Siuntinių pervežimas į Angliją su draudimu nuo nuostolių – ką svarbu suprasti?

Na, jei svarstai siuntinių pervežimą į Angliją ir galvoji apie draudimą nuo nuostolių – tu ne vienas. Prieš dvidešimt metų, kai pradėjau dirbti tarptautinių perkraustymų srityje, apie tokius dalykus žmonės neklausdavo. Dabar Brexit viską apvertė, o klientai jaučiasi kur kas atsargiau. Aš dažnai sakau: geriau sumokėti kelis eurus daugiau už normalų draudimą, nei paskui aiškinti, kaip dingo senelio laikrodis ar nešiojamas kompiuteris. Draudimas čia nėra prabanga – tai sveikas protas, ypač kai veži vertingus daiktus per kanalą.

Apie patį draudimą

Ar tikrai man reikia to draudimo, jeigu siunčiu tik drabužius?

Drabužiai atrodo nekaltai, bet aš mačiau, kaip lagaminas su žieminiais paltais pradingo tarp Vilniaus ir Folkestone. Tau nereikia drausti senų marškinių, bet jei dežė su striukėmis verta kelių šimtų eurų – pagalvok. Būna vežėjų, kurie sako „o kam čia drausti, drabužiai gi neskils“. Tai melas. Prisimenu 2019-us, kai klientė siuntė furą drabužių į Bristolį, o Londone persikraustant siuntinys dingo. Be draudimo – nulis kompensacijos. Su draudimu – pinigų atgavo. Dėl to aš ir sakau: niekada nepasitikėk, kas sako, kad drabužiai nereikalingi draudimui.

Kiek kainuoja apdrausti siuntinį važiuojantį į Londoną?

Tai priklauso nuo vertės, bet aš skaičiuoju apie 1–1,5 proc. nuo sumos. Jei tavo siuntinys vertas tūkstantį eurų, draudimas kainuos nuo dešimties eurų. Kartais pigiau, kartais brangiau – jei veži stiklą ar keramiką, įmokos auga. Bet čia ne automobilio draudimas su šimtais eurų. Tai simbolinė suma už ramybę. Yra kompanijų, kurios prideda draudimą automatiškai ir nešnekiai, o paskui pamatai, kad sumokėjai trigubai. Todėl visada klausk išskirtinės kainos. Aš renkuosi skaidrumą, o ne „viskas įskaičiuota“ šūkį.

Kas bus jei siuntinys tiesiog dings be jokio paaiškinimo?

Atsakymas paprastas – jei yra draudimas nuo nuostolių, gausi pinigus arba siūlomą pakartotinį pervežimą. Iš praktikos pasakysiu: dingimas be paaiškinimo retas, bet baisus daiktas. Dažniau siuntiniai užstringa muitinėje arba nukeliauja ne ten. Buvo atvejis, kai siuntinys iškeliavo į kitą Birmingamo rajoną – klientas laukė mėnesį. Paaiškėjo, kad etiketė nuplėšta. Be draudimo būtume abu bejėgiai. Su draudimu – sumokėta. Jis čia kaip oro pagalvė: gal ir nereikės, bet kai reikia – gelbsti.

Ar galiu apdrausti senovinį veidrodį, kurį vežu į Birmingamą?

Senoviniai daiktai yra sudėtingi. Draudikai nori žinoti tikslią rinkos vertę, o su antikvarais tai ne visada įmanoma. Turiu kolegą, kuris prieš trejus metus vežė veidrodį iš Kauno į Notingamą – vertino tris tūkstančius, bet užsiprašė eksperto išvados. Jei turi pirkimo dokumentus ar vertintojo pažymą – puiku. Jei ne – bus derybų. Beje, ne visi vežėjai sutinka vežti stiklą, nes pakuoti reikia super atsargiai. Aš pats stiklo neliečiu be medinių rėmų. Tas veidrodys atkeliavo sveikas, bet tik dėl geros pakavimo.

Kaip suprasti, kad draudimas ne tik popierius?

Paprastas testas – pasiskaityk, kas parašyta mažais šriftais. Jei ten pilna išlygų tipo „nedengiame žalos netinkamo pakavimo atveju“, o tu supakuosi pats į maišus – problemų prisišauksi. Geros įmonės paaiškina, kas bus jei kas. Blogos – spaudžia tik pirkti. Dirbau su firma (neišsišoksiu pavadinimo), kuri draudimą siūlė kaip privalomą, bet patys to draudimo nesuprato. Gėda. Reikalauk aiškumo. Jei per dešimt minučių nesupratai, kaip gauti pinigus – bėk. Čia tavo teisė.

