Siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją: pigiau ir saugiau

Sakai, reikia nugabenti kelias dėžes į Londoną ir galvoji, kaip čia padarius, kad neišleistum viso turto? Aš jau kokių dvidešimt metų sukuosi tarp Lietuvos ir UK, darbas buvo ir didžiųjų fūrų kabinuose, ir mažesnių mikriukų. Dažnai klientai klausia: o gal tas mikroautobusas – tikras variantas? Iš tikrųjų, siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją dabar labai populiarus, ypač jei nereikia vežti viso fabriko. Pigiau nei fūra, greičiau nei paštas, bet turi savų niuansų. Paaiškinsiu, ką matau iš savo pusės, be jokių rinkodarinių šūkių.

Kainos, terminai ir kaip ten viskas su pinigais

Kiek kainuoja siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją?

Priklauso nuo tūrio, bet pasakysiu konkrečiai. Jei turi 2–3 kubinius metrus iki Londono, tikėkis maždaug 250–400 eurų. Į Mančesterį gali būti penkiasdešimt eurų brangiau, nes į šiaurę toliau. Mačiau vežėjų, kurie skelbia 150 eurų, o prie siuntimo prisimena kuro priemoką. Būna ir taip. Kainos krito šiek tiek po pandemijos beprotybės, bet dyzelis Prancūzijoje vis dar kanda. Visada klausk, ar tai iki durų, ar tik iki terminalo. Jei dėžės sunkesnės nei 30 kg, gali paprašyti antkainio už kėlimą. Nėra vienoda taisyklė – kaip koks nors čia užsirašęs, taip ir suskaičiuoja.

Ar tikrai mikroautobusas pigiau negu didelė fūra?

Mažesnis mikroautobusas pigiau, jei turi mažiau nei kokių 8–10 kubinių metrų. Kai viršiji šitą ribą, fūra gali atsieiti pigiau už kubą. Praeitais metais turėjau klientą – įsispyrė, kad mikriukas, nes „kas nors sakė, jog pigiau“. Turėjo dvylika kubų, sumokėjo už du važiavimus. (Reikėjo imti mažą fūrą.) Tai va, kambario daiktams – Sprinteris yra tas sweet spot'as. Pusei namo – persigalvok. Matematika paprasta, bet žmonės ją praleidžia, kai skuba. Būna blogų sprendimų.

Kiek laiko važiuoja siuntiniai iki Londono?

Paprastai 3–5 dienos, jei viskas sklandžiai. Mačiau ir per dvi, kai vairuotojas žinojo visus Prancūzijos laukinius kelius ir jo nestabdė. Bet Doverio muitai po Brexit gali pridėti ir dieną, lengvai. Kartą mikriukas įstrigo Kalejje 30 valandų, nes popieriuose EORI numeris buvo su klaida. Vairuotojas skambino keikdamasis – suprantama, miegoti prie uosto kabinoj nėra saldu. Tai nežadėk teta, kad vaza bus antradienį per pietus. Geriau sakyk savaitei į priekį. Realybė kanda.

Ar kaina priklauso nuo to, ar siunčiu į Londoną, ar į kokį Anglijos užkampį?

Deja, taip. Londonas yra pagrindinis mazgas – ten vis tiek važiuoja, todėl pigiau. Jei reikia į Kornvalį ar kaimą netoli Ledo Distrikto, kaina šokteli, nes reikia važiuoti į šoną, o laikas yra pinigai, ypač su tachografu. Kai kurie vyrai numeta centraliame sandėlyje ir palieka tau galvoti toliau. Ne kaip, jei gyveni ne Londone. Visada klausk: „ar iki durų, ar tik iki miesto?“ Taupo nervus vėliau. Atstumas nuo M25 kelio svarbiau, nei atrodo.

Ar galiu sumokėti tik gavęs siuntinį Anglijoje?

Gali bandyti, bet dauguma mikroautobusų vežėjų nori bent pusės avanso, ypač jei nepažįsta. Du kartus per karjerą susidegavau su „sumokėsiu, kai gausiu“ klientais, kurie staiga pradingo iš ryšio. Nesigiriu, bet dėl to dabar prašome avanso. Kartais grynieji pristatymo metu sueina, jei vairuotojas pažįsta abi puses, bet reta. Banko pavedimas čia yra karalius. Jei įmonė reikalauja visos sumos už šešių savaičių – tai nėra standartas. Atsargiai.

