Krovinių kaina kaina nuo 35€/35£. Kaina priklauso nuo krovinio dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos. Tarptautinio perkraustymo paslaugos.
Siuntos kaina nuo 35€/35£ (tašė, krepšys, lagaminas, dėžė, laiškas). Kaina priklauso nuo siuntos dydžio, svorio, paėmimo ir pristatymo vietos.
Siuntinių pristatymas į Angliją: kai nori sutaupyti, bet nenori nudegti
Štai tu sėdi Vilniuje arba Kaune, turi dėžę daiktų, kuriuos reikia kažkaip nuvežti į Angliją – Londone, Birmingeme, gal kur šiaurėje. Atrodo, dabar viskas paprasta: paspaudi mygtuką, ir kurjeris pasiima. Bet pažįstu šitą verslą jau gal keturiolika metų, ir galiu pasakyti – pigus ir greitas siuntinių pristatymas į Angliją yra du dalykai, kurie vienas kitam dažnai prieštarauja. Ypač po Brexit. Kartais klientas paskambina piktas po dviejų savaičių, o aš tik rankomis išskėsti galiu – nors jau žinojo, kad skubus variantas kainuoja kitaip. Štai surinkau atsakymus, kaip įsivaizduoju pokalbį su vienu žmogumi.
Kainos, greitis ir kodėl pigiai nėra taip paprasta
– Kiek dabar kainuoja siųsti normalią dėžę į Angliją, pavyzdžiui, iki dvidešimties kilogramų?
Žiūrėk, jei dėžė iki 20 kg, per kurjerius gali kainuoti 35–60 eurų. Bet įmanoma ir pigiau. Mes turim partnerių, vežančių fūromis dalinius krovinius – tada už tetos siuntinį į Londoną pakaks ir 20 eurų. Aišku, jei nori, kad siunta nuvažiuotų per dvi dienas, mokėk 80–90. Skirtumas didelis. Aš klausiu kliento: tau ta dėžė reikalinga po savaitės ar dienos? Pagal tai ir renkamės.
– Ar galiu siųsti pigiai su Lietuvos paštu ir ar verta?
Lietuvos paštas – taip, kartais net pigiau. Bet aš mačiau, kaip siunta Londone atsiranda po trijų savaičių, nors žadėjo septynias dienas. Tada prasideda paieškos, o jų aptarnavimas… na, tu supranti. Jeigu siunta ne skubi – močiutės megztiniams sueis. Bet jei ten dokumentai ar technika – nerekomenduočiau. Geriau ieškoti privačių vežėjų, dirbančių reguliariais reisais į Angliją. Ten bent žinai, kur ieškoti.
– Koks yra pats pigiausias būdas siųsti daiktus į Londoną?
Pats pigiausias? Rasti draugą, kuris važiuoja automobiliu. Rimtai. Jei ne, fūrininkas, kuris veža baldus ir sutalpina tavo dėžę. Kartais po 15 eurų. Bet tuomet siuntinys keliauja su kitais kroviniais ir gali užtrukti savaitę. O jei reikia į penktą aukštą be lifto – tada brangiau, nes nešti reikia. Pigiausia visada lėčiausia. Atsakymas: jei neskubi, rasi pigiai.
– Ar kaina skiriasi, jei siunčiu į mažą miestelį, o ne į Londoną?
Aišku kad taip. Londonas, Birmingamas, Mančesteris – ten kurjeriai kasdien, pristatymas nekainuos papildomai. O jei kaimas Kornvalyje – už kilometrus prisideda. Aš sakau klientams: jei gali, paprašyk giminaičio atvažiuoti didesniam miestui. Sutaupysi. Dalis vežėjų net neveža už Londono žiedo. Tokia jau ta realybė.
– Ar vežėjai duoda nuolaidų, jei siunčiu kelias dėžes vienu metu?
Žinoma, kad duoda, tik ne visi tai šūkteli. Paskambini, sako – 50 eurų už dėžę. O tu turi tris. Tada aš sakau: važiuoja ta pati fūra, kodėl mokėt trigubai? Sutariam. Ypač jei keliauja kelių transportu. Per metus mačiau visko – žmonės išsikrausto su penkiomis dėžėmis, kaina nebe už vienetą. Svarbu paklausti. Nes jei nepaklausi – kai kurie vežėjai tylės, o pinigus pasiims. Nepatogu, bet tiesa.
Dokumentai, muitai ir Brexit biurokratija, kurią tenka pakentėti
– Ar po Brexit labai pasikeitė siuntimas į Angliją?
