Siuntos artimiesiems Anglijoje: kaip mikroautobusų gabenimas gelbsti šeimas

Jau nuo dvidešimt ketvirtų metų lendu po tarptautinių perkraustymų oda ir matau, kaip žmonės kąsteli dėl siuntimo ten, kur liko artimieji Anglijoje. Paštas brangus, didelės dėžės ne visada priimamos, o jautrūs daiktai neretai sutraiškomami. Tada šeimos atranda mikroautobusų gabenimą – kažkur tarp oficialių kurjerių ir draugo su bagažine. Tai lanksti, žmogiška ir dažniausiai pigesnė alternatyva. Ypač kai reikia nugabenti ne tik rūbus, skanėstus arba močiutės pyragą. Bet kaip tai vyksta iš tiesų? Paaiškinsiu taip, lyg sėdėtumėte šalia manęs garaže ir klausytumėtės kramtydamas kėdę.

Pirmieji žingsniai – jei niekad nesiuntėt

Kiek maždaug kainuoja siuntinys į Londoną mikroautobusu?

Na, žiūrint ką siunti. Jeigu tai keli maišai drabužių ar dėžė su maistu, dažniausiai skaičiuojam pagal vietą arba svorį. Šiai dienai iš Lietuvos į Londoną mikroautobusu siunta gali kainuoti nuo šešiasdešimties iki šimto eurų, priklausomai nuo to, ar pilnas krovinys, ar tik keli daiktai. Nori pasakyti – jei turi vieną lagaminą, tikrai nepabrangs beatodairiškai. O jei keturių vietų reikia, tada jau kitas pokalbis. Kartais žmonės palygina su DPD ar UPS ir akių išpūtimas būna nemažas, nes ten gali ir dukart brangiau išeiti. Ypač jei siunta sunkesnė nei trisdešimt kilogramų.

O jei aš noriu nusiųst dviratį seseriai, ar jie paims?

Paims, bet tiksliau – turėsi prisidėti patikslinimais. Dviratis yra keistas daiktas, nes užima daug vietos, kampuotas ir storas. Aš rodžiau vairuotojams, kurie iš Panevėžio į Notingamą važiavo, kaip du dviračius įmečiau horizontaliai virš kitų daiktų. Išmontuoti ratlankiai padeda, bet jei tai elektrinis dviratis – tuoj pat paprašys atjungti bateriją. Tai faktas. Ir dar patarimas: apvyniok putų plėve, nes grandinė gali apdraskyti kitų klientų lagaminus. Būna visko. Kartais žmonės prisipila svajonių, kad viską supakuosim mes, bet realiai – kiekvienas turi savo galvą ant pečių.

Ar tikrai galima pasitikėt tais mikroautobusais, kursuojančiais į Angliją, nes aš kažkaip bijau?

Klausimas visiškai normalus. Aš irgi bijočiau, jei nepažinčiau pusės jų asmeniškai. Yra rimtų įmonių, kurios važinėja dvidešimt metų – su pilnu draudimu, licencijomis, savo sandėliais Kaune ir Londone. O yra pavienių vyrų, kurie vieną savaitę veža, kitą dingo, telefonas išjungtas. Renkiesi ne pagal skelbimą su gražiausia mašina, o pagal tai, ar žmogus atsako į telefoną ir šeštadienio rytą. Jei bando kainą sumest per pusę per pirmą pokalbį – čia jau pavojaus varpai. Pasitiki tais, kurie klausia, KĄ veža, o ne tik kiek moki.

Ar reikia kažkokių popierių, jei siunčiu drabužius broliui?

Drabužiams – nelabai. Jei tai asmeniniai daiktai, ne nauji prekių ženklo drabužiai pardavimui, tai pakanka sąrašo ant popieriaus lapo. Parašai: du megztiniai, viena striukė, seni batai. Bet jei siunti dešimt vienodų džinsų – jau gali kilti klausimų muitinėje. Brexit viską apsunkino. Anksčiau būdavo laisviau, o dabar Jungtinėje Karalystėje (na, JK, kaip dabar reikia vadinti) gali pareikalauti įrodyti, kad tai nekomercinis krovinys. Tai rašyk nuoširdų laiškelį broliui, įmesk vidun – ir problema išsisprendžia. Kartais pasieniečiai skaito net tuos laiškus.

O jei mano siuntinys bus per sunkus – ką tada daryt?

