Siuntos artimiesiems į Angliją – greitas ir saugus sprendimas

Jau dvidešimtąjį sezoną vežioju krovinius ten ir atgal, o kai Rugsėjo pradžioj paskambino sena klientė iš Panevėžio (ne, iš Pasvalio, atleiskit) ir paklausė, kaip greitai galiu nugabenti megztukų dėžę dukrai į Londoną, aš vos nepalivejau kavos ant stalo. Ne, ne todėl, kad priblokšta buvau – tiesiog kasdienybė. Siuntos artimiesiems į Angliją – vienas įprasčiausių maršrutų. Žmonės dažnai galvoja, kad reikia kokių NASA leidimų. Nereikia. Bet žinoti keletą dalykų verta. Nes jei supakuosi taip, lyg dėžė keliaus į Mėnulį, o realiai atsidurs Birmingemo sandėlyje su dar šimtu penkiasdešimt kitų siuntų... na, gedimų rizika didėja. Čia papasakosiu viską, ką regėjęs per du dešimtmečius – gražių akimirkų ir tokių situacijų, kai norisi tyliu balsu tarti: „būtumėt skaitę mažąsias raides".

Pirmiausia – pinigai ir kaip neišsikraustyti su protu

Kiek dabar kainuoja išsiųsti vidutinę dėžę draugui į Liverpoolį?

Sakykime, kalbam apie standartinę spaudinio dėžę, apie dvidešimt kilogramų. Šiai dienai kaina svyruoja nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt eurų, jei važiuoja maršrutinis automobilis, kuris jau vyksta į Anglijos pusę. Jei nori, kad atvažiuotų specialiai tik dėl tavęs – pamiršk, nes tada čia jau bus šimtas penkiasdešimt ir aukštyn. Aš paprastai sakau žmonėms: rinkitės, arba greitas ir saugus sprendimas su bendra eiga, arba ekskursija po tavo kiemą su fūra, kurią apmokat vienas. Ai, ir dar – jei siunčiame į Liverpoolį, o ne į Londoną, kartais ten papildomas keltas, bet ne, palauk... ne, keltas jau nebereikalingas, tiesiog keliomis valandom ilgiau. Praėjusį antradienį vežiau dėžes su knygomis – sumokėjo septyniasdešimt du eurus, viskas be priekaištų atkeliavo.

Ar galiu kartu į siuntą įdėti ir maisto, nes mama labai nori atsiųsti savo kotletų?

O Dieve, tų mamų kotletų istorija... Taip, galima, bet su sąlyga. Sausas maistas – dar prašlys. Konservai – gal irgi, jei sandariai uždaryti. Bet šviežios mėsos? Ne. Ne ne ne. Anglijos muitinė turi griežtas taisykles dėl gyvūninės kilmės produktų, ypač po Brexit. Prieš trejus metus mačiau, kaip atidarė dėžę su rūkyta dešra – teko palikti visą siuntą muitinėje, o klientas dar ir baudą gavo. Tai jei mama pyksta, kad neišsiuntei kotletų – geriau nupirk jai Anglijoje dešros ir pasakyk, kad čia lietuviška. (Ne, nesukčiauk, geriau paprasčiausiai paaiškink situaciją.)

Kodėl vieni vežėjai sako šimtą eurų, o kiti trisdešimt? Kur čia gaudyk?

Gaudyk paprasta – arba melas, arba kaina auga vėliau. Tie, kur sako trisdešimt eurų už dvidešimt kilogramų į Angliją, dažniausiai turi mažas raides. Paskui prisideda kuro mokestis, pakavimo mokestis, muitinės išlaidų mokestis, ir štai turi vietoj trisdešimt – aštuoniasdešimt. Aš asmeniškai mėgstu nuo kartos pasakyti kainą, kuri jau galutinė. Jokių staigmenų. Nes nemėgstu ginčų prieš Kalėdas. Būna, žmogus paskambina, supykęs ant buvusio vežėjo, aš pasakau savo kainą, jis sako – o kodėl brangiau? Tai aš ir atsakau: nes aš nežaidžiu slėpynių su mokesčiais.

