Siuntinių vežimas į Angliją greitais mikroautobusais operatyviai

Jei prieš dvidešimt trejus metus kas nors būtų pasakęs, kad važinėsiu tarp Kauno ir Londono kaip tarp Karoliniškių ir Fabijoniškių, būčiau nusijuokęs. Bet štai – mikroautobusai, dažniausiai mūsų vadinami tiesiog mikriukais, tapo mano antraisiais namais. Dabar skambinate jūs – sakykim, Jonas arba Marytė – ir klausiat, ar galiu pirmadienį paimti daiktus iš Vilniaus ir trečiadienį vakare jau pristatyti į Birmingamą. Dažnai galiu. Bet ne visada. Siuntinių vežimas į Angliją greitais mikroautobusais operatyviai skamba gražiai, bet už to slypi logistika, kurioje kartais nutinka ir stygių, ir džiaugsmų. Aš čia ne parduot jums paslaugą, o papasakosiu, kaip iš tikrųjų viskas vyksta, nes jūs verti žinoti tiesą prieš atiduodami savo daiktus nepažįstamam vairuotojui su furgonu.

Iš pradžių apie kainą, terminus ir kaip ten nepasiklysti tarp skaičių

Kiek dabar kainuoja pervežti standartinę dėžę į Londoną greituoju reisu?

Taigi, standartinė dėžė (nors mes dažnai vadinam tiesiog dėžėmis, bet tiksliau – siuntiniai) sakykim, trisdešimt kilogramų svorio, į Londoną kainuoja maždaug nuo septyniasdešimt iki devyniasdešimt eurų. Ar brangu? Na, benzinas, keltas arba tunelis, muitinės popieriai, o dar vairuotojas turi kur nors prigulti vietoj lovos. Kartais matau įmones, kurios siūlo keturiasdešimt penkis eurus, bet tada žinokite – dažnai tai bus ne tas pats mikriukas, o perkraustymas į didelį sunkvežimį ir laukimas savaitę. O štai jei siunčiat sausio mėnesį prieš pat Kalėdas, kaina šoka bent ketvirtadaliu, nes visi lekia.

Ar tikrai per 48 valandas gali pristatyti, ar tai tik reklama?

Gali, bet ne garantuotai. Aš vairuotojams kartais sakau – važiuokit kaip žmonės, ne kaip raketos. Teko turėti situaciją, kai prie Lilio Prancūzijoje vilkikas apvirto tunelyje ir stovėjome aštuonias valandas. Klientas skambina, šaukia, kad per TV laikas. Aš atsakau – patikėkit, niekas čia nedaro specialiai. Paprastai, jei išvažiuojam antradienį vakare iš Lietuvos, ketvirtadienį ryte jau esame Londone. Penktadienis – viskas rankose. Bet jeigu oras blogas ar koks patikrinimas pasienyje – prisideda pusdienis. Taip kad tą savaitgalį geriau nesusiplanuokit gimtadienių be atsarginio plano.

Kodėl vieni mūsų kaimynai moka 40 eurų, o aš turiu mokėt 90?

Oi, čia tas pats kaip su mašinom – yra Golfai, yra Maybachai, o yra tie, kurie nutrūkusia dirželiu važiuoja iki Ryga. Rimtai, mažos kainos dažnai reiškia, kad jūsų siuntinys gulės kažkokioj sąskaitoj kol surinks pilną krovinį. Buvo toks atvejis, kai klientas... vadinsime jį Antanu... sumokėjo trisdešimt eurų ir jo daiktai dvi savaites pralūksojo nuomojamam garaže kažkur prie Varšuvos. Aš už devyniasdešimt paimsiu penktadienį ir sekmadienį vakare atiduosiu. Vertinkit ne tik kainą, bet ar daiktas juda tiesiai ar keliauja per penkis perėmimo taškus. Kuo mažiau perėjimų, tuo greičiau ir saugiau. Ir mažiau galvos skausmo jums.

Kada geriausia siųsti – pirmadienį ryte arba penktadienį prieš pat savaitgalį?

