Siuntinių pervežimas į Angliją nuo durų iki durų su draudimu – ką verta žinoti prieš lipant į tą traukinį?

Dvidešimt treji metai tarptautinių perkraustymų rinkoje. Matau daiktus, kuriuos žmonės renka visą gyvenimą, ir matau, kaip jie bando tai sutalpinti į dėžes. Siuntinių pervežimas į Angliją nuo durų iki durų su draudimu skamba lyg pasaka – paimam, pavežam, atvežam. Bet jei taip viskas būtų rožėta, aš seniai nebedirbčiau šitam darbe. Yra daugybė niuansų. Ypač su tuo draudimu. Ypač dabar, kai Brexit viską pavertė dar linksmesniu. Tiesiog pasakysiu, kaip yra iš tikrųjų. Nes dažnai būna ne taip gražu, kaip svetainėse nupiešta.

Iš pradžių – kainos ir terminai

Kiek maždaug kainuoja siuntinių pervežimas į Angliją nuo durų iki durų su draudimu?

Kaina priklauso nuo svorio, apimties ir kur tiksliai vežate. Viena dėžė į Londoną gali kainuoti nuo 90 iki 150 eurų. Jei vežate į Aberystvitą (taip, Aberystwyth – Velso pakrantė) – ten brangiau. Draudimas paprastai siekia 1–2 proc. nuo vertės. Bet kartais ir 3 proc. ima. Viskas derinama individualiai. Būna, klientas skambina, kalba dvidešimt minučių, o paskui supranta, kad pervežimas į Angliją brangiau kainuoja nei jo lėktuvo bilietas. Tai taip, tikėkitės bent kelių šimtų eurų.

Ar galiu siųsti tik vieną dėžę, ar privalau užsakyti visą fūrą?

Viena dėžė – visiškai normalu. Mes vadiname tai individualių siuntinių gabenimu. Jūsų dėžė važiuoja su kitomis. Nebūtina pirkti visos fūros. Kartais žmonės galvoja, kad durų iki durų paslauga galioja tik perkraustant visą namą. Ne. Galite siųsti ir tris dėžes su knygomis į Mančesterį. Tik vienos dėžės logistika kiek mažiau lanksti. Jei fūra stringa pasienyje dėl vienos dėžės – stringa. Nors stringa ir su penkiomis. Tai taip, viena dėžė – galima. Tik brangiau vieneto atžvilgiu.

Kiek laiko daiktai keliauja, jei veža ne lėktuvu, o žeme?

Žemesnis kelias – maždaug 7–14 dienų. Kartais penkios, jei pasiseka ir vairuotojas pakliūna į gerą trauką per Prancūziją. Kartais aštuoniolika, jei Doverio uoste eilės. Praeitą vasarą vienas siuntinys į Birmingemą strigo dvidešimt dienų, nes muitinėje paprasčiausiai pametė popierėlį. Įtakos daro sezonas, orai, vairuotojo pamainos. Nestatykite ant datos. Mes visada sakome: planuokite dvi savaites, džiaugsitės, jei atvažiuos anksčiau. Jei vėluos – nepyksite. O pykti nenorite.

Kada geriau planuoti – kelis mėnesius prieš, ar užtenka savaitės?

Jei žiemą – prieš dvi tris savaites. Jei vasarą – bent prieš mėnesį, nes tada visi važiuoja. Man vieną kartą skambino paniškai klientas penktadienį, o išskristi turėjo sekmadienį. Norėjo, kad pirmadienį paimtume daiktus ir trečiadienį jau būtų Londone. Toks tempas įmanomas tik lėktuvu, bet brangu. Geriau nespausti. Durų iki durų paslauga reikalauja laiko iš abiejų pusių. Jūsų laikas, mūsų laikas. Planuokite bent pusantro mėnesio prieš perkraustymą. Tada viskas įmanoma.

