.

Kiek svarbu teisingai užrašyti gavėjo adresą ant dėžės?

Čia tai dažnai nuvaloma kaip smulkmena, nors realiai tai vienas iš svarbiausių dalykų. Buvo toks atvejis – siuntinys į Birmingemą, skubus, viskas gražu. Bet ant dėžės adreso numeris be raidės „B“. Tas adresas egzistavo, tik visai kitoje gatvėje. Keleto dienų paieškos, kol radome tikrąjį savininką. Terminas subyrėjo dėl vienos raidės. Rašyk aiškiai, didžiosiomis, patikrink pašto kodą. Anglijoje pašto kodas neretai svarbiau už patį gatvės vardą. Tiesa, markeriai ant šono nutrina – geriau lipnus etiketas, atsparus drėgmei.

Ar po Brexito dar reikia kažkokių ypatingų popierių siunčiant į Londoną?

Taip, reikia. Čia toje vietoje daug kas apsiverkia. Jeigu anksčiai į Londoną daiktas plaukdavo beveik kaip į Panevėžį, tai dabar reikia muitinės deklaracijos, EORI numerio kartais, sąskaitos aprašymo. Būna, kad žmonės atneša dėžę su drabužiais ir sako: „čia dovana, kam čia popieriai?“. Na, muitinei ne dovana. Jie mato vertę. Jeigu neteisingai deklaruosi – sustabdys. Ir tada tavo skubus siuntų gabenimas į Angliją virsta savaite laukti. Aš pats dabar visada klausiu iš karto: ką siunčiate, kokia vertė, ar nauja, ar naudota. Sakau atvirai – kartais nebežinau visų naujausių UK muitinės niuansų, nes jie keičiasi, bet pagrindus privalai mokėtis.

Kas nutinka, jei muitinė vis tiek laiko siuntą?

Tada skambini man ir klausai, kodėl aš neišspėjau. Aš atsakau, kad aš ne muitininkas. Muitinėje viskas priklauso nuo to, ar teisingas CN kodas, ar nepervertinai ar nepermažinai kainos, ar nėra draudžiamų daiktų. Buvo atvejis – siuntėme elektros įrankius, o muitininkas nusprendė, kad juos reikia papildomai patikrinti. Savaitė. Dar viena istorija – siuntėja deklaravo knygas, o viduje buvo ir sąsiuvinių su spirale. Spiralei atskiras kodas. Tada gauni laišką iš brokerio, prašo paaiškinimų. Tu skubini mane, aš skubinu brokerį. Bet realiai – eilė. Jei nori be vėlavimų – popieriai turi būti švarūs kaip chirurgo stalas.

Ką rinktis ir kaip nepasimesti

Kaip atskirti normalų vežėją nuo to, kuris tik gražiai kalba?

Žiūrėk į tai, ar jis klausia detalių prieš rašydamas kainą. Jeigu per dvi minutes gauni pasiūlymą, nors jis nematė, kas viduje – imk ir galvok. Antras dalykas – ar turi fiksuotus reisus, ar tik „surinksiu ir numesiu kažkur“. Trečias – ar duoda kokį nors numerį sekti. Buvo atvejis: FB vežėjas paėmė dėžes, dingo. Žmogus be siuntų ir be atsakymų. Tuo tarpu normalus vežėjas pasakys: paimsiu antradienį, išvyksta trečiadienį. Jei kaina akis bado kaip per maža – pradėk galvot. Ne visada blogai, bet dažnai ten slepiasi kompromisas, kurio tu nenorėsi.

Ar tie pigūs skelbimai Facebook'e gali garantuoti terminą?

Ne. Galėtų, jei ten dirbtų robotai. Paprastai ten sėdi žmogus su daug žadėjimų ir vienu mikroautobusu. Sakau ne iš piktos valios – yra gerų individualių vairuotojų – bet garantija? Jos nėra. Prisimenu atvejį: paėmė krovinį, paskui „mašina sugeso Frankfurte“. Gal ir tiesa, bet kodėl tą pačią savaitę mašina stovėjo Vilniuje, aš nežinau. Jei tau svarbu, kad siuntų gabenimas į Angliją per nustatytą terminą be vėlavimų būtų realybė – rinkis įmonę, kuri turi ką pamesti reputacijos prasme. O FB skelbimas – jį parašo bet kas. Paskui ištrina paskyrą, o tu lieki be krovinio ir be numerio.

Ką reiškia „express pristatymas“ – ar tikrai greičiau pasiekia?