Pirmadienis ryte – auksas. Tada vairuotojas turi visas savaitės dienas ir jei nutiks kas nenugailestina, dar gali pasivyti. Penktadienis po pietų – na, tai rizikinga. Ne todėl, kad aš tingiu dirbti savaitgalį, bet vežėjai dažnai savaitgalį važiuoja be sustojimo ir jau pavargę. Aš pats vieną kartą buvau taip pavargęs prie vairo, ties Roterdamu vos nenurėžiau veidrodžio. Turėjau stotis, išgerti kavos, atsikvėpti. Jeigu jūs skambinat ketvirtadienį vakare ir prašot išsiųst į Angliją dar penktadienį – mes pasistengsim, bet būkit pasiruošę, kad mikriukas gali pajudėt tik paryčiais šeštadienį ir tada pirmadienis Anglijoje bus jūsų diena.

Kaip tai vyksta kai jau sutariam – paimimas, pakrovimas, kelias

Iš kur paimat siuntinį – ar turiu pats tempt iki jūsų ofiso kažkur ant sofų?

Ne, ne. Mes atvažiuojam pas jus. Bet žinokit, jei gyvenat septintą aukštą be lifto ir siunčiat šaldytuvą... na, tada mes arba paprašom pagalbininko, arba pabranginam truputį. Šiaip, greitieji mikroautobusai vyksta į Angliją operatyviai tik tada, kai mes ekonomuojam laiką. Jei paimimas Vilniuje ar Kaune trunka dvi valandas, kitas klientas laukia Mančesteryje ir pyksta. Paprastai paimame iš namų, iš ofiso, kartais net iš antros aukšto buto (tiksliau – jeigu telpa pro duris ir liftą, nes langai tai jau kriminalas) jei daiktai per stoglangį nenukris. Susitariam dėl lango – sakykim, nuo devynių iki vienuolikos ryto, nes vairuotojas ne ateina pas jus valandą stovėt.

Ar galima siųsti dešrų, sūrio, naminių konservų – žodžiu, valgomų dalykų?

Galima, bet... aš jums pasakysiu atvirai. Po Brexit muitinė tikrina maisto produktus griežčiau nei kada nors anksčiau. Buvo atvejis, kai klientė siuntė lietuviškų lašinių seseriai į Notingamą. Muitininkai atidarė dėžę, formos, dokumentai, galiausiai konfiskavo. Sesuo gavo tuščią dėžę su popieriumi. Tai va. Sūris, šokoladas, sausainiai – dažniausiai praeina jei komerciniai kiekiai nedideli. Bet mėsa, kiaušiniai, pieno produktai... Aš asmeniškai nerekomenduoju. Nebent puikiai supakuota, su veterinariniais pažymais, bet tada jau kaina nebe ta. Kita vertus, aš pats kartais vairuotojams parvežu kąsnelį šakočio – sako, skanu, niekas nepagauna.

Kiek laiko tas mikriukas praleidžia pasienyje ir ar galima sekti kur jis yra?

Eurotunelis arba keltas Doveris-Kalas – čia greitai, valanda, dvi. Bet muitinė... Kartais nuvažiuoji pro ją kaip per sviestą, kartais jie nori viską apžiūrėti. Europos Sąjungoje iš Lietuvos į Prancūziją beveik nestojaime, bet jau prie Anglijos – ten jūriniai konteineriai, bet mikroautobusas laukia eilėje. Penkiolika minučių arba trys valandos. O dėl sekimo – žinokit, paprastai mes duodame vairuotojo telefono numerį. Jis paskambina valanda prieš atvažiuodamas. Nėra čia tokių GPSų kaip pas didžiąsias kompanijas. Mes maži, operatyvūs, ir tiesiog skambinam. Aš mėgstu ta technologija nesivargint per daug.

Ar mikroautobusas važiuoja tiesiai iš Lietuvos pas mane, ar mano daiktai keliauja per penkis sandėlius?

Greitasis pervežimas – tai kai mikriukas važiuoja tiesiai. Jeigu aš imu jūsų siuntinį Vilniuje, jis sėda į tą patį furgoną ir su juo važiuoja iki pat jūsų durų Londone. Bet tik tada, kai rinka tvarkinga. O jei matote įmonę, kuri siūlo dešimt eurų mažiau ir sako „pervežimas per dvi dienos“ – paklauskite, ar tikrai tiesiogiai. Nes aš žinau atvejų, kai taip vadinami vežėjai surenka daiktus į garažą Kaune, tada veža į Rygos terminalą, ten krauna į didelį vilkiką, o Londone vėl perrinkinėja. Jūsų dėžė aplanko daugiau adresų nei turistas per atostogas. Tai ne greitas siuntinių transportavimas, tai ilgas lūkuriavimas.

