Siuntos artimiesiems į Angliją – mikroautobusų gabenimas

Žinai, per dvidešimt keturis metus, kai vežioju daiktus į Angliją mikroautobusiais (tada dar būdavo senieji Ford Transitai, kurie dundėdavo pro Lenkiją kaip tankai), mačiau visko. Siuntos artimiesiems į Angliją – mikroautobusų gabenimas nėra tik verslas. Tai ryšys tarp Lietuvos kaimo ir Londono rūsio. Kartais mama prašo atsiųst šaldytuvą, o kartais – trisdešimt kilogramų raugintų agurkų. Būna dienų, kai galvoji, kad klientas perka saują žemės, o pasirodo – senelio kapo priežiūrai reikalingos granito plokštės. Viskas, ką tau reikia žinoti, yra čia. Klausyk, ne viskas idealu, bet taip jau yra gyvenime.

Ką galima prašyti atvežti

Ar galiu nusiųst mamai šaldytuvą, ar tik mažesnius daiktus?

Aišku, kad gali. Mikroautobusų gabenimas skirtas būtent tokiai įvairovei. Būna, kad vežame ir šaldytuvus, ir skalbimo mašinas, ir dvivietes sofas. Aišku, jei siunti kartu su kitais klientais – dalini mikroautobusą – tada reikia žiūrėti, ar yra vietos. Kartais vairuotojas atsuks šaldytuvą ant šono, kad sutalpintų priešais kažkieno dviratį. Tai normalu. Tik sakyk iš anksto. Buvęs atvejis – vežėm šaldytuvą, o jame dar ledai buvo (tiksliau, jau nebe ledai, o vanduo atitirpęs). Geriau iškrauk prieš tai.

Kas bus su tais džemais be etikečių – juk močiutės virti?

Po Brexito muitinė pasikeitė ir maistas tikrinamas griežčiau. Mūsų praktikoje uogienės dažnai keliauja be problemų, jei tinkamai supakuotos ir nėra didelių kiekių. Kartais muitininkas atidaro dėžę, uosto ir paleidžia. Bet yra buvę, kad dešimt stiklainių atsidūrė tikrinimo patalpoje ties Calais. Nežinau tiksliai, ar dabar dar leidžia be etikečių, bet aš asmeniškai siūlyčiau pridėti lapelį su sudėtimi. Tada lengviau praeiti ir nervų mažiau. Jei uždėsi „močiutės rankų darbas“, muitininkas tik kilstels antakį.

Ar galima gabent ir statybinę techniką, pvz., medžioklei skirtą dalyką?

Klausiu atvirkščiai – koks dydis? Jei telpa ir neužima visos vietos, dažniausiai galima. Buvę, kad vežėme medžiotojo palapines, dėklus ginklams (su dokumentais), o kartą net bokštelio dalis į West Midlands. Tik ne degios medžiagos. Metalinius įrankius gerai suriški – vienas vairuotojas pasakojo, kad posūkyje į Doverį krovinys apsivertė ir grąžtai išsimėtė. Tada valė pusdienį. Realybė tokia.

O jei tėtis prašo keturių padangų ir aš nežinau, ar tilps?

Tilps. Keturios padangos – standartinis krovinys, vežame nuolat, ypač rudenį. Tinka prie sienos, viršuje dar dėžes užmesti. Tik tegu būna švarios. Kartais atneša purvinas, vidus atrodo kaip po ralio. Vairuotojas pyksta. Praėjusiais metais klientas pasiuntė padangas su žemės grumstais – valė dvi valandas. Siuntimas artimiesiems nereiškia, kad gali nepastebėti tokių dalykų. Juk į svečius važiuoji – bent jau grindis nusivalyk.

Kaip viskas vyksta praktiškai

Kaip užsakau mikroautobusą – skambinu ar rašau žinutę?

