Siuntinių pristatymas į Angliją šiuolaikiniais mikroautobusais

Daugiau nei penkiolika metų praleidau vairuodamas ir organizuodamas pervežimus įvairiausiais maršrutais, o į Angliją važiuoju jau nuo tada, kai Brexitas buvo tik bauginantis žodis žiniasklaidoje. Dabar, kai siuntinių pristatymas į Angliją mikroautobusais tapo vienu populiariausių būdų persivesti daiktus, mažas įmones ar tiesiog giminaičių siuntas, matau, kaip klientai sumaišyti bando atsirinkti. Aš nesu muitinės ekspertas iki galo – tai visada sakau atvirai, – bet kelyje tarp Kauno ir Londono praleidau tiek metų, kad galiu paaiškinti, kaip viskas vyksta realiai. Be filtrų ir be reklaminių šūkių.

Pradžiam mokslams – kaip čia veikia

Kiek jau dirbate veždamas siuntas į Angliją mikroautobusais?

Na, oficialiai įmonė veikia dvylika metų, bet pats vairą turbūt paėmiau kokią penkiolika. Tiksliai nepasakysiu, datos susipina, ypač kai per pandemiją viskas išsimaišė. Pradžioj tai buvo atsitiktiniai reisai – draugo šaldytuvas į Londoną, atgal keletas dėžių. Dabar po Brexit reikia tvarkingesnių dokumentų, bet esmė ta pati. Mikroautobusas – tai laisvė. Nereikia laukti, kol prisikraus fūra, gali išvažiuoti šeštadienį ir jau pirmadienį būti Birmingeme. Nu, jei remontai kelyje nesutrukdys.

Ar mikroautobusas geriau už didelę fūrą, kai siunta nedidelė?

Žiūrint ką vežti. Jeigu turi du lagaminus ir dviratį – fūra bus absurdas. Praeis savaitė, kol surinks pakankamai krovinio, kad apsimokėtų važiuoti. Mikroautobusas gali išvažiuoti rytoj. Bet jei baldai iš dviejų kambarių – jau klausk didesnės mašinos. Standartinis mikriukas turi kokius dvylika–penkiolika kubų. Kai siunta tilps į kampą, mikriukas yra greičiau, lanksčiau ir dažnai pigiau. Nors fūrų savininkai dabar pyksta ant manęs, bet aš savo nuomonės neatsiimu.

Koks maksimalus svoris tilps į tokį reisą?

Teoriškai ant mūsų mašinų rašoma trys su puse tonos. Bet realiai, jei pats mikroautobusas sveria jau du su trupučiu, belieka pustonė kroviniui. Žmonės kartais man atneša spintą, kurią dviese vos pakėlėm. Jei sustoja vokiečiai ar prancūzai svarstyklėse, baudos – ne juokai. Kartą Berlyno apylinkėse matėm, kaip lenkišką busą uždraudė toliau važiuoti dėl perkrovos. Mūsų principas paprastas: geriau atsisakyti vienos dėžės, negu mokėti tūkstantį eurų kelių policijai.

Ar įmanoma vežti ir keleivį, ir jo daiktus į Angliją tuo pačiu metu?

Taip, ir tai viena populiariausių paslaugų, kurią darom. Skrisi lėktuvu – bilietai brangūs, lagaminai dar papildomai. O čia sėdi šalia vairuotojo, daiktai gale, per Lenkiją dar papietaujame normaliai. Svarbu, kad keleivis turėtų pasą ir leidimą gyventi, nes po Brexit britai pasidarė labai atidūs. Dokumentų netvarka gali baigtis gražiu pargrįžimu atgal iš Doverio. Atgal? Ne, grįžimu – pataisau save. Taisyklė paprasta – mašinoje telpa du keleiviai komfortabiliai, trys jau spaudžiasi.

Kaip dažnai važiuojate – kas savaitę ar pagal susikaupimą?

