Siuntų gabenimas į Angliją – ar tikrai įmanoma tiksliai nustatytu laiku?

Jau dvidešimt ketvirti metai, kai tempiu dėžes, baldus ir kelis šimtus nervų dėl muitinės. Ir žinai, ko klausia beveik kiekvienas, pirmą kartą skambinantis? „Ar galima tiksliai dienai ar net valandai?“ Aš suprantu – reikia. Persikraustymai į užsienį, dovana draugui Londone, verslo pavyzdžiai. Bet siuntų gabenimas į Angliją tiksliai nustatytu laiku nėra taip paprasta, kaip nusileidimas taksi. Yra keltai, eilės, muitinė, o kartais ir lietus. Tačiau įmanoma. Turiu omeny – tikrai įmanoma. Tiktai reikia suprasti, kaip šitas mechanizmas kvėpuoja, ir ne tikėtis stebuklo už trisdešimt eurų. Paaiškinsiu kaip draugui per alų. Na, be alaus, nes darbo metas.

Pradžiai – ką mes čia vadiname „tiksliai laiku“?

Ar galiu gauti siuntą į Birmingemą tiksliai birželio 12-ąją, antradienį?

Gali. Bet turiu būti atviras – tai kainuos. Jei nori tikslios datos, kalbame apie dedikuotą transportą, kai mašinoje važiuoja tik tavo daiktai. Tuo atveju furgonas keliauja tiesiogiai. Kita vertus, jei renkiesi grupinį krovimą, kai vietą dalijasi keli klientai, tikslą pasieksi, bet garantija bus ne valanda, o dviejų–trijų dienų langas. Būna savaičių, kai keltas stringa, ir net dedikuotas reisas vėluoja dėl eilių uoste. Kartą klientas Birmingeme pyko, kad vairuotojas atvyko 17:30, o ne 16:00. Nurašyk tai kelių darbams ir vienakryptėms gatvėms.

O jei man tiktų tiksliai tarp 8 ir 12 ryto – ar tai dar įmanomesnis?

Tarp 8 ir 12? Žinai, vairuotojai Anglijoje dažniausiai pradeda pristatymus nuo devintos, bet mus pasiekia keltai anksti ryte. Viena vertus, rytinis langas tvarkingesnis negu popietė, nes po pietų Londone kamščiai prasideda kone kasdien. Kita vertus, negalime garantuoti kiekvieno kilometro greičio. Kartais eismas A14 kelyje stovi kaip pelkė. Jei turi darbą ir gali priimti tik ryte, pasakyk iš karto – planuojame maršrutą aplink tave. Bet jei vairuotojas jau išvažiavo iš Folkestone'o, tikslų minutę pataikyti sunku. Vienas žmogus iš Šiaulių dėlto laiškų rašė tris dienas. Suprantu jo pyktį, bet eilės nutinka.

Kiek dienų prieš reikia užsakyti, kad gautume nustatytą datą?

Kuo anksčiau, tuo ramiau. Jei nori birželio vidurio, balandžio gale jau galima žiūrėti. Rimtai. Per vasarą – birželį, liepą, rugpjūtį – mūsų mašinos į Angliją pilnėja per savaitę, kartais greičiau. Jei skambinsi likus dviem dienoms, net jei turėsime vietą, nebūsiu tikras dėl muitinės apdorojimo. Dokumentai turi praeiti, o po Brexit tos sistemos kartais paklimpsta. Aš mėgstu turėti bent savaitės rezervą. Buvo atvejis, kai klijentas (taip, klijentas, ne klientas, nors čia tas pats) skambino pirmadienį, o norėjo pristatymą penktadienį – gavom, bet kaina buvo kitokia negu jis įsivaizdavo. Geriau planuoti.

Kas vyksta kelyje ir kodėl kartais viskas stringa?

Ar tikslus siuntų gabenimas į Angliją tiksliai nustatytu laiku nėra tik pažadas popieriuje?

Kartais – taip, yra tuščias pažadas, ypač jei pardavėjas tiesiog nori parduoti. Buvau liudininkas, kaip viena įmonė žadėjo poryt pristatyti į Mančesterį, nors jie neturėjo laisvos mašinos. Skambindavo: „vairuotojas susirgo“. Melas. Taip dirba blogi žaidėjai. Bet tikras vežėjas pasakys: „tai įmanoma ta dieną, jei dedikuotas reisas, dokumentai tvarkingi ir keltas nevėluoja“. Per dvidešimt metų mačiau sniego audras Prancūzijoje, protestuotojus ant greitkelio, neatidarytus uostus. Kartą Kalais lyjo ir vanduo užliejo liftą kelyje. Vėlavome šešias valandas. Tai nutinka. Svarbu, kad nebūtų melo.

