Siuntų gabenimas Anglijoje – kaip mes tai darom mikroautobusais jau virš dvidešimt metų

Žinai, kai prieš dvidešimt kelerius metus pradėjom važinėt į Angliją, daug kas galvojo, kam mikroautobusai – juk ten kamionai viešpatauja. Bet va, po tiek laiko galiu pasakyt: siuntų gabenimas Anglijoje mūsų mikroautobusais yra tas dalykas, kuris veikia, kai reikia lankstumo. Anglija nėra tik Londonas ir M1 magistralė. Ten yra begalė mažų gatvių, sodų bendruomenių ir senų daugiabučių, į kuriuos vilkikas net neįsisukus. Mes vežam ne tik siuntinius, bet ir žmonių daiktus, baldus, archyvų dėžes. Kartais klientai paskambina ir sako – julabais, nusipirkom namą Birmingame, reikia per savaitę atgabent daiktus. Tada supranti, kad mikroautobusas čia – ne mažesnė mašina, o pranašumas.

Kainos ir kaip čia viskas suskaičiuojama

Kiek maždaug kainuoja siuntų gabenimas Anglijoje mikroautobusu, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Londoną?

Na, žiūrėk, tiesaus atsakymo čia nėra, bet galiu orientuoti. Vienos kelionės kaina dažnai sukinėjasi tarp 700 ir 1300 eurų, priklauso nuo kiekio. Mes vežam ne paštu – atvažiuojam pas tave, supakuojam jei reikia, ir vežam iki durų. Tik nepamiršk: jeigu esi kažkur Anglijos vidury, o ne Londone, gali ir pigiau išeiti nei iš Londono į Kornvalį, nors atstumas didesnis. Logistika Anglijoje kartais priešinga nei fizika. Šiaip skambink, pasakysiu tiksliau pagal savaitę.

Ar yra koks nors važiuojančio pašto principas, kur dalinuosi mikroautobusu su kitu klientu?

Yra, bet mes tai vadinam bendru kroviniu. Tu turi keturias dėžes, kitas kažkur Kaune turi spintą – mes suimam abu ir vežam. Sumažina kainą gal kokiais 30-40 procentais. Bet čia svarbu suprasti, kad mikroautobusas nėra baubas – vietos nėra begalybė. Kartais klientai paskambina paskutinę minutę, o jau iš vakaro buvom sutarę, kad laisvų vietų likę tik už kampo. Tada tenka laukti kitos savaitės. O jei turiu tuščią reisą atgal – čia apskritai gali prigauti super kainą. Atsitiktinumas, bet pasitaiko.

Ar reikia mokėti už muitus ar kokius kitus mokesčius siuntoms į Angliją?

Čia tas dalykas, kurio nekenčiu aiškinti, nes po Brexito viskas apsunkėjo. Jeigu vežam tavo asmeninius daiktus, dažniausiai muitų nėra, jei esi gyvenęs Lietuvoje ir kraustaisi. Bet jei vežam prekes pardavimui – tada muitai jau tavo galvos skausmas. Mes vežam, o ne darom muitinės tarpininko darbą, tiesa? Nors kartais padedam užpildyti CN22 ar ką panašaus. (Bet palaukit, ten CN22 gal nebeveikia, reikia kitos formos – nežinau tiksliai dabartinio formato, teks pasitikslinti). Anglijos muitininkai kartais painiojasi patys, tai ką jau kalbėti apie mus.

Ar apmokėjimas vyksta tik grynaisiais, ar galiu pavedimu?

Senuosius laikus, kai viskas būdavo grynaisiais prie degalinės, jau prisimenu su šypsena. Dabar dažniausiai pavedimas prieš kelionę arba pusę prieš, pusę pristačius. Yra buvęs atvejis, kai klientas Londone pasakė – oi, einu į bankomatą, o ten jis neveikė. Stovėjom prie jo namų Nortvude, aš jau galvojau, teks daiktus parvežti atgal. Bet radom kitą bankomatą už mylios. Tai jei gali – mokėk prieš tai, bus ramiau visiems. Yra buvę ir tokių, kurie bando mokėti išsimokėtinai per du mėnesius. Ne, draugeli, mikroautobusas ne lizingo bendrovė.