Kada siųsti siuntą į Angliją – prieš Kalėdas ar geriau po Naujųjų?

Žiūrėk, jei tavo artimieji Anglijoj neturi skubos dėl tų džemperių – tai po Naujųjų. Lapkritis ir gruodis pas mane – beprotybė. Eilės, visi lekia, vairuotojai pervargę, orai blogėja per Lamanšą. Aš realiai nerekomenduoju žmonėms siųsti prieš pat Kalėdas, nebent tai būtina, pavyzdžiui, vaistai ar dokumentai. Pernai viena siunta į Mančesterį dėl kalėdinių spūsčių atsibuvo sandėlyje dešimt dienų. Dešimt! O žmogus siuntė torto formas seseriai. Tai jei nori greito ir saugaus sprendimo artimiesiems į Angliją – rinkis sausį arba kovą. Tada ir kainos oriai, ir nervai mažiau aptempti.

Ar verta drausti siuntą, jei ten tik seni megztiniai ir keletas knygų?

Hm. Aš pats kartais suabejoju, ar verta, kai vertė maža. Draudimas kainuoja paprastai apie tris–penkis procentus nuo deklaruojamos vertės. Jei siunčiami seni rūbai, kurių vertė – sentimentai, draudikui tie sentimentai nereikalingi. Jie žiūri į čekius ir faktūrą. Bet jei ten yra ir elektronika, ar porą porceliano lėkščių iš bobutės kolekcijos – tada taip, drausti būtina. Praeitą vasarą klientas siuntė dėžę su rankdarbiais ir vienu planšetiniu kompiuteriu. Apdaužė ekraną pakeliui. Tie, kurie buvo apdraudę – gavo kompensaciją. Kurie ne... na, lieknas atlygis. Tai jei bent vienas daiktas brangesnis nei du šimtai eurų – drauskis.

Kiek ilgiau trunka siunta ten, kur ne Londonas, o, tarkim, Glazgas ar Kardifas?

Na, Londone viskas paprasta – ten dideli terminalai, mašinos važiuoja kaip karavanai. O jei reikia iki Glazgo ar dar kur į Škotiją, tai pridėk dvi–keturias dienas. Kartais net savaitę, jei tenka perduoti vietiniams partneriams. Aš dirbu su tiesioginiais maršrutais iki Londono, Birmingemo, Bristolio. O toliau – jau perjungiame į vietinius kurjerius. Kartą siuntėme į Aberdyną – atsidūrė ten per dvylika dienų, nors į Londoną būtų buvę keturios. Tai jei galima pasirinkti – geriau siųsti į artimiausią didesnį miestą, o ten jau artimieji pasiima. Sutaupys nervų ir laiko.

Ar galima siųsti elektroniką – kompiuterį ar televizorių?

Taip, galima, bet atsargiai. Elektronika jautri transportui – drebėjimui, temperatūrai, drėgmei. Aš patariu originalioje pakuotėje siųsti, o jei jos nebėra – dviguba dėžė su burbuliuku bent dešimties centimetrų sluoksniu. Ir būtinai drausti. Praeitą rudenį vežėme planšetę į Notingamą – dėžė buvo pakankamai minkšta, bet transporte kitas krovinys buvo nestabilus ir... na, ekranas nepajėgė. Draudimas padengė, bet jei nebūtų buvęs – vaizdas liūdnas. Ne baisu, tiesiog reikia priežiūros. Ir atjunk visus kabelius, baterijas patikrink. Ai, ir nešiųk seno katodo vamzdinio TV – jie per sunkūs ir nebejuda niekur.

Dėžės, burbulai ir kaip neišprotėti pakavant

Ar tinka siuntimui tie dideli spalvoti parduotuvių maišai?

O tu rimtai? Atsiprašau, nenoriu įžeisti, bet... ne. Ne tinka. Buvo atvejis, kai klientė supakavo visą siuntą į tuos didelius Maximos maišus, dar gražiai surišo virvutėmis. Atrodo kietai? Ne. Pas mus sandėlyje maišas nusitrynė, rankenos nutrūko, o viduje šampūno buteliukas atsidarė. Katastrofa. Supakuoti reikia į kartonines dėžes, o dar geriau – dvigubas, jei stiklas viduje. Aš suprantu, maišai nemokami ir po ranka. Bet jei siunčiami daiktai artimiesiems į Angliją, tai jau investicija į saugumą. Dešimt eurų dėžėms gali sutaupyti du šimtus eurų gedimams. Rimtai.