Oi, pasikeitė. Anksčiau – kaip į kitą kambarį. Dabar Anglija už muitinės sienos. Siuntinių pristatymas į Angliją dabar reikalauja važtaraščio su tiksliu turiniu, vertės deklaracija. Jei brangesnis nei 135 svarų – muitai. Klientai pikti: kodėl batai užsidirbo mokestį? Todėl kad taip yra. Aš prieš Brexit niekuo nesirūpinau, o dabar etiketę tikrinu du kartus. Geriau perspėti nei mokėti baudą.
– Ką reikia rašyti ant siuntos etiketės, kad nebūtų problemų Anglijos muitinėje?
Turi būti aiškus turinys, ne "dovanos". Jeigu megztiniai, rašai "naudoti, vertė 30 EUR". Jei telefonas – "naudotas, vertė 150 EUR". Anglijos muitinė nemėgsta paslapčių. Kartais prašo parašyti mažesnę vertę, bet aš to nedarysiu – gresia konfiskatu. (Bent jau rimtose įmonėse taip neturėtų būti.) Jei siunti aliejaus – ne maisto produktai, ten kita procedūra. Rašyk tiesą, bus gerai.
– Ar galiu siųsti maistą, konservus, rūkytus lašinius į Angliją?
Ne. Nu, gerai – ne visai ne, bet praktiškai ne. Anglija turi griežtas maisto taisykles. Mačiau, kaip lašiniai grįžo atgal po trijų savaičių su lipnia juosta "neįleista". Klientas dar pyksta, nors perspėjau. Kartais galima su sertifikatais, bet kaina dešimteriopa. Jei klausia apie šakotį į Londoną – atsakymas: rizikinga, brangu, gali baigtis šiukšlių konteineryje. Verčiau nusiųsti pinigus, tegul nuperka ten pat.
– Kaip dirbti su muitais, jei siunčiu verslinį krovinį, o ne asmeninius daiktus?
Eee… čia jau nebe mano kiemas. Smulkūs asmeniniai siuntiniai – taip, tuos vežam kasdien. O versliniai kroviniai į Angliją – reikia EORI, sąskaitų, gal vietinio tarpininko. Aš žinau tik tiek, kad be dokumentacijos fūra gali savaitę stovėti prie Lamanšo. Jei esi verslininkas – rinkis B2B logistiką, ne tą, kuri veža tetos sofą. Ten baudos daug didesnės, ir žaidimo taisyklės kitos. Aš čia patingiu maišytis.
– Ar mano giminaitis Anglijoje turi mokėti kažką papildomai, kai gauna siuntinį iš Lietuvos?
Jei vertė maža – dažniausiai nieko. Bet jei viršija 135 GBP, jis mokės VAT ir muitą. Ir dar – jei kurjeris atveža, o reikia mokėti, gali pareikalauti grynaisiais arba atidėti. Pasakyk giminaičiui, kad siunta eina ir gali tekti sumokėti. Netikėtumas nemalonus. Komunikacija svarbiausia. Nieko blogo, jei žmogus pasiruošia iš anksto. O jei nežino – paskui skambina piktas. Lengvai išvengiama.
Pakavimas, draudimas ir praktiniai niuansai, kuriuos žmonės pamiršta
– Ar tikrai taip svarbu, kaip supakuosiu siuntinį, ar gali tiesiog maišą duoti?
Maišas? Nebent senos kelnes. Mačiau, fūroje dėžės griūva. Kartais vežėjas krauna taip, kad netoliese važiuodama nepadėtum. Jei dėžė silpna – viskas išsitepa. Geriausia – dvigubas kartonas, lipni juosta per siūles, burbulinė plėvelė viduje. Nepatikėsi: kai klientas sutaupo penkis eurus ant pakavimo, o gauna sudaužytą daiktą už šimtą. Ir kaltina mane. Pakavimas – tavo draudimas prieš kvailystę.
– Ar verta drausti siuntinį ir ar jūs tai darote?
Draudimas siuntiniams… na. Teoriškai taip, bet išmokos kartais juokingos. Aš visada sakau: pakuok taip, kad nereikėtų draudimo. Nes jei dingo be pėdsakų – jie ieškos skylės sutartyje. Yra kurjerių su automatiniu draudimu, bet limitai iki 340 EUR už kilogramą. Brangesnė elektronika? Prarasta. Jei jautru – siųsk brangesne paslauga su pilnu sekimu. Mano patirtis: geras pakavimas geriau už draudimą ant popieriaus.
– Ką daryti, jei siunta atėjo pažeista, o viduje daiktas sulaužytas?