Ar galima sutalpinti kelis dviračius, vaikišką vežimėlį ir lagaminą – viską į vieną reisą?

Žinoma. Važiavome kartą toks mikriukas, kuriame buvo keturi suaugusių dviračiai, du lagaminai, katės narvus ir penkiasdešimt dėžių mainų duona. Nu, gal duona ten ne mainų, bet šiaip. Svarbu, kad daiktai būtų išanksto pasverti ir pasprotuoti, nes mikroautobusas nėra begalinės. Jeigu keturi suaugusių dviračiai, teks gal nimuoti priekinius ratus ir vairą, bet mes padedam sutalpinti. Vežimėlis – lengvai. O štai motociklą jau reikia kitokio požiūrio, bet čia jau ne siuntinis, o krovinys. Tiesiog skambinkit ir sakykit ką turit. Kartais aš pats nustembu, ką tie mikriukai prisiima.

Popieriai, muitai ir kiti galvosūkiai po Brexit

Ar dabar reikia kažkokių specifinių dokumentų siunčiant į Angliją?

Reikia. Ai, čia tas dalykas, dėl kurio aš kartais pats susimaunu. Prieš trejus metus nieko nereikėjo, o dabar – EORI numeris, komercinė sąskaita, kartais vaistams ar elektronikai reikia papildomų pažymų. Žinokit, aš jums drąsiai pasakysiu – tiksliai visas naujas taisykles aš mokau kiekvieną savaitę iš naujo, nes jie ten keičia kas mėnesį. Šiaip mūsų ofisas paruošia deklaracijas, bet jūs turite pasakyti, kas dėžėje yra. Būna klientai sako „dovanos“, o ten – dešimt naujų telefonų pardavimui. Tada muitinė paskui visus vargina. Taip kad rašykit tiesą popieriuos, man taip ramiau ir jums pigiau bus.

Kas bus jei muitininkai atidarys dėžę ir nieko nerodysiu – juk nieko blogo ten nėra?

Jei atidarys ir nieko blogo – paleis toliau. Bet jei ten yra kažkas neapgalvota, pavyzdžiui, dešimt pakelių cigarečių ar spirito butelis... A, taip, buvo vienas ponas iš Panevėžio, siuntė visoje dėžėje „asmeninių daiktų“. Atsidarė – trys buteliai degtinės, parfumerija ir paketelis žolelių, kurių muitininkai nerodė. Valanda laiko, pokalbiai, galiausiai bauda. O jei deklaravote dešimt marškinių, o radijo įrenginį pamiršote įrašyt – atliks muito mokestį. Paprasta taisyklė: jei nežinot, ar galima – klauskit manęs pirmiau, o ne po to kai dėžė jau kalėjime pasienyje. Rimtai.

Ar reikia draudimo ir kas jei mano daiktas sudužia pakeliui?

Reikia ar nereikia – čia kaip su skėčiu. Jei lyja, džiaugiesi kad turi. Mes turime CMR draudimą, bet jis dengia tą dalyką pagal tarptautinius vežimo konvencijas. Kitaip tariant jeigu dėžė suplojasi dėl vairuotojo kaltės – mes atsakom. Bet jeigu jūs patys supakavot šlamšiškai ir viduje stiklinė vaza tiesiog atsistojo prieš plastikinę sienelę... Tada aš atsiprašau, bet tai jūsų stiklas ir jūsų kaltė. Yra galimybė drausti ir visą siuntinį atskirai, bet kainuoja brangiau nei perkraustymas į kitą mikriuką. Aš paprastai siūlau gerai supakuot ir neturėt problemų.

Ar man reikia mokėti kokį nors VATą ar muitus gavus siuntinį Anglijoje?

Jei siunčiate asmeninius naudotus daiktus, verte ne didesne nei keturi šimtai... štai, čia aš jau tiksliai nebepadarysiu, nes tie skaičiai šokinėja kaip katinas ant karštų grilių. Buvo keturi šimtai, paskui pakeitė, paskui vėl grąžino. Apie keturiasdešimt svarų sterlingų vertės? O gal keturis tūkstančius... Ne, atsiprašau, tikrai nesakysiu proto. Geriau pasitikrinkit UK.gov svetainėj arba paskambinkit man į ofisą rytoj – ten mano kolegė Dalia tuo gyvena. Ji žino tuos skaičiukus mintinai. Aš tiesiog vairuoju, pakuoju, tempiu ir rūpinuosi, kad krovinys nepasiklystų tarp Klaipėdos ir Doverio.

