Siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais: kaip iš tikrųjų vyksta kasdieniai reisai

Sveikas. Jeigu skaitai šį tekstą, greičiausiai turi dėžę, maišą arba kokią spintą, kuri turi atsidurti Anglijoje – gal Londone, gal Birmingame, o gal kažkur Kento grafystėje. Aš šitoj srityjė – tarptautiniuose perkraustymuose – praleidau jau dvidešimt trejus metus, ir galiu pasakyti: siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais su kasdieniais reisais atrodo paprastas, bet turi savo niuansų. Kartais klientai galvoja, kad tai tiesiog pigesnis paštas. Ne, ne visai. Kartais nutinka taip, kad vairuotojas vėluoja, dėžė įplyšta arba, Dievuliau mato, dingsta maža siuntelė. Toliau – atsakymai į tai, ką žmonės klausia vakarais prie arbatos. Ne auditorijai, ne Google robotui – tiesiog tau, jei svarstai siųsti daiktus.

Kaip ten važiuoja tie mikroai?

Kiek trunka siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais?

Paprastai nuo siuntos paėmimo Lietuvos pabaigos iki jos atidavimo Anglijoje praeina dvi-trys dienos. Kasdieniai reisai reiškia, kad vairuotojas išvažiuoja beveik kasdien, tik nebūtinai tą pačią sekundę, kai tu paskambini. Aš esu matęs, kai žmogus Kaune užsakė pirmadienį, o gavo trečiadienį vakare prie savo durų Londone. Buvo atvejis – pats mačiau – kai kalbos dėl keltų bilietų pakonflikto su grafiku ir siunta nukeliavo per penkias dienas. Taip kad jei tau reikia iki penktadienio gimtadienio, geriau siųsk antradienį, o ne ketvirtadienį.

Ar tikrai važiuoja kasdien, ar čia tik gražus reklaminis žodis?

Taip, tikrai važiuoja, bet su mažu bet. Kai kurios įmonės turi po du-tris mikriukus, kurie kaitaliojasi, ir išeina, kad kiekvieną dieną kas nors tikrai išrieda. Bet būna dienų, kai automobilis sulūžta, vairuotojas susirga – realybė. Kartais pats žodis „kasdieniai reisai“ naudojamas marketinge šiek tiek laisviau, nei jis skamba. Aš asmeniškai pažįstu vežėją iš Panevėžio, kuris važinėja beveik be išeiginių, bet lapkritį per lietų prakiuro langas ir jis dvi dienas remontavo. Tai taip, reisai vyksta, bet ne kaip traukinys – tiksliai 8:00.

Iš kur konkrečiai paima siuntas – tik Vilniuje, ar ir iš mažesnių miestų?

Paima ir iš mažesnių, bet paprastai reikia derėtis. Vilnius, Kaunas, Klaipėda – čia standartas, vairuotojai pravažiuoja natūraliai. O jei gyveni, tarkim, Ukmergėje arba Raseiniuose, dažniausiai sutarsi, kad atveši į artimiausią magistralę arba vairuotojas užsuks, jei užsisakysi iš anksto. Buvo klientas iš Biržų – jis patarė draugui, kad paims tiesiai iš kiemo. Ne, taip nebūna, nebent susimokėsi papildomai ir bus pilnas uzsakymas. Dažniausiai mažesniuose miestuose tenka padėti tašką ant maršruto, o tai kainuoja laiko.

Kur Anglijoje palieka – tik prie durų, ar į kažkokį sandėlį Londone?

Ta priklauso nuo to, kokį servisą renkiesi. Kai kurie vežėjai turi sandėlius East Ham arba Stratforde, kur siuntinys gali pagulėti dieną-kitą, kol kas nors atvažiuoja. Kiti – ir tai man labiau patinka – atiduoda asmeniškai, skambina prieš valandą. Buvau liudininkas, kai vairuotojas paliko dėžę po laiptais daugiabutyje Brixtone, nes niekas neatidarė durų. Taip, jis paliko žinutę, bet dėžė pragulėjo per naktį lietuje – dėl to dabar visiems tuoj pat perspėju: jei neatsiliepsi, nepaliksiu be priežiūros. Aš to nedaryčiau.

Ar mikroautobusas kerta kanalą keltu ar tuneliu?