Pirmiausia – fiksuok. Nuotraukos, vaizdas, kol neatidarei. Tada skambink vežėjui. Jei kurjeris laukia, o dėžė suknežinta – pasirašyk tik su pastaba. Jeigu pasirašei švariai – pabaiga. Aš kartais pats atvažiuoju, kai skambina išsigandęs. Aišku, jei netoli ir turiu laiko – juokauju, bet stengiuosi. Rimti pervežėjai atlygina. Ne visi, bet rimti. O jei pigių paslaugų parankė – rašyk atsiliepimą.
– Ar galiu siųsti nestandartinius daiktus, pvz., dviratį, vaikų vežimėlį ar gitarą?
Gali, bet pranešk. Dviratis netelpa į standartą, skaičiuojam kubinį svorį. Gitarą siųsk kietame futliare. Klientas siuntė į Braitoną – futliaras kainavo, bet sveika. Vežimėlį išardyk, sutaupysi vietos. Fūroje perki plotą, ne kilogramus. Jei daiktas keistas – būk atviras. Mačiau, kaip nepranešė apie motorolerį. Ai, nu, motoroleris jau krovinys, ten kitos taisyklės. Klausk prieš siųsdamas, paprasta.
– Kur galiu sužinoti siuntos numerį, kad sekciau, kur mano dėžė?
Kai išsiunčia, vežėjas duoda važtaraščio numerį. Įvedi svetainėje ir matai: išvyko, atvyko į Angliją, pristatymas. Jei per tris dienas nejudin – skambink. Aš tikrinu klientams, nes kai kurie vežėjai atnaujina tik savaitgaliais. Yra mažų kompanijų, kur sekimas tik vairuotojo telefone. Rimtai. Tada geriau paskambinti ir paklausti: "Ei, kur mano dėžė?" Aš taip ir darau, jei žmogus nerimauja.
kas nutinka fūroje, kodėl vėluoja ir kitos nesąmonės
– Kodėl mano siunta į Angliją vėlavo dvi savaites, nors žadėjo penkias dienas?
Klasika. Pirma – fūra sugedo. Antra – muitinė tikrino. Trečia – vežėjas melavo, kad paimtų užsakymą. Aš tai vadinu surinkimo strategija: prikiša į priekabą ir laukia, kol prisirinks pilnas krovinys. Tavo dėžė stovi sandėlyje savaitę. Pigus siuntinių pristatymas į Angliją dažnai taip atrodo – žadi greitai, veži, kai susirenka. Rinkis tuos, kurie sako: važiuoja antradieniais ir penktadieniais. Bent žinai dieną. Mažiau streso.
– Ar fūroje mano daiktai keliauja su svetimais?
Dažniausiai taip, jei dalinis krovinys. Viena fūra, trisdešimt siuntų – tavo dėžė šalia svetimos sofos. Normalu ir pigu. Jei baiminiesi – fūra tik sau, bet keli šimtai eurų. Aš nematęs, kad vogtų viduje, fūros užrakinamos. Bet tavo daiktas gali kristi ant kito, jei blogai pritvirtinta. Vėl gi – pakavimas. Jei viduje kažkas trapias, įvyniok, nes kitaip kaltė ant tavęs, ne vežėjo.
– Kaip elgtis, jei pristatymo dieną manęs nebūna namie Anglijoje?
Turi pasirinkimą: kaimynas arba kita diena. Didieji kurjeriai palieka pranešimą, pasako, kur pasiimti. Privatus vežėjas skambins iš anksto. Svarbu – teisingas telefonas. Klientai rašo seną numerį, paskui stebisi. Aš prašau patikslinti du kartus, nes viena klaida – ir siunta suka ratą po Londoną. Labai nemalonu. Perspėk gavėją, kad siunta eina, tegu būna pasiekiamas. Tai elementaru.
– Ar galiu pasikeisti pristatymo adresą, kai siunta jau pakeliui į Angliją?
Galima, bet brangu. Kai išvykusi iš Lietuvos, maršrutas suplanuotas. Jei adresas blogas – kreipkis į vežėją. Kurjeriai ima 10–20 eurų už nukreipimą. O jei fūra jau Anglijoje – gali nepavykti. Patikrink adresą tris kartus prieš siunčiant. Ypač indeksą. Anglijoj indeksai šventi, be jo atsidursi kitoje gatvėje. Čia ne Kaunas, kur laisviau. Klausk vežėjo, jei neaišku.
– Kas atsitinka, jei siuntos niekas nepasiima ir ji grįžta atgal?