Šiuo metu stengiamės laikyti grafiką – kas savaitę antradieniais ar trečiadieniais išvažiuojam iš Lietuvos, savaitgalį jau britai gauna. Bet būna savaičių, kai užsakymų mažiau, ypač po Naujųjų ar vasaros vidury. Tada kartais sulaukiame iki ketvirtadienio, surenkiame ir penktadienį startuojam. Nespėji tą savaitę – lauki kitos. Aišku, jei labai skubu, galim derėtis dėl individualaus reiso, bet kaina tada visai kitokia. Lankstumas kainuoja. Bet retas klientas iškart sutinka mokėti trigubai, tai dauguma palaukia grupinio reiso.

Kainos, kurios nevienodai kanda

Kiek realiai kainuoja siuntų pristatymas į Angliją šiuolaikiniu mikroautobusu?

Iš Lietuvos į Londoną standartinė dėžė, sakykim, iki trisdešimties kilogramų, kainuos nuo dvidešimt penkių iki šešiasdešimt eurų. Jei didesnis krovinys – apie šimtą ar pusantro šimto, o jei baldai, nu čia jau pagal kubus skaičiuojame. Pigiau nei dvidešimt eurų aš nežinau nė vieno normalaus vežėjo, kuris rimtai imtųsi. Jei imasi penkiolikos – labai abejoju ar turi draudimą. Tokie dažniausiai dingsta su daiktais. Mes važiuojame tiesiai, todėl nereikia mokėti sandėliams. Štai čia pagrindas.

Kodėl kaina kartais skiriasi trigubai tarp skirtingų įmonių?

O čia jau atsakymas, kuris nepatiks kolegoms. Yra rinkos kaina, yra paslėpti mokesčiai, o yra ir tiesiog noras pasipelnyti arba, priešingai, prisivilioti kaip masalą. Viena įmonė įskaičiuoja draudimą, muito formalumus, degalus, vairuotojo nakvynes. Kita parašo šimtą penkiasdešimt eurų, o paskui paprašo dar penkiasdešimt už keltą. Mačiau ir tokių, kurie surenka užsakymus, o tavo siuntą perkelia prie Lenkijos sienos į kitą mašiną be jokios apskaitos. Pigiau – ne visada geriau, aš tai kartoju kaip mantrą. Nors žinau, kad žmonės vis tiek bando sutaupyti. Ir kartais nudega.

Ar reikia mokėti visą sumą prieš išvažiuojant, ar galima dalimis?

Mes dirbame penkiasdešimt procentų prieš išvykimą, likę penkiasdešimt – gavus ar pristačius. Kurjerinės firmos dažnai ima viską iš karto. Mes suprantam, kad ne visi turi šimtą eurų po ranka, ypač jei moka už visą buto išgabenimą. Naujokui – griežčiau, senam klientui – galim derėtis. Būna, kad prašo mokėti tik gavus prekę, bet tuomet aš prisiimu visą riziką. Jei gavėjas nebus namie ir negaus – aš stoviu Londone su sofa ir nežinau ką daryti. Todėl avansas man yra privalomas.

Ką dar reikia sumokėti papildomai – ar yra paslėptų mokesčių?

Pas mus jokių paslėptų mokesčių nėra, bet aš negaliu kalbėti už visus. Keltas per Lamanšą kainuoja apie šimtą–pusantro šimto eurų, priklausomai nuo laiko. Degalai – nepigūs, ypač Prancūzijoje ir JK. Draudimas kasmet, techninė apžiūra – visa tai mums kaip išlaidos. Bet jei matai skelbimą „penkiolika eurų į Angliją“, žinok – kažkas ne taip. Arba tai bus tik paėmimas nuo namų iki muitinės, o toliau – ding. Aš vieną kartą taip buvau... nors ne, tai kitos įmonės istorija, ne mano. Bet tikrai taip būna.

Ar kaina keičiasi, jei siunta vežama ne į Londoną, o į, tarkim, Niukaslį ar Bristulį?

Londonas yra standartas – ten daugiausiai važiuojam, maršrutai žinomi kaip savo penki pirštai. O jei reikia į atokiausius Anglijos kampus, kelionė ilgėja, degalų daugiau, vairuotojas praranda dar vieną dieną. Todėl į vakarus nuo Bristolio ar šiaurę nuo Jorkširo kaina didėja maždaug dešimt–dvidešimt procentų. Nors jei mums tenka ir atgal parvežti krovinį, kartais surenkam maršrutą taip, kad papildomai nekainuoja. Bet garantuoti negaliu – reikia žiūrėti pagal savaitę. Kartais tiesiog neapsimoka važiuoti toli už M25 žiedo dėl vienos dėžės.