Ką daryti, kad stiklainiai su uogienėmis nesusumuštų?

Čia jautru. Mama visada nori atsiųsti tos auksaspalvės obuolių uogienės, kurią vertina labiau nei auksą. Aš patariu: kiekvieną stiklainį apvyniok keliomis burbulinės plėvelės sluoksniais, tada įkišk į atskirą mažą dėžutę su popieriniais užpildais. Tada didesnė dėžė ir dar vienas tarpinis sluoksnis. Taip, atrodo per daug. Bet aš mačiau, kaip dėžė nukrito nuo rampos – ir visi stiklainiai išliko sveiki. Kartais vežėjai nesąžiningai krauna vienas ant kito, nors ir neturėtų. Aš nekenčiu to, bet taip realybėje būna. Todėl apsauga turi būti tavo atsakomybė, o ne jų. Geros mamos uogienė to nusipelno.

Kiek daugiau manęs kainuos, jei aš visai nemoku pakuoti ir reikia pagalbos?

Jeigu esi iš tų, kurie net sočiai neša naudoja kaip virbalų dėklą – orientuokis į papildomą paslaugą. Pas mane pakavimas nuo penkiolikos iki keturiasdešimt eurų, priklausomai nuo kiekio. Kartais klientai atsiveža daiktų maišuose, o mes vakare prie arbatos viską susukame į dėžes. Žinoma, aš galiu ir nepakavoti, jei nieko neturiu po ranka tą dieną. Tada atsivešk savo dėžes arba nusipirk prekybos centre. Bet šiaip, jei nori tikro greito ir saugaus sprendimo, siuntik artimiesiems į Angliją tvarkingą – investuok į pakavimą. Mačiau per daug ašarų dėl sulūžusių daiktų.

Ar privalau pats išnešti siuntą iki mašinos ar vežėjas padės iš buto?

Tai priklauso nuo sutarties. Aš asmeniškai niekada nepaliepu kliento tempti sofos jei gyvena aštuntam aukšte be lifto. Būna, auklėtas taip, kad padedu. Bet jei tai durų iki durų paslauga pilna aprėptimi – tada taip, vežėjas privalo padėti. Tik būk atsargus: kai kurios firmos skelbiasi durų iki durų, o ateina ir sako „na, važiuojam iki laiptinės, nes toliau neprivaloma". Aš nemėgstu tokių žaidimų. Parašyta durų iki durų – reiškia, paskutinis kilometras irgi mūsų. Tik jei kelias aukštai, pasakyk iš anksto, nes reikia dviejų porų rankų.

Ar dėžėje esantys daiktai turi būti sunumeruoti ar rašyti sąrašas?

Taip. Būtinai. Ne tik dėl muitinės, bet ir dėl savo ramybės. Aš visada sakau: jei dėžėje penkiolika daiktų – numeruok juos ir parašyk popieriaus lape, ką įdėjai. Ne kaip testamentus, tiesiog sąrašą: „trys megztiniai, vienas plaktukas, senelio laikrodis". Kai siunčiami daiktai į Jungtinę Karalystę, muitinė gali paprašyti atidaryti. Jei sąrašas angliškai arba lietuviškai su vertimu – procesas greitesnis. O jei atidaro ir mato chaosą... geriau to nenorėtum. Be to, jei kas pasimetė pakeliui, sąrašas padeda įrodyti, kad kažko trūksta. Būna ir taip.

Dokumentai, draudimai ir muitinė – nuobodybės, bet svarbios

Ar reikia rašyti ant etiketės angliškai ar užtenka lietuviškai?