Ką daryti, kai siunta stringa pasienyje – ar galiu ką nors pakeisti?

Praktiškai nieko. Kai siunta stovi muitinėje, ji priklauso institucijoms, o ne mums. Tu gali skambinti kiekvieną dieną, bet jie nedarys greičiau. Po Brexit Anglijos pasienis tapo kiek sudėtingesnis. Turėjau atvejį, kai klientas siuntė medinius baldus be ISPM15 ženklinimo. Sėdėjo Kalais keturias dienas. Aš nežinojau, kad jis supakuos medines kėdes su savadarbiu rėmu. Jei dokumentai netinkami, inspektoriai atidaro. Tai didžiausias tikslaus laiko žudikas. Todėl prieš siuntimą visada pasitikrink, ar turi reikiamas deklaracijas. Kartais net ir tai nepadeda, jei kompiuterinė sistema nulūžta. Taip buvo šių metų kovą.

Koks transportas tiksliau – oro, kelių ar jūros?

Oro yra greitas, bet tik iš Vilniaus oro uosto iki Londono Hitrou. Durys–durys laikas dažnai nukenčia dėl patikrų ir saugumo zonų. Jūros konteineriai pigūs, bet ten savaitės, kartais mėnesiai, nekalbam apie valandas. Kelių transportas – čia yra auksas. Fūra važiuoja tiesiai nuo tavo laiptinės. Pažįstu keltus: per Karlshamną arba per Lenkiją, Vokietiją, Nyderlandus į Doverį. Kelių ekspresinis siuntų gabenimas į Angliją tiksliai nustatytu laiku dažniausiai reiškia mašiną, kuri važiuoja trisdešimt šešias valandas su dviem vairuotojais. Jie keičiasi kas aštuonias valandas. Tai brangu, bet stabiliau. Jei tau rūpi data – rinkis kelius.

Kainos – ar tikslumas tik brangiems?

Kokia kaina jei noriu, kad pristatytų tiksliai birželio 15-ąją?

Nuo aštuonių šimtų iki dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų, priklausomai nuo tūrio. Dviem dėžėms visos fūros nereikia – ieškome dalinio krovio. Tikslia dieną gausi, jei turime mašiną tą savaitę. Kartais randame grįžtamąjį reisą iš Mančesterio tuščiu furgonu – tada data kainuos keturis–penkis šimtus eurų. Dedikuotas reisas Vilnius–Londonas neretai siekia tūkstantį keturis šimtus. Jei tinka langas „birželio 14–16“ – kaina krinta perpus, nes sukomponuojame kelis klientus. Pigiausias siuntų gabenimas į Angliją tiksliai nustatytu laiku neegzistuoja. Arba pigu, arba tikslu. Kartais pasitaiko laimingas sutapimas, bet ant jo statyti neverta.

Ar verta mokėti brangiau dedikuotam reisui, jei siunčiu vertingus daiktus?

Jei viduje yra senelės porcelianas arba tavo darbo kompiuteris – taip. Dedikuotas reisas reiškia, kad tavo daiktai niekada nepersikrauna. Grupiniame krovinyje gali būti keturi skirtingi adresai Londone. Kaskart kraunant ir iškraunant atsiranda rizika. Aš beveik visada rekomenduoju dedikuotą transportą, kai vertė viršija trijų tūkstančių eurų ribą. Ne todėl, kad bandau parduoti brangiau, o todėl, kad žinau, kas nutinka sandėliuose. Kartą Birmingemo centre mačiau, kaip kitas vežėjas numetė dėžę su vestuvių albumu. Gerai, kad nebuvo mano klientas. Nors... ai, jūs supratote. Apsauga nuo durų iki durų kainuoja, bet nervai svarbiau.

Ar yra būdas sumokėti mažiau, bet vis tiek gauti konkrečią savaitę?