Dokumentai – po Brexit viskas pasikeitė, ar tikrai?

Reikia kokių nors popierių siuntiniams į Angliją?

Taip, beabejo. Po Brexit UK nebėra ES. Reikia bent jau pakavimo sąrašo, sąskaitos galbūt, o kartais EORI numerio, jei vertė didesnė. Muitinės deklaracijos privalomos. Vairuotojas dažniausiai tvarko tranzito dokumentus, bet jei aprašymas miglotas – pavyzdžiui, „asmeniniai daiktai“ – gali sulaikyti. Būk tikslus: „naudoti drabužiai, antros eilės knygos, virtuvės reikmenys“. Kartą parašiau „vairūs namų apyvokos daiktai“ ir UK muitinė atdarė viską. Užtruko tris dienas. Smulkmenos svarbios, patikėk. Arba ne, bet tada kentėsi.

Ar turiu pats tvarkyti muitus, ar pervežėjas tai padaro?

Daugiau mažiau padorūs operatoriai įtraukia muitų formalumus į kainą, bent jau eksporto pusėje. O štai JK importo pusėje… pusė jų apsimeta, kad tai ne jų bėda, kol bėda prisikabina. Gali prireikti JK brokerio arba bent jau kažko su JK EORI. Kai kurie mažesni vyrai net nežino, ko ten reikia Britanijos pusėje. Klausk tiesiai: „kas daro T1 tranzitą ir kas tai išformina Doveryje?“ Jei per ilgai tylės telefone – raudona vėliava. Mačiau mikriukų, kuriuos atgal varydavo dėl šios sumaišties. Negražu.

Ar mano seni daiktai, naudoti, irgi apmuitinami?

Naudoti asmeniniai daiktai gali įvažiuoti be muito, jei juos esi turėjęs virš šešių mėnesių ir keiti gyvenamąją vietą. Bet „gyvenamosios vietos keitimas“ turi griežtus įrodymus – nuomos sutartys, darbo sutartys ir pan. Jei tiesiog siunti kelias dėžes dėdei, gali užmauti PVM. Taisyklės truputį svyruoja – paskutinį kartą tikrinau, tai forma ToR1 persikėlimams. (Ar buvo C88? Ne, pamiršk, tai komerciniams.) Esme: laikyk kvitus ir nuosavybės įrodymus. Ar bent jau nuotraukas. Padeda, jei atidaro.

Ar reikia draudimo siuntiniams?

Oficialiai taip, visada. Realistiškai? Pusė mikriukų Vilnius–Londonas maršrute turi tik bazinę CMR atsakomybę, kuri juokinga – kokie 8 eurai už kilogramą. Jei veži senelės lėkštes, to neužteks. Prašyk All Risks krovinio draudimo, bet mikriukų savininkai dažnai jo nesiveisia, kad sutaupyti. Jei sako „nesijaudink, nieko niekad nebūna“ – bėk. Būna. 2019 mikroautobusą apgadino Belgijoje; klientas gavo centus. Imk normalų draudimą. Sumokėk daugiau, jei reikia.

Kas jeigu muitininkai nusprendžia atidaryti mano siuntinį?

Gali, ir daro – pats atsitiktinumas ar įtarimas. Tada tavo kruopščiai apipakuotos dėžės būna… mažiau kruopščiai užklijuotos, švelniai tariant. Mačiau, kaip atidarinėja peiliu ir tempia juostas lyg sumokėję už tai. Jei trapius daiktai – dvigubink dėžes. O uždrausti daiktai – augalai, tam tikri maisto produktai, alkoholio limitai – spąstai. Vienas bandė siųsti namines rūkytas dešras. Išmetė. Bauda. Nesiusk kvailysčių. Naudok standartines dėžes, aiškiai pažymėk. Ir truputį pasimelsk.

Mikroautobusai – kas per technika ir kodėl jie

Kiek daiktų gali tilpti į paprastą mikroautobusą?

