Siuntinių pristatymo tvarka į Angliją: ar egzistuoja tikrai užtikrintas pristatymas?

Įsivaizduok – skambina man klientas iš Kauno, reikia pervežti dėžes į Birmingemą. Klausia, ar tikrai viskas bus gerai. Atsakau – taip, siuntinių pristatymas į Angliją šiomis dienomis jau įprastas kaip važiuoti į Palangą, tik su truputį daugiau popiergalio. PoBrexitinė tvarka išgąsdino daugelį, bet mes jau prie jos pripratom. Čia bandysiu atsakyti į tikrus klausimus, kuriuos žmonės man užduoda prieš pakuodami lagaminus. Nuo krovinių paruošimo iki tos akimirkos, kai duryse pasirodo vairuotojas su jūsų sofa.

Pirmieji žingsniai ir popiergaliai

Ar galiu siųsti seną dviratį draugui į Londoną?

Žinoma. Senas dviratis nėra strateginė prekė, tai tik naudotas daiktas. Bet jei jis labai purvinas – nuplauk, nes Anglijos muitininkai gali pasakyti, kad veši nešvarumus. Svarbu, kad pusiau išardytum pedalus, kad tilptų į dėžę. Kaina priklauso nuo svorio, o jei dviratis kainavo 50 eurų, vežimas gali kainuoti panašiai. Būna, kad žmonės išsiunčia, o paskui galvoja, gal pigiau buvo nusipirkti naują. Bet sentimentali vertė nesiskaito. Mes vežam. O jei dar gyveni užmiesty, turi patys atvežti į mūsų sutartą vietą.

Kiek iš anksto reikia skambinti vežėjui?

Idealiai – savaitei ar dviem, ypač jei vežiami dideli kroviniai. Bet žmonės skambina ir penktadienį, nori, kad paimtume sekmadienį. Kartais pavyksta, kartais ne. Vieno automobilio maršrutai į Londoną ar Mančesterį planuojami prieš savaitę, kad nereikėtų važiuoti tuščiai. Jei turi vieną dėžę, gali patekti į bendrą krovinį per porą dienų. Skubantys geriau skambina iš karto, lėtoki gali palaukti. Nes tikroji siuntinių pristatymo tvarka prasideda nuo laiko rezervacijos.

Reikia man čia kažkokio specialaus dokumento po to Brexit?

Taip, reikia. Jei siunti asmeninius daiktus, reikia pakankamai detalaus sąrašo lietuvių ir anglų kalba. Komerciniam kroviniui – dar ir EORI numeris, o jei pats neturi, kartais vežėjas sutvarko savo. Štai čia nesu šimtu procentu tikras dėl naujausių smulkmenų – įstatymai keitėsi du kartus per praėjusius metus, tai geriau pasitikrinti siuntimo dieną, o ne pasikliauti mano atminimu. Bet popiergalio be jokios abejonės daugiau nei prieš dešimt metų.

O jei aš pats neišrašau jokių sąrašų – jūs padarysite?

Padarysim, bet tau bus brangiau. Mes galime atvažiuoti, surašyti kas yra dėžėse, bet tai užima pusdienį, kurį galėtum praleisti rašydamas ant popieriaus "3 poros batų, 2 pagalvės". Būna, klientai sako "ten viskas asmeniniai daiktai", o atidarius – radijo imtuvai, kuriuos reikia deklaruoti kitaip. Tai sąrašas apsaugo ir nuo muitinės keblumų, ir nuo mūsų keistų žvilgsnių. Parašyk sąrašiuką. Nepyk, tiesiog taip dirba tvarka.

Pakuotė ir kad nesusilaužtų

Ar turiu pats pakuoti dėžes, ar jus tai padarysite?

Gali pats, gali ir mes. Jei pats – naudok dvigubas dėžes, lipnią juostą, o ne taupo juostą iš prekybos centro. Kartais atvažiuojam ir matom – dėžė suklijuota viena juostos juostele, viduj porcelianas tarsi siunčiamas į dužimus. Mes, aišku, galime perkrauti į savo dėžes, bet tai kainuoja. Geriausias variantas – jei turi vyniojimo popierių, suvyniok kiekvieną stiklainį. Atvažiuojam, pasižiūrim, ir jei blogai – sakom. Kartais žmonės įsižeidžia, bet geriau įsižeisti nei verkti Bristolyje.

Kiek kainuoja medinis rėmas sofai – ar verta?

Mediniai rėmai brangūs. Bet jei sofa kainavo du tūkstančius eurų – verta. Paprastai burbulinė plėvelė gelbėja nuo įbrėžimų, o medis – nuo lūžių. Buvo toks atvejis, kai vežėm itališką odinę sofą į Liverpulį, klientas atsisakė rėmo, nes "per brangu". Doverio uoste laivas paplūkuriavo per daug, dėžė pašlyno (na, tiksliau, visas krovinys pasistūmėjo, bet jau nebeesmė), sofos kampas sulūžo. Nepagydomai. Tai jei baldas brangus – rėmas. Jei iš IKEA – gal ir nereikia. Nors IKEA Anglijoj ir yra.