Apie draudimą – nes tai svarbiausia, ką žmonės pamiršta

Ar draudimas tikrai apmoka, jei viskas sudūžta, ar jis tik ant popieriaus gražus?

Apmoka. Bet ne visada. Svarbu – turėti aktą, nurodyti realią vertę ir nebūti chytriam. Buvo toks atvejis – klientas apdraudė seną komodą už trijų tūkstančių vertę. Sudužo. Muitinėje numetė dėžę. Draudimas atsisakė mokėti. Kodėl? Nes vertės įrodyti negalėjo. Pirkimo čekio nebuvo. Apdraudžiate tai, ką galite pagrįsti. Kitaip – gražus popierius, bet pinigų negausite. Asmeniškai aš patariu fotografuoti daiktus prieš pakavimą. Net jei tai atrodo kaip paranoja.

Kokia reali vertė senam stalui, jei noriu jį apdrausti?

Ne pirkimo iš parduotuvės kaina, o dabartinė rinkos. Tas stalas – gal aštuoniasdešimt eurų dabar vertas, nors pirktas už keturis šimtus. Mes, perkraustytojai, kartais nežinome tikslios antikvarinės vertės (vėlgi, aš nevertintojas, nors atrodo turėčiau žinoti daugiau). Draudimo bendrovė vertins pagal likutinę. Nurodžius per daug – permokėsite. Per mažai – gausite centus. Buvo atvejis, kai moteris nurodė nežinomą vertę širdžiai brangiam foteliam. Draudimas pasiūlė penkiolika eurų. Nes taip veikia. Nerealios vertės – nerealūs pinigai.

Kas jei pamečiau draudimo polisą – ar viskas prarasta?

Ne, nereikia panikuoti, bet bus nervų. Mes visada siunčiame kopijas elektroniniu paštu, bet žmonės juos išsitrina. Dar blogiau jei dingo originalas, o reikia pateikti muitinei. Tada skambinate mums, mes atsiunčiame PDF per kelias minutes. Jei dingo ir pas jus, ir pas mus... na, būna ir taip, bet turime archyvą. Galim išrašyti naują. Problema tik tada, jei apie draudimą neprisiminsite kol nenutiks bėda. Tada bus sunkiau. Laikykitės tvarkos su popieriais, nors ir aš kartais savo stalą palaidžiu.

Ar galiu apdrausti siuntinį, kurį pats supakavau?

Galite apdrausti ir patys supakuotą. Bet čia kaip su dviračiu – jei surinkote patys ir ratas nukrito, garantija nebetaikoma. Draudimas padengs, jei fūra apvirstų. Bet jei viduje puodelis sudužo, nes blogai suvyniojote – kaltė jūsų. Aš asmeniškai nemėgstu, kai klientai pakuoja alkoholį į laikraščius. Ne, rimtai. Laikraščiai palieka dėmes. Geriau burbulinė plėvelė. Jei norite visiškos ramybės su draudimu – mokėkite už profesionalų pakavimą. Brangiau, bet miegoti ramiau. O aš noriu ramiai miegoti, kai siuntinys išplaukia.

O jei dėžė tiesiog dingsta – kaip tada su draudimu?

Dingimas – retas atvejis, bet baisiausias. Durų iki durų paslauga su draudimu turėtų tai padengti kaip totalų praradimą. Praeitais metais dingusi maža dėžutė su dokumentais kirto tris sandėlius. Radome po mėnesio. Klientas jau buvo beveik palaidojęs viltį. Draudimas būtų mokėjęs, bet radome. Žinoma, reikia turėti sąrašą, ką siuntėte. Be sąrašo – nieko neproveinsite. Aš visada sakau: rašykite sąrašą. Net jei tai tik „dėžė su katės žaislais“. Kai dings, katės žaislai staiga bus labai svarbūs.

Pakavimas ir kaip neišprotėti tarp dėžių

Ar turiu pats viską supakuoti, ar jūs ateisite į butą Vilniuje?