Kas gali nepasisekti ir kaip čia neišprotėti laukiant

Ką daryti jei siuntinys vėlavo penkias dienas ir niekas nekelia ragelio?

O, tai jūs pataikėt ant tų... kaip aš juos vadinu... „pigių pažadukų“. Būna tokių, kur surenka iš klientų po šimtą eurų, susistato į eilę kaip bulves, o paskui dingsta. Rimtai, aš nejuokauju, pernai du vaikinai iš Klaipėdos taip operavo – pasiimdavo, o paskui tris savaites žmonės skambindavo į tuščią ofisą. Jei vėluoja diena ar dvi – tai technika, orai, vairuotojas susirgo. Bet jei penkios dienos ir tyla – skambinkite policijai, o ne man. Nors, žinokit, ir rimti vežėjai kartais turi problemų. Aš pats turėjau, kad mikriukas sugedo prie Briuselio ir vairuotojas praleido parą. Skambino klientui, paaiškino, viskas tvarkingai. Svarbu ryšys. Jeigu nėra ryšio – pavojaus signalas.

Ar tiesa, kad kai kurios įmonės palieka daiktus Olandijoje arba ten kažkokiame sandėlyje?

Tiesa. Tai vadinama konsolidacija arba kaip ten jie gražiai tai pavadina. Surenka siuntinius iš visos Lietuvos, suveža į Venlo arba Roterdamą, ir ten jūsų daiktai laukia kol surinks pilną krovinį į Angliją. Savaitę. Dvi. Kartais net tris. Tuo tarpu jūs sedite Londone ir galvojat, kodėl jūsų greitasis pervežimas nejuda. Tie siuntiniai, kuris vėluoja dažniausiai būna būtent tokiuose sandėliuose. Aš suprantu, taip daroma kad sutaupyti kuro, bet tai jau nebe operatyvus siuntinių vežimas į Angliją greitais mikroautobusais. Tai eilinis vilkikų žaidimas. Jei norit greitai – klauskite ar važiuoja tiesiai. Nes jei atsako „išvyksta ketvirtadienį“ o nepasako „atvyksta penktadienį“ – jūs supratot ką gaunat.

Ar saugu siųsti vertingą televizorių ar kompiuterį tokiu būdu?

Saugu jeigu gerai supakuota. Bet aš jums pasakysiu – paskutinį kartą kai vežėme plazminį televizorių, jis atvyko sveikas, bet pakuotė atrodė taip, lyg būtų nuo skardžio nukritęs. Nes vairuotojas, švelniai tariant, ne pats atsargiausias buvo. Mes žinoma atlyginome žalą, bet kam tas stresas. Kompiuteriai, konsoles – vežkite, bet originalioj dėžėje su putplasčiu. Jei siunčiate nešiojamą kompą – į rankinę ir greta kitų minkštų daiktų. Stikliniai ekranai – bėda. Aš asmeniškai renkuosi patį vežimą pirmadieniais, kai vairuotojas dar pailsėjęs, o ne penktadienį po dešimties reisų. Ir visada sakau – brangius daiktus drauskite atskirai. Nepatingėkit tų dvidešimt eurų.

Kas jeigu aš įrašiau neteisingą gatvę Londone ir skambina vairuotojas iš visai kitos vietos?

Aha, tai klasika. Buvo klientė, siuntė dėžę sūnui į Brixtoną, o parašė Brightoną. Nežinau, gal akys pavargusios buvo. Vairuotojas Jonas paskambino iš Braitono, sako – čia jūra, čia k Anita kažkur. Galiausiai laiškas elektroninis, patikslinimas, ir vairuotojas apsisuko. Bet tai valanda laiko, o kartais – visas papildomas pusė dienos. Taip kad tikrinkite pašto indeksus. N16, ne N15. Anglijoje vienas skaičius – ir jūs visai kitam gale miesto. Mes stengiamės tikrint, bet mes ne Google Mapsai kad žinotumėm kuri gatvė teisinga. Jūsų atsakomybė parašyt teisingai, mūsų – nusivežt ten kur parašyta. Nors kartais padedam surasti jei matom kad kvailystė.