Express reiškia, kad dėžė važiuoja pirmąja klase. Ji nebus greitesnė vien dėl žodžio ant etiketės – bus greitesnė, nes ją paims iš karto, nepraleis per tarpinius terminalus, veš tiesiau. Bet kainuos daugiau. Klientai kartais klausia: o jeigu express, ar galiu atiduoti tik penktadienį? Ne, express prasideda nuo tavo atidavimo momento. Jeigu vėluoji tu – ir express neatvers. Nors express į Londoną realu per dvi dienas, o į Šiaurės Anglijos kaimą tai vis tiek ne stebuklas. Tai prioritetas eilėje ir mažiau rankų perdavimų. Bet jei sustoja muitinėje – visas pranašumas vamzdyje.

Ar brangiau mokėti visada reiškia, kad vėluoti nepavėluos?

Ne, nėra tokios taisyklės. Brangiau kartais reiškia geresnę mašiną ir grafiką, o kartais – tiesiog didesnes patalpas ir didesnį antkainį. Kaina susideda iš daug ko. Buvo atvejis, kai klientas mokėjo premium kainą pas didelę įmonę, o jie dėl vidinių pertvarkymų atidėjo krovinį savaitei. Nesąmonė, bet nutinka. Kita vertus, pigus būdas dažnai reiškia, kad tavo siunta lauks, kol bus pilna mašina, o gal net bus perparduota kitam vežėjui. Tad spręsk ne pagal kainą, o pagal aiškumą. Jeigu tau sako: „mokėk tiek, nes važiuoja ketvirtadienį“ – gerai. O jei sako: „mokėk daug ir dar nežinia kada“ – tada jau klaustukas. Beje, raštiškas patvirtinimas svarbiau už gražias akis.

Kai jau spaudžia arba kai vėluoja

Ar galiu pats atvežti siuntą į jūsų terminalą, kad greičiau judėtų?

Gali, ir dažnai tai netgi pagreitina. Kai atvežiesi pats, aš matau daiktą akis į akį, galiu iškart pasakyt, ar pakuotė pravažiuos, ar reikia ko nors taisyti. Be to, atsiranda laiko rezervas – nereikia derintis dėl pasiėmimo. Žinoma, jei gyveni užmiestyje ir važiuoji pusantros valandos, tada jau reikia skaičiuoti ar verta. Būna, kad žmonės atvažiuoja, o aš tą dieną iškraustau kitur (tada tenka palaukt, nors dažniausiai turiu asistentą). Terminalas nėra parduotuvė per kurą – ten reikia tartis dėl laiko. Bet bendrai – taip, savo atvežimas minus iš pirmojo etapo riziką. Nes kai pats vežėjas paima iš tavęs namų, gali būtų delstukų dėl eilių ar adreso suradimo.

Ką daryti, jei terminas jau pražuvo, o aš vis dar nieko negirdžiu?

Pirmas žingsnis – nepanikuok, nors žinau kad norisi. Skambink vežėjui ir klausk konkrečiai: kur dabar siunta, ar išvažiovo, ar reikia ko nors iš tavęs. Būna, kad žmogus man rašo „kodėl vėluoja“, o pats dar neatsiuntė muitinei prašomo popieriaus. O kartais vežėjas tiesiog pametė tave tarp kitų. Prisimenu atvejį: siunta pasiekė Londono sandėlį, bet etiketė nusitrynė. Trys dienos pragulos kol atidarė ir suprato, kam priklauso. Tad jei tyla ilgėja – imkis iniciatyvos. Skambink, klausk. Ir patikrink savo šlamštą, nes atsakymai kartais ten nusėda (turiu galvoje – nukrenta į spamą, bliamba, kaip dabar žmonės sako).

Ar draudimas padengia nuostolius, jei verslas nukentėjo dėl pavėluoto pristatymo?

Draudimas dažniausiai dengia fizinę žalą – sulaužyta, pamesta, pavogta. O dėl laiko praradimo... na, jau sunkiau. Aš mačiau tik kelias ekstra premines sutartis, kurios numatė baudas už vėlavimą, bet standartiškai – ne. Jeigu tu praradai klientą, nes siunta vėlavo dvi dienas, tai tos dvi dienos nėra apdraustos kaip tavo moralinė žala. Vežėjas gali atsiprašyti, gal net duos nuolaidą kitam kartui, bet kompensuoti tavo verslo nuostolius? Mažai tikėtina. Todėl svarbu planuoti atsargiai. Jei žinai, kad tavęs laukia svarbus terminas, siųsk anksčiau arba rinkis tą brangesnį variantą. Ir vien dėl tos priežasties – nevertingink visko tik pagal kainą. Kartais sutaupyti dešimt eurų kainuoja šimtus vėliau.

Ar sekmadieniais siuntos važiuoja toliau, ar stovi iki pirmadienio?