Popieriai, kuriuos privalai žinoti

Kokių dokumentų reikia siuntoms į Angliją po Brexito?

Reikia sąskaitos-faktūros, prekės aprašymo, dažnai ir paso kopijos. Ir – EORI numerio. Kai kurie klientai galvoja, kad jeigu asmeniniai daiktai, tai nieko nereikia. Klaida. Britai dabar labai griežti. Kartą teko stovėti Doverio muitinėje tris valandas, nes klientas pamiršo parašyti, kad tai sena jo mamos komoda. Muitininkai pagalvojo, kad parduodame antikvariatą be muito mokesčio. Popieriai – tavo ramybė. Be jų tik vargas ir laiko švaistymas.

Kas yra EORI numeris ir ar jį tikrai turiu gauti pats?

EORI – tai unikalus numeris, kurį suteikia muitinė. Jei esi individuali įmonė ar MB, dažniausiai jau turi. Jei esi fizinis asmuo ir veži asmeninius daiktus – jo dažnai nereikia, nors aš čia ne visada įsitikinęs iki galo, muitininkai kartais interpretuoja skirtingai. Geriausiai pasitikrinti VMI tinklapyje arba klausti brokerio. Aš pats siuntėjams padedu užpildyti deklaracijas, bet EORI gavimas – jau tavo arba tavo buhalterės reikalas. Jei verslas siunčia prekes, be šito numerio niekaip. Tada mašina suks ratą Doverio apylinkėse.

Ar galiu siųsti maisto produktus, ar muitinė juos tikrai išmes?

Po Brexit mėsa, pieno produktai, šviežios daržovės be atitinkamų leidimų – problema. Jei yra pramoninė pakuotė, sausieji produktai – kartais praleidžia, bet tai loterija. Pernai viena ponia pyko ant mūsų, kad nepranešėme, jog jos šaldytas kugelis nepraėjo muitinės. Mes irgi nelabai kalti – deklaracijoje ji parašė „maisto produktai“, o neklausė. Dabar aiškiai sakau: jei abejoji – nešiok. Arba klausk muitinės tiesiai. Nes jei sučiups, gali dar ir baudą išrašyti. Palikti tą šaltibarščių indą namie bus pigiau.

Kas nutinka, jei sąskaitoje-faktūroje neteisingai nurodžiau prekės kodą?

Buvo atvejis – klientas siuntė detales į Birmingemą, o HS kodą supainiojo. Panašios prekės, tik viena buvo medicininė. Muitininkai iškart įsijungė raudoną lemputę. Mašina atidaryta, krovinys tikrintas pusdienį, vėlavimas – parą. Jei nežinai kodo, geriau parašyk prekės aprašymą detaliai, o ne spėliok. Brokeriai padeda, bet jų paslaugos kainuoja. Kartais pigiau pusvalandį paieškoti internete nei vėliau mokėti du šimtus eurų už stovėjimą uoste. Aš pats jau mokausi atpažinti dažniausius kodus, bet iki galo – ne mano sritis.

Ar reikia deklaruoti dovanas, ar jos važiuoja laisviau?

Dovanos – ne dovana muitinei. Vertė turi būti nurodyta. Jei artimam giminaičiui siunti seną megztinį ir tris knygas, rašoma dovana, bet kaina vis tiek turėtų būti reali – net ir simbolinė. Nes jei dovana verta penkių šimtų eurų, gali reikėti sumokėti importo mokestį. Aš neturėjau atvejo, kad dėl vienos dėžutės kiltų skandalas, bet teoriškai taip gali būti. Svarbiausia – nebandyti paslėpti komercinio krovinio po dovana. Muitininkai nekvaili, matė visko. Ir jei įtars, tikrins viską. O tada jau nebejuokinga.