Kas ir kaip vyksta kelyje

Kada draudimas pradeda galioti – nuo pakrovimo ar nuo sandėlio?

Yra dvi pozicijos: kai kurie skaičiuoja nuo pakrovimo į fūrą, kiti – nuo sandėlio išvykimo. Manau, saugiausia, kai viskas apdrausta nuo namų durų iki durų. Kas, jei sandėlyje Vilniuje įsilaužia? Arba kurjeris Kaune numeta dėžę? Standartiškai, jei nepasirašei kitaip, galioja tik kai krovinys išvažiuoja iš Lietuvos. Paklausk konkrečiai. Atsakyti už visus negaliu – kiekvienas turi savas taisykles. Aš renkuosi tik tuos vežėjus, kurie dengia visą kelią. Taip ramiau ir klientui, ir man.

Ar man reikia kažkur pasirašyti, ar viskas elektroniniu būdu?

Dabar didžioji dalis dokumentų elektroniniai. Gausi nuorodą, paspausi varnelę, ir viskas. Bet aš vis dar mėgstu popierių svarbiems dalykams. Ypač kai kalbame apie draudimą nuo nuostolių. Elektroninis parašas turi galią, bet jei siuntinys vertas kelių tūkstančių, siūlyčiau atsispausdinti sutartį ir turėti savo kopiją. Būna, serveriai lūžta, nuorodos dingsta. O kai pinigai ant kortos, geriau turi ką padėti ant stalo. Prisimenu klientą, kuris pralošė bylą, nes neturėjo nieko rankoje. Tik e-laišką, kuris atsidūrė šlamšte.

Ką daryti jei kurjeris atvažiuoja, o aš dar nesupakavęs?

Oi, čia klasika. Kurjeris jau skambina, o tu ieškai skotcho. Jei draudimas apmokėtas – galioja, bet tik gera pakuote. Kai kurie vežėjai neskuba tikrinti, bet jei mato bardaką – įrašys pastabą. O pastaba reiškia skylę drauste. Pasiruošk iš vakaro. Buvo atvejis, kai klientas skubėjo ir įmetė kompiuterį į dėžę su žaislais niekuo nepridengtą. Dėlto kad daiktai vizgėjo viduje, o siuntinys neatlaikė kelio, draudimas atsisakė mokėti. Klientas paskui rėkė ant manęs, bet čia jau ne mano problema. Aš tokių skambučių neprisimenu maloniai.

Ar siuntinys apdraustas, jei jį pakuoju pats?

Taip, bet čia didelis BET. Apdraustas bus, jei laikysiesi reikalavimų. Matau, kaip žmonės taupo: suvynioja televizorių į antklodę ir galvoja, kad pakaks. Nepakaks. Draudimas nedengia žalos dėl netinkamo pakavimo. Turi naudoti burbulinę plėvelę, kampų apsaugas, kietas dėžes. Jei pakuoji pats ir darai teisingai – problemų nėra. Kartais net geriau pakuoti pačiam, nes žinai, kur kas yra. Bet jei abejoji – mokėk profesionalams. Aš pats pakuoju tik dokumentus ir drabužius. Kompiuterius palieku tiems, kurie turi specialias medžiagas. Saugiau.

Kiek laiko trunka visas siuntinių pervežimas į Angliją su draudimu?

Įprastai nuo trijų iki septynių darbo dienų duris-duris. Su draudimu niekas nepagreitėja. Būna, fūros stringa pasienyje, ypač jei muitinei kažkas nepatinka. Į Manchersterį gali nuvažiuoti per keturias dienas, o kartais per dvylika. Aš sakau: planuok savaitei, džiaukis, jei greičiau. Draudimas nuo nuostolių labiau apsaugo nuo streso nei trumpina kelionę. Žinoma, yra skrydžiai per parą, bet kainuoja kosmiškai. Dauguma renkasi kelių transportą. Aš pats siunčiu daiktus fūromis – ten erdvės daugiau ir kroviniai mažiau judinami. Mažiau judinimas, mažiau problemų.

Kai nutinka bėda

Ar verta vežti elektroniką be dėžės – tiesiog įmetus į krepšį?

