Siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusu – kai reikia, kad tikrai nusivežtų

Žinote, per tuos dvidešimt kelerių metų, kai vežioju daiktus iš Lietuvos į Angliją ir atgal, mačiau visko. Mačiau, kaip žmonės išgyvena rinkdamiesi tarp milžiniškų kurjerių firmų ir mažesnių pervežėjų. Siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusu – tai ne raketų mokslas, bet yra dalykų, kuriuos pravartu žinoti prieš pakraudami savo dėžes. Nes jei nežinosite, gali tekti permokėti, sugadinti daiktus arba nervintis be reikalo. Atsakau ne iš aukštų tribūnų, o paprastai, kaip sėdėtumėte prie mano stalo – apie tai, ko klausiate beveik kas kartą.

O kiek čia kainuos ir ką tai apima

Kiek kainuoja siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusu?

Šiandien, sakysim, nuo pakrovimo vietos labai priklauso. Jeigu iš Vilniaus ar Kauno, tai gali svyruoti nuo šimto iki pusantro šimto eurų už paprastą paletę ar kelias standartines dėžes. Bet čia labai apytikslė suma. Kuras brangsta, krenta, maršrutas kartais keičiasi – todėl geriausia tiesiog paskambinti. Nemėgstu žadėti kainos, kurią paskui tenka keisti. Kai kurie pyksta, kad pernai mokėjo mažiau, nu bet sorry, aš irgi ne OPEC. Ką dar į tai įskaičiuoju? Pakrovimą, draudimą kelyje ir iškrovimą Anglijos gale, kad jums nereiktų lakstyti su kuprine po saugomą teritoriją.

Ar galiu nusivežti tik vieną dėžę, ar jūs imate tik didesnius kiekius?

Imame ir vieną dėžę. Rimtai, nejuokauju. Žinoma, jei turite vieną maišą su megztiniais, tai gal neatpirks visų kelionės kaštų, bet mes įsistatome jį į bendrą krovinį. Problema tik su labai mažais daiktais – kartais jie pasimeta bendroje pakrovoje, nes mūsų mikroautobuse važiuoja ir penkių šeimų siuntos. Asmeniškai rekomenduoju, kad dėžė būtų normalaus dydžio, ne koks DPD vokelis. Nes tada net mes patys nebesiorientuojame, kur kas padėta. Bet taip, viena dėžė – visiškai ok, tik pagalvokite apie jos turinį.

Kodėl vieni pervežėjai siūlo ženkliai mažesnę kainą nei jūs?

Oi, čia jautri tema. Galiu pasakyti tik tai, ką mačiau per dvidešimt metų. Yra tokių, kas veža be jokio draudimo, kas pakrauna per daug, kad sutaupytų kelionę, o kartais tiesiog nepasirodo sutartoje vietoje. Mačiau, kaip žmogus sumokėjo pusšimtį eurų mažiau, o paskui tris savaites ieškojo savo daiktų. Ar visi pigūs blogi? Ne. Bet jei kaina dvigubai mažesnė nei rinkos – pagalvokite, kodėl. Mes ne Hilton, bet tikrai neturime paslėptų mokesčių, kurie išlįstų prie galutinės krovimo aikštelės. Pigiai kartais atsieina labai brangiai.

Ar kaina skiriasi, jei vežu iš provincijos, pavyzdžiui, iš Panevėžio?

Taip, paprastai truputį brangiau, nes tenka specialiai sukti. Iš Vilniaus arba Kauno – pusiau standartinis maršrutas, o jei reikia užsukti į Panevėžį ar dar toliau, naudojimas automobiliui didesnis. Nors... (pataisau save) jei jau tą savaitę važiuojame pro šalį dėl kito kliento, tai galiu ir tom pačiom sąlygom paimti. O jei ne – teks priemoka už nukrypimą. Maždaug dešimt-dvidešimt procentų. Bet apie tai visada sakome iš anksto, ne durnų pokštų iš už kampo neišleidžiame. Geriau jau atvirai, negu paskiau nemaloniai nustebinti.

Ar reikia mokėti kokius nors muitus Anglijoje, kai siuntinys atvyksta?