Realybė kelyje – ne viskas auksu

Ar pasitaiko, kad siunta vėluoja dėl techninių gedimų?

Pasitaiko. Praeitą žiemą teko stovėti Vokietijoje pusdienį, nes užšalo kuro filtras. Modernūs mikroautobusai patikimi, bet jie ne robotai. Padanga, akumuliatorius, generatorius – viskas gali sugulti. Mes vežam atsarginę padangą ir įrankius, bet jei gedimas rimtesnis, tenka kviesti techninę pagalbą. Tada vėlavimas – ne valanda, o diena. Klientams išvardijam iš karto – jei reikia garantuotai iki gimtadienio, rinkitės avialinijas. Mikroautobusas yra ekonomiškas būdas, bet ne raketa. Atsiprašyti visada nemalonu, tačiau dviejų tūkstančių kilometrų kelionėje tikimybė visada yra.

Kodėl kai kurie vežėjai perkelia daiktus iš vieno mikroautobuso į kitą prie Lenkijos sienos?

Tai vadinu „tarpininkavimu“. Jie surenka užsakymus, o paskiau parduoda juos tam, kas tuo metu važiuoja. Tavo dėžės gali persėsti nuo lietuviško mikroautobuso į lenkišką, vėliau į fūrą. Jei dokumentai tvarkingi – nieko blogo, bet jei kas dingsta, nebežinai pas ką ieškoti. Aš asmeniškai perkeliu tik nenumatytu atveju, kai mūsų mašina sugedo, ir net tada informuoju klientą. Bet tie, kurie taip dirba sistemingai... na, nepatariu. Jie ir kainą meta labai žemai, nes patys nerizikuoja ir dažnai neturi savo mašinų.

Ar visos siuntos yra apdraustos, jei mikroautobusas pakliūva į avariją?

O čia yra didelis mitas. CMR draudimas dengia tik tam tikras sumas, ir ne visada pilnai. Jei vežėjo kaltė, o tavo krovinys vertas penkių tūkstančių, o draudimas – tik tūkstantį, problema lieka tau. Mes turime papildomą krovinio draudimą, bet žinau daugybę mažų vežėjų, kurie važinėja tiesiog su privalomuoju autocivilku. Tai ne tas pats. Visada klausk, kokia draudimo suma. Jei vežėjas įsižeidžia nuo tokio klausimo – greičiausiai slepia ką nors. Kartą teko tvarkyti situaciją, kai per avariją Belgijoje sulūžo baldai, o draudimas mokėjo tik trečdalį vertės. Likusius vargus teko tempti ilgai.

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje neatsiliepia ir niekas neatidaro durų?

Skambini tris kartus. Rašai žinutę. Jei turi alternatyvų kontaktą – bandom ir ten. Po to – deramės su siuntėju. Kartais gavėjas tiesiog pamiršo, kad turi atsiimti. Kartais nėra namie dėl komandiruotės. Mes paliekam daiktus pas kaimyną tik su raštišku sutikimu, nes kitaip – atsakomybė. Jei niekas neima, siunta gali grįžti į Lietuvą arba stovėti saugykloje Londone, kas kainuoja. Apie tai geriau pagalvoti iš anksto. Aš visada prašau kliento patvirtinti, kad gavėjas žino datas. Ne kartą buvo, kad žmonės nesusikalbėjo tarpusavyje, o aš stoviu su spinta gatvėje Liverpoolo priemiestyje.

Ar tikrai mikroautobusai turi klimato kontrolę krovinių skyriuje, ar čia mitai?

Vairuotojo kabinoje – taip, turbūt oro kondicionierius yra. Bet krovinių skyriuje? Praktiškai ne, nebent kalbam apie specialias šaldymo mašinas, kurios kainuoja visai kitaip. Standartiniame mikroautobuse temperatūra gale tokia, kokia yra už lango. Vasarą plius trisdešimt, žiemą – gali ir užšalti skysčiai, jei nešildoma. Tad jei siunči elektroniką, geriau papildomai supakuoti. Kartą vežiau gitarą, kurią pirkėjas labai brangino. Įpakavom į antklodę, nes baiminausi, kad karštis ir saulė gal pažeis klijuotes. Daugelis iš mūsų vežėjų taip elgiasi instinktyviai. Termo-kontrolės čia nerasi.