Ne, absoliučiai ne. Mačiau nešiojamą kompiuterį, supakuotą į kuprinę, kuris atkeliavo sulamdytas. Savininkas verkė. Draudimas nemokėjo, nes tai aplaidumas. Kartais dėžės dingsta, žmonės skuba, bet monitorius be dėžės – tai prašymas bėdų. Turi būti originalioj dėžėj arba kietas konteineris. Draudimas brangsta dėl elektronikos, bet pagalvok – ar geriau sumokėti keliasdešimt eurų dabar, ar paskui tūkstantį už naują prietaisą. Aš nesiimčiau vežti be dvigubo sluoksnio. Nors pats esu išsinarpliojes su viena plona dėže ir viskas praėjo. Tai atsitiktinumas, ne taisyklė.

Ką daryti jei gavėjas Anglijoje atsisako priimti pažeistą siuntinį?

Pirmas dalykas – fotografuoti. Daryk dėžės nuotraukas iš visų kampų, kol kurjeris neišvažiavęs. Jei spėjo pabėgti – fotografuok gavėjo aplinkoje. Tada skambini pervežėjui ir rašyk aktą. Be foto draudikas vartys akis ir klaus, gal jūs patys suplėšėte. Turėjau atvejį, kai gavėjas Liverpulyje atsisakė priimti sofą – šonas buvo subraižytas. Nuotraukos padarė savo – išmoka per dvi savaites. Be jų būtume striškę. Svarbiausia neklykti ant kurjerio, jei jis nekaltas. Jis tik atvežė. Nors kai kuriuos vežėjus aš irgi berčiau ant žemės, jei galėčiau.

Ar buitinė technika dažnai nukenčia perkraustymų metu?

Taip, dažniau nei norėčiau matyti. Skalbimo mašinos, indaplovės – jų viduje laisvos dalys, kurios vaikšto transportuojant. Rekomenduoju transporto varžtus įsukti arba surišti būgną lipnia juosta. Ko negali padaryti – nešok. Draudimas dengia mechaninius pažeidimus, bet ne visada „transportavimo nusidėvėjimą“. Žinai, kaip yra – fūra dreba, daiktas dreba, po savaitės kažkas ima girdėtis. Tikėkis, kad taip bus, ir pakuok atitinkamai. Buvo istorija, kai mikrobangų krosnelė atvažiavo be turinio – durelės atkrito, elektronika nutriaušėjo. Draudimas apmokėjo, bet vaizdas buvo apgailėtinas. Buitinė technika nėra titanas.

Jeigu mano daiktai užlieti kelyje – ar tai draudžiama?

Taip, jei tai ne tavo kaltė. Standartiškai draudimas dengia vandens ir gaisro rizikas. Buvo situacija, kai fūros stogas prakiuro – nežinau ar nuo šakos, ar rūdžio – ir kelios dėžės su dokumentais sušlapo. Draudimas sumokėjo kaip force majeure. Bet jei pats sudėjai ant atviro padėklo žinodamas, kad lis – tada nebe. Kaip su automobiliu: draudžia nelaimingą atsitikimą, bet ne tavo kvailį. Aš klausiu vežėjo, ar fūra hermetiška. Jei nutilsta arba sako „bus gerai“ – ieškok kito. Nereikia herojų šiame versle.

Papasakok, ar buvai situacijų, kai draudimas nepadėjo?

Buvo, ir ne viena. Prieš trejus metus vežėme į Šefildą – klientas apdraudė, bet pamiršo pasakyti, kad dėžėje yra tapybos daiktai. Pasirodo, sutartyje buvo punktas: „meno kūriniai – tik su atskiru priedu“. Jis neparašė. Atvažiavo sugadinta drobė – draudimas mostelėjo ranka. Kitas atvejis – klientas pats išardė sofą, dalys dingo pakeliui, o sąrašo neturėjo. Draudikai sakė: įrodyk, kad tai čia buvo. Negalėjo. Nebūtinai blogi žmonės – jie saugo savo kišenę. Todėl skaityk sutartis. Aš kartais ir pats pavargęs nepaskaitau smulkmenų. O paskui keikiu save.

Apie pinigus ir daiktų vertę

Kaip įrodyti, kad daiktas kainavo būtent tiek, kiek parašiau?

Čia turi būti sąskaitos faktūros, čekiai, banko išrašai. Jei dovanai gavai ir čekio neturi – problemiška. Draudikai nėra naivūs; jei pasakai, kad nešiojamas kainavo du tūkstančius, jie paklaus, kur įrodymas. Kartais tinka garantinis talonas. Kartais – banko pavedimas. Siūlau žmonėms visada susifotografuoti brangius daiktus prieš pakuojant. Skamba paranoikai? Gal. Bet kai reikia įrodinėti, kad televizorius buvo be įskilimo, nuotraukos gelbsti. Beje, jei daiktas senas, o tu vertę nusprendei pats – draudikai gali pasiūlyti savo vertintoją. Niekas negerbia tavo vidinio jausmo, kiek kainuoja senelio daiktas.

