Siuntinių vežimas į Angliją su skaidriais planais – ką verta žinoti prieš renkantis vežėją

Daugiau nei du dešimtmečius vežioju daiktus tarp Lietuvos ir tos salos, kurią visi vadina Anglija, nors techniškai tai – Jungtinė Karalystė. Per tą laiką mačiau visko: nuo tobulai supakuotų siuntų iki dėžių, kurios byrėjo jau pakrovimo metu. Siuntinių vežimas į Angliją šiandien atrodo paprastas, ypač kai reklamose šviečia žodžiai „aiškūs planai“ ir „skaidri kaina“, bet po Brexito viskas pasikeitė. Darbdaviai sako, kad turiu rašyti suprantamai, tai štai – be pasakų. Vienas svarbiausių dalykų – suprasti, kad kaina priklauso ne tik nuo svorio. Žmonės dažnai galvoja, kad gali siųsti viską, kas netelpą į lagaminą, ir čia prasideda nesusipratimai.

Kainos ir skaidrūs planai

Kiek kainuoja siuntinių vežimas į Angliją dabar, kai viskas taip brangsta?

Klausiate kaip žmogus, kuris pirmą kartą gyvenime atidarė paiešką. Normalu. Šiaip standartinė dėžė, sverianti apie dvidešimt kilogramų, kainuoja nuo 35 iki 60 eurų, jei vežama sausuma per Europą. Bet čia svarbu – ar tai durų į duris, ar terminalas. Aš jau 22 metus dirbu šitame reikale ir tenka nustebti, kokia keista būna klientų logika. Vieni nori viską už dyką, kiti sutinka mokėti bet ką. Tikroji kaina priklauso nuo svorio, išmatavimų ir to, ar siunta eina kartu su bendru kroviniu, ar atskira mašina. Pigiau bus, jei sutalpinsi į jau važiuojančią transporto priemonę.

Ar gali būti taip, kad sumokėsiu mažiau, nei man pasiūlė pirmasis paštas?

Žinoma. Paštai turi savo infrastruktūrą, algas, hierarchiją – viskas brangu. O mes, vežėjai, dažnai talpiname į jau važiuojančias mašinas. Kartais klientas paskambina ir sako: „o pas jus dvidešimt eurų pigiau“. Atsakau: „taip, nes aš neprivalau apmokėti penkių administracijos skyrių“. Skaidrūs planai reiškia, kad matai kainą ir žinai, už ką moki. Būna, kad kaina kinta dėl kuro, bet tai normalu. Svarbiausia – nėra tų paslėptų „apdorojimo mokesčių“, kurie iššoka tik kai siunta jau pakeliui. Aš tokių nemėgstu, tai pas mus jų nėra.

Kodėl vieni vežėjai sako vieną kainą, o kiti – dvigubai didesnę?

Čia jau rinkos džiaugsmai. Būna kompanijų – vardų nevardinsiu, nes teisininkai brangūs – kurios kainą traukia iš lubų, o paskui aiškina, kad tavo sofa staiga tapo „nestandartiniu matu“. Nuo tokių bėkite. Kita vertus, brangiau gali kainuoti, jei siunta paimama skubiai, vežama atskiru mikroautobusu ir pristatoma į devintą aukštą Londone be lifto. Esu matęs ir gerų, ir blogų situacijų. Mes, senieji veikėjai, darom lankstų kainodarą, nes pažįstame klientus. Nauji žmonės kartais bando spjovę į vėją, bet ilgainiui supranta, kad paprasčiausia yra paklausti: „o kodėl taip?“

Popieriai, Brexitas ir kiti galvos skausmai

Kokių dokumentų reikia siunčiant asmeninius daiktus į Angliją?

Po Brexito viskas pasikeitė. Reikia sąrašo turinio – rašyti angliškai arba lietuviškai su vertimu. Jei tai naudoti asmeniniai daiktai, neužmiršk deklaracijos, kad tai ne pirkimas-pardavimas, o perkraustymas. Muitininkai JK gali būti... įdomūs. Kartais prašo įrodyti, kad tenorasai tikrai buvo tavo spinta, o ne pirktai vakar turguje. Kuo detalesnis sąrašas, tuo ramiau. Klientams visada sakau: nebijokite rašyti net smulkmės. „Trys poros kojinių, vienas puodelis su įskilusia ausimi“ – taip. Aišku, jei siunta komercinė, reikia daugiau popierių. Aš pats ne visada 100 procentų žinau, kokį konkretų dokumentą jie užsigeis šį kartą.

Ar tikrai negaliu siųsti lietuviško maisto – net jei mama labai prašo?