Paprastai abu variantai veikia. Aš asmeniškai mieliau gaunu žinutę, nes skambučių metu dažnai važiuoju pasieniu ir ryšys prapulta. Parašyk: „Labas, reikia siųst tėvams į Peterborough daiktus, maždaug penkios dėžės“. Tada deriname datą. Kartais savaitę turime tris laisvus mikroautobusus, kitą – nė vieno. Negaliu žadėt konkrečios dienos, jei užkrauti jau du maršrutai. Geriausia rašyti bent prieš savaitę. Nors būna ir taip – paskambini penktadienį, o mes patikrinam, ar kas nepasišalino iš sąrašo, ir įkišame tave.

Ar reikia patiems krautis daiktus, ar vairuotojas padeda?

Tai priklauso nuo sutarties. Kai kurie vaikinai padeda, ypač jei krovinys sunkus ir moteris viena bando tempti skalbimo mašiną – nejaugi žiūrėsi. Bet oficialiai durų slenkstis reiškia, kad nešimas iki mašinos yra tavo reikalas. Jei reikia nėšt iš penkto aukšto be lifto – susitark dėl pagalbos prieš tai. Buvęs atvejis Birmingham centre – klientas gyveno aštuntam aukšte be lifto su sofa-lova. Vairuotojas padėjo, bet po to važiavo kaip numuštas. Už aukštus kartais paprašo papildomai, kartais – ne, priklauso nuo nuotaikos.

Kiek dienų daiktai keliauja iki Mancesterio, jei važiuoja iš Klaipėdos?

Iš Klaipėdos maršrutas eina per Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją, Olandiją, tada keltas ar tunelis. Dažniausiai trunka tris–keturias dienas. Jei pilnai užkrautas – važiuojama atsargiau. Kartais vėjas ties Nyderlandais pakelia bangas ir kelias pailgėja. Realiai į Mancesterį – trečią, ketvirtą dieną. Būna greičiau, jei pasiseka uostai. Bet nežadėk tėčio gimtadieniui, kad spės, jei siunti antradienį, o šventė ketvirtadienį. Nusiveš, bet gal ne tą dieną (o gal penktadienį).

Ar vairuotojas paskambina likus valandai, ar tiesiog stovi prie durų?

Ne, prie durų nestovi. Mes ne pica. Paprastai skambina bent pusvalandį prieš, o kai kurie – kai tik išvažiuoja iš uosto. Jei gavėjas Anglijos kaime, ryšys silpnas ir žinutės neatkeliauja. Geriausia turėtų kitą kontaktą – kaimyną ar giminaitį. Kartais vairuotojas atvažiuoja, o namuose nieko nėra. Tada jis laukia, rūko, žiūri į debesis ir skambina man: „Ką daryt?“ Tai ne tik tavo laikas, bet ir jo. Nors Anglijos kaime laukti kartais net malonu – tyla, žolė, visai kitaip nei Londone.

Kokia tvarka kraunama, jei aš paskutinis prieš kelionę prisijungęs klientas?

Kraunama pagal maršruto logiką, ne pagal tai, kas paskutinis užsakė. Jei tėvai gyvena netoli Londono ir esi pirmas pakeliui – daiktai bus bagažinėj prie durų. Jei paskutinis taške – bus gilyn, po visais kitais. Reiškia, kad jei reikia greitai iškrauti, tenka traukti svetimus daiktus. Buvę, kad klientas Volvės... na, Wolverhampton (kaip visada supainioju tą kirčį), o jo daiktai buvo pirmi pakrauti. Atvežėme paskutinį. Jis piktas. Suprantu. Bet čia kaip autobuse – kas paskutinis įlipa, sėdi prie vairuotojo, logika panaši.

Kainos ir apmokėjimas – čia visada klausimų daugiausia

Kiek maždaug kainuoja siuntos artimiesiems į Angliją mikroautobusu?

