Siuntinių gabenimas į Angliją su sekimu: maksimalus saugumas – ar tai realybė?

Dvidešimt ketveri metai – tiek laiko jau rausiuosi po tarptautinių perkraustymų ir siuntinių gabenimo didžiules schemas. Anglija, Londonas, Birmingamas – visi keliai ten nusitrynę. Žmonės klausia manęs apie siuntinių gabenimą į Angliją su sekimu ir tą maksimalų saugumą tarsi tai būtų kokia dievybė. Tikrai, technologijos šiandien stebina. Bet aš mačiau ir tokių „nesugadintų“ siuntinių, kurie atkeliavo į Mančesterį tik su puse stiklo. Šiandien šnekamės kaip draugas draugui – paprastai, be filtrų. Nes taip yra saugiau nei tikėti blizgiu reklaminiu lapeliu. Nors kartais pagalvoju, kad per daug kreivai žiūriu, bet jūs suprasite.

Pradžia – kiek čia visko reikia

Kiek realiai kainuoja siuntinių gabenimas į Angliją su sekimu ir ar ta kaina keičiasi priklausomai nuo turbūto?

Na, vienareikšmio tarifo nėra. Siuntinių gabenimas į Angliją su sekimu dažniausiai kainuoja nuo keturiasdešimt iki šimto dvidešimt eurų, jei tai standartinė dėžė iki trisdešimt kilogramų. Didžiosios Britanijos keliai – brangūs, ypač jei vežame tiesiai į Londoną, kur congestion charge vyksta. Būna, kad klientas prigrūda akmenų į dėžę – tada svoris šokteli ir kaina dvigubėja. Skaičiuojame pagal tūrį ir svorį, kas didesnis. Kartais žmonės pyksta, kad kodėl už orą moka. Aš irgi pykčiau. Bet taip jau yra, vežamosios linijos tuo pačiu furgonu vyksta – vietos reikia. O jei dar reikia skubaus pristatymo į Londono centrą – žaiskite atsargiai su tais terminais, kurie atrodo per gražūs.

Ar galiu pats supakuoti daiktus ar būtinai reikia kad tai padarytų jūsų žmonės?

Gali pats, bet tuomet atsakomybė krinta ant tavo pečių. Mes, perkraustymai darantys jau du dešimtmečius, matėme visko: laikraščiais apsivynioja kokia nors vaza – atkeliauja sveika, o kartais profesionaliai atrodanti dėžė subyra, nes viduje tuščias tarpas leidžiasi. Jei supakuoji pats, gerai lipnia juosta, ne taupo jos. Aš asmeniškai siūlyčiau bent jau trapius daiktus patikėti mums. Kainuoja trisdešimt eurų papildomai, bet miegi ramiai. Nors, jei ten tik drabužiai, dėk į maišą ir nesuk galvos – Anglija toli, bet ne į Mėnulį. Tik nepamirškite, kad draudimas dažnai netaiko jei pakuotę darė pats klientas – čia toks niuansas.

Koks dažniausias svoris kurį žmonės siunčia yra optimalus?

Optimaliausias svoris siuntiniams į Londoną – devyniolika arba dvidešimt trys kilogramai. Kodėl būtent tokia keista riba? Nes DHL ir kitų brokerių sistema šoka į kitą kainų laiptelį tiesiai ties dvidešimt ketvirčiu. Mes dažnai sveriame ant savo svarstyklių ir perskirstome į dvi dėžes jei viršijama. Būna, kad klientas atsineša dvidešimt septynis kilogramus. Sakau – arba mažink, arba mokėk dvigubai. Jis piktas, bet pasilenkia. Esmė – neprisiimk per daug viename maiše. Anglija nesibaigs jei išsiųsi du mažesnius.

Ar reikia kažkokių ypatingų dokumentų jei siunčiu savo asmeninius daiktus?