Mama gali prašyti, muitininkas gali konfiskuoti. Yra griežtos taisyklės dėl gyvūninės kilmės produktų. Turėjau klientą, kuris slėpė rūkytą skumbrię tarp megztinių. Neišsiuntėme. Kvapas išduotų ir taip. Sūris, dešros, kiaušiniai – forgotten. Kartais žmonės pyksta ant manęs, bet aš tik vežėjas, ne įstatymų leidėjas. Džemai, sausainiai, arbatos – dažniausiai praeina, jei komerciškai nepanašu. Bet jei nori garantijos – atvežk mamai vėliau pati su lagaminu. Atsiprašau, jei nuvyliau. Geriau jau žinoti iš anksto, nei vėliau aiškintis su muitine dėl dešros.

Ar ant dėžių rašyti lietuviškai, ar privaloma anglų kalba?

Angliškai yra saugiau. Žinau, kad lietuvių vežėjai supranta lietuviškai, bet kelias eina per kelias rankas. Vokietijos sandėlyje užrašas „atsargiai, stiklas“ gali būti palaikytas meno kūriniu. Parašyk angliškai – „FRAGILE“, „THIS WAY UP“. Adresas turi būti aiškus, pašto kodas svarbiau nei bet kas. Mačiau, kaip dėžė su lietuvišku adresu sukosi porą savaičių Londone, nes rūšiavimo centras nesuprato. Na, gal perdedu, bet taip atrodo, kai skambina klientas ir klausia, kur daiktai. Paprasta taisyklė: kuo aiškiau, tuo greičiau. Skaidrūs planai prasideda jau nuo etiketės.

Ką daryti, jei muitininkai paprašys įrodyti, kad tai mano naudoti daiktai?

Tai normalu, ypač su didesnėmis siuntomis. Jei siunta atrodo kaip prekyba – dešimt naujų dviračių, trys kartonai drabužių su etiketėmis – muitininkai įsijungs. Reikia senų sąskaitų, nuotraukų daiktų name, pirkimo kvitų jei yra. Bet aš pasakysiu atvirai – ne visada pats 100 procentų žinau, kokį popierių jie užsigeis. Kartais užtenka paso kopijos, kartais reikia banko išrašų. Geriausia iš anksto pasiklausti savo vežėjo, o jei jis sako „nieko nereikia“ į didelę siuntą – pakeisk vežėją. Tai patarimas iš gyvenimo, ne iš brošiūros.

Kai pakuoji pats – arba nepakuoji

Ar tinka senos parduotuvių dėžės, ar būtina pirkti naujas?

Tinka, jei sveikos. Ne tos, kurios buvo tris kartus atidarytos ir juosta jau atšokusi. Buvo atvejis, kai klientas atnešė dėžių nuo bananų – tokias kartonines su skylėmis. Nu, aš jo daiktų ir nemaciau galutinai, bet spėju, kad nelabai gerai. Geriausios yra dvigubos bangos dėžės. Jei rasi tvirtų parduotuvinių – imk. Tik senos dėžės turi būti be senų etikečių, nes gali nukeliauti ne ten. Kartą siuntinys nukeliavo į ankstesnį adresą ant dėžės, nes klientas neužklijavo. Nieko ypatingo, bet savaitės vėlavimas garantuotas.

Kiek lipnios juostos per mažai – konkrečiai?

Vieną juostą per vidurį? Juokas. Aš rekomenduoju kryžiumi per viršų, per kraštus, ir dar horizontaliai. Kartais klientai atneša dėžes, apklijuotas kaip Kalėdų senelio dovanos – daug spalvotos juostos, bet jokia netvirtai. Reikia kokybiškos plastikinės. Mačiau, kaip per lietų popierinė juosta atšoko ir dėžė tapo atviru lagaminu. Tada vairuotojai nervinasi, nes jie neprivalo tavo daiktų rinkti iš greitkelio. Jei dėžė sunki, užklijuok dugną dvigubai. Kartą vežėme siuntinį, kuris buvo sunkesnis, nei galvojau – dugnas iškrito mašinoje. Klientas supakavo prastai, mes vėliau sutvarkėme, bet nervus kainavo.

Ar privaloma žymėti „stiklas“ ant dėžių, jei ten yra lėkštės?