Kodėl kartais dėžės atkeliauja sulamdytos, nors aš jas gerai supakavau?

Atsakymas skaudus. Kelyje viskas kraunama, perkraunama, stumdoma. Jei tavo dėžė – vienintelė minkšta tarp penkių baldų, ji gaus savo. Fūrose yra tvirtinimo juostos, o mikroautobuose kartais telpa tiek daug, kad reikia prispausti. Aš asmeniškai stengiuosi sudėti taip, kad niekas neslidinėtų, bet po Vengrijos kelių ir lenkiškų duobių... fizika neapgaudi. Todėl visada sakau – naudok dvigubas dėžes, putplasčio vazonus, bubble wrap. Nes jei viduje stiklinis indas, o dėžė plona, rizika didelė. Neišvengiamai taip būna, ypač kai skubama ir mažai vietos.

Paskutiniai klausimai prieš išsiuntimą

Rinktis mikroautobusą ar didžiąją kurjerinę kompaniją – kas geriau?

Didžioji kurjerinė – patogu, nes turi programėlę, sekimą, call centrą. Bet kai reikia kalbėti su žmogumi – ten robotai. Mikroautobusas – su manimi kalbi tiesiai, žinai numerį, gali paklausti kur šiuo metu yra tavo daiktai. Jeigu standartinė siunta iki trisdešimt kilogramų – gal DPD ar DHL bus pigiau. Bet jei trys lagaminai, dviratis ir senelės veidrodis – mikroautobusas laimi pasyvia. Ai, laimi paprastai. Mano klientai dažniausiai renkasi ne pagal kainą, o pagal tai, ar jaučia pasitikėjimą. Ir tai normalu. Be to, kurjeris neprikels į antrą aukštą, o mes dažnai privažiuojame.

Koks yra didžiausias mitas apie siuntimą į Angliją šiuolaikiniais mikroautobusais?

Kad tai kaip anksčiau – sėdi, pasirašai vieną popierėlį ir po dviejų dienų viskas Londone. Po Brexit viskas pasikeitė. Dabar reikia dokumentų, muitinės tikrinimų, kartais laiko muitinėje. Tarsi būtum kirsdamas sieną į trečiąją šalį. Daug kas dar galvoja, kad Anglija – kaip Lietuva tik su kita kalba. Ne. Reglamentai kitokie, sienos realios. Ir mikroautobusas, nors ir greitas bei lankstus, nėra magiška vartų mašina. Jis turi tenkinti visas tas pačias taisykles kaip ir didysis vilkikas. Nei daugiau, nei mažiau.

Jei turiu tik trisdešimt sekundžių pasakyti esmę – ką patartum?

Rinkis vežėją ne pagal pigiausią skelbimą, o pagal tai, ar jis atsako į telefoną šeštadienį vakare. Ar aiškiai paaiškina apie popierius. Ar turi draudimą, kurį gali parodyti. Ir prieš viską – dvigubai supakuok daiktus, pasitikrink EORI, jei prekė, ir įsitikink, kad gavėjas Anglijoje žino, jog siunta važiuoja, o ne yra Ispanijoje atostogauti. Tai tiek. Siuntinių pristatymas mikroautobusais į Angliją yra puikus būdas, bet reikia proto ir kantrybės. Mano tiek turėsi, jei nesi leidosi į jokius triukus. Sėkmės.

Išvada

Šiuolaikinių mikroautobusų reisai į Angliją yra vienas lanksčiausių būdų persivesti daiktus, bet lengva tik atrodo. Aš per penkiolika metų mačiau visko – nuo idealiai sklandžių kelionių iki bemigių naktų muitinėse. Rinkitės atvirai kalbančius žmones, klauskite apie draudimą ir niekada nepasitikėkite kaina, kuri skamba per gerai, kad būtų tiesa. Siuntinių pristatymas į Angliją mikroautobusais gali būti puiki patirtis, jei nebandysite apeiti paprastų taisyklių. Važiuojam?