Standartinis ilgas Sprinteris paima maždaug 12–14 kubinių metrų, jei krauna tvarkingai. Bet „tvarkingai“ reiškia, kad vairuotojas nemetinėja kaip šiukšlių. Kai kurie vyrai yra Tetrio meistrai, kiti… ne tiek. Mačiau, kaip kroviniai slenka važiuojant, nes sunkios dėžės atsidūrė virš lengvų. Durys atsidaro – byra viskas. Talpa viena, saugus sustūmimas kita. Apskritai asmeniniams daiktams 8–10 kubų yra komfortabilu, neprikraudamas iki akių. Neik į absoliutų maksimumą, jei nenori siurprizų.

Ar siuntiniai važiuoja kartu su kitais žmonių daiktais?

Paprastai taip, nebent moki už paskirtą mikroautobusą. Dalinis krovinys – būtent dėl to ir išeina pigiau. Tavo trys dėžės stovi šalia kažkieno šaldytuvo ir dar kažkieno dviračio. Pakankamai saugu, jei atskirta krovininėmis juostomis, bet visada yra nedidelė subraižymo rizika. Klausk, ar tai „full dedicated" ar „groupage". Groupage atveju tavęs laukia darbas terminaluose Londone ar Vilniuje. Daugiau iškrovimo = daugiau rizikos, bet kur kas mažesnė kaina. Visi tai renkasi kasdien. Nemokamų pietų nebūna.

Ar mikroautobusas saugesnis nei fūra mano trapiems daiktams?

Saugumas reliatyvus. Fūra važiuoja tolygiau magistralėje, bet turi didesnes vibracijas ir dažnai grubesnį tvarkymą krovinių metu dėl liftų ir sandėlių grindų. Mikriukas arčiau žemės – mažiau numetimų, lengviau nešti rankomis. Bet mikriukai daugiau šokinėja blogu keliu. Trapūs daiktai vis tiek turi būti supakuoti į karkasus. Nė vienas automobilis neišgelbės blogai supakuotų daiktų. Mačiau, kaip krištolas ištveria fūroje, o porcelianas žūva mikriuke. Pakavimas lemia 80 proc. Kiti 20 – sėkmė ir padorus vairuotojas.

Koks yra ilgiausias laikas, kurį siuntiniai praleidžia mikroautobuse?

Į JK retai kai daugiau nei savaitė kelyje. Bet jei mikriukas laukia sandėlyje konsolidacijos – gali užtrukti ir kelias dienas. Blogiausias atvejis, kurį prisimenu: kliento dėžės gulėjo Rytų Londono terminale vienuolika dienų, nes vairuotojas nesugebėjo suplanuoti paskutinio myliuko. Vairuotojas tuo metu dar vežiojo Uberį, kad apmokėtų Londono nuomą. Nesišaipau. Tavo siuntiniai ne visada prioritetas numeris vienas. Klausk ne tik išvykimo, bet ir pristatymo lango. Antraip spoksosi į telefoną amžinai.

Ar gali gabenti augalus, maistą, alkoholį mikroautobusu?

Techniškai taip, praktiškai – minų laukas. Augalams reikia fitosanitarinių pažymų; be jų JK naikina. Alkoholis limituotas asmeniui ir apmuitinamas viršijus. Maistas… priklauso. Naminė uogienė? Užmiršk. Komerciškai išsandarintas – galbūt, bet muitinė nuotaikinga. Aš nerizikuociau daliniame mikriuke, nes jei sustos tikrinti, visų siuntiniai vėluoja. Be to, kai kurie vairuotojai atsisako organikos dėl kvapų ar pratekėjimų – gadina kitą krovinį. Kartą sprogo butelis IKEA bruknių džemo. Raudona lipni košė. Vairuotojas buvo įsiutęs. Tiesiog… ne.

Pakavimas ir kaip neprisidaryti bėdų

Ar turiu pats supakuoti, ar jie padarys tai už mane?

Dauguma mikriukų paslaugų tikisi, kad pakuosi pats. Pilno pakavimo paslauga egzistuoja, bet brangesnė ir ne visi maži operatoriai siūlo – neturi laiko stovėti tavo bute ir vynioti puodelius. Jei pakuoji pats, naudok dvigubas sienas turinčias dėžes, o ne senus batų dėžius iš parduotuvės. Dugną apjuostk juosta du kartus. Turėjau klientą, kuris naudojo šiukšlių maišus. Suplyšo. Turinys pasklido per grindis. Vairuotojas nepastebėjo iki Doverio. Košmaras. Taip kad pakuok normaliai, pažymėk kiekvieną dėžę. Jei reikia pagalbos – samdyk vietinius atskirai. Paprastai: ne.