Dokumentai reikalingi, bet jų nėra daug. Pakanka užpildyti packing list'ą – trumpas sąrašas, kas viduje, vertė, paskirtis. Jei siunčiausi daiktai, nekomercinis krovinys, apie du tūkstančius eurų vertės, nieko papildomo nereikia. O jei ten yra dvidešimt vienodi telefonų dėklai – muitinė Londone pakels antakius. Buvęs atvejis – vyriškis siuntė šimtą žiebtuvėlių. Čia jau verslas. Asmeniniams daiktams – asmens dokumento kopija. Draugas (jei taip galima pavadinti, nors jis kartais vėluoja) pasakytų irgi patvirtinti adresą. Ai, jei kava viduje – atiduok man geriau. O jei siunčiate dovanas – nepamirškite nurodyti, kad tai dovana, kitaip muitinė gali įskaityti PVM.

Sekimas – ar tikrai matysi kiekvieną žingsnį

Ar tikrai matysiu kiekvieną siuntos judesį realiu laiku?

Realiu laiku – ne visada. Siuntinių sekimas veikia gerai tarp didžiųjų terminalų, bet kai vežėjas važiuoja Humber keliu į šiaurę, gali praeiti diena be atnaujinimo. Sistema parodys „leaving depot“, o paskui tris dienas tyla. Klientai skambina – kur mano sofa? Atsakau – turbūt dar ant keltico. (Nors dabar pagalvojus, keltis jau seniai praėjo, gal tiesiuk vairuotojas pamiršo nuskenuoti.) Sekimas garantuoja tik tai, kad žinai – siunta įregistruota, išvyko, grįžo. Kas tarp to – tamsus miškas. Bet 95 procentais viskas gerai.

Kas jei sekimo sistema tiesiog užstringa ir niekur nerodo?

Tada prasideda mano mėgstamiausia dalis – žmogiškasis faktorius. Skambinu kurjeriui, kuris sako, kad baterija nusekusi skeneryje. Arba jie naudoja seną programėlę, kurią atnaujino prieš du mėnesius. Anglijos sandėliuose kartais sistema lūžta lygiai per penktadienio popietę – ten vietiniai laikosi savo darbo laiko. Jeigu trackingas užstringa ilgiau nei tris dienas, mes kontaktuojame tiesiogiai su Londono partneriais. Paprastai randame per dieną. Bet būna, kad siuntinys tiesiog stovi eilėje Gathwick krovininiame terminale ir niekas nežino kodėl. Sėdi ir laukia savo eilės kaip žmogus poliklinikoje. Dar viena bėda – kai Anglijos pusėje sistema nesugeba perkopijuoti mūsų lotyniškų raidžių ir pavardė tampa hieroglifu.

Kuo skiriasi paprastas trackingas nuo to tikro pilno sekimo?

Paprastas trackingas – du taškai: išsiųsta, gauta. Pilnas sekimas – visi tarpiniai maršatai, kartais net laikas. Saugus siuntinių pervežimas dažnai parduodamas su „pilnu sekimu“, bet realybėje tai reiškia tik daugiau skenavimo taškų. Klientai galvoja – oho, stebuklas! O aš žinau, kad tas pats vairuotojas tiesiog dažniau spaudo mygtuką. Techniškai – taip, geriau, nes matoma kur laikomas krovinys. Bet jei nori žinoti kiekvieną posūkį į Birmingamo pusę, tikėtis per daug. Aš pats nesu tikras, ar GPS kai kuriuose terminaluose veikia be trikdžių. Bet klientams taip ramiau.

Ką reiškia kai sistemoje rašo „in transit“ tris dienas iš eilės?

„In transit“ – angliškas žodis, reiškiantis „kažkur tarp Kauno ir Croydon“. Tai gali reikšti, kad siuntinys jau Anglijoje, bet dar nepraeito muitinės patikros. Kartais tai reiškia, kad jis sėdi furgono gale po drabužių dėže ir niekas jo neatidarinėja. Buvęs atvejis – keturias dienas „in transit“, o pasirodo, vairuotojas buvo išėjęs atostogų. Šiaip ne taip suradome. Jei matote penkias dienas – jau skambinkite. O jei savaitę – greičiausiai siunta iškrito iš paletės kur nors netoli Mančesterio ir guli kampelyje. Taip nutinka. Blogoms įmonėms nutinka dažniau.