Būna. Tai vadinama grįžtamuoju kroviniu. Pavyzdžiui, mes ką tik išvežėme šeimą iš Notingamo į Kauną. Furgonas tuščias važiuoja atgal? Ne, mes nenorime tuščio. Jei sutinki, kad daiktai paimami tą ar aną dieną ir pristatomi į Jorkšyrą maždaug tą savaitę – galime duoti trisdešimt–keturiasdešimt procentų nuolaidą. Aišku, ne visada turime tuščią mašiną Birmingemo apylinkėse. Kartais ji yra Glazge. Bet jei esi lanksti, parašyk. Štai – praėjusį mėnesį klientė iš Panevėžio sutaupė beveik pusę kainos, nes jos siunta grįžo su mūsų vairuotoju iš Liverpulio. Skambink, pasakysiu, ar šiuo metu turime ką nors arti tavęs.

Kodėl vieni skelbia tris šimtus eurų, kiti tūkstantį du šimtus – jei abu „veža į Angliją“?

Trys šimtai – tai dažniausiai vieta fūroje, be jokios datos garantijos. Gali laukti dvi savaites, kol susidarys krovinys. O jei ta „įmonė“ iš viso yra tarpininkas, kuris paskambina man ir klausia, ar turiu vietą? Tuomet ten nėra jokio valdymo. Tūkstantis du šimtai – tai pilnas furgonas tavo daiktams su konkrečia savaitės diena. Aš nesakau, kad pigūs tarptautiniai perkraustymai visada blogi. Kartais tenori – sutaupysi. Bet jei tau rūpi tiksliai nustatytas laikas, niekas nevažiuos iš Lietuvos į Angliją už trisdešimt eurų specialiai tavo daiktams. Nebent meluos, kad važiuos. Tada paskambins ir atšauks. Tokių istorijų girdėjau dešimtis. Būk atsargus.

Dokumentai, muitai ir kitas biurokratinis skausmas

Reikia kokių nors ypatingų popierių siunčiant daiktus į Londoną dabar, po Brexit?

Taip. EORI numeris jei siunti komercinį krovinį. Pridėtinės informacijos deklaracija. Kartais paklausia apie kilmės šalį. Jei siunti asmeninius daiktus, reikia parašyti, kad tai naudoti daiktai, priklausę tau daugiau nei pusę metų. Bet... šiek tiek abejoju dėl naujausių taisyklių, kurios įsigaliojo šių metų pradžioje. Atrodo, jog kai kurios prekės mažesnės vertės atleidžiamos, bet asmeniniai efektai vis tiek keliauja per kitą kanalą. Geriausiai pasitark su muitinės agentu. Aš galiu padėti užpildyti manifestą, bet jei veši elektroniką – gali prireikti atskiro saugumo sertifikato. Neprisimenu tiksliai visų ITAR kategorijų. Čia jau nebe mano kasdienybė.

Ar galiu siųsti maisto produktų – tarkim, mamos šaltibarščių sulčių?

Techniškai – ne. Gyvūninės kilmės produktai, pienas, mėsa, medus – draudžiama komercinėje siuntoje į UK. Bet žmonės vis tiek deda. Buvo atvejis, kai klientas slėpė dešrą dėžėje, ant kurios pieštas besišypsantis šuo. Muitininkai Kalais jau laukė su šunimi. Nejuokinga. Atidaryta dėžė, supakuota atmestinai, o darbai sustojo trims dienoms. Aš suprantu nostalgiją. Bet blogos įmonės tau pasakys „taip, galima“, pasiims pinigus, o tada problema tavo. Siuntų gabenimas į Angliją tiksliai nustatytu laiku su maisto produktais tampa siuntų gabenimu į kontrolę. Nevežk maisto. Rimtai. Verčiau atsiųsk draugui receptą ir džiovintas daržoves. Maždaug taip.

Muitininkas gali atidaryti mano dėžes?

Gali. Ir atidaro. Dažnai daro tai netvarkingai. Mačiau, kaip tikrino antikvarinę lėlę – bijojo, kad viduje paslėpta kas nors draudžiama. Tu supakuoji tvarkingai, o jie išpakuoja kaip skubantys. Nemepyk – toks jų darbas. Teisė tikrinti yra. Blogiausia, kad negražiai supakuoja atgal. Kartą grįžo prakirpta dėžė su stalo įrankiais. Nuostolių neatlygino, nes „muitinės patikra“. Dėl to vertingus daiktus reikia tvirtai pakuoti, o dar geriau – naudoti medines dėžes. Nors ir tada... hm. Jei labai jautru, vešk pats lėktuvu kaip rankinį bagažą. Brangu, bet ramiau. Keleiviams muitininkai retai tiek kvarina galvą.