Čia visada būna taip... Po Brexito viskas apsunko. Jei daiktai nauji, parduotuvių, tada muitai realūs. Jei asmeniniai naudoti – sakoma, kad ne. Bet aš ne muitinės agentas, ir patikėkite, net po dvidešimt ketverių metų nežinau tų Anglijos taisyklių šimtu procentų, nes jos keičiasi dažniau nei mano kojinės. Kartais klientai praeina be jokių mokesčių, kartais prireikia paaiškinimų. Idealu – turėti sąrašą, ką vežate, ir pasiruošti, jog gali užklausti. Dar geriau – pasitikrinti UK gov puslapyje, bet kas ten skaito, aš irgi ne visada.

Supakavimas – čia klysta net tie, kur galvoja, kad ne

Ar turiu pats supakuoti, ar jūs tai padarote už mane?

Patartina patiems, nes jūs žinote, kas viduje. Aš galiu atvažiuoti ir padėti – turime kartono, juostų – bet jei viduje porcelianas, kurį pakuojate be burbuliuko... tada jau nebežinau. Buvo atvejis: klientė primetė drabužių ant porceliano lėkščių, nes, cituoju, audinys minkštas. Ne, ne, audinys nesaugos nuo mikroautobuso siūbavimo. Supakuokite taip, lyg dėžę kažkas numestų iš metro aukščio. Nes kelionėje iki Anglijos kartais ir pasibučiuoja daiktai vieni su kitais, ypač posūkiuose per Belgiją.

Ką daryti, jei vežu dviratį be pedalų – kažkokia keista forma, neįmanoma dėti į dėžę?

Aišku, kad dviratis be pedalų – skamba keistai, bet realu. Mes naudojame antslai srautus grindyse ir pritvirtiname diržais. Jei pedalų nėra, kažkaip net lengviau. Kartais tenka išimti priekinį ratą, kartais – ne. Turime blanketų, kurie pridengia. O jei dar turite papildomų detalių – pamerkite į dėžes, nes smulkmenos mikroautobuse linkusios pasislėpti po apdailos minkštinimu ir nebeišlįsti. Prisimenu, vienas pamišęs klientas baldo tris valandas, kol radome. O rėmas buvo po keleivio kėde visą laiką.

Ar mano seni drabužiai gali keliauti paprastuose maišuose, ar būtina pirkti dėžes?

Drabužiai – atsparūs daiktai. Plastikinis maišas ar juodasis šiukšlių – tinka. Tik su vienu dalyku: neprikisite oro pilnai, nes maišai plyšta. Aš asmeniškai mieliau matau daiktus dėžėse, nes jas krauti lengviau, mikroautobuso kubatūra išnaudojama geriau. Bet jei pinigas – oškis, o jūs taupote... darykite kaip žinote. Tik ne dėžėmis be dugno, aš turiu alergiją tokiems sprendimams – kartą visa dėžė išsibarstė per visaikstant pakrovą. Teko rankomis kibes po visą aikštelę, kol suradome paskutinį batą.

Ar siunčiant maistą – sūriai, dešros, duona – tai legalu ir ar sudėtinga?

Dešros ir sūriai... Techniškai tai asmeninė siunta, bet veterinarijos reikalavimai JK yra griežti. Aš vežu, bet atsakingai: jei paklaus, tai jūs prisiimate riziką. Mūsų mikroautobuse saldymu nėra, taigi, jei kelionė užtrunka dėl keltų vėlavimo, pieno produktai gali pradėti dvokti (taip, ir taip sakau tiesiai). Dešros – dar pusė bėdos. Kiaušiniai? Ne, neverta. O šiaip, vežame dažnai. Tik supakuokite hermetiškai, nes jei atsidarys – kvepės ne tik jūsų dėžė, bet ir viso mikroautobuso turinys. Buvęs toks atvejis su kimchi ir drabužiais – daugiau nesikartojo.

Ką daryti, jei dėžė jau pildosi, bet dar liko truputis vietos – ar galima pridėti dar?

Galima, bet iki ribos. Mikroautobusas nėra šiltnamis – jei pridėsite per daug, lūžta dugnelis. Buvo istorija – spaudėme, spaudėme, dėžė atlaikė, bet ties Lutterworthu dugnas atsikėlė. Geriau paimkit dvi vidutines dėžes, negu vieną milžinišką, kurios neįmanoma net paguldyti kampu. Beje, svarbu ne tik svoris, bet ir formos. Nes mikroautobuso erdvė stebuklinga – ten telpa arba labai daug, arba labai mažai, priklauso nuo to, kaip suplanuojame tarpus. Čia jau mūsų galvos skauslas, kurį sprendžiame kiekvieną ketvirtadienį.