Tada moki du kartus. Vieną už pristatymą, antrą – už grįžimą. Kurjeris bandė tris kartus, nieko nebuvo, veža atgal į depą. Po savaitės grąžina siuntėjui, reikia mokėti už return. Mačiau, kaip žmonės pasiunta ant manęs, bet aš ne Dievas. Sakiau – pasiimk. Yra vežėjų, kurie saugo ilgiau, bet reikia rinktis iš anksto. Kitaip – grįžta ir kaina dviguba. Sutvarkyk su gavėju iš anksto.
Blogi patyrimai ir kodėl kartais atsisakau imtis darbo
– Kodėl kai kurios įmonės atsisako paimti mano siuntą, jei ji per didelė ar neaiškios formos?
Nes sudėtinga. Neima neišmatuojamų daiktų – sofa be apmušalų, stiklas be nailono. Ne dėl piktybės, bet jei netelpa, prasideda galvos skausmas. Aš kartais atsisakau, jei klientas sako "viduje kažkas dūžtant", bet nenori parodyti. Nes jei dūžta, aš tai pasirašysiu ant savo kaklo. O jau to man nereikia, turiu vaikus. Pigus siuntinių pristatymas į Angliją reikalauja: standartinė dėžė, žinomas svoris, aiškus turinys. Kitaip – nervai dvigubai.
– Ar verta pasitikėti facebooko grupėje rastu vežėju, kuris siūlo pusę kainos?
Blemba, rimtai? Mačiau tų istorijų. Draugas rado "super vežėją", sumokėjo 100 eurų avansą, vairuotojas dingo. Nei numeris, nei fūros. Arba užkrauna, paskui reikalauja dvigubai – įkaito strategija. Yra normalių grupių, bet atsijoti reikia. Aš žinau kelis be svetainių, bet išimtys. Jei nepažįsti – mokėk pagal faktą arba per saugią sistemą. Pigiausias pasiūlymas dažnai brangiausia pamoka. Keturiolika metų statistika.
– Ką reiškia "durų iki durų" pristatymas ir ar jis visada įmanomas?
Durys iki durų – atvažiuoja, pasiima, pristato. Dažnai taip ir yra. Bet jei akligatvis be lifto – kurjeris gali atsisakyti lipti. Yra vežėjų, kurie palieka sandėlyje Londone. Tai jau ne durys iki durų. Aš patikslinu visada, nes nenoriu, kad klientas lauktų prie laiptinės, o kurjeris – sandėlio. Reikia klausti vežėjo: "Ar tikrai iki buto?" ir gauti aiškų atsakymą. Kitaip – staigmenos.
– Ar aš galiu pats nuvežti siuntą į Angliją lėktuvu ir kokia to prasmė?
Gali. Krauni papildomą lagaminą, bet riboti kilogramai – 20-23 kg, o antras lagaminas 50-100 eurų. Jei pats nebūsi ten – prasmės nulis. Stambesniam siuntinių pristatymui į Angliją lėktuvas nėra tinkamas. Kaip vežti sofą dviračiu – teoriškai įmanoma. Geriau per kurjerį. Dar gali prisivilioti muitininkai oro uoste. Buvo atvejis – dviratis, sumokėjo muitus. Nepasiskaičiavo. Lėktuvas greitas, bet brangus.
– Koks tavo patarimas žmogui, kuris pirmą kartą siunčia siuntinį į Angliją ir bijo?
Pats svarbiausias – nebijok klausti. Aš jau beveik penkiolika metų, ir vis dar skambinu kolegai pasitikslinti. (Štai neseniai muitai pasikeitė, tai va.) Rinkis ne pigiausią, o aiškiausią variantą. Su numeriu, su žmogumi, kuris atsiliepia. Ir nepamiršk – Anglija dabar trečioji šalis, nebe taip lengvai kaip į Vokietiją. Pasakyk, kas dėžėje, pasiklausk apie kainas. Jei vežėjas murma "ai, bus gerai" – bėk. Rimtas atsakymas verta ramybės.
Iš esmės, siuntinių pristatymas į Angliją nėra mokslas, bet reikia galvos. Nesirinkite vien pagal kainą, pasitikrinkite, kas nutiks, jei siunta pasiklys, ir nepamirškite, kad po Brexit sienos nėra tokios atviros kaip anksčiau. O jei abejojat – rašykit arba skambinkit. Geriau perspėti nei aiškinti, kur dingo siuntinys. Aš čia jau keturiolika metų, ir dar nemačiau tobulo būdo siųsti, bet yra tikrai gerų variantų. Sėkmės ieškant.