Kaip suprasti ar mano siuntinys tikrai važiuos tuo mikroautobusu, o neatsidurs Royal Mail rankose?

Paklauskite tiesiai – ar tai door-to-door paslauga, ar perterminalinė? Jei vežėjas žvengia arba pradeda šnekėti apie „partnerių tinklą“ – bėkit. Door-to-door reiškia, kad tas pats vairuotojas, kuris paėmė Kaune, pristatys Londone. Nėra jokio pašto, nėra jokių tarpinių operatorių. Mes savo klientams duodame mašinos numerį, vairuotojo vardą, o kartais net nuotrauką jei labai jau nerimauja. O štai jei siunčiate per tarpininkus, kurie sako „greitas siuntinių vežimas į Angliją“ – gali būti, kad paskutinį trečią kilometrą nuveš balta pūvančio pašto mašina. Ir tada jūs stebitės kodėl dėžė suglamžyta.

Ar vairuotojai padeda įnešt daiktus į butą, jei gyvenu aukštai be lifto?

Padeda, bet ne visada ir ne automatiškai. Jei tai ketvirtas aukštas ir keli lagaminai – vairuotojas tikrai nesakys „pats nešk“. Bet jei tai sofa, šaldytuvas ir aštuntas aukštas – tada reikia dviejų vyrų, o mikriuke dažnai sėdi vienas vairuotojas. Aš pats esu tempęs dėžes laiptais, bet po šimto devyniasdešimt devintojo laiptelio kelis kartus pagalvodavau kodėl aš neprogramuotojas tapau. Šiaip, jeigu žinot kad reikės kelti – perspėkit iš anksto. Mes tada arba pasiimam pagalbininką, arba pabranginam šiek tiek. Nekenčiu tos situacijos kai ateini, o ten pianinas trečiame aukšte be lifto ir klientas sako „o, aš galvojau jūs du būsit“.

Kodėl negalima pristatyti sekmadienį, nors Anglijoje parduotuvės ir dirba?

Galima, bet kaina dviguba arba triguba. Ne dėl to, kad aš pats noriu sekmadienį ant sofos gulėti su arbata, nors ir noriu. Bet sekmadienį Doverio uoste mažiau personalo, kurjeriai Anglijoje nevežioja, ir apskritai logistika lėtesnė. Be to, daugelis klientų, kurie gauna siuntinius, patys dirba savaitgaliais arba švenčia. Aš siūlyčiau pirmadienį ankstyvą rytą – tada visi pailsėję, pier'ai dirba, muitinė gyva. Sekmadienis tinka tik jei labai jau skubu, bet aš tokiu atveju renkuosi šeštadienio vakarą. Ten eismas mažesnis, ir pirmadienį ryte jau Londone viskas tvarkoj. O šiaip, pabėgsiu – sekmadienį vis tiek praleidžiu su anūkais kai galiu.

Ar galima atsiskaityti grynaisiais kai atveža, ar tik pavedimu iš anksto?

Paprastai mes renkamės pavedimą prieš tai, nes buvo nemalonių situacijų. Buvo toks klientas Londone, paėmė siuntinį, davė tris šimtus svarų grynais, vairuotojas sugrįžo – padirbti du banknotai iš penkių. Nu, gal ne padirbti, o tokie seni kad jų niekas nepriima. Vargau vėliau keisdamas. Tai dabar – pavedimas arba Revolut. Kartais, jei senas pažįstamas, galima ir grynais, bet aš pats asmeniškai vengiu. Yra dar galimybė mokėti pusę iš anksto, pusę gavus – čia dažniausiai didelėms siuntoms arba kai pirmą kartą bendraujam. Bet jei skambinat pirmą kartą ir prašot vežti paskui mokėt – atleiskit, nevežam. Per daug sukčių pasauly.

O jeigu mano dėžė viršija tą standartinį svorį – kas tada, krintat iš reiso?