Kelionės laikas ir kaip tai vyksta viduje

Kiek realiai trunka siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusu nuo surinkimo iki Londono?

Teoriškai – dvi trys dienos. Praktiškai – priklauso nuo keltų. Jeigu kas nors sugedo, vėluoja, o dar užklumpa blogi orai ties Doveriu... tada keturios. Sakau žmonėms: planuokite savaitę. Ne todėl, kad mes lėti – paprasčiausiai Anglijos eismas M1 magistralėje kartais toks, kad greičiau nueitum pėsčias. Rimtai, buvo atvejis, kai prie Birminghamo prasėdėjome beveik penkias valandas. Siuntinys saugus, bet laikas – kintamas dalykas. Ypač jei pataikote į penktadienį, kai visi anglai važiuoja prie jūros.

Ar mikroautobusas važiuoja tiesiai pas mane, ar surenkate dar ir iš kitų?

Važiuoja tiesiai tik tada, jei esate paskutinis pakrovimo taške ir maršrutas sudarytas logiškai. O jei ne – surenkame iš kelių klientų. Bet tai nereiškia, kad jūsų lagaminas bus mėtomas kaip šiukšlė. Kiekvienas daiktas fiksuojamas, dedamas į zonas. Prisipažinsiu: kartais, kai labai skubu, žymėjimas ant dėžių būna net labai šlubuotas rašysena. Bet aš žinau, kur kas, nes sudėliojame pagal iškrovimo eilę. Paskutinis pakrautas – pirmas iškrautas. Tokia taisyklė, kurią aš kartais laužau, jei klientas paskambina ir prašo pirmumo.

Kas atsitinka, jei kelyje kas nors sulūžta ar subyra?

Turime draudimą kroviniui, bet jis nepadengia netinkamo pakavimo. Jei supakavote vazą į laikraščius be burbuliuko – aš padėsiu, kiek galiu, bet atlyginti negalėsiu, nes jūs patys pasirinkote metodą. Kita vertus, jei aš blogai pastačiau ir dėl to įskilo lenta – pilna atsakomybė ant mūsų. Todėl krovime dalyvauju pats arba pavaduotojas. Jokie studentai antrarūšiai neliečia. Nors... kartais ir aš padarau klaidą, aš irgi žmogus. Buvo, kad patyliukais stūmiau dėžę ir įbrėžėsi – bet atsiprašiau, atsilyginau.

Ar galiu keliauti kartu su savo siuntiniu iki Anglijos mikroautobusu?

Galite, jei yra vietos. Mes ne tik daiktus vežame – kartais vežame ir keleivius. Bet čia ne autobusas su stiklinėmis – sėdimos vietos ribotos, bagažinė su siuntiniais. Jei esate vienas – sutarsime. Jei ketvirtas – jau ne, nes saugos taisyklės. Be to, kelionė nėra tik vairavimas: nakvojame viešbučiuose, valgome pakeliui, laikas ilgas. Jei įsivaizduojate komfortą kaip Ryanair verslo klasę – pamirškite. Bet jei norite pamatyti, kaip jūsų dėžės keliauja – visiškai ok, tik susitarkime iš anksto. Kartais keleiviai net padeda krauti, tada ir keliauti smagiau.

Ar saugu mikroautobusu gabenti veidrodžius, stiklus, stiklines duris?

Saugumas prasideda ne nuo mūsų, o nuo jūsų rankų. Veidrodis be kartono rėmo ir burbulio – keliaus tik į dužusių daiktų muziejų. Turime specialius antslai srautus stiklams, fiksuojame vertikaliai, bet vibracija kelyje neišvengiama. Yra toks priminimas, kurį sakau visiems: jei pakuotė neatlaikytų kritimo nuo stalo, neatlaikys ir dviejų tūkstančių kilometrų. Teisingai supakavus – 95 proc. viskas gerai. Neišvengiamai lūžta tik tas, kas jau buvo įtrūkęs arba ką pakuojate su ekonomiškomis mintimis. Pinigai sutaupyti pakavime – dažnai nuostoliai gale.

Popieriai, draudimai, keisti draudimai

Ar reikia tvarkyti eksporto dokumentus, kai siuntinys asmeninis?