Ateiname. Bet mokame už tai. Jei norite sutaupyti – pakuokite patys. Bet atsakomybė tada didesnė jūsų. Aš esu matęs, kaip vyrai krauna knygas į didžiules dėžes. Po to tos dėžės sveria po penkiasdešimt kilogramų. Mūsų vaikinai paskui nešioja ir keikiasi. Tyliai. Kartais pakeliui namo girdžiu, kaip murma. Dėžės turi tilpti pro duris. Ir pro laiptinę. Jei ne – turime antrą kartą gabenti. Už dvipuses durų iki durų paslaugą juk niekas nemoka papildomai. Logistika turi gyventi.

Ar galiu siųsti drabužius maišuose, ar privalu dėti į dėžes?

Maišai... nerekomenduočiau. Buvo atvejis, kai klientas supakavo į maišus nuo pašaro. Rimtai. Žaliai maišai. Muitinėje juos pamatė, pradėjo tikrinti, ar tikrai ten ne pašaras. Savaitė delsimo. Jeigu jau taip, naudokite bent plastikinius konteinerius su dangčiais. O geriau – dėžės. Drabužiai iš maišų permirks, jei kas prisilies drėgmės fūroje. Arba prakiurs. Naudokite spaudžiamus maišus viduje. Bet dėžės – karaliai. Aš žinau, kad kartonas negrįžta, bet jis saugo. Ir muitininkai gerbia dėžes.

Ką daryti su skysčiais – ar galiu siųsti šampūnus ar alyvuogių aliejų?

Skysčiai – nepatartina. Ypač aliejus. Ypač atidarytas. Buvo toks atvejis – butelis sudužo, apipylė visas siuntinys į Bristolį. Kvapas... ne, fūroje kvapo nebuvo malonus. Draudimas vėlgi gali atsisakyti, jei tai neleistini skysčiai. Kosmetika kartais praeina, jei sandariai uždaryta. Bet aš jums pasakysiu – palikite aliejų Lietuvoje. Arba nupirkite Anglijoje. Ten irgi yra aliejaus. Nereikia rizikuoti dėl butelio aliejaus. Ir šampūno. Nors suprantu, lietuviškas šampūnas turbūt geresnis, bet to neverta. Ar ne?

Muitai, Brexit ir popieriai – nuobodybė, bet privaloma

Ar po Brexit dabar visi siuntiniai į Angliją tikrinami ilgiau nei anksčiau?

Taip. Buvusi ES laisva erdvė – dabar išorės siena. Anksčiau daiktai slinkdavo beveik nepastebėti. Dabar kiekvienas manifestas tikrinamas. Kartais papildomai atidaroma dėžė. Vienas perkraustymas į Londoną užtruko keturiomis dienomis ilgiau vien dėl popierizmo. Klientas paskambino, kaltino mus. Nors mes čia prie ko. Tai nebe įprastas siuntinių pervežimas į Europą, Anglija dabar kitokia. Ruoškite sąrašus angliškai. Turėkite sąskaitas. Būkite kantrūs. Mano patarimas – vengti piko. Rugpjūtis pasieniuose košmaras.

Ar reikia kokių nors specialių dokumentų, jei siunčiu asmeninius daiktus?

Reikia. Turėsite pildyti pakuočių sąrašą, dažniausiai anglų kalba. Jei siunčiate elektroniką – reikia įrodyti, kad ne nauja, o naudota. Kitaip muitas gali paklausti, ar neketinate parduoti. Buvo labai keistas atvejis su dviračiu. Muitininkas įtarė, kad vežame prekybai. Klientas turėjo rašyti paaiškinimą. Atrodė kaip absurdas, bet taip veikia. Jei siunčiate kaip asmeninius daiktus – deklaruokite, kad nekomerciniai. Formuliai skirtingos priklausomai nuo vertės. Čia jau mūsų logistikos žmonės padeda. Nes vienas pats susipainiosi.