Pigiau nei individualus vilkikas, brangiau nei paštas. Standartinė kaina už kubinį metrą arba pusę mikroautobuso – nuo šimto iki dviejų šimtų svarų, priklausomai nuo sezono. Šventiniu metu viskas brangsta. Kartais žmonės lygina su „Ryanair“ – ten rankinis bagažas, o čia sofa. Už tris šimtus kilogramų daiktų į Bristolę gali sumokėt apie 180–220 eurų. Geriau atsiųsk nuotrauką, aš suskaičiuosiu. Kiekvienas krovinys kitoks, ir gabenimas mikroautobusiuku nėra kaip taksi su skaitikliu.

Ar mokėti reikia prieš kelionę ar galima gavus daiktus?

Dažniausiai dalis avanso prieš – kad užsitikrintum vietą, o likutis gavus. Jei senas klientas – galima ir be avanso, pasitikėjimo reikalas. Bet jei pirmas kartas – trisdešimt procentų. Būna, kad žmonės atsiskaito grynaisiais prie durų, Anglijos svarais (nors eurais geriau, bet jei jau taip). Aš pats renkuosi pavedimą. Buvo pervežimas į Angliją, kai klientas pažadėjo pervesti po savaitės, o aš pamiršau priminti. Po trijų mėnesių jis vis dar „prisiminsiu rytoj“. Avansas saugo nuo keistų situacijų.

O jei daiktų labai mažai – gal tada puse kainos, kaip autobuse?

Ne, ne pusė. Nes mikroautobusas važiuoją vis tiek. Nesvarbu, ar vežu penkias dėžes, ar pilną buitinę techniką – kuras tas pats, vairuotojo dienos tas pat, keltas tas pats. Dalinimas kainos vyksta tik tada, kai keli klientai dalinasi mikroautobusą. Jei esi vienas su viena kėde – apmoki vietą, bet mašinos minimumas vis tiek yra. Kartais jaunimas siunčia vieną lagaminą ir galvoja, kad kainuos dešimt eurų. Deja. Net neatpiginu. Jei nori pigiai – siųsk paštu. Mikroautobusas yra tam, kai reikia pervežti žmogiškai.

Kodėl vieni vežėjai prašo trigubai daugiau už tą patį maršrutą?

Rinka pilna ne visai sąžiningų veikėjų. Kai kurie pasiima tavo krovą, suverčia į tris mašinas ir ima kaip už kruizą. Kituri turi naujesnį parką ir draudimus. O treti – nesąžiningi ir tiek. Aš mačiau, kaip iš ten, kauno apylinkių (nepyk, kad netašyta, rašau skubėdamas), vaikinas imdavo po 800 eurų už dėžę į Londoną, nes „viskas įskaičiuota“. Realiai – nieko nebuvo įskaičiuota. Geriausia palyginti tris pasiūlymus. Jei vienas per daug skiriasi – klausk kodėl. Jei kodžia – bėk.

Kai kas nepasiseka – apie tai irgi verta žinoti

Ką daryti, jei vairuotojas pavėlavo dviem dienom, o mama jau laukė?

Nepyk asmeniškai. Čia transportas, ne chirurgija. Pavėlavimai būna dėl oro, keltų, gedimų ar muitinės eilių. Prisimenu atvejį prieš trejus metus – mums Olandijoje sugedo sankaba. Teisės pasikeitė dvi dienos. Klientas buvo supykęs, bet ką kita gali padaryti? Jei turi neatidėliotiną datą – sakyk iš anksto, tada planuojam ankstesnį išvykimą. Bet jei jau įvyko – rašyk, skambink, paaiškinsim. Neišeina visada kaip laikrodis. Kartais ir laikrodžiai vėluoja.

Ar buvę, kad daiktai atkeliauja sulūžę, pvz., stikliniai indai?