Procesas – kaip viskas vyksta nuo tavo durų iki Anglijos

Tai ką, man paskambinus jūs atvažiuojat tą pačią dieną?

O Dieve, ne. Tą pačią dieną mes galim atvažiuoti tik jei esi Berlyne, o ne Vilniuje, ir aš ten taip šiaip pro šalį važiuoju. Realiai siuntų gabenimas Anglijoje mūsų mikroautobusaisplanuojamas savaitės, o kartais dviejų bėgyje. Yra turas suplanuotas, sustojimai Alytuje, Kaune, reikia sutalpinti. Bet jei tikrai degina – padarom ekspresą. Tada kaina kyla, aišku, nes stabtelėsim vien tik dėl tavęs. Kartais žmonės paskambina penktadienį ir sako, kad sekmadienį reikia Braitone. Na, bandau padėt, bet nepžadu stebuklų. Geriau skambink prieš savaitę.

O kaip man daiktus paruošti – ar turiu pats supakuoti ar jūs padarot?

Mes galim atvažiuoti ir supakuoti, bet tai ne automatiškai įskaičiuota. Jeigu tai paprastos siuntos – dėžėse, apkarpytos – mes tiesiog kraunam. Jeigu reikia sukinėti antikvarinius veidrodžius ar stiklą, geriau leisk mums tai padaryti. Mes turim antklodes, diržus, kartoną. Buvo užsakovas Panevėžyje, kuris viską supakavo į maišus po tris daiktus. Nu atvažiavom, žiūrim – lagaminas trupasi. Jei pats supakuoji blogai, atsakomybė tavo. O jei mes – tada jau ieškom sprendimų kelyje. Šiaip rekomenduoju: stiklas į dėžes, drabužiai į maišus, dokumentai – prie savęs.

Ar atvažiuosite tiksliai tuo laiku, kurį sutarsim, ar vėl taip bus "maždaug tarp devynių ir šešiolikos"?

Aha, čia skaudus klausimas. Anglijoje užsikimšę keliai kaip niekur. M1, M25 – ten spūstys nenuspėjamos. Mes duodam intervalą, nes ne Dievas, kad žinočiau, kaip šiandien suksis eismas prie Birmingamo. Paprastai intervalas 2-3 valandos. Kartais pataikom minutę į minutę. Buvo atvejis – klientas Kembrike laukė, o mes strigom avarijoje prie Milton Keinsą. Skambinau, sakau – vėluosim dvi valandas. Jis suprato, bet buvo supykęs. O ką padarysi? Mes rašom SMS, skambinam. Jei nori tikslaus laiko – reikia naktinio reiso, o tai brangiau.

Kas bus kai atvyksit į Angliją – paskambinsit prieš duris ar tiesiog iškratysit daiktus ant šaligatvio?

Oi, girdėjau apie tokius vežėjus, kurie pastato daiktus ant šaligatvio ir ačiū, buvau malonu. Mes taip nedirbam. Atvažiuojam, paskambinam prieš 30 minučių, pažiūrim, ar gali priimti, ar reikia padėt nešti į antrą aukštą. (Kartais ten Anglijoje tie laiptai tokie spiraliniai – juodaodis vaikinas iš Manchestery kartą sakė, kad lengviau į Everesto papėdę nueiti.) Nešam iki buto viduje, jei sutarta. Bet jeigu pastatas be lifto ir aštuntas aukštas – pasikalbam atskirai, nes mano nugara jau ne dvidešimtmetės.

Ar man reikia patiems padėti krautis, ar pakankamai vairuotojų atvažiuoja?

Mes vežam mikroautobusais, tai dažniausiai atvažiuoju aš vienas arba su kolega. Jei krovinys didelis – du vyrukai. Bet jei esi vyras pats ir matai, kad mes velkam stalą – neatstok šalia su telefonu rankoj, padėk. Tai neprašymas, tai... žmogiškumas. Yra buvęs keistas atvejis: moteris atidarė duris, pasodino mus prie arbatos, o pati nė piršto nepajudino. Kolega po to pyko, bet aš sakau – gal jos stuburas silpnas. Bet realiai – jei galim, padedam, bet jei sunku – tikimės pagalbos. Nėra taisyklės, yra gyvenimas.