Ar dabar reikia mokėti muito mokestį ar PVM gabenant savo daiktus?

Jei naudoti, asmeniniai ir gyvenote Lietuvoje daugiau nei metus – paprastai ne. Tai relief from import duty. Bet jei siunčiate visai naują televizorių dviejų savaičių senumo – muitininkas šypsosis piktuoju būdu. Anglijos muitai gali pritaikyti PVM ir muito tarifus pagal kodus. Dažnai klientai stebisi, kodėl dėžė su naminiais drabužiais stringa. Nors stringa ne dėl PVM, o dėl patikrinimo. Aišku, jei vertė viršija ribas – gali tekti mokėti. Geriau nepiktnaudžiauti. Šimtą kartų teko aiškinti: senas nešiojamas kompiuteris – ne naujas.

Ar galiu siųsti mamos keptų sausainių ar rūkytos dešros?

Sausainiai – taip. Dešra – ne. Gyvūniniai produktai po Brexit į JK patenka labai griežtai. Yra taisyklių lapas storesnis nei mano sumuštinis. Perkraustymų metu maistas apskritai rizikingas. Buvo atvejis – skumba klientas, kad muitinė atėmė visą dėžę su konservais. Giminės siuntė į Londone gyvenančią močiutę. Apmaudu buvo. Dėl draudimo – nepadengia, nes tai draudžiamos prekės. Siuntinių pervežimas į Angliją neskirtas maisto produktams. Galite rizikuoti, bet aš nepatariu. Mamos meilę perduokite telefonu. Arba atsiųskite receptą.

Pristatymas Anglijoje – kas vyksta durų iki durų realybėje

Ar durų iki durų reiškia, kad jūsų žmonės neš mano daiktus į ketvirtą aukštą be lifto Londone?

Ne. Trumpai – ne. Durų iki durų reiškia, kad mašina prie namo, ir daiktai į namą. Bet be lifto į ketvirtą aukštą? Tai jau arba papildoma paslauga, arba labai malonūs vežėjai. Mūsų vaikinai neša, bet jei dėžių dvidešimt ir aukštai be lifto – tartis atskirai. Buvo atvejis Kensingtone. Klientas gyveno aukštai. Susitarėme dėl papildomo mokesčio. Niekas už dyką nešios. Tai jei planuojate paslaugą į Londono centrą – pasitikrinkite, ar yra liftas. Arba nusiteikite mokėti. Atvirai pasakius, aukštas be lifto – žiauru. Bet Londonas toks.

Kas jei aš dirbu, o kurjeris su trijų dėžių siuntiniu stovi prie durų Mančesteryje?

Tada reikėjo suderinti laiką. Mes skambiname prieš pristatymą. Kartais net kelis kartus. Bet būna – klientas nekelia, o kurjeris jau ten. Paliekame pranešimą, deriname kitą dieną. Jei bendrabučio kambarys ar bendri įėjimai – problematiška. Kartais paliekame sandėlyje. Bet sandėliavimas Anglijoje kainuoja. Daugiau nei Vilniuje. Siuntinių pervežimas į Angliją nesibaigia pasienyje. Baigiasi tada, kai pasirašote. Jei žinote, kad niekada nebūsite namie – nurodykite kaimyną. Arba darbovietę. Tik su tinkamu adresu. Bent jau taip planuokite. Ir atsiliepkite į telefoną.

Ar tikrai pristatote į visus Anglijos miestus, ar tik į Londoną ir dar kelis didelius?