Angliškai. Arba bent jau dviejomis kalbomis. Aš žinau, kad daugelis galvoja – juk vežėjas lietuvis, jis supranta. Bet kas nutinka sandėlyje, kai dėžę perima vietinis darbuotojas Birmingeme? Jis nesupras „Kaunas, J. Jononio g." Todėl gavėjo adresas angliškai – privalomas. Siuntėjo adresas irgi. Kartą ant dėžės buvo parašyta tik „Vilnius" tokiais raštais, kad atrodė kaip šifras. Siunta pabuvo Londone rūsyje papildomas tris dienas, kol kas nors iššifravo. Tai taip, adresas aiškiai, spausdintinėmis, angliškai. Ir telefonas gavėjo – nepamiršk.

Ką reiškia, kad siunta gali užstrigti muitinėje?

Užstrigti muitinėje reiškia, kad tau arba gavėjui reikia pateikti papildomų paaiškinimų. Dažniausiai taip nutinka, jei siuntoje yra ne tik asmeniniai daiktai, bet ir kas nors atrodo kaip pardavimui skirta prekė. Pavyzdžiui, jei siunti penkis identiškus telefonus – muitinė įtars verslą. Arba jei vertė per didelė. Turiu pasakyti – po Brexit taisykles pasikeitė, ir aš nebe visada šimtu procentų įsišaknijęs naujausiuose VAT niuansuose. (Atrodo, kad dabar verčių riba mažesnė nei prieš dešimt metų, bet pasitikrinkite su manimi skambučiu – taip bus tiksliau.) Jei siunta stringa, paprastai reikia sąskaitos arba paaiškinimo laiško. Kartais ir prašymo, kad tai dovanos artimiesiems, o ne biznis.

Ar man reikia kokių notaro patvirtinimų, kad siunčiu savo senus daiktus?

Dievuliau, ne. Aš kartais stebiuosi, iš kur žmonės tai ištraukia. Ne, notaras čia visiškai nereikalingas. Reikia tavo asmens dokumento kopijos (kartais tiesiog nuotraukos telefonu), sąrašo daiktų ir pasirašytos sutarties su vežėju. Tai viskas. Kai siunčiami asmeniniai daiktai artimiesiems į Angliją, tai – privatus krovinys, o ne tarptautinis verslo sandoris. Buvo atvejis, kai ponas atsivežė notaro patvirtintą raštą, kad siunčia savo kaklaraiščius sūnui. Nekenčiu juoktis iš klientų, bet mes ten biure tai aptarinėjom savaitę. Sūnui kaklaraiščiai atkeliavo be jokių notarų. Atsakyta.

Kodėl manęs klausia tos siuntos vertės? Juk tai dovanos.

Muitinei nėra dovanų ar ne dovanų – yra deklaruojama vertė pagal taisykles. Kiekviena šalis turi normas, kiek vertės gali įvežti be papildomų mokesčių. Anglija ne išimtis. Jei siunti senus drabužius, kurių reali vertė – nulis, vis tiek turi parašyti nominalią sumą, pavyzdžiui, penkiasdešimt eurų. Nes jei parašysi nulį, muitinė gali atidaryti ir vertinti pati. O jie vertina pagal savo metodiką, kuri, atvirai pasakius, kartais primena loteriją. Todėl aš patariu: būk sąžiningas, bet nepergyvenk. Artimiesiems skirta siunta į Angliją nebus apmokestinta kosmiškai, jei tai tikrai asmeniniai daiktai, o ne keturi iPhone'ai ir du šaldytuvai.

O ką jei aš slėpsiu cigaretes tarp drabužių?

Tada tu didelis kvailys, atleiskit už tiesmukumą. Slėpti cigaretes, alkoholį ar vaistus – tai ne tik taisyklių pažeidimas, bet ir baudos rizika gavėjui. Aš prieš metus turėjau klientą, kuris taip padarė. Nežinojau aš to, nepasakė. Rado muitinėje. Siunta konfiskuota, žmogus gavo įspėjimą, o dar ir veikė mano firmos reputaciją. Nuo to laiko pats tikrinu dėžes, jei kvepia įtartinai. Tiesiog nešišvaistyk to darydamas. Ir jei kas nors iš skaitytojų galvoja „ach, jis čia gąsdina" – ne, tiesiog pasakoju, kaip realiai praradai klientą dėl penkių pakelių cigarečių. Nehumaniška.