Keliai, laikas ir nesklandumai – apie tai niekas nekalba, bet reikia

Ar tikrai mikroautobusu Angliją pasieks greičiau nei dideliu vilkiku?

Teoriškai taip, nes mes nereikalingi tiek prevencinių apžiūrų, galim lėkti 90 mylių per valandą (svarbu neviršyt – ten kameros kas šimtą metrų), ir nereikia specialių poilsio zonų taip stipriai kaip vilkikui. Bet praktiškai skirtumas ne visada toks jau didelis. Vilkikas iš Doverio į Škotiją lėks per naktį be problemų. Mes stabtelim dažniau. Pranašumas mūsų – manevringumas Londone ar Oksforde. Ten vilkikas strigtų kvartale, o mes dar apsisukam ir įvažiuojam po arka į kiemą. Šiaip geriau pagalvok ne apie greitį, o apie tai, ar pristatys ten, kur reikia.

Kiek laiko iš viso trunka kelionė iš Lietuvos iki Londono mikroautobusu?

Iš Lietuvos sienos – apie 22-26 valandos realaus vairavimo. O čia dar plius keltas, plius pasienis. Iš Kalverijos iki Doverio keltas – maždaug pusantros valandos arba kelios, priklauso nuo maršruto. Realiai durys-durys gaunasi 2-3 dienos. Kartais greičiau, jei ekspresas. Kartais ilgiau, jei imam daugiau krovinių pakeliui. Buvo reisas, kai paėmėm kėdę iš Gdansko, tada važiavom pro Berlyną paimt dviračio – Londoną pasiekėm ketvirtą dieną. Klientas pyko, bet mes iš anksto sakėm – lėtas turas. Jis tikėjais stebuklo.

Ar dažnai per Eurotunelį važiuojat, ar visada keltu?

Dauguma mūsiškių renkasi keltą. Kodėl? Nes per Eurotunelį kartais... nu, tiesiog kainuoja brangiau mikroautobusui, o ir mes dažnai turim tokių siuntų, kurios... na, šiaip normalios, bet gali kilti klausimų. Ne, ne kontrabanda. Tiesiog augalai, alkoholis – tokie dalykai. Tunelyje patikra kitokia. Nors kartais važiuojam ir tuneliu, jei skuba. Bet aš asmeniškai mieliau pasivartau kelyje pusantros valandos ir atsigeriu kavos, o ne laukiu po žeme 35 minutes. Gal nuo to laiko, kai žiūrėjau tuos filmus... Atleisk, nuskriejo mintis.

Kas būna jei sugeda mašina kelyje?

Tai gyvenimas. Dvidesimt metų – ne viskas auksas. Buvo, kad kažkur Belgijoje užsiliepsnojo stabdžių magnetukas, stovėjom 6 valandas. Bet mes turim draudimą pagalbą visoje Europoje. Dažniausiai meistras atvažiuoja per 1-2 valandas. Jei gedimas rimtas – keliam krovinį į antrą mūsų mikroautobusą, kuris galbūt kažkur netoliese. O jei to nėra – lauki kelias dienas. Klientams kompensuojam arba duodam nuolaidą kitam reisui. Kartais tiesiog nenusiseka. Ačiū Dievui, kad mikroautobusai paprastesni už vilkikus, gedimų mažiau. Bet jei variklis šodra – jis šodra ir taškas.

Ar esate kada nors laiku nepristatę siuntų?

Žinok, būsiu atviras: taip. Ne dėl to, kad sąmoningai apgaudinėjam, o dėl to, kad... žinai kaip būna. Buvo žiema, snigo ant M20 magistralės, 12 valandų stovėjom. Klientas Bristolyje laukė sofos. Pristatėm dviem dienom vėliau. Kitas kartas – klientas davė blogą adresą, rašė "Stratford", o ten jų Anglijoje keli. Tai aš nuvažiavau į neteisingą Stratfordą, į rytus nuo Londono, o turėjau į šiaurės rytus. Iš pradžių galvojau – klientas kvailas, paskui pats supratau, kad nepatikslinau pašto kodo. Tai dalinai mano kaltė.