Taip. Būna. Ir nereikia apsimetinėt. Praėjusią žiemą klientas atsiuntė dėžę su porcelianu. Supakavo į laikraščius. Dėl kelių šimtų kilometrų drebėjimo viskas suskilus. Ne piktybinis sugadinimas – gamtos dėsniai. Jei siunti stiklą, naudok burbulinę plėvelę, dėžutės viduje neturi likti tuščių ertmių. Mes apdraudžiam, bet draudimas netaikomas blogam pakavimui. Kartais žmonės pyksta ant mūsų, bet protingai pagalvok – jei aš supakuosiu puodelį į kojinę ir mesiu ant palovės, kas bus? Teisingai.

Kaip atpažinti patikimą gabenimo įmonę, jei internete visi gražūs?

Visko nepasakysi iš svetainės. Per tiek metų galiu patarti – paklausk nuotraukos mašinos. Ne logotipo – mašinos. Jei rodo gražų Mercedesą, bet tavo krovinį ims paslėptas C klasės senolis – pamatyk skirtumą. Paklausk licencijų. Paklausk, ar gali paskambinti buvusiam klientui. Realios įmonės duoda kontaktus. O jei tik gražus Facebook skelbimas su „super akcija, vežam viską, be mokesčių“ – spruk. Buvę, kad žmonės atidavė daiktus, o įmonė kaip vaiduoklis – puslapis dingo, numeris nebeveikia. Tada belenkaip.

Kodėl kartais mikroautobusą pasienyje sulaiko ilgam?

Muitinė. Ypač jei krovinys maišytas – septynių skirtingų žmonių daiktai, o sąrašas neaiškus. Vairuotojai turi CMR, bet jei kažkas nežymėta arba prasmuggliuota, tikrinimas trunka valandas. Prisimenu, sulaikė ties Doveriu dėl kažkokių vitaminų buteliuose. Atrodė kaip farmacija. Kol išsiaiškino, kad tai obuolių actas blogai supakuotas – praleido naktį pasienyje. Klientai nelaimingi, vairuotojas irgi. Bet taisyklės yra taisyklės. Geriau deklaruot sąžiningai.

Ar yra buvę, kad vežėjas tiesiog pasiima daiktus ir dingsta?

Deja, taip. Ne su mumis, bet rinkoje taip vyksta. Ypač kai jaunas žmogus per FB susiranda „vežėją“ su kaina du kartus mažesne. Tas atvažiuoja pikapu, pasiima sofą, du lagaminus ir niekada nebeatsiliepia. Policija dažnai nieko negali, nes civilinis ginčas. Aš tai vadinu juodais autobusiukais. Jie atsiranda prieš Kalėdus, surenka daiktus, parduoda juos turguje JK ir dingsta. Tada pavasarį kitas vardas, kitas puslapis. Nebūk naivus. Jei kaina per gera, kad būtų tiesa – ji greičiausiai ir nėra tiesa.

Pasiruošimas, kad nereikėtų gailėtis

Kaip supakuoti, kad sofa atkeliautų neįbrėžta?

Supakuok kaip į karą. Mašina stabdo, suka, duobės Lenkijoje dar negydytos. Sofos kampams – kartonas, vata. Stiklą – atskirai, burbulinė plėvelė, jokio kontakto su metalu. Baldus apklok antklodėmis. Mikroautobusų gabenimas nėra sterilus – kiti kroviniai braižys tavo daiktus, jei neapsaugosi. Geriau permokėti pusvalandį pakuojant, negu žiūrėti į subraižytą stalviršį. Vienas klientas vežė pianiną, apklotą tik užuolaid... šiaip medžiaga. Atgabeno kaip broką. Gaila.

Kokią informaciją privaloma pasakyti užsakant pervežimą?