Privaloma? Nežinau, gal ne įstatymo prasme, bet sveiko proto prasme – taip. Parašyk didelėmis raidėmis ant visų pusių. Kartais žmonės padeda lėkštes, apvynioja vienu laikraščiu ir galvoja, kad bus gerai. Nebus. Mačiau situaciją, kai dvylika porceliano lėkščių virto meno kūriniu – abstrakčiu, kurį net galerija nepaimtų. Tada prasideda: „o kodėl jūs sudaužėte?“ O dėl to, kad taip supakavote. Vežėjas atsakingas už saugų gabenimą, bet ne už stebuklus. Kiekvieną stiklo dėžę dar apgaubk burbuline plėvele. Sunaudosi daugiau medžiagų, bet sutaupysi nervų.

Ar dėžės turi būti vienodos, kaip tie mano IKEA baldai?

Ne, bet jei vienodos – mašinoje vietos atžvilgiu patogiau. Mes krauname pagal tetrio principą. Jeigu dėžės įvairių dydžių, lieka tuščios ertmės, kurios virsta kalneliais. Viena klientė atnešė septynias dėžes, kiekviena skirtingų išmatavimų, ir dar maišą su lemputėmis. Rezultatas – maišas atsidūrė po sofa dėže ir lemputės nebeveikė. Dėl to kaltas ne aš, bet vis tiek nemalonu. Vienodas dėžes lengviau skaičiuoti, sverti, užkrauti. Bet jei neturi – irgi nieko baisaus. Tik pasakyk vežėjui iš anksto, nes gal prireiks kitokios eilės mašinoje.

Kelias nuo Vilniaus iki... kur nors ten

Kiek laiko trunka siuntinių vežimas į Angliją įprastu būdu?

Siuntinį vežame į Angliją (ta prasme, į Jungtinę Karalystę, nors visi sako Anglija, suprantat). Paprastai nuo 4 iki 7 darbo dienų, jei važiuoja grupinis krovinys. Jei atskira mašina – gali būti ir trys dienos, bet kainuoja atitinkamai. Būna savaičių, kai keltai per Lamanšą stringa dėl rūko arba streikų Prancūzijoje – tada prisideda diena-kita. Kartais klientas skambina antrą dieną ir klausia „o kur?“. Dar net nepasienio praėjome. Turi suprasti, kad tai ne kaimynas veža į sodybą. Kelias ilgas. Aš pats dažnai sakau: planuokis savaitę, o jei ateis anksčiau – šventė. Mažiau streso.

Ar galiu sekti savo siuntą realiu laiku, kaip pasispoksoti?

Mūsų mašinos turi GPS, bet tai nereiškia, kad tu gali matyti taškelį per Europą gyvai. Dauguma vežėjų duoda kontaktą arba atnaujinimus kas kelias dienas. Realiu laiku sekimas būna brangesnėse paslaugose. Aš siunčiu žinutes: „perėjo Lenkiją“, „Vokietijoje“, „rytoj pristatymas“. Kartais aš pats nežinau tikslios vietos, jei krovinys perduodamas partneriams. Tiesiog pasitikiu sistema. Šiaip nuoširdžiai, sekimas bus kas 24 valandas, ne kas sekundę. Vienas klientas kartą pyko, kad negali pamatyti, kur jo sofa. Aš atsakiau – jei nori stebėti sofą, samdyk jai privatų detektyvą. Kainuos brangiau.

Ar daiktai vežami tiesiai, ar kraunami į kitą mašiną Vokietijoje?

Dažniausiai kraunami. Retai kuri mašina važiuoja tuščia iš Lietuvos vien dėl dviejų tavo dėžių. Standartiškai surenkame keletą siuntų, vežame į Europos sandėlį – dažnai Vokietijoje – ir persikrauname į mašiną, važiuojančią į JK. Tai normalu. Kartais klientai pyksta: „o kodėl mano daiktai liesti?“ O todėl, kad taip veikia logistika. Kitaip kainuotų šimtai. Buvo atvejis, kai klientas nenorėjo, kad liestų jo daiktus – teko samdyti atskirą transportą. Sumokėjo keturis kartus daugiau. Jo teisė, bet finansiškai skaudu. Grupiniai kroviniai – tai ne gėdas, tai protingumas.

Ką daryti, jei vairuotojas paskambina ir sako, kad nežino, kur yra mano gatvė?

Būna. Ypač Anglijoje, kur gatvės kartojasi, o pašto kodai nuveda į kitą vietą. Aš pats Londone susimaskęs su navigacija – rodė kairėn, o reikėjo dešinėn. Vairuotojai dirba pagal laikrodį, ir jei pusvalandį sukiojasi aplink kvartalą, tampa irzlūs. Geriausia gauti koordinates arba stoti matomoje vietoje. Buvo situacija – klientė gyveno naujame kvartale, adreso dar nebuvo Google. Vairuotojas surado ją tik todėl, kad ji išėjo į gatvę su raudona skarele. Rimtai. Tai jei gyveni užmiestyje ar naujoje statyboje – aprašyk kelią. Pagelbėk. Neužtenka vien pašto kodo.