Dažniausiai keltu – Eurotunneliu vengia daugelis, nes kainos ten kandžiojasi, ypač mikroautobusams. Keltas Doveris–Kale arba kai kurie maršrutai per Nyderlandus – štai kur standartas. Kai kurie bando tunelį, bet aš asmeniškai nepastebėjau didelio skirtumo laike, tik kainoje. Kartą per kalėdines atostogas keltas vėlavo septynias valandas dėl audros, ir visas grafikas byrėjo kaip kortų namelis. Tą savaitę visi mūsų klientai gavo siuntas vėlai, nors kasdieniai reisai ir veikė – tiesiog stovėjom uoste.

Pakavimas, svoriai ir viena kita nesąmonė

Ar privaloma viską dėti į kartoninę dėžę, ar tinka maišai?

Maišai tinka, jei tai drabužiai. Bet jei viduje ką nors trapiho – nedaryk to. Aš mačiau, kaip viena ponia į didelį juodą maišą supakavo porcelianines lėkštes. Atrodo, logiška – minkšta. Bet maišas nuslydo nuo krūvos, vairuotojas neužtatė, ir garsas buvo kaip po kalėdinės eglutės. Nuo to laiko aiškiai sakau: dėžė, putos, ženklas „trakšti“. Kartais klientai pyksta, kad priverčiu pirkti dėžes. Bet žinok, tvarkingas pakavimas prasideda nuo to, kaip tu supakuoji, o ne nuo manęs – aš vairuoju, o nesu tavo pakavimo specialistas.

Kaip elgtis su trapiomis dovanomis – ar jie bent ką skaldo?

Vežėjai paprastai deda trapias siuntas viršų, pasako vieni kitiems „šitas bijo“, bet jie nėra stebukladariai. Mikroautobuse dažnai būna daug krovinio, jis juda, stabdo. Jei tu supakuosi taurelę į rankšluostį ir dėžės viduje dar nestabiliai – rizikuoji. Turėjau situaciją, kai klientas siuntė stiklinę vitražą močiai į Liverpulį. Pažymėjom „nešioti atsargiai“, bet posūkis į Doverio uostą buvo staigesnis nei numatyta. Vitražas atlaikė, bet rėmas įtrūko. Tai dėl to sakau – geriau perdėk su putomis, nei po to raudok.

Koks maksimalus svoris vienai siuntai, kad dar priimtų?

Čia kiekvienas vežėjas truputį pagal savo. Dažniausiai iki 30–40 kilogramų vienam asmeniui, bet aš žinau tokių, kurie ima iki 60 kg, jei padeda užsikrauti. Svarbiausia – ne siuntinys, o bendras krovinio svoris automobilyje. Kartą furgone važiavo motociklo detalės, o šalia – popieriaus dėžės. Buvo per sunku, ir vairuotojas gavo baudą Anglijoje už perkrovą. Nuo tada vengiame tokių eksperimentų. Jei nežinai tiksliai – pasversk namie, o jei neturi svarstyklių, realiai pasakyk, kad galbūt ~35 kg. (Gerai, 35 ar 36, bet apie tai galvosk.)

Ar reikia rašyti ant dėžės adresą didelėmis raidėmis kaip pašte?

Nebūtinai didelėmis, bet aiškiai – taip. Mikroautobuse siuntos maišaisi su kitomis, ir vairuotojas naktį prie vairuotojo pašonės žibintu šviečiasi, bandydamas suprasti, kuri belongs to whom. Gerai, angliškai užrašyk gavėjo vardą, telefoną ir miestą. Aš asmeniškai prisegu lipduką iš dviejų pusių, nes dėžės apverčiamos. Buvo labai nemaloni situacija, kai du klientai išsiuntė identiškas dėžes į Birmingamą – vienas į eeną rajoną, kitas į kitą. Vairuotojas supainiojo, nes abiejų pavardės buvo panašios. Tada teko skambinėti ir taisyti.

Kur dėti asmens dokumentus – į vidų su daiktais ar atskirai duoti vairuotojui?

Tikrai ne į vidų su daiktais. Passai, ID kortelės, gimimo liudijimai – visa tai laikyki atskirai ir duok tik tada, kai klausia. Muitinėje kai kurie pareigūnai nori patikrinti, ar vežamas asmeninis daiktas tikrai priklauso žmogui, o ne yra komercinis krovinys. Turėjau klientą, kuris į vidų įkišo savo pasą „dėl saugumo“. Dėžę atidarinėjo Anglijoje, pasas iškrito, niekas nepamatė, ir jis be dokumentų liko dvi savaites. Nieko baisaus neatsitiko, bet vargas nereikalingas. Be to, vairuotojai nėra saugotojai – jei pames, versis iš kelių.