Ar galiu kišti drabužius į šiukšlių maišus?

Gali, bet ar verta? Plastikiniai maišai plyšta. Buvo atvejis – moteris supakavo sukneles juodais maišais, transporto metu maišas trūko, drabužiai išbyrėjo ant grindų. Nieko, išskyrus dėmes, neatsitiko, bet patirtis nemaloni. Geriau naudoti tekstilines dėžes arba kartono dėžes. Šiukšlių maišai skirti šiukšlėms. Tavo švarkas nėra šiukšlė, ar ne? Nors ką aš žinau, gal ir yra, bet aš taip nedaryčiau. Naudok normalias dėžes.

Ką daryti su elektronika – juk ten baterijos?

Baterijos – galvos skausmas. Nešiojami kompiuteriai, planšetės dažniausiai tinka, bet didelės ličio baterijos reikalauja specialaus ženklinimo. Kartais vežėjai iš viso atsisako vežti neaiškias baterijas, nes jei kiltų gaisras kelyje – visiems galas. Maža elektronika paprastai keliauja be problemų, bet geriau išimk iš dėžių ir patupdik tarp drabužių. O jei veši šaldytuvą su kompresoriumi – ten jau visai kita kalba. Ai, nukrypau. Svarbu – mažos baterijos praleidžiamos, didelės reikalauja leidimų.

Ar indai iš pokyčių sulūš?

Jei supakuoti kaip reikiant – nesulūš. Jei metei į dėžę, apsivyniojai vienu laikraščio sluoksniu ir pasitiki likimu – sulūš garantuotai. Buvo atvejis – ponia supakavo lėkščių komplektą, kuris buvo vestuvių dovana. Vienoje dėžėje šalia buvo įdėti metaliniai įrankiai (o gal veržliarakščiai, tiksliai nebespėju prisiminti). Kelionė. Štai tau ir rezultatas – 12 lėkščių tapo šiukšle. Atskiri sunkius daiktus nuo lengvų. Vyniok į burbulinę plėvelę. Ir nebijok perdaryti.

Muitinė, keltas ir kas vyksta kelyje

Kiek laiko siuntinys stovi pasienyje?

Paprastai niekada nestovi. Jei dokumentai tvarkingi, krovinys važiuoja be sustojimo. Elektroninis deklaravimas padaro savo darbą. Bėda, kai sąraše nurodyta "knygos", o viduje radijo imtuvas – tada muitininkas stabdo. Fiziškai tikrinama maždaug 2-5% krovinių. Tikrinimas užima nuo kelių valandų iki poros dienų. Jei turi ką slėpti – neslėpk. Jei neturi – miegok ramiai. Border Force taip pat žmonės, tiesiog su uniformomis.

Ar visada tikrinate Doverio uosto orus prieš išvažiuodami?

Tikrinam. Ne dėl maltiečių, o dėl keltų. Jei ūkanota ir pamario vėjas gūsingas, keltai vėluoja. Buvo savaitė, kai tris dienas vėlavome dėl rūko Lamanše. Klientai skambina "kur mano sofa", o ten jūroje niekas nemato nė pusės kilometro. Nors orai čia netiesiogiai susiję su siuntinių pristatymu į Angliją, bet kontekstą reikia suprasti – jei vairuotojas neperplaukia, jis nepristato. Paprasta. O Lamanšo vėjas tai toks, lyg kas į veidą gilzytų.

Kada reikia mokėti muito mokestį Anglijoje?

Jei siunti asmeninius daiktus, kuriuos naudojai daugiau nei šešis mėnesius, paprastai mokesčių nėra. Komercinėms prekėms – yra. Yra toks dalykas DDP, kai mes sumokame muitus už tave ir įtraukiam į kainą. Arba DAP, kai mokėti turi pats gavėjas. Pats dažniausiai renkuosi aiškinti DAP, kad žmogus žinotų, jog gali papildomai sumokėti. Kai kurie vežėjai tyčia slepia šį faktą, kad pasiūlytų "pigiau". Aš nemėgstu tokių triukų. Pas mus viskas atvira.

O jei muitininkas nusprendžia, kad mano daiktai nebus įleidžiami?