Ar reikia daryti daiktų sąrašą tiek smulkiai, kad būtų kiekvienas puodelis?

Sąrašas turi būti pakankamai detalus, kad muitininkas suprastų, kas viduje. Nebūtinai „vienas mėlynas puodelis iš Ikeos 2018“. Užtenka – virtuvės reikmenys, 20 vnt., naudoti. Svarbu nurodyti tiksli adresa (ai, adresą) gavėjo Anglijoje. Jei nurodysi tik pašto indeksą, Londone gali rasti keturis skirtingus namus. Kartą klientas nurodė adresą be buto numerio, o sename namelyje buvo dvylika butų. Vairuotojas braukė po vakarą Notingamo priemiestyje kol surado teisingą. Laikas, žinoma, išsibarstė. Turėjome skambinti. Būna. Detalus sąrašas padeda ir mums, ir tau – ypač draudžiantis. Jei rašysi „dėžė su žvėrimis“ – kas tai? Negyvėliai?

Praktika: pakavimas, draudimas ir nemalonūs netikėtumai

Ar pakavimas iš tikrųjų taip svarbus, ar jūs tik bandote parduoti savo medžiagas?

Iš tikrųjų svarbus. Aš ne parduodu kartono dėžių – atvežu jas, jei reikia, bet gali pirkti ir pats. Problemų prasideda, kai žmonės renkasi penkias skirtingas senas bananų dėžes ir klijuoja lipnia juosta, kuri atšoka. Kartą mačiau, kaip klientas supakavo stiklo vazą į vieną sluoksnį laikraščio. Na, supranti. Jei pakuoji pats, mes neatsakome už vidinę žalą – tik transporto žalą, pavyzdžiui, jei apsivertė fūra. Apsivertimų pasitaiko retai. Dažniausiai sudūžta dėl prasto pakavimo. Siuntų gabenimas į Angliją tiksliai nustatytu laiku nepasiekiamas, jei viduje viskas kraiposi kaip maišas ledais. Labiau mėgstu, kai naudojamos dvigubos sieneles turinčios dėžes, o ne sulankstytos dėžės iš turgus.

Jei siunta atkeliavo laiku, bet sugadinta – kas kaltas?

Čia galioja CMR konvencija. Standartinė atsakomybė – 8,33 SDR už kilogramą. Tai maždaug dešimt eurų už kilogramą? Atsiprašau, kursas visai nesenas, tiek žinau – SDR kinta. Jei siunti antikvarinį kilimą sveriantį 5 kg, gausi 50 eurų kompensaciją, nors kilimas vertas dviejų tūkstančių. Todėl sakau – brangiems daiktams reikia pilno draudimo. Kartą pristačiau laiku, bet nedidelės statulėlės koja atšoko. Laikas – puikus, tačiau emocija sugadinta. Vairuotojas nematė, kad dėžėje viduje buvo tuščias tarpas. Mes atlyginome, bet jei nebūtų buvę draudimo... gerai, kad buvo. Rimtai, užrašyk daiktų vertę teisingai. Nes CMR nepadarys tavęs milijonieriumi.

Draudimas kainuos brangiau negu siuntimas – ar aš juokauju?

Juokauji, bet kartais atrodo, kad taip. Jei veži dešimt dėžių su rūbais iš pavasario kolekcijos – pilnai draustis neapsimoka. Bet jei ten tavo vestuvinė suknelė arba kolekciniai komiksai? Tada draudimas kainuoja 1–3 proc. nuo vertės. Kartą vežiau labai brangią gitarą, hm, nebūsiu konkretus dėl modelio. Draudimas kainavo šešiasdešimt eurų. Siuntimas – tris šimtus. Klientas pirmiausia pyko ant kainos, bet po savaitės parašė padėką, nes kelyje per Lenkiją įvyko nedidelis incidentas su lėkšte fūros gale. Gitara buvo sveika. Kartais draudimas atrodo kaip nereikalinga išlaida, kol nelaimingas atsitikimas neatsitinka. Tada atrodo kaip gelbėjimosi ratas.

Ar verta siųsti baldus, ar pigiau nusipirkti naujų Londone?

Kartais nauji pigiau. Rimtai. Jei tai IKEA Billy lentyna – parduok čia. Jei tai rankų darbo ąžuolinė spinta, kurią tavo tėvas darė? Tada vešk. Paskaičiuok: gabenimo kaina plius muitinės formalumai. Nauji baldai Londone pristatomi per savaitę, bet kokybė... na, tu matęs.