Ar draudimas dengia visą vertę ar tik dalį – pavyzdžiui, 70 proc.?

Štai čia priklauso nuo sutarties. Standartiškai dengia visą deklaruotą vertę. Bet žinai, čia aš nesu šimtu procentų tikras dėl vienos smulkmenos – man atrodo, kad po Brexit kai kurios Britanijos draudimo schemos pasikeitė dėl valiutos svyravimų. Ne, palauk, galvoju apie kitą dalyką. Žodžiu, jei parašei penkis šimtus ir sumokei įmoką – gausi penkis šimtus. Nebent yra franšizė, kai pirmieji keli šimtai eurų – tavo rizika. Aš renkuosi be franšizės, nors brangiau. Ramiau miegu. Tik taip galiu žiūrėti klientui į akis be sąžinės graužimo.

Jeigu siuntinys vertas 5000 eurų – ar vežėjas išvis sutiks jį vežti?

Didelė vertė – didelė atsakomybė. Dauguma sutiks, bet paprašys detalaus sąrašo, galbūt patikrinimo. Kai kurie pasakys, kad jų fūroje netinka tokiai sumai. Nes jei dėžė verta penkių tūkstančių, ji turi važiuoti atskirai arba ypatingai apsaugota. Aš siunčiau antikvarinį kilimą – keturi tūkstančiai eurų. Vežėjas pasamdė net papildomą saugą nakčiai. Rimtas reikalas. Netaupyk ant draudimo tokiais atvejais. Ir žinok, kad muitinė gali užduoti klausimų. Į Angliją siunčiant brangius daiktus, popieriai turi būti idealūs. Retai tikrina, jei tikrina – gali strikti. Tad geriau jau perrašyk vertę realistiškai.

Ar yra koks nors draudimo limitas vienam siuntiniui į Manchesterį?

Taip, yra, ir priklauso nuo vežėjo. Vieni dirba iki dešimties tūkstančių eurų, kiti keliasdešimt. Jei viršiji, siūlo padalinti siuntinį. Būna, žmonės nori įkišti būsto turtą į vieną fūrą. Ne, taip nėra. Kiekvienas siuntinys turi lubas. Kai ruošiausi siųsti siuntį į Menčesterį (ar kaip ten jūs sakykit, aš maišau su Leicesuteriu) – reikėjo skaidyti konteinerius. Geras vadybininkas pasakys tau ribas iš karto. Jei nutyli – pats klausinėk. Tu nemoki jiems algos, kad drovėtumėsi. Kartais reikia būti šykščiam su drovumu. Savo interesą gini pats.

Ar galiu apdrausti siuntinį, kurio vertės pats tiksliai nežinau?

Galima, bet rizikinga. Jei nežinai vertės – negali objektyviai įvertinti rizikos. Aš sakau: pažiūrėk internete, kiek kainuoja panašūs naudoti daiktai. Bent apytikslė suma. Nes jei apdrausi už tūkstantį, o naujas kainuoja tris tūkstančius – gausi tik tą tūkstantį. Ir priešingai: pervertinus seną sofą, paaiškės verta ketvirtį sumos. Draudimas nemoka emocinės vertės. Jei tai senelio fotelys (nors, tiesą sakant, ne fotelys, o fotelis – aš taip šnekamojoje trumpinu), kurio tau šventas – vis tiek gausi rinkos kainą. Aš turėjau lempą, laikiu auksu, o rinka – penkiasdešimčia eurų. Toks jau gyvenimas.

Retesni ir asmeniškesni klausimai

Ar draudimas galioja, jei siuntinį vežu ne pirmą kartą ir anksčiau viskas buvo gerai?

Taip, galioja. Ankstesni sėkmingi važiavimai negarantuoja šio. Net jei esi vežęs į tą patį adresą Braitone tris kartus ir viskas buvo idealu, ketvirtas gali būti nelaimingas. Fūros stabdo skirtingai, orai keičiasi, muitinės pareigūnai turi blogą dieną. Draudimo esmė – ne tai, kad tikėtumeisi blogio, o kad pasiruoštum. Turiu klientą, kuris nustojo drausti po penkių sklandžių perkraustymų. Šeštą kartą sudužo stiklinis stalas. Mokėjo iš savo kišenės. Sakiau: padarei klaidą, bet jis numojo ranką. Kiekvienas siuntinys unikalus. Sėkmė praeityje neperkeliama.