Kainos – kodėl vieniems brangiau, kitiems ne

Kiek maždaug kainuoja siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais už 20 kg dėžę?

Na, skaičiai kinta kaip oras prie jūros, bet realiai – nuo šešiasdešimties iki devyniasdešimties eurų. Jei veža tiesiogiai ir pristato prie namų, bus brangiau. Jei tai bendras furgonas ir tu pats atvažiuoji į sutartą vietą, gali ir pigiau išsisukti. Žinok, per Covidą kainos šoktelėjo dvigubai, dabar šiek tiek atslūgo, bet degalai vis tiek kandžiojasi. Vienas mano pažįstamas vežėjas iš Klaipėdos ima fiksuotą kainą – 75 eurai bet kokiai siuntai iki 30 kg. Kiti skaičiuoja pagal kilogramus. Pats geriausias patarimas – rinktis ne pagal kainą, o pagal tai, ar gali paskambinti vairuotojui tiesiogiai.

Ar kaina skiriasi, jei siunčiu į Londoną ar į Mančesterį?

Paprastai taip, nors ir ne visada. Londone dažniausiai yra galutinis taškas, į kur renkasi siuntos, tai ten pristatyti pigiau – vairuotojas jau važiuoja. O jei reikia tempti iki Mančesterio, Birmingamo ar dar šiauriau – na, tai papildomi kilometrai, degalai, laikas. Kartais vežėjai sutinka nuvežti į Liverpulį be antkainio, jei turi ten daugiau siuntų. Buvo atvejis, kai mergina siuntė daiktus į Dersetą – toks kampas, kad net navigacija verkia. Už tokį maršrutą sumokėjo dvigubai, nes vairuotojas tuščias grįžo atgal. Logiška.

Kodėl vieni vežėjai prašo pusę kainos prieš, o kiti – tik gavus?

Atsakymas paprastas: pasitikėjimo stoka. Kurie ilgai dirba ir turi gerą vardą, dažnai leidžia mokėti gavus, nes jie žino, kad atveš, o klientai juos pažįsta. Naujesni arba mažiau žinomi prašo avanso – dažnai pusę ar net visą sumą – kad neprarastų, jei gavėjas pradės vengti arba atšauks. Aš pats rekomenduoju dalinį apmokėjimą: trisdešimt procentų prieš, septyniasdešimt ten. Taip apsaugotas ir tu, ir jis. Yra buvęs atvejis, kai klientas atsisakė siuntos ji jau buvo Anglijoje, ir vairuotojas liko su sandėliuojama sova – parduoti negali, atiduoti kam nereikia. Nepatogu visiems.

Ar verta vežtis daiktus patiems, jei turi pažystamą su mikriuku?

Na, čia toks pusiau pusiau. Jei tas pažystamas yra patikrintas vežėjas su licencija – kodėl ne? Sutaupysi, bet negausi jokios garantijos. Aš pažįstu žmonių, kurie pasiėmė draugo draugą, kuris „važiuoja tai važiuoja“, o pasienyje paaiškėjo, kad draudimas negalioja komerciniams kroviniams. Bam – problema. Be to, jei kažkas sudužs, draugystė gali baigtis teisme. Oficialūs pervežimai per įmones kainuoja brangiau, bet turi bent jau dokumentą, ant kurio gali piktintis, jei nepasisekė. Aš asmeniškai nerekomenduočiau rizikuoti santykiu dėl šimto eurų.

Ar yra kokia nors paslėpta mokesčio pinklė, apie kurią neprabyla?

Šitas klausimas man patinka, nes aš pats pykstu, kai kas nors slepia. Dažniausiai nėra paslėptų mokesčių pas normalius vežėjus, bet gali nutikti dalykai, apie kuriuos nepagalvosi. Pavyzdžiui, muitinės patikrinimo mokestis, jei tavo siunta įtartina – toks retas, bet realus. Arba pristatymo mokestis savaitgalį. Vieną kartą klientas pyko, kad vairuotojas paprašė dvidešimtojo svaro už kelių valandų laukimą prie vartų saugomoje teritorijoje. Ar tai pinklė? Nebūtinai, bet jei nesitiki – suerzina. Būna tokių įmonių, kurios prideda „administracijos mokestį“ – tada aš irgi susiraukiu.