Kas vežasi, kas ne – daiktai ir ribos

Ar galima per jūsų mikroautobusą vežtis augalus, pavyzdžiui, gėlę ar mažą medelį?

Gali, bet aš abejoju, ar verta. Anglijos pasienyje augalų kontrolė griežta. Jeigu tai kambarinė gėlė supakuota – dažniausiai praleidžia. Bet jei veši kažkokį didelį vazoną su žemėm – gali uždaryti. Mes vežėm kartą palmą iš Vilniaus į Redingą, savininkas sakė – labai brangu, tik neišmeskit. Atvežėm, bet pasienyje pažiūrėjo ilgai. Neklausiau, ar leido dėl dokumentų ar dėl to, kad vairuotojas atrodė kaip žmogus, suprantantis augalus. Better safe than sorry – geriau nešėk daug žemės, o jei gėlė – devynios dešimtys kartų niekas nepeša. O jei peša – ne mano galva.

Ar imat vežti dviračius, ir ar jie saugūs būna kelyje?

Dviračiai – vieni dažniausių daiktų, kuriuos gabename į Angliją. Pavežam gal šimtus per metus. Svarbu, kad nebūtų prileidę oro, nes kitaip jie trankosi. Mes turim specialius laikiklius viduje, bet jei turi prabangų dviratį už kelis tūkstančius – geriau jį dar ir supakuok į dėžę. Kartais klientai palieka padangas prisipūtus – bad idea, nes temperatūros kaita ir slėgis... Nu, trumpai tariant, gali sprogti. Dar turėk omeny, kad jei tai elektrinis dviratis su ličio baterija, reikia specifinės ženklinimo. Kai kurie kurjeriai to nepriima, bet mes priimam, tik perspėjam iš anksto.

O ledai šaldytuve – vešit? Turiu mažą šaldymo dėžę.

Ledai? Draugeli, mes vežam mikroautobusais, ne šaldytuvo vilkuku. Kelionė trunka kelias dienas. Kol pasieks Angliją, iš to ledo bus sriuba. Jei turi maistą šaldytuve – išdalink kaimynams, o Anglijoje nusipirk naujų. Buvo viena ponia, norėjo vežtis kibiną į Derbį dukteriai. Sutikau, bet perspėjau – valgys jau šiltą. Ji pasakė – gerai, svarbu kad mamos gamintą. Nu ką aš žinau, mamos meilė svarbiau už higieną. Bet šiaip mes nevežam neštų produktų. Tai ne perkraustymų dalis, tai tiesiog... nepraktiška.

Baldai – ar imat surinktus, ar tik išardytus?

Abu variantus vežam, bet surinkti baldai užima beprotiškai daug vietos. Mikroautobuso salė nėra begalinė. Jeigu sofos neirši – vietos piktnaudžiauji. Buvo atvejis, kai klientas norėjo vežtis tris surinktas spintas, du surinktus stalus ir dar šaldytuvą. Aš pasižiūrėjau į tą mūsų Opel Movano salę ir pagalvojau – arba jis kažką išmeta, arba imam du reisus. Pasirinko išmesti lentyną. Šiaip rekomenduoju išardyti. Atsuktuvas, pusvalandis darbo – sutaupysi šimtą eurų, nes viskas tilps viena mašina. Anglijoje baldai dažnai netelpa į naujuosius butus taip pat, kaip senajame, tai ardymas išvis geras sumanymas.

Anglijos specifika – vietos, kurias privalai žinoti gabenant siuntas

Ar vairuotojai moka bendrauti angliškai, jei reikia ką nors suderinti pas klientą?