Galima siųsti vaistų, jei artimasis Anglijoje serga ir čia pigiau?

Vaistų siuntimas – atskira kalba. Ne, be licencijos negalima siųsti receptinių vaistų. O jei paprasti vitaminai ar vaistinėlės priemonės – galima, bet reikia originalių pakuotių ir angliškai išverstų instrukcijų kopijų. Kartą siuntėme į Londoną insuliną – bet tai jau per specialias medicinines kurjerių tarnybas, ne per paprastą krovinių vežimą. Aš pats asmeniškai vengiu vežti vaistus, nes atsakomybė per didelė. Jei tavo tėvam reikia tablečių – geriau per Europos vaistinių tinklus arba tegu gydytojas Anglijoje išrašo. Tiesa, plaučių kosulio sirupas tikriausiai pralįstų, bet aš nepatariu rizikuoti.

Kas gali supyšti pakeliui (ir kaip to išvengti)

Kas nutinka, jei dėžė atrodo sveika, o viduje viskas supūta?

Čia tikras galvos skausmas. Kai kurios blogos įmonės bando išsisukti sakydamos: „dėžė nepažeista, tai pats blogai supakavai". Aš mačiau, kaip metama įranga ant viršaus, nors ant dėžių spausdinama „stiklui". Todėl fotografuok turinį prieš uždarydamas. Kelios nuotraukos telefonu, dar pakuotės procesas įrašytas – tai tavo šarvas derybose. Jei reikės kreiptis dėl žalos atlyginimo, be įrodymų liksi niekošiogoje pozicijoje. Be to, pasirašinėk apžiūros aktus atidžiai. Aš žinau, kad norisi greitai atiduoti ir pamiršti, bet palauk, apčiupinėk kiekvieną kampą. Ypač jei ten lėkštės ar elektronika. Geriau dešimt minučių tikrinimo nei trys mėnesiai ginčų.

Kodėl mano draugui reikėjo mokėti papildomai, kai siunta atkeliavo?

Tikriausiai todėl, kad nebuvo apmokėta viskas iš pradžių, arba gavėjas buvo paverstas mokesčių mokėtoju. Kartais taip nutinka dėl muitinės formalumų, bet dažniausiai dėl to, kad užsakovas rinkosi pigiausią paslaugą su paslėptais mokesčiais. Anglijoje durų iki durų pristatymas kartais apmokestinamas, jei reikėjo paslaugų, apie kurias niekas neužsiminė. Aš stengiuosi savo klientus perspėti: jei siunta pristatoma artimiesiems Anglijoje ir ten prašo pinigų – pirmiausia skambink man, o ne mokėk iš karto. Gali būti paprasčiausiai bandymas pasipelnyti. Buvęs atvejis Bristolyje – kurjeris paprašė dvidešimt svarų „už kuro priemoką". Telefonu išsiaiškinom, kad tai ne mūsų pareiga.

Ką daryti, jei gavėjas negali būti namie pristatymo metu?

Tada siunta dažniausiai keliauja į artimiausią pašto skyrių arba sandėlį. Problema, jei gavėjas neturi automobilio, o sandėlis už dvidešimt kilometrų. Aš patariu visada nurodyti antrą kontaktinį asmenį, jei pirmasis negali atsiimti. Arba sutarti, kad pristatymas būtų į darbo vietą. O jei tai namai – galima palikti saugioje vietoje, bet tik jei taip sutarta raštu. Žinau, skaitytojai norėtų, kad aš pasakyčiau, jog viskas lankstu ir draugiška. Kartais taip yra. Bet kartais kurjeris turi per dieną aplankyti keturiasdešimt adresų ir neturi laiko fantazijuoti. Parašai ir įkalnės.

Ar mano brolis Anglijoje tikrai gaus tą siuntą į rankas, ar paliks gatvėje?