Į Londoną, Birmingemą, Mančesterį, Bristolį, Liverpulį. Į mažesnius irgi – bet reikia laiko. Jei gyvenate ten, kur avys arčiau nei kaimynas – kaina didesnė. Logistika tokia. Centrai pigesni, nes fūros važiuoja dažnai. Kaimai – retai. Buvo siuntimas į kaimą netoli Jorkšyro. Gražu ten. Atvyko. Bet vežėjas važiavo tuščias atgal, todėl kainą dengė vienas klientas. Jei nėra kitų – mokate vienas. Durų iki durų paslauga galioja, bet Anglija didelė. Labai didelė. Kaip ir kainos ten, kur kelio nėra.

Ar sekmadienį galima gauti siuntinį, jei dirbu visas darbo dienas?

Galima, jei taip sutariame iš anksto. Bet brangiau. Sekmadienis Anglijoje – rimtas reikalas. Ten net kai kurie prekybos centrai trumpiau dirba. Mūsų partneriai nori dvigubo tarifo. Aš paprastai patariu: paprašykite draugo arba kaimyno. Arba pristatymą į darbovietę. Daugelis gauna siuntinius ofisuose. Jei tai asmeniniai daiktai, darbdavys gali keistai žiūrėti. Durhamo mieste kartais pristatome šeštadieniais. Tai realu. Sekmadienį – tik jei labai skubu ir jūs sumokate. Bet aš už tokias išlygas nesiimu. Nebent kažkas ypatingo. Pvz., šaldytuvas. Nors ir jis palaukia.

Ar reikia man padėti vairuotojui kelti daiktus į namą?

Nebūtina, bet malonu. Vežėjai dviese, jie susitvarko. Jei dėžės tikrai sunkios, o jūs stiprus – pagalba visada laukiami. Štai čia turbūt turėjau parašyti „laukiama“, bet nesvarbu. Aš pats kartais padedu, jei esu vietoje. Tai profesionalai, ne jūsų gelbėtojai, bet jei mato, kad vienas – neatsisako. Tik nepulkite krauti visko patys, nes jei trauma be mūsų protokolo – draudimas nesikeis. Palikite krovimą tiems, kuriems mokama. Jūsų darbas – pasirašyti ir patikrinti sąrašą. Ir nepamiršti arbatos. Ne, pokštas.

Kai kas nors nutinka – ką daryti be panikos

Ką daryti, jei dėžė atvažiavo į Birmingemą sulamdyta – kaip draudimas padeda čia?

Fotografuokite viską. Nedelsiant. Prieš atidarant. Prieš keldami. Kuo daugiau nuotraukų. Tada rašykite aktą. Jei nėra aktą pasirašiusio vairuotojo – rašykite laisvą formą. Buvęs atvejis: dėžė sulamdyta, lagaminas viduje subraižytas. Klientas atidarė po trijų dienų. Draudimas pasakė – o kur aktas? Nebuvo. Bėda. Negalime padėti. Durų iki durų paslauga nereiškia, kad daiktai nematomi stebuklingi. Reikia įrodymų. Be aktų – jūs be ginklo. Rimtai. Ir skambinkite mums tą pačią dieną, o ne po savaitės. Laikas kritinis.

Ar atsako vežėjas, jei vėlavo siuntinys ir aš praradau buto nuomą Londone?

Gaila, bet vežėjas neatsako už jūsų nuomos sutartį. Draudimas dengia daiktus, o ne jūsų gyvenimo planus. Vėlavimai pasitaiko. Blogas oras. Streikas. Muitinė. Būna. Jei vėlavimas dėl mūsų kaltės – deramasi dėl kompensacijos už paslaugą. Ne už butą. Tai ribotos atsakomybės sutartis. Perskaitykite prieš pasirašydami. Aš žinau, niekas neskaito. Visi žiūri tik kainą paskutiniame puslapyje. Bet ten parašyta. Jei butas svarbesnis – siųskite anksčiau. Arba lagaminą vežkitės lėktuve. Nebus staigmenų. Nors... staigmenų būna visada.

Kaip atskirti normalią įmonę nuo tų, kurios tik internete gražiai atrodo?