Adresas, telefonas, kas per daiktai ir svoris (jei žinai). Jei nežinai – nuotrauka. Svarbu nurodyti aukštą, ar yra liftas, ar kieme vieta sustot. Kartais žmonės pasako: „raudona vėliava ties tvora“. Tai irgi pagelbėja. Jei paslepi, kad reikės nešt iš rūsio – nemalonumai prasideda vietoj. Vairuotojas nėra Samsonas. Nešk pats arba susitark dėl pagalbos. Kartais klientai sako „trys dėžės“, o iš tikrųjų – dešimt. Tada mikroautobusas nebetelpa. Būk sąžiningas.

Ar reikia raštiško daiktų sąrašo, ar užtenka žodžio?

Raštiškas sąrašas geriau. Kai turi sąrašą, mažiau painiavos. Netgi numeruok dėžes. Dėžė 1 – virtuvė, dėžė 2 – drabužiai. Tada vairuotojas žino, ką pirmiausia iškrauti, o gavėjas tikrina, ar nieko nelieka. Buvo atvejis, kai klientas atsiuntė maišų krūvą be sąrašo. Rūšiavome Kupiškyje lyg archeologai. Radome įvairaus, net bulvių tarkavimo mašiną, kurią tikriausiai siuntė kaip pokštą. Turininga, bet nervų kainavo. Sąrašas – tavo draugas.

Ar svarbu nurodyti tiksliąją gavėjo vietą, jei tai kaimas šalia Derehamo?

Be galo svarbu. Anglijos kaimai... kartais gatvės neturi pavadinimų, o namai – numerių. Google Maps ten kartais rodo lauką. Jei tavo dėdė gyvena šalia Derehamo, reikia pašto kodo ir aiškaus aprašymo. „Pas Bobą prie bažnyčios“ – neveikia. Reikia namo spalvos, gal net koordinačių. Vienas vairuotojas valandą važinėjo po Lincolnshire kaimus ieškodamas „to namo su žaliu stogu“. Pasirodo, stogas buvo mėlynas, tik sutemo. Tada surado. Tikslinė info sutaupo visiems laiko ir benzino.

Ar galima pervežti ir žmogų kartu su daiktais?

Galima, jei yra laisvų sėdimų vietų. Bet realybėje, kai mašina pilna dėžių – kur sėst? Ant sofos? Dažnai pervežimas į Angliją su keleiviu įmanomas tik su mažu kroviniu ir laisva priekine sėdyne. Kaina keleiviui simbolinė. Bet šnekėkis iš anksto. Buvę, kad klientas atsisuko su lagaminu, o vietos – nulis. Teko sėdėt ant dviračio rėmo visą kelią. Nerekomenduočiau. Jei nori komforto – imkis autobuso arba lėktuvo. Mikroautobusas daiktams.

Kada geriausia siųsti – prieš Kalėdas ar geriau po?

Po. Absoliučiai po. Lapkritis ir gruodis – pragaras. Keltai užsikimšę, keliai slidūs, visi veža dovanas. Aš pats šventiniu metu dirbu beveik be poilsio. Kainos šoka į viršų, nes paklausa milžiniška. Jei turi pasirinkimą – siųsk rugsėjį, spalį arba sausį. Vasarą irgi ramiau, tik karšta vairuotojams. Prieš Kalėdas rizika, kad pavėluosi, yra trigubai didesnė. O mama tai jau bus nusipirkusi viską pati, nesupratingi, kad tavo siunta strigo Ostendėje. Palauk iki naujų metų.

Išvada

Taigi, siuntimas artimiesiems į Angliją mikroautobusu nėra raketo mokslo dalykas. Svarbiausia – būt sąžiningam dėl krovinio, supakuoti tarsi keliautų į karo zoną ir rinktis vežėją ne pagal gražiausią skelbimą, o pagal tai, ar jis turi tikrą mašiną ir atsiliepimų. Jei kažkas neaišku – rašyk, skambink, klausk. Geriau paklausti dabar, negu gailėtis vėliau, kai krovinys jau stovi Europoje kažkur be jūsų dėmesio. Tikiuosi, šis straipsinis (nors turėjau rašyti straipsnis) padėjo apsispręsti.