Aš pats ne tobulai kalbu, bet dvidešimt metų praktikos – susišnekam. Mano kolega dar prasčiau, bet jis turi tokį charizmotišką gestų rinkinį, kad anglai dažnai juokiasi ir padeda. Kartais paskambinu aš pats klientui Anglijoje, sutarimą pasidariau. Realiai nėra taip, kad tau pristatys kažkoks biurokratas. Mes tiesiog vežėjai. Bet jei reikia skambinti whatsappu – rašom žinutes, anglų kalba aišku. Kartais klientai lietuviai Anglijoje patys pasako – "atvažiuokit į E3 pašto kodą, aš jumis pasitiksiu." Tada ženklų nereikia.

Ar sunku pristatyti siuntas į vidurio Angliją, pavyzdžiui, į Birminghamą, kai visi važiuoja į Londoną?

Londonas – kaip magnetas, bet Birmingamas, Leičesteris, Notingamas – ten irgi daug lietuvių. Mums netgi patinka važiuoti ne į Londoną, nes parkavimas ten baisus, o vidurio Anglijoje ramiau. Tik reikia skaičiuoti, kad tiesioginis reisas į Birmingamą be sustojimų Londone nėra toks jau dažnas. Mes dažnai surenkam krovinį, važiuojam pro Londono apylanką (M25 – vengiam kaip velnio, bet kartais tenka) ir tik tada į viršų. Tai jei esi Birmingame – gali tekti palaukti, kol surinksim pakankamai siuntų šiaurės kryptimi. O jei skuba – vežam atskirai, bet kaina kita.

Kokie papročiai Anglijoje dėl pristatymo laiko – ten tikrai viskas labai tikslu?

Anglai mėgsta planus, bet realybė tokia pati kaip visur. Sutartas laikas – gerai, bet jei vairuotojas su mikroautobusu stringa M1 ties Lutono oro uostu – nieko nepadarysi. Ai, BET – yra skirtumas: anglai labiau vertina perspėjimą. Jei paskambinsi prieš valandą ir pasakysi, kad vėluos – daugelis supras. Jei nepaskambinsi ir tiesiog nepasirodysi – nebeskambins antrą kartą, o parašys blogą atsiliepimą Facebooke. Tai mes mokom kolegas: net jei vėluoji valandą, paskambink. Anglijoje komunikacija svarbesnė nei Vokietijoje, jei gali taip palyginti.

Ar Anglijoje reikia kokių specialių leidimų parkuotis mikroautobusui prie kliento namų?

Aha, čia toks dalykas, apie kurį daugelis nepagalvoja. Londone ir aplink gyvenvietes su sodais – gatvės siauros. Jeigu sustojam didele sprintere prie namo Anglijos priemiestyje, dažnai reikia leidimo arba bent jau žmonių perspėjimo. Kartais gretimas kaimynas iškviečia policiją, kad užblokavom kelią. Ne, baudžių nieko neduoda, bet paklausia – o jūs kas, removals company? Tai sakom – taip. Kartais reikia leidimo iš borough (nežinau kaip tai lietuviškai – gal savivaldybės kvartalo?), bet mes dažnai tiesiog paspaudžiam avarinę ir greitai kraunam. Kameros Londone – blogas žodis. Gerai žinoti apie parkavimo taisykles, nes baudos ten didelės.

Klausimai prieš pakvailinant – apie mus ir saugumą

Kodėl turėčiau rinktis jus, o ne kokią kitą anglišką firmą, kuri turi didžiulį vilkikų parką?

Oho, tiesiai šviesiai. Gerai, štai ką pasakysiu: didelės firmos turi vilkikus, bet jie dažnai perdažo krovinį tarp sandėlių tris kartus, kol pasiekia tave. Mes imam iš tavo namų ir vežam tiesiai. Anglijoje tos didžiosios removal companies kartais samdo subrangovus, o subrangovai samdo mus. Tai kodėl nepasirinkus tiesiogiai? Be to, lietuviškas bendravimas – tu žinai, kad gali paskambinti man vakare ir paklausti "o kur mano dėžė?", o ne rašyti į kokį support centrą Mumbajuje. Bet jei turi mega krovinį – dešimt tonų – mums reikės pagalvoti. Aišku gali rinktis ir vilkiką. Kiekvienam savo.