Kai kas nors eina ne pagal planą (o taip būna)

Kas jei vairuotojas vėluoja dvi dienas – ar siuntinys pasiklydo?

Pirmiausia – nepanikuok. Dvi dienos mikriuke nėra pasaulio pabaiga, ypač jei kalta keltų eilė arba remontas kelyje. Aš turiu taisyklę: jei vėluoja ilgiau nei tris dienas nuo žadėtos datos, tada pradedam ieškoti rimčiau. Skambini vairuotojui, po to jo dispečeriui. Jei nepasiekiamas – na, tada jau baisu. Buvo situacija, kai vairuotojas pateko į avariją Belgijoje, ir siuntos buvo perkrautamos į kitą furgoną. Visi daiktai atkeliavo, bet vėlavo keturias dienas. Realybė tokia: kasdieniai reisai vyksta, bet greitkeliai pilni netikėtumų.

Ar teko matyti, kad siunta apgadinta dėl netinkamo pakavimo?

Vaje, kiek kartų. Kartais atidarai dureles, ir trenkia toks kvapas, kad prisimeni, kaip klientas taupė ant lipnios juostos. Buvo siuntinys – elektroninis pianinas, suvyniotas į antklodę. Suprantat, antklodė gabena, bet nefiksuoja. Rezultatas – trys išlūžę klavišai. Klientas reikalavo atsakomybės, bet kai parodžiau nuotraukas iš pakrovimo – nutylėjo. Čia kaip laivas: jei krovinys netvarkingas, jūra nepasigaili. Nors čia ne jūra, o M20 greitkelis.

Kaip reaguoti, jei dėžė atplėšta, o viduje trūksta daiktų?

Fiksuok viską. Telefonu nuotraukas – dėžę iš visų pusių, turinį, lipdukus. Tada skambink vežėjui. Jei rimta kompanija, jie turi kompensacijos tvarką, nors sumos dažnai būna simbolinės. Aš prisipažinsiu – kartais patys gavėjai pasiima daiktus, o paskui nori primokėti. Bet jei tikrai pavogta – blogiausias scenarijus. Vieną kartą dingo nešiojamas kompiuteris, bet paaiškėjo, kad jį prieš pakrovimą pasiėmė kliento brolis. Dėl to aš visada klausiu: ar tikrai dėjai tą daiktą vidun? Patikrink du kartus.

Ar pasitaiko vežėjų, kurie tiesiog neišvažiuoja ir dingsta su siuntomis?

Pasitaiko. Nedaug, bet pasitaiko. Ypač kai rinkoje atsiranda naujų norų – žmonės pamato paklausą, įsirenka gražią Facebook reklamą, surenka krūvą siuntų ir dingsta. Aš nesakysiu vardų – nėra etiška, nors norėčiau. Bet žinau du atvejus per penkerius metus, kai klientai sumokėjo avansą, o telefonas išsijungė visam laikui. Dėl to aš niekad nepatikiu tais, kurie prašo visos sumos prieš ir neturi fizinio ofiso. Jei kaina žemiau rinkos trigubai – tai ne sėkmė, tai įspėjimas.

Ką daryti, jei muitinė sustabdo mikroautobusą – ar aš kaltas?

Tu pats kaltas tik tada, jei kasi daiktus arba siunti draudžiamus produktus – ginklus, vaistus be recepto, dideles alkoholio ar tabako partijas. Jei tai tavo senelis laiptinės dviratis ir kuprinė drabužių – tu nekaltas, bet vis tiek vargsi. Muitininkai sustabdo atsitiktine tvarka arba jei šuo užuodžia kažką. Čia turiu pasakyti – aš ne teisininkas ir gal šimtu procentų neišmanau visų naujausių muitinės taisyklių po Brexito (nors dirbu jau seniai, jie keičiasi taip dažnai, kad galvos nesuvalgai). Paprastai sąžiningas siuntinys praeina be problemų. Bet jei pakliūti į patikrinimą, gali tekti palaukti dieną-kitą.

Atsakymai į tai, ko žmonės dažnai nedrįsta paklausti

Ar galiu siųsti… nu, ne visai legalius dalykus, jei gerai supakuosiu?