Ai, sunkumo ribos. Vienas vyras iš Klaipėdos atvežė metalinę spintą. Mes svėrėm – šimtas aštuoni kilogramai. Pusę dienos suktuomės, kol supratom, kad reikia ardyti gabalais. Šiaip vienam asmeniniam daiktui limitų nėra tokio griežto kaip oro uoste, bet jei vežėjas turi jau beveik pilną krovinį, tavo šaldytuvas gali būti paprasčiausiai atstumtas. Nesiparink – pasitark iš karto. Sakai: "turiu stakles, jos sveria devyniasdešimt kilogramų". Tada gauni atsakymą: "ok, reikės kaip krovinį registruoti, ne kaip siuntą". Kiekvienas kilogramas brangsta. Kartais prašom pagalbos išsikraut, bet ne viskas telpa taip, kaip atrodo.

Kainų reikalai – kas per kiek

Kiek laiko važiuoja siunta iš Vilniaus iki Mančesterio?

Paprastai keturias–šešias dienas. Ne dėl to, kad mikroautobusas lėtas – tiesiog jis nestoja tik degalinėse. Pirmiausia surenka siuntas Šiauliuose, paskui pakeliui į Rygą arba Varšuvą, priklausomai nuo maršruto. Tada kelionė per Olandiją ar Prancūziją. Į Mančesterį dažnai įvažiuojama per Londoną, nes ten didžiausios bazės. Kartais vairuotojas paskambina gavėjui dar būdamas kelyje per Lamanšą: "Ei, rytoj apie antrą, ar bus namie?" Iš Vilniaus tiesioriai – tik teoriškai. Praktiškai visada yra sustojimų. Kartais diena užsitęsia dėl vėlavusių keltų.

Ar galima siųst šaldytą maistą, pyragą mamai?

Pyragą? Mama tikrai vertins, bet šaldytas maistas... na, žiūrėk. Mes vežam, bet tai rizikinga. Mikroautobuso salone temperatūra būna kokia patalpos + saulė. Jei tai kibinas, kurį reikia suvalgyti per dvi dienas – dar sueis. Bet šaldyta žuvis, mėsa – čia jau reikia specialių dėžių. Aš mačiau, kaip močiutės bandelės išėjo į Londoną puikiai, nes buvo dvigubame plastike. O vienas vyras siuntė šaltibarščius – nebe ta istorija. Kaina tokiai siuntai neauga, bet pats prisiimi riziką. Geriau siųsk sausą maistą: džiovintus grybus, kietuosius sūrius. Tiesa, prieš pora metų aš pats parsivežiau iš Anglijos skrebučių – neaišku kodėl, tiesiog norėjosi – ir viskas buvo sveika.

Kokiais maršrutais dažniausiai važinėjama?

Vilnius–Londonas, be abejo, populiariausias. Bet važiuojama ir iš Kauno, Panevėžio, net Mažeikių. Į vakarų Angliją – Bristolį, Kardifą – rečiau, dažniausiai pervežimas vyksta per Londono bazes. Šiaurė link Mančesterio, Liverpulio... nu, JK. Į Škotiją – Edinburgą, Glazgą – irgi vežam, bet ten jau savaitės laiko gali prireikti. Faktas toks: kuo arčiau Londono, tuo daugiau reisų ir pigiau. Į ką nors tykų kaimą netoli Noridžo – teks derinti, arba gavėjas pasiima iš artimiausio miesto. Kartais maršrutai keičiasi pagal klientų tankį – vasarą daugiau žmonių, žiemą mažiau.

Ar galima sumokėt gavus, ar tik iš anksto?

Iš dalies priklauso nuo to, kiek metų vežėjas dirba. Dauguma nori bent pusės avanso, ypač jei perkraustymas ar siuntimas į Angliją brangesnis. Bet yra tokių, kurie sutinka ir gavus – ypač jei jau esat pažįstami, arba jei vairuotojas vietinis iš tavo miesto. Aš pats žinau atvejų, kai žmonės vežė siuntą, o Londono pusėje draugas sumokėjo. Sistema lanksti. Tik nebandyk vietoj pinigų siųlti statinę naminės – teko matyt, bandė, bet vairuotojas supyko. Ne visi turi terminalus, tai pasiruošk ir grynais. Kartais net patogu – ranka rankon, be jokių mokėjimo žinučių. Bet čia jau reputacijos reikalas.

Ar verta krautis visą mikroautobusą šeimynai, jei jie išsikraustė į Bristolį?