Priklauso. Krovinių gabenimas tarptautiniais maršrutais vyksta beveik be sustojimo, bet pristatymas į namus Anglijoje dažnai stoja savaitgaliais. Vairuotojai dirba pamainomis, mašina stumiasi per Europą, bet galutinis taškas – gyvam žmogui atiduoti – ten paprastai ne sekmadieniais. Yra išskyrčių kai kurie kurjeriai dirba sekmadienį, bet tai ne taisyklė, o malonė. Taip kad jei tavo terminas baigiasi šeštadienį ryte, o tu galvojai, kad sekmadienį dar pristatys – gali nusiteikt, kad realiai pirmadienis bus ta diena. Tiesa, kartais aš pats ir nežinau tiksliai, kurioje stotelėje mašina yra savaitgalį, nes sekimo sistemos atsinaujina ne visur vienodai. Geriausia klausti iš anksto.

Kaip elgtis, jei terminas jau pražuvo, o man skubiai reikia daiktų Anglijoje rytoj?

Tada lieka tik oro siunta. Jei daiktas tilpa – lėktuvas yra vienintelis realus būdas per naktį ar dvi. Sunkvežimis jau nepadės, jis yra kur yra. Buvo situacija: klientas suplanavo blogai, pristatymas Anglijoje turėjo būti pirmadienį, o paskambino šeštadienį. Tada lieka tik oras. Kainavo kelis kartus brangiau, bet gavo. Pamoka – matai, kad terminas bėga, nedelsk. Skambink iš karto. Net oro siuntos turi savo grafikus, ir paskutinė minutė viską padaro dar brangesne. Planavimas yra draugas, o panika – priešas. Žodžiu, kartais per vėlu net ir stebuklui, nors aš vieną kartą per Amsterdamą spėjau – bet tai buvo fortūna, ne taisyklė.

Ar verta siųsti dalį krovinio atskirai, jei bendras svoris didelis?

Hmm. Kartais taip. Jeigu turi labai skubų daiktą ir mažiau skubų – gali išskaidyti. Skubi dalis važiuos express arba oru, kita – standartiniu keliu. Žinoma, kaina iškart padvigubėja, bet kontrolė didesnė. Buvo atvejis, kai klientas siuntė baldus ir dokumentus. Dokumentai jam reikalingi buvo skubiai, baldai – per mėnesį. Išskaidėm: dokumentai oru į Londoną per dvi dienas, baldai – jūra. Visi laimingi. Bet jei krovinys vientisas, pavyzdžiui, viena didelė spinta – tai neturi prasmės pjauti pusiau, nebinai (ačiū, rašau greitai – nebent) nori mokėti du kartus už pristatymą. Aš paprastai siūlau tokią strategiją tik tada, kai matau aiškų skirtumą prioritetuose. Kitaip – vežk vienu ypu, tai ir pigiau, ir mažiau galvos skausmo.

Ar Kalėdų sezonu išvis realu tikėtis, kad siunta pasieks Angliją laiku?

Realu, bet labiau loterija. Lapkritis-gruodis – beprotybė. Visi siunčia, visi skuba, muitinės perkrautos, Anglijos keliai spūstys. Aš pats stengiuosi visada prieš tai įspėti – jei turi siųsti dovanas, daryk tai gruodžio pradžioje. Vėliau jau priklauso nuo to, kiek Dievas davė kantrybės. Buvo, kad pristatėme per tris dienas gruodį – stebuklas. O buvo, kad savaitė prasitampė iki dvidešimties dienų. Ne dėl mūsų kaltės – dėl to, kad Doverio uoste tiesiog suko ratus dvi dienas. Tai jei Kalėdos keliasi į Angliją – planuok gerokai atsargiau. Ir nesiunči paskutinę dieną (turiu galvoje – nesiunčiu aš pats paskutinę dieną, bet tu irgi nedaryk to). Nes paskutinė diena dažnai būna jau po termino.

Ką iš tikrųjų darysi, jei mano siunta užstrigs kelyje dėl avarijos ar dar ko?

Iškart ieškau alternatyvų. Jei mūsų mašina stovi avarijos priežastimi – skambinu partneriams, ar turi kas tuščia vieta netoliese. Būna, kad galima perkrauti dalį krovinio į kitą transportą. Ne visada, priklauso nuo vietos ir laiko. Bet svarbiausia – informuoti tave, o ne slėpti galvą smėlyje. Buvo tokia istorija: vairuotojas užlietas avarijoje Olandijoje, siunta sausa, bet mašina nevažiuoja. Perkrovėm į kitą sunkvežimį per šešiolika valandų. Terminas nukentėjo beveik minimaliai. Žinoma, jei tai atsitinka Škotijos kalnuose sekmadienį naktį – tada jau sudėtingiau. Bet aš visada turiu planą B. Nors, tiesą pasakius, kartais planas B irgi stringa – tai jau gyvenimas. Tada skambini ir sakau: „Tomai, situacija tokia, kaip yra“.