Klauskite registracijos numerio. Klauskite, kur tiksliai yra jų sandėlis. Jei tik telefonas ir gražus Instagram – bėkite. Yra tokių logistikos centrų, kurie bet ką prižada, o paskiau parduoda manimi naktį (ne, palaukit, čia aš per greitai). Parduoda užsakymą kitiems. Tarpininkai. Pasiima komisinį, o problemų nesprendžia. Buvęs atvejis – klientas skambina, kad daiktai stringa, o įmonė sako „palaukit, viskas bus“. Bet jie net nežino, kur fūra. Klauskite apie draudimo sąlygas raštu. Jei vengia atsakyti – ženklas. Normali firma nebijo klausimų. Ir neturi tik gražių nuotraukų.

Ar galiu nutraukti sutartį, jei persigalvojau, kai daiktai dar nepaimti?

Taip, jei nepaimti. Bet jei jau paskyrėme fūrai vietą – avansas gali negrįžti. Visos. O gal pusė. Sutartyje turi būti aišku. Mes praktikuojame: nutraukimas prieš aštuonias dienas – avansas minus administravimas. Trumpiau – derimasi. Būna gi taip – žmonės susipyksta, apsigalvoja, nusiperka bilietą atgal. Gyvenimas. Durų iki durų paslauga nėra kalėjimas, galima išeiti. Bet skaitykite sąlygas. Aš tikrai neatsimenu visų punktų atmintinai (čia turbūt turėčiau žinoti, bet per dvidešimt metų pokyčių buvo daug). Palikite sau kopiją.

Kodėl vieni siūlo pervežimą į Angliją už penkiasdešimt eurų, o kitiems viena dėžė kainuoja du šimtus?

Tai kaip su kebabais – du eurai ir septyni eurai. Skiriasi kas viduje. Arba koks kelias. Arba ar fūra iš viso egzistuoja. Už penkiasdešimt eurų durų iki durų su draudimu nebus. Nebent tarpininkas, kuris paskui pridės mokesčius. Pigus tarptautiniai perkraustymai dažnai baigiasi brangiau. Matęs tikrai. Už du šimtus gaunate sąžiningą kainą su draudimu, aktu, muitinės dokumentais ir fiksuotu adresu Anglijoje. Už penkiasdešimt – paslaptis. Aš pasirenku brangesnę kebabinę. Ir klientams taip pat siūlau. Sveikata svarbiau. Ir daiktai.

Sutartys, avansai ir kaip nepasiklysti

Ar galiu siųsti ir baldą, pavyzdžiui, komodą, ar tik dėžes galima?

Baldus galima. Tik ne visus. Durų iki durų paslauga su draudimu galioja ir baldams. Bet reikia matuoti. Komodos apimtis... (palaukit, komodos, ne komedos) – apimtis svarbi. Jei netilps pro duris Londone, problemos. Arba reikia išrinkti. Aš patariu: mažus baldus – taip. Didelę spintą – svarstykite. Kartais Anglijoje pigiau nusipirkti naują, nei mokėti už gabenimą ir rizikuoti, kad subraižys. Yra kompanijų, kurios specialiai veža tik baldus. Mes vežame ir daiktus, ir baldus, bet saikingai. Jei perkraustymas pilnas – kita kalba.

Siuntinių pervežimas į Angliją nuo durų iki durų su draudimu – ne raketų mokslas, bet ir ne paštas. Reikia kantrybės, sąrašo ir skeptiškumo prieš gražias reklamas. Per tiek metų matau, kad sėkmingiausi klientai tie, kurie klausia daug ir planuoja anksti. Nepulkite į pigiausius pasiūlymus. Pasitikrinkite draudimą. Ir nepamirškite – Anglija dabar kitokia nei prieš dešimt metų. Bet mes ten vežame. Ir daiktus atvežame. Svarbiausia – nedaryti visko paskutinę minutę. Kaip ir visame gyvenime.