Paprastai – ne. Asmeniniai daiktai neprekybai paprastai praeina su sąrašu. Aš pat padedu jį suformuluoti, ką, kiek vienetų, kokia vertė. Kartais klientai man atneša sąrašus ranka rašytus ant servetėlės, aš irgi tokius priimu, nors gal reiktų tvarkingiau (pataisymas – reikia). Svarbiausia, kad nebūtų visiškai naujų elektronikos prietaisų pakuotėse – tada muitinė gali pagalvoti, kad ketinate parduoti. Naudoti kompiuteriai, skalbimo mašinos – ok. Dešimt naujų telefonų – nebe asmeninė siunta. Tada jau reikia kitokių žaidimo taisyklių.

Ar pervežate vaistus šeimai, kuri gyvena Londone?

Vaistai... Aš nenoriu meluoti, kad viskas paprasta. Receptiniai – gal reikia receptų kopijų, bet ar jas tikrina tiek kelyje, kiek JK pasienyje – nežinau tikslaus proceso. Nenoriu čia išgalvoti taisyklių. Sakau atvirai: nevežame didelių kiekių vaistų, o asmeninius – nedidelius – imame, bet rizika yra ant jūsų. Yra gi istorijų, kad muitinė atima hormoninius preparatus. Geriau išsiųsti registruotu paštu su receptais? O gal nupirkti vietoje? Čia jūsų sprendimas, mes tik vežame dėžę. Aš tik perspėju, kad garantijų dėl muitinės sprendimų neduodu.

Ar elektronika – kompiuteriai, televizoriai – saugūs tokioje kelionėje?

Saugūs, jei originalioje dėžėje ar bent su porolonu. Kompiuterius imame dažnai. Televizoriai – kita, nes ekranai jautrūs. Aš pat siūlau dėžę paženklinti "Stogas – delika dugnui" (oi, "šis galas į viršų", korektūra tokia). Temperatūra mikroautobuse nekinta drastiškai, daug geriau nei sandėlyje be šildymo. Tik vienas dalykas: HDD diskus geriau nebeprikratyti prie garsiakalbių, nors magnetinis laukas šiuolaikiniame pasaulyje jau nebe toks. Viskas, baigiau mokslininko pareigas. Telefonų krovikliai – saugūs, tik nereikia jų kišti į šiukšlių maišą be apsaugos.

Kodėl kai kurios pervežimų įmonės atsisako vežti knygų ar dokumentų archyvus?

Knygos – svėrimas. Archyvai – svėrimas ir dar koks svėrimas! Būna, kad klientas sako "ten tik popieriai", o svarstyklės rodo šimtą kilogramų. Kai kurios įmonės, kurios skelbiasi, kad veža pigiai, paskui meta tokias siuntas, nes mato, kad neapsimoka – arba priduria antrarūšius mokesčius. Aš to nedarydau, bet ir pats kupteliu matydamas dešimt dėžių statymo dokumentų. Knygas vežame, bet perspėju: jos turi svorio, ir tai nėra pigi malonumė. Be to, dėžės su archyvais turi kentėti drėgmę, o kartais kelias dienas gali būti šlapiukai. Reikia atsparių kartonų.

Kai nutinka problemos – o jos nutinka, nes taip yra gyvenime

Kas jei nesuspėju termino, o jūsų mikroautobusas jau pakeliui arba ruošiasi?

Tada siuntinys lieka. Gaila, bet tiesa – mes neišvažiuosime tuščiu bagažinė laukai vien dėl to, kad kažkas nepasiruošė. Buvo tokių atvejų, kai klientas paskambino tą pačią dieną, o mes jau Prancūzijoje. Ką tuomet? Perkėlimas kitam reisui arba randu kokį vidinį kurjerį – brangiau. Todėl aš visada primenu: pirmadienis rytas – ne paskutinė minutė. Geriau dėžes paruoškite anksčiau ir laikykit garaže, negu paskui versti telefonu. Aš nebe tas jaunas vairuotojas, kuriam viskas nunešiama ant pilvo, kartais išklausau, bet principai principai.

Ar yra buvę, kad siuntinys... tiesiog dingo?

Būta. Ne pas mus, bet būta. Mačiau kolegų istorijų. Vienas vaikinas vežė mikroautobusu, pakraudavo ne tik mūsų siuntas, bet ir neaišku kieno prekes iš kažkokio sąvartyno – galų gale dingo trijų klientų dėžės, nes sutriko jo atmintis kur kas padėjo. Arba dar blogiau – buvo tokių, kas tiesiog parduoda dalį krovinio. Aš sakau atvirai: rinkitės tuos, kurie turi realų ofisą, sutartį ir skaidrią istoriją. Pas mus per dvidešimt metų nepradingo niekas. Kita vertus, kartais klientai patys pameta daiktą savo garaže ir kaltina mus. Tai irgi faktas, kurį tenka aiškinti.