Verta, jei tai ne tik siunta, o visas butas. Kitaip tariant – perkraustymas. Mikroautobusų gabenimas pasiteisina, kai daiktų ne daugiau nei dviejų-keturių kambarių butui. Jei reikia gabentis pianiną ir tris spintas, jau reikia didesnio auto. Bet studentam, kurie Londone keičia būstą, ar porai, persikeliant į Bristolį, mikroautobusas – auksas. Einam per kambarelį, pakraunam, nieko nepildai dvidešimt kartų. Kaina gaunasi mažesnė nei samdyti britų firmą, šimtu procentu. Anglijos vietiniai perkraustytojai... na, jie gerai dirba, bet sumos kartais šokiruoja. Čia lietuviai malonesni ir suprantamiau kalba.

Kas dedasi kelyje – realybė, ne reklama

Ar galima sekti, kur siunta yra kelyje?

Idealiu atveju – taip, bet realybė kitokia. Mes ne DPD su GPS ant kiekvieno laiškelio. Vairuotojas turi telefoną. Skambini – jis sako: "esu netoli Drezdento, rytoj ryte Londone." Kartais parašo žinutę grupėje. Bet jei tikiesi programėlės su žemėlapiu ir mėlynu tašku – nuliūsi. Kai kurios didesnės įmonės jau diegia sekimo sistemas, bet tai naujiena. Per du dešimtmečius mačiau visokius variantus: nuo popierinio žemėlapio iki šiuolaikinių programėlių. Kartais pasiilgstu tų laikų, kai žmonės tiesiog pasitikėdavo žodžiu. Jei nori žinoti tiksliau, paklausk vairuotojo prieš išvažiuojant.

O jei vairuotojas pavėluoja?

Pavėluoja visi anksčiau ar vėliau. Oras. Keltas vėluoja. Muitinėje kas nors užstringa. Vieną kartą kalbėjau su Petru, kuris reguliariai veža į Birmingamą – jis dėl sniego buvo užstrigęs prie Lamanšo kanalo dvi paras. Ne dėl to, kad blogas vairuotojas. Dėl to, kad gamta. Kartais pagalvoji, ar ne geriau būt buvęs staliaus specialybės, kai sninga. Jei pavėluoja diena ar dvi – neskambink kas valandą. Skambink paskutinę dieną, kai jau turėjo būti. Bet jei pavėluoja savaitę ir nekelia ragelio – čia jau ne pavėlavimas, čia dingimas. Tada reikia ieškot pagalbos. Dažnai vairuotojai patys skambina artimiausiuose restoranuose, sako: "vėluoju, nes spūstys ties M25."

O jei mano teta gyvena kažkur tai kaime netoli Birmingamo, ar jai pristatys į namus?

Čia jau priklauso nuo to, ar tai "durų iki durų" paslauga, ar tik iki sandėlio. Daugelis mikroautobusų vežėjų į Londoną važiuojančių stoja pagrindiniuose taškuose: rytiniame Londone, Harrow, dėl to... Kartais sutinka nuvažiuot ir iki Reading, jei kelias pro šalį. Bet iki kaimo netoli Birmingamo – aš čia jau nebežinau tiksliai, gal derėtis reikia, o gal visai neveš. Priklauso nuo maršruto. Realybė tokia, kad gavėjas turi atvykti į artimiausią miestą, arba samdytis britišką kurjerį atgaliniam etapui. Aš mačiau, kaip tetos laukdavo tiesiog pas stotį – galėjo ir dvi valandas, bet dažniausiai susitinka prekybcentyje prie kasų. Nes ten patogu pastatyt mašiną.

Kas jei gavėjas nebus namie tą dieną?

Tai vienas didžiausių galvosukių. Jei gabeni siuntas artimiesiems Anglijoje, o brolis išėjo į darbą be telefono – problema. Geras vairuotojas (o tokių yra) paskambina prieš valandą. Blogas – palieka prie durų, jei gali, arba veža atgal į sandėlį. Sandėlis Londone kainuoja – dažnai po dešimt svarų per dieną. Kai kurie klientai prašo palikt pas kaimyną, bet tada reikia raštiško patvirtinimo, nes jei kaimynas prapuls su daiktais – kaltę prisiima vairuotojas. Aš patarčiau susitart su draugu, kad atidarytų duris. Arba nurodyti darbo adresą. Būna atvejų, kai žmonės planuoja, bet pamiršta, kad Anglijoje kitoks grafikas nei Lietuvoje.

Ar jie imsi didesnius baldus, pavyzdžiui, spintą?

Imasi, bet turi suprasti – mikroautobusas nėra fūra. Standartinis Ford Transit tilpsta apie dvidešimt kubinių, jei išmontuojamos sėdynės. Viena spinta – ok, dvi – dar sueina, bet jei planuoji saloną su sofa ir trijų durų komplektu – gali trūkti vietos. Ir dar vienas dalykas: baldai turi būti apsaugoti. Mes matėm situacijų, kai spinta atkeliauja su įbrėžimais, nes vairuotojas tikrai fiziškai negali visko surišti kaip krovėjas uoste. Jis vairuoja. Pakavimas – tavo atsakomybė. Kartais žmonės pykstasi: "jūs apgadintot!" O mes: "o kur apsauga?" Tiesiog atsakingiau žiūrėk į pakavimą.