Reta, bet būna. Pavyzdžiui, jei bandai vežti maisto produktus be veterinarinio patvirtinimo. Buvo atvejis – klientė siuntė šaldytą kugelį sūnui į Oksfordą. Muitinė išmetė. Ne dėl to, kad kugelis blogas, o dėl to, kad mėsa ir pieno produktai keliauja pagal kitas taisykles. Ji labai pyko. Aš irgi būčiau piktas, bet taisykles parašė ne aš. Tai jei abejoji – nepulk siųst valgio. Ypač šaldyto. Anglijoj ir taip yra parduotuvių, nors mamos kugelis, aišku, kitoks.

Ar vežate pro keltą ar Eurotunelį – kuriuo greičiau?

Abu. Keltai pigesni dideliems kroviniams, bet lėtesni. Eurotunelis greitesnis, bet brangesnis. Jei skubus siuntinukas – važiuojam tuneliu. Jei pilna mašina baldų – dažniausiai keltas. Kelionė keltu Doveris-Kale trunka apie pusantros valandos, plius įlaipinimas. Tunelis – 35 minutes. Bet eilės prie tunelio kartais būna košmariškos. Pats vienu kartu praleidau prie įvažiavimo keturias valandas, nes sistema užlūžo. Nuo tada visada turiu atsarginį planą.

Pristatymas – kas toliau?

Ar vairuotojas užneša daiktus į ketvirtą aukštą be lifto?

Teoriškai – taip, jei sutarta. Praktiškai – vienas vairuotojas nešiosis sofą į ketvirtą aukštą? Nebent ant nugaros. Paprastai pristatymas yra iki durų arba iki namo įėjimo, jei kitaip nesusitariama. Užnešimas į butą kainuoja papildomai ir reikalauja dviejų žmonių. Jei gyveni be lifto – pagalvok, ar gali padėti pats? Arba nurodyk garažą. Aš pats mačiau vairuotoją, kuris bandė nešti spintą laiptais, ir paskui tris savaites gydė nugarą. Nepyk, bet krovikai irgi žmonės.

Ką reiškia "užtikrintas pristatymas" – tai tik gražus žodis?

Ne, tai reiškia, kad turi planą B. Tikras užtikrintas pristatymas įvyksta tada, kai vežėjas žino, ką daryti, jei sugedo mašina, jei vairuotojas susirgo, jei uždarytas uostas. Tai ne magija, o organizacija. Bet jei kas nors žada "100% garantija" – klausk, kas bus jei neištesės. Ar gražins pinigus? Ar veš kitą dieną? Mes siūlome datų intervalą, o ne minutės tikslumu. Nes gyvenime būna sniego, avarijų, kamščių. Užtikrintas nereiškia tobulas. Reiškia – atsakingas.

Ar galiu pats atvažiuoti pasiimti siuntinio iš jūsų londono barako?

Gali. Mes turime saugyklas netoli Londono. Bet sandėliai nėra parduotuvės – nėra kasininko, kuris atneš iš prekybos salės. Turi susitarti laiką, nes ne visada kas nors būna vietoje. Kartais klientai atvažiuoja "nes jau taip arti", o sandėlis užrakintas. Paskui pyksta ant mūsų. Tai jei renkiesi savaitgalį – pasitikslink ar dirbame. Ne visi barakai veikia sekmadieniais. Ir pasikviesk pagalbininką, jei daiktai sunkūs. Mes į tavo mašiną nekrauname.

Ką daryti, jei adresatas nerandu namie tą dieną?

Standartiškai – paliekam pranešimą. Jei yra instrukcijos ("palikti pas kaimynę") – paliekam. Jei nėra – daiktai grįžta į terminalą, o pristatymas pakartojamas kitą dieną, už papildomą mokestį. Geriau, jei gavėjas žino datą ir laukia. Būna, žmonės užsako pristatymą į darbą, bet pamiršta pasakyti receptionui. Tada vairuotojas sukužioja po vestibiulį lyg paskutinis romantikas. Skambinkitės vieni su kitais. Tai dažniausia klaida.

Kas jei aš nurodžiau blogą pašto kodą – Anglijoje jie juk painūs?

Blogas pašto kodas – viena dažniausių klaidų. Anglijoje kodas nurodo gatvę, kartais ir namo numerį. Jei rašai SW1 vietoj SW11, daiktai nuvažiuoja į kitą galą. O kai kurie kodai painūs net vietiniams. Mes visada pakartojam kodą su klientu prieš pristatymą. Jei jau išsiuntei ir pastebėjai klaidą – skambink iš karto. Vėliau taisyti brangu. Ypač jei vairuotojas užsuko dar ir į pusryčius. Ne, į pusryčius neužsuko, nesąmonė tokia, atleisk.

Kai kas nepasiseka – problemos, kainos, šykštūs vežėjai

Kodėl viena įmonė skaičiavo 200 eurų, o kita 450?