Stebėjimas, skundai ir reali statistika

Ar galiu matyti, kur mano siunta yra realiu laiku?

Kartais taip, kartais ne visai realiu. Didelės įmonės turi GPS, mažesnės – duoda numerį, kuriuo paskambinus sužinai apytikslę vietą. Aš asmeniškai siunčiu foto iš terminalų, kartais ir vairuotojo žinutę, kad „važiuojam per Vokietiją“. Tikras realus laikas būna oro siuntose ir premium paslaugose. Standartiniame kelyje – sekimas kas kelias valandas arba kai kerta sieną. Aš žinau, kad klientams patinka matyti žemėlapį, bet pas mus dažniausiai tai būna „siunta išvyko“, „siunta muitinėje“, „siunta pristatyta“. Tarpinių stotelių žemėlapis kainuoja brangiau, nes reikia brangesnių sistemų. Tad jei tau kritinis sekimas – klausk iš karto, o ne po to, kai jau paleista. Tiesa, kartais aš pats nežinau tiksliai, kur yra mašina, kol vairuotojas nepaskambina. Nesakau, kad gerai, bet taip yra.

Kokia dalis siuntų iš tikrųjų vėluoja, tavo manymu?

Na, jei kalbam apie mano darbotvarkę – tikrai mažiau nei dešimt procentų vėluoja dėl mūsų priežasčių. Bet jei skaičiuojam visą rinką, visus FB herojus ir paskutinės minutės rinkėjus – tai gali būti ir trečdalis. Rimti vežėjai stengiasi, nes nuolatiniai klientai – auksas. O tie, kurie važinėja „kai prisirinks“ – ten terminas dažniausiai tik rekomendacija. Aš.nežinau (ach, taškas nusiskynė) kaip ten pas visus, bet matau tendenciją: jei klientas pats gerai pasiruošęs – vėlavimų beveik nėra. O jei prasideda chaosas su dokumentais arba pakuote – ten jau atsiranda dienos. Tad procentas labai priklauso nuo to, kurioje rinkos dalyje atsidūrei. Kaina dažnai parodo, kiek ten tvarkos.

Ar skundas kaip nors pakeičia, jei siunta vėlavo ne dėl jūsų kaltės?

Force majeure... lietuviškai – force majeure, tiesiog palikim taip. Jei vėlavimas dėl karo, potvynio arba uosto streiko – skundas nepadės. Visi vežėjai turi sutartyse išlygą. Bet jei vėluoja dėl to, kad vežėjas pasiėmė per daug užsakymų ir neišvažiavo – tada skundas gali padėti arba bent grąžinti dalį pinigų. Buvo, kad klientas grasino teismu, o mes radome siuntą savo sandėlyje prie tos sienos, kurią niekas nepastebėjo. Tiesiog neįkrauta. Tai čia jau mūsų bėda, ir skundas buvo teisingas. Bet realiai – aiškiai reikia skirti, ar tai mūsų aplaidumas, ar išorinė situacija. Skųskis tik tada, kai matyti, kad kaltė vežėjo pusėje. Kitaip tik nervus gadinies be reikalo.

Koks blogiausias scenarijus, kokį matei per tuos keturiolika metų?

Blogiausias... ne dėl vertės, o dėl absurdo. Klientas siuntė dokumentus į teismą Londone. Terminas – teismo diena. Mes paleidome laiku, viskas švaru. Bet adresatas persikėlė į kitą biurą, o senasis adresas priklausė kitai įstaigai. Siunta grįžo kaip nerasta. Teismas įvyko be dokumentų. Nuostoliai – milijoninis sandoris. Ne dėl mūsų, ne dėl vežėjo, bet dėl adresato smulkmenos. Ar tai vėlavimas? Techniškai ne, bet pasekmės katastrofiškesnės nei dviejų dienų praleidimas. Po to aš visada klausiu: ar tikrai žinote, kad gavėjas TEN yra? Nes siuntų gabenimas į Angliją per nustatytą terminą be vėlavimų nepadės, jei pristatymo taškas – nebe egzistuoja. Pamoka gyvenimui.

Taigi, jei kažką ir įsiminei iš šito – tai kad terminas priklauso ne nuo vieno parašo sutartyje. Siuntų gabenimas į Angliją per nustatytą terminą be vėlavimų yra komandinis žaidimas: tavo pasiruošimas, vežėjo sąžinė, muitinės nuotaika ir oro prognozė. Aš galiu dirbti savo darbą kuo geriau, bet jei tu atiduosi dėžę be etiketės – jau mūsų abiejų terminas stringa. Tad ruoškis gerai, rinkis atsakingai ir atsimink: geriau paklausti dvigubai, nei aiškintis vėliau. Sėkmės gabenant.