Ar būtina rašyti ant dėžių, kas viduje?

Velnias taip. Ne tik kambario pavadinimai – turinys. Nes jei muitinė paims dėžę, ar kai kas nors paspaus kampą, reikia žinoti, ar tai trapi. Be to, kai vairuotojas krauna dešimt vienodų dėžių, jis neprisimins, kurioje kompiuteris. Flomasteriai – tavo draugai. Rašyk iš visų pusių. Žinau, atrodo netvarkingai; mano žmona pyksta, kai rašinėju ant dėžių, bet krovininiame mikriuke aiškumas nugali estetiką. Kartą mačiau dėžę su užrašu „virtuvė / trapi“ išgyvenusią trijų metrų slydimą. Nepažymėta – ne. Paprasta.

Ką daryti, jei mano sofa netelpa pro duris ir ją reikia gabenti?

Matuok du kartus, verk vieną. Jei sofa netelpa pro duris Londone, mikriuko vairuotojas jos neatkalaips nemokamai – arba išvis neatkalaips. Dažnai komanda iš vieno ar dviejų žmonių; jie ne stebukladariai. Prisimenu didžiulį kampinį sofą ikimo Hackney laiptinėje dvi valandas. Klientas kaltino mus. Nors perspėjome prieš paėmimą. Jis išmatavo kambarį, ne koridorių. Išardyk, jei įmanoma, apvyniok kojas atskirai. Arba samdyk specializuotą meistrą pristatymui. Londone tai brangu. Labai brangu.

Kokie požymiai, kad siuntinių bendrovė ne iš galingiausių?

Tikrink, ar turi tarptautinę licenciją, CMR draudimą ir bent jau randamą įmonės kodą. Ne kiekvienas „Facebook mikriukas“ tai turi. Kartais jie važinėja su Transit ir svajone. Kartai sueina, kartais sugeda Vokietijoje ir pasislepia nuo tavęs. Klausk registracijos numerio, pažiūrėk atsiliepimų nepriklausomuose portaluose. Jei turi tik penkių žvaigždučių atsiliepimus iš tuščių profilių… na, patys suprantat. Šitoje rinkoje tiek metų, kad žinau: padorios įmonės atsako į klausimus nesigindamos. Paprasta.

Kas dar gali nutikti – realūs scenarijai

Ar buvo taip, kad siuntiniai tiesiog dingo vežant mikroautobusu?

Ne į orą kaip dūmai, bet pamesti? Taip. Sumaišyti Londone terminale, pristatyti neteisingu adresu, ar palikti sandėlyje mėnesiams. Prisimenu istoriją, kai vairuotojo „pagalbininkas“ atidavė keturias dėžes labdaringai parduotuvei dėl panašių etikečių. Klientas beveik nualpo – ten mokesčių dokumentai. Atgavo tik po dviejų savaičių maldavimų. Būna, kai tvarka primityvi. Naudok sekimo numerius, gauk vairuotojo kontaktą, fotografuok pakrautus daiktus. Ne paranoja, o išgyvenimas. Dažniausiai viskas ateina saugiai, bet kai neateina – įrodymai gelbsti.

Ką daryti, jei pervežėjas neatvažiuoja sutartu laiku?

Skambink. Paskui skambink dar kartą. Mažų mikriukų grafikai įtempti; vienas vėluojantis keltas reiškia domino efektą. Jei vėluoja daugiau nei dvi valandas ir neatsiliepia – blogas ženklas. Visada turėk atsarginį planą, net jei tai tik kita data. Patys neišmaningiausia mokytis: nebeskraidau tą pačią dieną kaip paėmimas. Kartą vėlava šešias valandas dėl padangos Kaune. Pavėluau į lėktuvą. Stresas. Tai rezervuok laiko tarpą. Nemikrokontroliuok, bet būk pasiekiamas. Komunikacija čia silpniausia grandis.

Kaip elgtis, jei siuntinys atvažiavo sulamdytas?