Ne, neiškrentat. Bet jeigu surinksit šimtą kilogramų į vieną maišą ir manysit kad čia „viena dėžė“ – tada mes pakalbam. Standartas paprastai būna iki trisdešimt penkių kilogramų vienam segmentui. Viršijus – mikroautobuso važiuoklė nepataisomai nesugrius, bet kaina skaičiuojama kitaip. Kartais daliname į dvi vietas, kartais paimame papildomą mokestį. Buvo, kad vežiau metalo detales – klientas pasakė „nu jo, sunku truputį“. Truputį pasirodo buvo šimtas dvidešimt kilogramų. Vairuotojas vos užkėlė. Gerai kad nugarą dar turiu sveiką. Taip kad sverkit sąžiningai, nes kelyje problemos dėl svorio kur kas baisnesnės nei dydžio. Ir nepamirškit – oro uostuose svarstyklės gali skirtis nuo jūsų vonios svarstyklių.

Ar galima vežti tuščią dujų balioną ar daiktus iš garažo – benzininius įrankius?

Tušias balionas... Hmm. Teoriškai jei tuščias ir atidarytas – galima, bet aš jums pasakysiu – muitininkai nemėgsta jokių dujų pėdsakų. Buvo atvejis, kad vežėme camping įrangą su tuščia degtinių virykle. Muitininkai apuostė, apžiūrėjo, beveik atidarinėjo detektorius. Praleido, bet valanda laiko. O kas dėl benzininės žoliapjovės ar grandininio pjūklo – ne, negalima. Benzino kvapas lieka, ir tai yra pavojingas krovinys pagal ADR taisykles. Net jei jūs galvojat „tuščias bakas, koks skirtumas“ – skirtumas toks, kad pasieniečiai turi teisę neįleist. Tada mikriukas stovi, vairuotojas pyksta, visiems brangiau. Tiesiog nesiunčiat tokių dalykų. Paprasta.

Ar galima siųsti mažą siuntinį į nedidelį Anglijos miestelį, kuris ne Londone?

Žinoma. Nors... kaip čia pasakius... Londone mes turime dešimtis pristatymų per savaitę, todėl mikriukas ten važiuoja bet kokiu atveju. O štai į Penrithą arba Aberystwyth – ne. Tada reikės arba palaukti kol surinksime daugiau siuntų tą kryptį, arba susitikti didesniame mieste. Kartais siūlome atsiimti iš artimiausio miesto – Liverpulio, Mančesterio, Bristolio. Nebus taip operatyvu kaip iki slenksčio, bet vis tiek greičiau nei paštas. Kaina irgi gali šokt truputį, nes toliau nuo magistralės. Aš pats mėgstu sakyti – jei ne Londone, o Anglijos vidury, geriau pasiimti iš M1 greitkelio nusukimo. Arba... kaip ten... iš kur nors ties Leicesteriu sutikt. Ta prasme – sutarti dėl vietos.

Ar jūs dirbat ir per šventes, pavyzdžiui per Kalėdas ar Naujuosius?

Į vienus metus bandžiau dirbt per Kalėdas. NEPADARIAU to daugiau. Siena, o ne kelias, eilės tuneliuose, visi pavargę, o dar klientai skambina „kur mano dovana vaikams“. Aš suprantu, norisi iki Kūčių pristatyt, bet realybė tokia kad gruodžio dvidešimtą paskutinė proba, o tada viskas stringa. Naujieji Metai – uždarom biurą kelioms dienoms. Velykos – priklauso kada iškrenta. Bet šiaip, aš jums nuoširdžiai – geriau planuokitės siuntinius į Angliją lapkritį arba sausio pradžioj. Tada ir kainos stabilesnės, ir vairuotojai nesusierzinę. O per didžiąsias šventes – atleiskit, bet aš irgi turiu šeimą ir kelias dienas pabūt su žmona prie stalo. Nes kitaip mano sveikata nebetarnauja.

Turiu pasakyt – siuntinių vežimas į Angliją greitais mikroautobusais operatyviai yra įmanomas, greitas ir dažniausiai patogesnis nei paštas. Bet tai nė stebuklas. Reikia žinoti ką siunčiat, kaip supakuojat ir su kuo bendraujat. Aš per tuos dvidešimt tris metus mačiau visko – nuo tobulų pristatymų iki visiško farsa. Rinkitės tuos, kurie kalba tiesiai, nesižarsto pažadais kaip saldainiais ir pasako tiesą net tada, kai ji ne pati maloniausia. Sėkmės keliaujant jūsų daiktams – tegu pasiekia Angliją sveiki ir laiku.