Kaip atskirti normalų pervežėją nuo žmogaus, kuris tiesiog turi pilną mikroautobusą ir skelbimą internete?

Normalus pervežėjas atsiųs sąskaitą, sutartį, nurodys draudimą. Bičelis iš skelbimo – paprašys grynųjų ir sakys "viskas bus ok, brolau". Rimtai, esu matęs tokių. Kartais jie nepilnai užpildo erdvę, daiktai važiuoja be tvirtinimo, o atvykę į Angliją paskambina: "eikš, pats eik pasiimk, aš kitam kvartale dar padėsiu". Skamba juokingai, bet žmonės mokėjo ir patyrė stresą. Pažiūrėkite, ar turi svetainę ne tik Facebook, ar bent jau rekomendacijas, kurias galima patikrinti. Jei viskas įtartinai pigu ir draugiška – pabėkite. Geriau sumokėti truputį daugiau, nei verkti prie šaldytuvo, kuris liko kažkur pasienyje.

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje nepasirodo sutartu laiku?

Mes neapvažiuosime dešimties adresų po keturis kartus – degalai kainuoja, laiko nėra. Paprastai skambiname pusvalandį prieš atvykdami. Jei nepasirodo – deriname kitą dieną, bet gali tekti mokėti už saugojimą arba antrą pristatymą. Buvo situacija: gavėjas buvo darbe, telefonas išjungtas, o mes su pilnu mikroautobusu Londone. Ką darysi? Paliekame daiktus saugomoje vietoje ir susitariame. Nemėgstu tokių situacijų, nes ir jūs nervinatės, ir mes stovime kaip balta varna gatvėj. Geriau, kad pasiimtų žmonės, kuriems skirta, arba kad paskirtų kaimyną.

Lyginant ir paskutiniai žodžiai prieš kelionę

Ar verta lyginti tokį pervežimą su DHL ar FedEx kurjerių tarnybomis?

DHL greitas – faktas. Bet jei turite penkias didelias dėžes, porą maišų ir golfo lazdas – jie ims už kiekvieną vienetą atskirai, ir suma išlįs kaip skrydis į Marsą. Mikroautobusu visa tai telpa į vieną krovinį, dažnai pigiau, ir būna daug asmeniškiau. Kita vertus, jei tai tik vienas dokumentų vokelis – imkite kurjerį, mums neapsimoks nei jums, nei mums. Kiekvienas atvejis individualus. Aš nemėgstu, kai mane verčia lygintis – aš ne kompanija su orlaiviais, aš vyrukas su mikroautobusu, kuris žino kiekvieną duobę nuo Kauno iki Doverio. Žinau, kur pigiau pasistabdyti kavos, o kur apmokestina stovėjimą.

Koks paskutinis patarimas prieš renkantis, kas ves jūsų siuntinį į Angliją?

Nepulkite į paniką. Skambinkite, klauskite, net jei klausimas atrodo kvailas – jis ne kvailas, jei jums rūpi. Geriau paklausite manęs apie dėžių dydį dabar, nei paskui raudate prie sulaužyto fortepijono. Pasitikrinkite, ar pervežėjas turi patirties, o ne tik gražų skelbimą. Ir atminkite: siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusu – tai ne tik techninis procesas, tai ir pasitikėjimas. Jūs atiduodate savo daiktus svetimam žmogui su vairu. Įsitikinkite, kad tas žmogus vertas to pasitikėjimo. Aš per tiek metų stengiuosi juo būti kiekvieną kartą, nors kartais ir pavargstu.

Išvada

Siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusu turi savo taisykles, bet svarbiausia – rasti žmogų, kuris nepaliks jų pakeliui. Nesvarbu, ar vežate vieną dėžę, ar visą butą – kiekviena siunta nusipelno dėmesio. Nepatikėkite pasakomis apie stebuklingai pigius pervežimus ir paklauskite, kas bus, jei nepasiseks. Aš visada sakau – geriau penki minutės pokalbio nei dešimt dienų streso. Sekmės kraustantis, o jei kils klausimų – juk telefonai neišrasti be reikalo.