Užsirašyk tai ant priėmimo lapo PRIEŠ pasirašydamas „gauta geros būklės“. Kai pasirašai, principieji beveik viską. Fotografuok iškart, idealiai su vairuotoju kadręje (negražu, bet reikia). Tada kontaktuok įmonę. Jei ji rimta, pateiks pretenziją draudikui. Jei ne… smulkus teismas galimas, tarpvalstybiniai reikalai painūs. Prevencija svarbiau: reikalauk storų dėžių, normalaus sustūmimo. Daliniuose mikriukuose sunkūs daiktai kartais baigiasi ant tavo dėžių. Bet jei dėžė silpna, pirštai rodys į tave. Stiprios medžiagos. Nepraleidžiama.

Ar tikrai visos įmonės draudžia krovinį, kaip sako?

Sako, kad taip. Paprašyk pažymos. Kopijuok ją. Girdėjau „taip taip, pilnas draudimas“ šimtus kartų, bet kai prireikė, paaiškėja, kad tik privaloma CMR minimumas. Tai ne pilna verte; tai anekdotas elektronikai ar sentimentams. Kartą „visiškai apdraustas“ krovinys sušlapo dėl prakiurusio mikriuko stogo. Spėjimas? Draudimas neapėmė „laipsniško susidėvėjimo“ ar kažkokios nesąmonės. Skaitik smulkų šriftą. Jei skamba miglotai – tai miglotai. Pasitikėk, bet tikrink, kaip kažkas išmintingesnis sakė.

Kas, jei mano daiktai užima mažiau, nei planavau – ar grąžins pinigus?

Paprastai ne, jei tai fiksuoto tarifo dalinis krovinys. Užsisakei vietą; ar užpildei visą erdvę, ar pusę – tavo atsakomybė. Kai kurie gal ir perskaičiuos, jei kritiškai mažai, bet nesitikėk. Tai standartas industrijoje, ne tik mikriukuose. Turėjau moterį, kuri siuntė dvi dėžes vietoj dešimties; norėjo pusės kainos atgal. Negalėjome, nes rezervavome kubus ir atmetėm kitą klientą. Teisybė? Skaitytojas teisėjas. Moralas: tiksliai išmatuok prieš prašydamas pasiūlymo. Sutaupo laiką ir keistų pokalbių.

Ar mikroautobusais galima vežti verslo siuntinius, ne tik asmeninius daiktus?

Taip, verslo siuntiniai irgi važiuoja – pavyzdžiai, parodų stendai, maži B2B padėklai. Bet popieriai griežtesni. Komercinės sąskaitos, EORI abiejose pusėse, gal prekių kodai. Kai kurie mikriukai veža tik asmeninius daiktus, nes verslo muitai – galvosūkis, kurio jie neima. Kitas irgi. Klausk iš anksto. Kaina gali skirtis dėl laisvųjų sandėlių ar atidėto PVM. Verslui nuolatiniams kroviniams kartais patarčiau freitforwarderį vietoj mikriuko brokerio. O nereguliariems mažiems kroviniams – patikimas mikriukas sueina, jei etiketės teisingos. Tiksliai pasakyk, kas tai yra.

Kada geriau rinktis ne mikroautobusą, o fūrą ar oro transportą?

Fūra jei perkeliatės visas namas – t.y. kokie 20+ kubinių metrų. Lėktuvas jei tau reikia per 48 valandas ir turi storą piniginę. Mikriukas sėdi per vidurį. Jei daiktai trapūs ir brangūs, kartais paskirtas mažas mikriukas vis tiek geriau, nes mažiau perkrovimų. Bet jei siunti vieną voko dydžio siuntinę – naudok DHL, ne mikriuką. Sveikas protas, ar ne? Vis tiek žmonės prašo mikriuko įkainio vienam lagaminui. Jūsų pinigai, bet švaistymas. Tobulo būdo nėra, tik nutinkantis tavo tūriui, biudžetui ir kantrybei būtent šiuo momentu.

Išvada

Tai va, jei galvoji apie siuntinių gabenimą mikroautobusais į Angliją, dabar maždaug žinai, iš ko gyvena šitas procesas. Nesitikėk stebuklų, bet ir nereikia bijoti – daugybė siuntinių kas savaitę saugiai pasiekia Londoną, Birmingemą ar Bristolį. Svarbiausia – nepulk ant pirmo pigiausio pasiūlymo, skaityk smulkų šriftą ir nepagailėk laiko pakavimui. Jeigu turi dar klausimų – rašyk. Atsakysiu, kiek suprantu pats iš dvidešimt keturių metų šitame chaose.