Ne. Ir nėra ką čia diskutuot. Aš ne teisėjas, bet per dvidešimt trejus metus mačiau, kaip baigdavosi tokie eksperimentai. Kartą klientas siuntė... sakykime, žolinę arbatą, kuri labiau priminė ne arbatą. Rado muitinė, byla, vairuotojas turėjo aiškintis, žodžiu – dveji metai vargo. Mikroautobusas nėra slaptas tunelis. Tai paprastas furgonas su vairuotoju, kuris nori grįžti namo pas vaikus. Neprašyk jo rizikuoti dėl tavo reikalų.

Ar vairuotojai kartais priima keleivius be bilieto, jei vietos yra?

Šitas klausimas kyla nuolat. Techniškai jei vežėjas turi licenciją, jis gali paimti žmonę. Jei ne – negali. Bet realybė būna įvairi. Kartais žmogus sėdi šalia – ypač jei grįžta atgal tuščiu furgonu. Aš asmeniškai to neraginčiau daryti, bet suprantu. Tik žinok: jei keleivis neturi draudimo arba paaiškėja, kad vyksta nelegaliai – atsakomybė krenta ant vairuotojo pečių. Tiesą pasakius, aš ne visada žinau, kurioje pilkoje zonoje čia viskas, bet oficialus atsakymas – ne, nepatartina.

Kokia blogiausia istorija, kurią teko patirti pervežant siuntas į Angliją?

Buvo... sunku vieną išsirinkt. Gal kai vežėm vienos šeimos visus baldus, ir kelyje per Prancūziją atsidarė durys. Lietus, ilgas greitkelis, o viduje dėžės su senelės porcelianu. Atvažiavę radom tris dėžes šlapias iki dugno. Šeima verkė, aš jaučiausi baisiai, nors kaltas buvo mechanikas. Draudimas apmokėjo, bet emocinė žala lieka. Tos lėkštės neatstatysi. Dabar prieš kiekvieną reisą einu apžiūrėti durelių, net jei vairuotojas pyksta, kad niurzgliu. (Taip, kartais pyksta.)

Ar tikrai tikrinama, kas viduje, ar tiesiog veža, kas pakliūva?

Tiek vežėjai, tiek muitinė tikrina. Tik ne visada fiziai išpakuoja – dažnai paklausia, prašo parodyti sąrašą, kartais padaro rentgeną. Aš pažįstu vairuotojų, kurie pristato pasitikėjimu: jei klientas sako „ten rūbai“, jie tiki. Bet jei dėžė kvepia kitaip arba svoris neatitinka – tada atidarinėja. Ir žinok, jei muitininkas liepia atidaryti, tu privalai paklusti. Buvo atvejis, kai kažkas siuntė deklaruotą „odos dirbinių“ dėžę, o ten – mėsos gaminių. Dešros. Ne, taip negalima. Vairuotojas gavo baudą, o klientą prisimena iki šiol. Ne kaip gražaus vežėjo.

Kada geriau rinktis mikroautobusą, o kada tiesiog DHL ar UPS?

Jeigu siunti dokumentus, mažą siuntinį iki penkių kilogramų – rinkis kurjerį. Brangu, bet greita ir visur seka. Mikroautobusas pasiteisina, kai turi dideles dėžes, nereikalingų baldų, keletą maišų drabužių arba kai reikia pristatyti į butą be pašto kodų. Aš sakau tiesiai: jei tai brangi elektronika – vežk per oficialius kanalus, jie turi draudimą ir atsekamumą. O jei tai tavo gyvenimo repo daiktai, kurių skubiai reikia sesei Anglijoje – mikroautobusas yra žmogiškesnis sprendimas. Tu gali paskambinti vairuotojui ir paklausti „kur mano dėžė“, ir jis atsakys, o ne robotas svetainėje. Tai jau verta kažko.

Siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais su kasdieniais reisais – ne raketų mokslas, bet ir ne paštas. Reikia gerai supakuoti, pasirinkti ne pagal kainą, o pagal žmogų, ir turėti omeny, kad kelias kartais pareikalauja kantrybės. Jei susirasi patikimą vežėją – na, tada žmogus gali tapti tavuoju pusiau šeimos nariu, kuris nuolat važinėja pirmyn atgal. Sėkmės renkantis. Ir nepamiršk – geras vairuotojas, su kuriuo gali pasikalbėti tiesiogiai, yra vertesnis šimteriopai už pigiausią skelbimą internete.