Jei paslauga tikrai durų iki durų – į rankas. Bet būna, žmonės sumaišo terminą. „Durų iki durų" nereiškia „į butą septintame aukšte". Nors aš, kaip minėjau, padedu. Didelės logistikos firmos dažnai palieka prie durų. Aš nemėgstu tos praktikos, ypač jei dėžė sunki. Prieš mėnesį vežiau siuntą tetai į Redingą – dėžė su kilimais. Pats nuneščiau iki buto, nes nesijaučiu žmogumi, jei palieku prie laiptinės. Bet realiai – paklausk savo vežėjo. Nėra vienos tiesos čia. Kiekviena kompanija turi savo vidines taisykles. Ir tos taisyklės dažnai priklauso nuo to, kiek sumokei. Kuo daugiau, tuo toliau nueina.

Koks skirtumas tarp „durų iki durų" ir „siuntimo iki sandėlio Anglijoje"?

Durų iki durų – vežėjas atveža iki namo ar buto durų. Sandėlis – tu atveži į mūsų sandėlį Vilniuje, o gavėjas atsiima iš taško Londone ar Birmingeme. Antras variantas pigesnis, bet reikalauja, kad artimieji patys atvažiuotų. Kartais jie neturi automobilio, tada gaunasi brangiau, nei buvęs durų iki durų su normaliu mokesčiu. Aš dažnai rekomenduoju durų iki durų, jei siunta sunki. Nes kitaip gavėjas keiksnoja tave, vežėją, ir visą pasaulį, kai turi tempti dėžę per visą Londoną metro. Buvęs atvejis – močiutė skubėjo atsiimt lagamino, ratukai nulūžo prie sandėlio slenksčio. Tragiška komedija. Tik nejuokinga.

Paskutinį kartą siunta dingo visai. Kaip tikėtis, kad dabar bus kitaip?

Nėra šimtaprocentinės garantijos, ir aš nemeluosiu dėl to. Iš tūkstančio siuntų viena kita gali pasiklysti sistemoje. Kartais dėl etikečių, kartais dėl žmogiško aplaidumo sandėlyje. Bet ką gali padaryti tu: rinkis firmą, kuri siūlo sekimo numerį. Net jei paprastas maršrutinis vežėjas – jis turi bent jau kasdieninius atnaujinimus, kur yra mašina. Jei siunta turi keliauti artimiesiems į Angliją, o tu neturi jokio kontakto – tai jau signalas. Taip buvo, kai prieš trejus metus vienas klientas pasirinko firmą be jokių sekimo galimybių. Siunta atsirado po trijų savaičių, aptikta Kento sandėlyje. Kodėl? Nes adresas buvo neaiškus. Sekimas padeda identifikuoti tokias klaidas.

Ar galiu kartu per vežėją nusiųsti ir katę, ir dėžę rūbų?

Ką? Katę? Ne, ne, klausyk, čia jau visai kita paslauga. Gyvūnų pervežimas reikalauja skiepų, veterinarijos pažymėjimų, specialių narvelių ir oro linijų. Aš vežu daiktus, o ne kates, nors kartą... na, buvo atvejis, kai klientė norėjo įkišti žiurkėną į kailinių kišenę. Ne, neleidau. Tai taip, gyvūnai – ne čia. O dėžė rūbų – taip, be problemų. Bet prašau, nekišk gyvūnų į standartines siuntas. Juk ne paštu siunti atviruką. Tai gyva būtybė. Užtat jei nori nusiųst pagalvę – drąsiai. Jei katę – rinkis gyvūnų pervežimo agentūrą. Aš to nedirbu ir nesiimsiu. Būna, kad atsisakau draugiškai, bet tvirtai.

Išvada

Siuntos artimiesiems į Angliją – greitas ir saugus sprendimas, bet ne tik iš vežėjo pusės. Reikia ir tavo dėmesio dėl pakavimo, sąrašų ir tiesmuko bendravimo. Per dvidešimt metų mačiau, kaip gerai supakuoti daiktai atkeliauja per kelias dienas, o neatsakingai sumestos dėžės – apkabintos lūžusiais kampais. Puse sėkmės esi pats. Pasirink patikimą partnerį, nepatingėk investuoti į dėžes – ir tavo artimieji Anglijoje džiaugsis ne tik siunta, bet ir mažiau galvos skausmo. Randi ką paklausti? Skambink. Aš čia.