Pristatymas ir konkretūs dalykai

Ar pristatymas į Londoną brangesnis nei į Birmingamą ar Liverpulį?

Nebūtinai brangesnis kaip atstumas, bet brangesnis dėl laiko. Londone eismas baisus, parkavimas – misija neįmanoma, o jei centras – vairuotojai verkia. Neperdedu. Į Birmingamą ar Mančesterį važiuojama lengviau, greičiau. Mes kainoje įskaičiuojam ne tik kilometrą, bet ir laiką. Kartais klientas sako: „bet žemėlapyje tik 50 km daugiau“. Taip, bet jei tuos 50 km važiuoji dvi valandas centro link, skirtumas akivaizdus. Siuntinių vežimas į Angliją regionuose pigesnis ne dėl kilometro, o dėl to, kad vairuotojas išlaiko sveiką protą. Londone papildomi kaštai – realybė, kurią verta priimti.

Ar turiu pats būti namuose, ar gali atsiimti draugas?

Gali draugas, gali kaimynas. Svarbu – kad žmogus žinotų, jog atvažiuoja, ir turėtų pavedimą ar bent pasakytų vardą. Aš patikrinu, bet ne kaip FTB. Vieną kartą atvežėme siuntą, o atidarė vaikas, gal kokio aštuonerių. Pasimėlinau – tėvai paliko, pasakė, kad atsiims. Nu, duok dėžę, ką darysi. Bet oficialiai – turėtų būti pilnametis. Jei pristatymas į biurą – reikia atsakingo asmens parašo. Kai kurie vežėjai labai griežti, aš pats esu lankstesnis, nes žinau, kaip gyvenimas sukasi – darbai, vaikai, vėlavimai. Tik pasakyk iš anksto, kad bus Petras, o ne tu. Taip išvengsime streso.

Kiek laiko vairuotojas palaukia, jei aš vėluoju iš darbo?

Standartiškai – apie 15-20 minučių. Tai ne taksi, kuris laukia valandą. Vairuotojai turi grafiką, kartais po tavęs dar trys pristatymai. Jei vėluoji, paskambink iš anksto. Turėjau atvejį, kai klientė vėlavo pusantros valandos, o vairuotojas jau turėjo važiuoti į uostą. Teko siuntą grąžinti į sandėlį, pristatyti kitą dieną – papildomi pinigai, visi pikti. Geriau derinktis normaliai. Kita vertus, jei vairuotojas pats vėluoja – suprantam, keliai, eismas, alkis. Mes irgi žmonės. Bet laukimo laikas – ribotas. Aš netgi nežinau, ar galėtume laukti ilgiau nei pusvalandį be papildomo mokesčio. Tai nepasitikrink.

Jei nutinka bėda

Kas jei dėžė sulūžta ir daiktai išbyrėja – kas kaltas?

Viskas priklauso nuo sutarties. Jei pakuotė buvo prasta – dažnai kaltas siuntėjas. Jei mes sakėme, kad taip pakuoti negalima, o klientas nutarė kitaip – atsakomybė jo. Bet jei tvarkinga, o sulūžo dėl grubaus tvarkymo – tada vežėjas arba draudimas. Būna. Yra draudimo išlygų, kurios nedengia elektronikos, antikvarinių daiktų ar blogai supakuotų prekių. Rimtai, paskaityk smulkųjį šriftą. Kartais aš jo pats nebeskaitau, nes jau žinau, bet jums vertą. Jei siuntinys vertingas – apkrausk geriau. Pasirašyk draudimą. Kitaip gali likti tik su nuoskauda ir dideliu niekuo.

Ar yra buvę, kad siunta tiesiog pradingo be žinios?

Buvę. Retai, bet buvę. Ypač jei renkiesi labai pigius pervežimus iš neaiškių skelbimų. Girdėjau apie atvejus, kai „firma“ surinko dešimtis siuntų, sukrovė į vieną mašiną ir dingo. Nežinau, ar suplanuota apgaulė, ar bankrotas pakeliui. Mūsų praktikoje taip nebuvo, negaliu kalbėti už visus. Paklausinėkite forumuose – istorijų apie pradingusius daiktus apstu. Skaidrūs planai ir dokumentai padeda to išvengti, nes žinai, kas atsakingas. Jei vežėjas neduoda sąskaitos, neturi svetainės, bendrauja tik Telegram – pagalvok du kartus. Aš pats neimu visų užsakymų, jei jaučiu, kad žmogus ieško tik pigiausio varianto bet kokia kaina.