Todėl, kad viena matė tave pro durų užraką, o kita – pro langą. Juokauju. 200 gali būti be mokesčių, be pristatymo iki durų, be pakavimo. 450 – su viskuo. Buvo istorija – klientas pasirinko pigiausią variantą, o pasiekus paskirtį vežėjas pareikalavo dar 250 "už muitinę" ir "už terminalo paslaugas". Tai vadinama paslėptais mokesčiais. Nuoširdžiai – tokių "vežėjų" pilna. Jie pritraukia kaina, o paskui spaudžia. Tikrink, kas įskaičiuota. Jeigu per pigu – kažkas ne taip.

Kiek kainuoja siuntinių pristatymas į Angliją vidutiniškai dabar?

Vienai dėžei iki 30 kg – nuo 35 iki 70 eurų. Baldams – nuo 300 iki 800, priklauso nuo apimties. Pilnai mašinai – 1200–1800 eurų. Kainos augo po Brexit, kuro šuolių metu dar labiau. Štai kodėl negaliu pasakyti tikslios sumos nepamačęs daiktų. Jeigu kas nors telefonu pasako kainą per 10 sekundžių nepažinėjęs krovinio – jis meluoja. Arba spėlioja. Tikras profesionalas paklausia matmenų, svorio, maršruto. Ir dar primena apie galimas kuro priemokas.

Ar buvot situacijų, kai tiesiog prarandamos dėžės?

Taip. Nenoriu balto melo – praradimų pasitaiko, nors ir labai retai. Dažniausiai tai nutinka, kai vežėjas krauna daiktus į bendrą konteinerį su dešimties kitų klientų kroviniu ir kažkuris sąrašas nukrinta, etiketė nubyra. Tada dėžė nukeliauja nežinia kur. Buvo atvejis, kai dvi dėžės iš griozdiško perkraustymo krovinio pasiklydo transiento punkte. Radom po trijų savaičių. Klientas, aišku, niršo. Mes irgi. Tai jei siunti brangius daiktus – žymėk kiekvieną šoną, lipduką lipdyk kelis kartus. Kartais net geri vežėjai padaro klaidų.

Ką daryti jei radau sulūžusią kėdę – ant ko pykti?

Pirmiausia – nors ant grindų? Ne. Rimtai – tikrink dėžę priimdamas. Jei dėžė pažeista išoriškai, pasirašyk aktą su vairuotoju. Jei dėžė tvarkinga, o viduj lūžis – reikalauk CMR draudimo išmokos. Mes tvarkom pretenzijas, bet reikia įrodymų. Buvo atvejis, kai klientas rado sulūžusią kėdę po savaitės, jau išmetęs dėžę. Niekuo nebepadirėsi. Daryk nuotraukas iš karto. Ir jei vežei be medinio rėmo – esi ir pats kaltos dalis. Pykti galima, bet geriau preventyviai veikti.

Kaip atpažinti vežėją, kuris vėliau prikraus paslėptų mokesčių?

Jei skambutis prasideda "pigu, pigu, viskas įskaičiuota" ir nemato daiktų – bėk. Sąžiningas vežėjas klausia: ką veši, kiek sveria, kur nuvežti. Siūlo susitikti arba paprašo nuotraukų. Paslėptų mokesčių meistrai dažniausiai duoda vieną bendrą sumą be punktų. Jokio sąrašo. Jokio parašo. Tik žodinė "kalba". Aš per dvidešimt metų mačiau daug tokių. Jie paprastai keičia įmonės pavadinimą kasmet, kai atsiliepimai supūva. Google jų pavardę prieš pirkdamas. Paprasta.

Ar galima siųsti maisto produktus – šaldytą kugelį, pavyzdžiui?

Ne. Na, teoriškai – galima, bet tik su milžinišku popiergaliu ir veterinariniais sertifikatais, kuriuos gauna ne žmogus, o gamintojas. Praktiškai – viena klientė siuntė tą kugelį, aš perspėjau, bet vertė rūpestingumas. Muitinė paėmė ir išmetė. Neatsiuntė net laiško. Šaldytas maistas, ypač su mėsa, kiaušiniais, pienu – ribojamas. Gali bandyti siųst sausainius, bet ir ten kiekis ribotas. Verčiau atsiųsk pinigų ir liepk nusipirkti vietoj. Nusivylimas mažesnis.

Taigi, visa siuntinių pristatymo tvarka į Angliją nėra raketų mokslas. Reikia tvarkingo sąrašo, gerų dėžių ir sąžiningo vežėjo. Užtikrintas pristatymas neįmanomas be tavęs – tavo pasiruošimo ir tikslios informacijos. Jei ką nors palikai skubotai, rizika auga. Jei perskaitei iki čia – jau žinai daugiau nei daugelis. Belieka surinkti daiktus, parašyti sąrašiuką ir paskambinti. O toliau jau mūsų darbas nugabenti juos nuo Vilniaus ar Kauno iki Londono, Birmingemo ar kad ir kur tavo artimasis laukia.