Dokumentai, muitai ir rizikos

Ar teko matyt, kad siuntos pasimeta?

Pasimeta rečiau nei pas paštą, bet pasitaiko. Dažniausiai ne pasimeta, o pasislepia po kitų daiktų. Arba vairuotojas sugalvoja perduot per tretą asmenį – ir tas trečias pameta kontaktą. Buvo atvejis, kai siunta iš Anglijos į Lietuvą ėjo per Daniją (nes vairuotojas ten gyveno), o mes tris savaites nežinojom, kur dėžė. Atsirado – supuvę obuoliai viduje. Tikrai negražu. Jei siunčiami asmeniniai daiktai šeimai į Angliją – reikalauk kvito. Nuotraukos prieš pakrovimą irgi padeda. Blogiausia, kai pasimeta dokumentai – pasai, gimimo liudijimai. Tuomet jau beviltiška. Kitaip nei drabužiai, popieriai neatsinaujina taip paprastai.

Ar reikia draust siuntą?

Aš pats visada sakau – jei vertė didesnė nei keli šimtai eurų, drausk. Yra vežėjų, kurie turi krovinio draudimą, bet limitai kartais tik keliolika tūkstančių eurų per visą mašiną. Tavo lagaminas dalinasi tą sumą su penkiolika kitų. Tai jei įvyksta avarija ir dega mašina, niekas neatseks, kur tavo džinsai. Atsakingi vežėjai pasiūlo papildomai apdrausti, bet tai kainuoja. Daugelis klientų atsisako – paskui verkia. Aš nežinau tikslaus tavo daiktų emocinės vertės. Jei tai močiutės rankų darbo pledas – neįkainojama. Bet saugumo jausmui draudimas padeda. Tik neprašysiu suformuluot popieriaus – kiekviena įmonė turi savo šablonus.

Kas jei siuntinys atėjo sulaužytas?

Pirma, nesignuok važtaraščio apžiūrėjęs. Antra, fotografuok iš karto. Trečia – skambink vežėjui dar tą pačią dieną, kol vairuotojas dar Anglijoje. Jei praneši po savaitės, jie sakys: "o ką, gal jūs patys namie sudaužėt." Tai... na, tokia jau sistema, kai gabeni daiktus į JK. Aš mačiau, kaip atvažiavo dėžė su stiklinėmis durimis – viduje viskas šukių. Klientas buvo supakavęs į laikraščius. Laikraščiai – juokinga. Reikia burbulinės plėvelės, kartono kampų, medinių rėmų. Daug kas galvoja, kad vežėjas kaip koks titanas, kuris nieko nesubraizo. Ne. Jis veža. Supakuoji kaip kiaušinį – išgyvens. Kaip akmenį – sulūš.

Ar galima siųst pinigus grynais siuntos viduje?

Gali. Ir dar kai kas taip daro. Bet aš asmeniškai tuoj pat pasakysiu – neprotinga. Buvo atvejis prieš pora metų: moteris siuntė sūnui į Londoną du tūkstančius svarų grynaisiais. Padėjo batų dėžėj. Aš (na, mūsų vairuotojas) žinojau, kad ten pinigai, nes klientė per protingą pasakė. Atvežėm sėkmingai, bet jei būtų patikrę muitinėje ar kas nors... žodžiu, labai rizikinga. Be to, yra legalių būdų pervesti – bankai, TransferGo. Siųsti grynais per mikroautobusą yra tarsi prašyt bėdos. Aš žinau vežėjų, pas kuriuos dingdavo tokie vokeliai. Ne pas mus. Bet rinka pilna visko. Nebūk naivus.

Ar tikrai visi šitie vežėjai turi licencijas?

Ne. Ir čia skaudi tema. Lietuvoje transporto licencija nėra sudėtingas dalykas gauti, bet kai kurie važinėja be jokių leidimų tarptautiniams pervežimams. Ypač tie, kurie skelbiasi feisbuke: "vežu pigiai rytoj". JK pusėje irgi reikia žinoti taisykles – ten transporto inspekcija griežta. Aš ne visada galiu pasakyti, ar konkretaus vyro Transitui visi popieriai tvarkingi. Kartais pats abejoju. Jei paklausiu, jis piktai atšnibžda. Rimtos įmonės parodo CMR žaliąją kortelę, tarptautinį leidimą, draudimą. Paprašyk. Jei neduoda – spruk. Aš tokių istorijų girdėjau per daug: sustabdė Doverio uoste, siuntos konfiskuotos, savininkas areštinėj. Nekenčiu to matyti.