Kada jau galiu pradėti nerimauti, kad siunta vėluoja?

Po savaitės nuo numatyto termino pabaigos. Terminai yra orientaciniai, ne šventa karvė. Aš žinau, kad nervai kenkia, bet siuntinių vežimas į Angliją nėra kaip kavos pupelių pristatymas iš kaimyninės parduotuvės. Kartais stringa muitinė, kartais streikuoja keltai, kartais vairuotojas susirgo. Jei praeina 10 dienų nuo paskutinio atnaujinimo – skambink. O jei skambinsi antrą dieną ir panikuosi – aš negaliu padėti, nes dar nieko nežinau. Būna, kad klientas skambina kasdien. Suprantu – daiktai brangūs. Bet leisk sistemai pajudėti. Tiesa, jei mes patys žadėjome per 5 dienas, o jau 12-a – tada galima nerimauti. Be sąžinės graužimo.

Ar draudimas tikrai apmoka viską, jei nutinka nelaimė?

Ne, neapmoka. Yra ribos. Paprastai iki tam tikros sumos, be to, ne viskas draudžiama. Elektronika be originalių dėžių – problematiška. Pinigai, juvelyriniai dirbiniai – golden rule: nesiųsk vertingiausia. Drabužiai suprantami, buitinė technika – dažniausiai taip. Bet jei vežsi obuolių kompiuterį be dėžės ir ekranas įtrūksta – draudikas pasakys „nepakavote tinkamai“. Ir bus teisus. Draudimas yra apsauga, ne stebuklų darytojas. Rekomenduoju draustis, bet labiau rekomenduoju supakuoti taip, kad nesubyrėtų. Prevencija svarbiau nei popieriai. Buvę atvejų, kad draudimas apmokėjo, bet kas nori praleisti mėnesius aiškindamasis? Aš – ne.

Keistesni, bet realūs klausimai

Ką reiškia „nesiunčiu lengvai gendančių produktų“, bet aš turiu vaistų?

Vaistai – atskira kategorija. Asmeniniams vaistams, su receptu, paprastai galima, bet reikia popierių. Jei maisto papildai – dar paprasčiau. Bet jei šaldyti vaistai, insulinas – reikia šaldymo. Mes paprastai nevežame šaldytų grandų, nebent atskiras reisas. Yra toks jausmas, kad viskas, kas netelpą į lagaminą, automatiškai tampa siunta, bet čia jūs klystate. Medikamentai – jautru. Geriausia vežtis su savimi į lėktuvą, rankiniame bagaže. Jei jau siunti – turi būti aiškus receptas. Kartais muitininkai atidaro ir tikrina tabletes. Ne, jie nėra narkomanai, tiesiog taisyklės tokios. Aš pats vaistų nesiųnčiau per standartinį krovinį. Per daug rizikos ir galvos skausmo.

Ar tu pats siųstumei daiktus dabar, ar palauktumei geresnio meto?

Dabar siųsčiau. Yra toks posakis – geriausias laikas buvo vakar, antras geriausias – šiandien. Jei reikia daiktų ten, siųsk. Kartais žmonės laukia „kol kainos kris“ – jau praėjo keleri metai, o jos nesikraipė smarkiai. Kuras kintą, bet transportas visada reikalingas. Žiemą gali stringti dėl oro, vasarą – dėl keltų eilių. Ruduo, man atrodo, gana stabilus. Bet jei mano butas Vilniuje jau išnuomotas, o Londone laukia naujas darbas – aš nesiunčiu, aš vežuosi skubiai. Su skaidriais planais, su visais popieriais. Gyvenimas per trumpas laukti tobulo momento. Vežkite daiktus, rinkitės patikimą vežėją ir nemaruskit galvų dėl smulkmenų.

Išvada

Siuntinių vežimas į Angliją gali būti paprastas, jei nuo pradžių elgiesi atsakingai. Supakuoji kietai, pasakai tiesą apie turinį, nepatingi parašyti popierius. Skaidrūs planai nereiškia, kad viskas bus kaip pagal laikrodį – bet reiškia, kad žinai, už ką moki ir ko tikėtis. Aš dirbu šitoje srityje jau beveik ketvirtį amžiaus ir galiu pasakyti viena: patikimumas svarbiau nei greitis. Pasirink vežėją, kuris kalba tiesiai, net jei kartais ta kalba skamba nepatogiai. Taip bus ramiau ir tau, ir daiktams.