Kai nutinka bėdos (o jos nutinka)

Kas nutinka jei siuntinys atkeliauja sulamdyta arba sukdurstyta?

Tikėtina, kad kaltė lygi – pakavimas prastas arba vežėjas nepastebėjo. Jeigu pakuotė atvažiavo su skylėm, fiksuok iš karto. Nuotraukos, aktas, parašai. Mes, perkraustymų specialistai, visada sakome – be aktu negausi kompensacijos niekada. Aš mačiau įmones, kurios žada auksinius kalnus dėl maksimalaus saugumo, bet kai prireikia atlyginti žalą – dingsta kaip į vandenį. Geri vežėjai moka. Blogi – ieško menkiausios smailės kad apkaltinti jus. Jei dėžė atrodo lyg po traukinio ratais – reikalauk. Jų darbas buvo saugoti, ne daužyti. Aš turiu omenyje, kad net geriausios kompanijos kartais paleidžia pro akis subyrėjusią dėžę – tai gyvenimas.

Ar tikrai mano daiktai bus saugūs jei ant dėžės užrašysiu „trapi"?

Užrašas „trapi" furgone – tai kaip maldos žodis bažnyčioje. Girdima, bet ne visi klauso. Pervežant į Angliją, krūvis kraunamas hidraulika, daiktai slenka, hidrobortas kelia. Jei kas nors pamatys lipduką, gal pagalvoja. O gal ne. Yra tokios juostos – raudonos, signalinės. Jos padeda labiau nei žodis. Bet garantijas duoti gali tik gera dėžė ir putplastis viduje. Aš turėjau klientę, kuri siuntė porcelianą. Lipdukų priklijavome dešimt. Atkeliavo gerai. Kitas klientas siuntė tą patį be putplascio. Nebeturiu ką pasakyti – skaudu buvo žiūrėti. Dar vienas patarimas – nestatykite sunkių daiktų ant trapių dėžių, net jei tinka pagal tūrį.

Kodėl kartais siunta pasiklysta ir atsiranda visai kitame Anglijos gale?

Londono pašto kodai – siaubas. N5 vietoj N15, ir štai tavo sofa sėdi Liverpulyje. Kartais skalbimo mašina nukeliauja į Bristolio sandėlį, nes etiketė apsivėlė drėgmėje. Jei krovinys renkamas Europalete su kitais, gali nueiti ne ten kur reikia. Pasitaiko ir sąmoningų klaidų – naujas darbuotojas sandėlyje netreniruotas, sumaišo gatves. Mes turime grupę WhatsApp su britais ir dažnai patys aiškinamės kur kas. Sistema sako – pristatyta. O ten kažkoks pensininkas Edinburge gauna ne savo paštomatą. Ko nežinau kaip, bet taip buvo.

Ar muitinė gali atidaryti siuntinį ir kaip tada dėl saugumo?

Muitinė gali atidaryti kada panorėjusi. Anglijos muitininkai turi teisę tikrinti apie dešimt procentų krovinių, bet realiai tikrina mažiau. Jei atidarinėja – dėžė grąžinama užklijuota su jų lipdukais, bet, tiesa pasakius, niekas ten nebe taip saugu kaip buvo. Kartais peiliai pametami, o kartais – rankiniu būdu kraunami daiktai subyra. Aš mačiau atvejį, kai muitinė patikrino dviratį. Atgal įdėjo be priešinio – grandinė nusmuko. Kompenzuoja? Retai. Jų tikslas – patikrinti, ne supakuoti. Tai jei siunčiat kažką jautraus – žinokit riziką.