Paskutiniai niuansai – ką svarbu žinoti

Kiek dienų prieš reikia užsakyti vietą siuntiniui?

Idealu – savaitė, dvi. Realiai – daugelis vairuotojų surenka siuntas net likus dviem dienoms, jei yra laisvų vietų. Bet jei planuoji prieš Kalėdas ar rugsėjo pradžią, kai studentai kraustosi – užsakinėk mėnesį į priekį. Kartais žmonės skambina antradienį: "gal galiu penktadienį išsiųst?" Galima, jei mašina keliauja tą savaitę. Bet jei tą savaitę reiso nėra? Lauksi kitos savaitės. Aš pats gerbiu tuos, kurie planuoja. Staigūs pagalbos šauksmai mane varo iš proto, bet ir jiems randu vietą. Tik nebūna tobula. Kuo anksčiau – tuo ramiau tavo galvai. Ir mano irgi.

Ar jie veža ir iš Anglijos atgal į Lietuvą?

Taip, dažniausiai taip. Mikroautobusai nenulinėja kaip lėktuvai – jie važiuoja į abi puses. Tik krovinys skiriasi. Į Angliją dažnai vežami asmeniniai daiktai, maistas, meistrų įrankiai. Atgal – lietuviai siunčia daiktus seneliams, arba grįžtantys emigrantai tempia baldus namo. Kaina atgal į Lietuvą kartais šiek tiek mažesnė, nes JK pusėje mažiau klientų grįžta. Bet tai priklauso nuo sezono. Rugsėjo gale iš Londono į Vilnių vietų beveik nėra, nes visi studentai ir daiktus gabenasi, ir patys važiuoja. Tada kainos šauna aukštyn. Veža, taip. Bet apie tai reikia kalbėti atskirai, nes kiekvienas atvejas kaip reikalas specifinis.

Ar galima vežt augintinio transportinį narą ar katės boxą?

Katės boxą – taip, jei be katės. Gyvūnų pervežimas – visai kita istorija, reikia veterinariniu pasų, skiepų, čipų. O štai narą, pet-carrier'į kaip daiktą – pasiimam be problemų, jei tuščias. Buvo toks atvejis: vaikinas vežė šuns narvą seseriai į Kembridžą, o viduje, slapta, prikišęs maisto produktų. Muitinėje tai atsidarė. Skonio reikalas, bet aš pasakiau – nuvilsi vairuotoją ir save. Vežk tuščią narvą arba legaliai registruok. Kasmet pasieniečiai griežtėja. Anglijos pasieniečiai ypač. Jie šunis turi, kurie uostinėja. Nejuokauk su tuo.

Kokį patarimą duotum pirmą kartą siunčiant siuntą sūnui į Angliją?

Sūnui? Verčiau paskambinkite kartu ir suderinkite telefonu abi puses. Pirmiausia – surask patikimą vežėją ne pagal pigiausią skelbimą, o pagal rekomendaciją. Antra – paklausk, kokia bus tiksli pasiėmimo ir atidavimo vieta. Trečia – supakuok taip, lyg dėžę mestųi iš antro aukšto. Nes kelias ilgas. Ir paskutinis patarimas: nesiųsk vertingiausių daiktų pirmu bandymu. Siųsk kažką simbolinio – džemperį, sausainių. Jei tai pasieks tvarkingai, kitą kartą siųsk kompiuterį. Tai tarsi testas. Aš žinau, kad norisi iškart viską supakuot, bet kantrybė dabar reta darybė. Sūnus Londone palauks dar savaitę.

Iš pirmo žvilgsnio siuntos artimiesiems Anglijoje gali pasirodyti painiava, bet esmė paprasta – rask žmogų, kuris klausia, o ne tik žada. Mikroautobusų gabenimas tarp Lietuvos ir JK veikia dešimtmečius, tik reikia atskirti vilkus nuo avių. Paklausk licencijos, nepataikauk su grynais siuntoj, supakuok taip, kad pačiam būtų ne gėda. Ir jei pirmą kartą nedrįsti siųsti kompiuterio – pradėk nuo megztinio. Svarbiausia, kad daiktai pasiektų tuos, kurie laukia kitoje Lamanšo pusėje. Ir dar – visada palik nuožiūros langą. Kelias būna neprognozuojamas.