Ar jūsų mikroautobusai apdrausti, jei su mano daiktais kas nors nutiktų?

Taip, CMR draudimas yra. Tai tarptautinis krovinio draudimas. Bet čia svarbu: jei pats supakavai dėžę ir viduje laikraštis skiautėmis, o ten porcelianas – draudimas gali nemokėti, nes tai pakavimo brokas. Jei mes pakavom – tada mūsų atsakomybė. Vertė turi būti deklaruota. Kartais klientai sako – vežk, ten nieko vertingo, o ten yra senas dailininko paveikslas. Turiu galvoje, jei vertinga – pasakyk. Nes jei nepraneši, draudimas apmoka standartinius eurus už kilogramą. Tai būna apie 8 eurai už kg. Sąžiningai įvertink realiai.

Kaip aš galiu būti tikras, kad mano daiktai nepasimes tarp kitų siuntų?

Tikras negali būti šimtu procentu – gyvenimas yra gyvenimas. Bet mes žymim kiekvieną dėžę, turim sąrašus, fotografuojam prieš pakraudami. Jei vežam bendrą krovinį – daiktai fiziškai atskirti diržais. Niekada nedėjau sofos ant tavo dėžių – jei kažkur kitas reisas, ten sofos. Buvo atvejis, kai klientė prarado dėžę su batais. Paieškojom – radom po mūsų sandėlio lentyna Kaune. Turbūt iškrito kraunant. Atsiprašėm, atvežėm sekančiu reisu. Kartais pasitaiko. Bet jei renkiesi pirma kaina pasiūliusį vežėją be adresų žymėjimo – rizikuoji pats.

Ar po pristatymo Anglijoje atsiras kažkokių slapų mokesčių, apie kuriuos nepasakot?

Dievuliau, kaip aš tokių įmonių nemėgstu. Yra tokių "profesionalų", kurie Londone pasako – viskas įskaičiuota, o paskui reikalauja 200 svarų už "laipinimą" į trečią aukštą. Mes taip nedirbam. Kaina, kurią pasakau telefonu (jei nieko nepasikeitė maršrute) – galutinė. Bet tu turi pasirūpinti savo muitais, jei prekės. Ir jei Anglijoje reikia mokėti už parkavimą prie tavo namo – tą sumokėk tu, nes aš nežinau, kur tu gyveni. Bet jei vairuotojas paklausia pinigų už tai, kad atidarė dėžę – skambink man asmeniškai, aš su juo pasikalbėsiu. Nemėgstu šito reikalo, bet taip būna.

Jei aš pats važiuoju į Angliją, ar galiu kartu ir su jumis prisidėti prie kuro?

Negali kartu važiuoti kaip keleivis – mūsų mikroautobusai veža krovinius, ne keleivius, o vairuotojai dirba, ne turą veda. Kuro prisidėti? Ne, taip nesame darę ir nedarysim. Tai komercinis pervežimas, ne carpooling. Bet jei turi pusbrolį, kuris irgi turi siuntą – tai taip, galim paimti iš jo. Jei nori sutaupyti kelionei – geriau pasiimk lėktuvo bilietą, o daiktus palik mums. Buvo toks jaunuolis, norėjo stovėti salone ant dėžių iki Londono. Sakiau – ne, brolau, jei papuls policija arba incidentas – man galas. Jis suprato. Yra taisyklių, jų reikia laikytis.

Išvada

Siuntų gabenimas Anglijoje mūsų mikroautobusais – tai ne raketų mokslas, bet reikalauja patirties, kurios mes sukaupėm per dvidešimt metų. Ne viskas visada tobula, kartais vėluojam arba nesklandumų pasitaiko, bet visada stengiamės vežti taip, lyg tai būtų mūsų paties daiktai. Jei galvojate apie krovinių pervežimą į Angliją ir norite tikro žmogaus, kuris atsakys tiesiai šviesiai – paskambinkit. Geriau pasikalbėti penkias minutes, nei vėliau gailėtis, kad pasirinkai tuos, kurie paliks daiktus ant šaligatvio.