Kas jei aš pats važiuoju į Angliją su daiktais – ar galiu juos kaip siuntinį apdrausti?

Čia jau keblesnis klausimas. Jei važiuoji pats ir veži savo daiktus, tai skaitosi asmeniniu kilnojimusi, ne komerciniu. Draudimas nuo nuostolių čia gali būti per krovinio draudimą arba kelionių draudimą daiktams. Aš tiksliai nevedu tokios praktikos kasdien, bet žinau, kad yra galimybė. Geriausia kreiptis į brokerį, specializuojantįsi tarptautiniuose pervežimuose. Fūros draudimas perimti asmeninę mašiną? Nebent vežiesi fūron. Jei mikroautobusas – reikės atskiro sprendimo. Būna, kad klausia, ar galiu apdrausti bagažinę. Sakau – deja, ne, bet rekomenduosiu kolegas. Tai ne mano dienorbita.

Ar galima apdrausti siuntinį, kuriame yra ir drabužių, ir maisto papildų?

Galima, bet maisto papildai – tabu daugeliui vežėjų. Jungtinėje Karalystėje muitai žiūri į tai griežtai. Draudimas dengia fizinę žalą daiktams, bet jei muitinė konfiskuos papildus – čia jau reguliavimo reikalas, o ne nuostoliai transportuojant. Buvo atvejis, kai klientė siuntė drabužių dėžę su vitaminais viduje. Visas siuntinys užstrigo Doverio muitinėje trims savaitėms. Drabužiai supelijo, o vitaminai atidžiai apžiūrėti. Draudimas? Negaliojo dėl muitinių veiksmų. Tad atskirk protingai. Jei reikia siųsti papildus – rask tam specializuotą kanalą, o drabužius vežk atskirai. Būk gudresnis už sistemą.

Ką daryti jei draudimo bendrovė atsisako mokėti, nes neturiu čekio iš parduotuvės?

Tai klasikinis galvos skausmas. Jei neturi čekio, ieškok alternatyvių įrodymų: banko išrašą, el. prekybos laišką, net skelbimo kopiją. Turėjau klientą, kėlėsi retrodiskinį grotuvą, pirktą iš kaimyno. Čekio – nulis. Bet turėjo Messenger pokalbį, sumokėjo pavedimu, dar buvo nuotraukos su numeriu. To pakako. Draudikai kartais tyčia apsimeta kietakakčiais, tikėdamiesi, kad nuleisi rankas. Nenusileisk. Rašyk skundus, kreipkis į vartotojų teises. Žinoma, paprasčiausias kelias – viską pirkti su dokumentais. Bet gyvenime taip nebūna. Aš pats pardavęs dalykų be popierių ne vieną. Tai realu ir suprantama.

Ar draudimas nuo nuostolių galioja ir atgal, jei grįžtu iš Anglijos į Lietuvą?

Taip, absoliučiai. Dažniausiai kalbame apie kelionę ten, bet jokio skirtumo, kuria kryptimi. Į Londoną, iš Londono – draudimas galioja, jei sutartis pasirašyta. Svarbu ne kryptis, o teritorija ir priemonė. Kai kurios įmonės specializuojasi vien ten, kitos – abiem kryptimis. Grįžtantys emigrantai dažnai veža daugiau nei važiuodami. Aš sakau: drausk ir atgal. Pigiau bus sumokėti įmoką, nei vežti svetimus baldus, jei tavo subyrės. Gyvenimas linkęs pakišti koją labiausiai, kai galvoji, kad jau viskas įvyko sklandžiai. Visada būk pasirengęs blogiausiam.

Išvada

Na, po dvidešimt ketverių metų šiame versle galiu pasakyti tiesiai. Siuntinių pervežimas į Angliją su draudimu nuo nuostolių nėra raketų mokslas, bet ir ne žaidimas. Nesivelk į saldainių popierių pažadus, nemėgink pats būti drąsiausias pakuotojas. Mokėk už draudimą, skaityk sutartis ir fotografuok viską prieš pakraudamas. Jei ką perskaitei atrodo neaišku – skambink ir klausinėk tol, kol suprasi. Geriau kvailai pasiaiškinti prieš, nei verkti po. Aš irgi ne robotas, bet žinau, kad draudimas – tai ramybė, o ne pinigų švaistymas. Saugok daiktus ir savo nervus.