Siuntinių gabenimas į Angliją – greitas ir saugus su garantija

Įvardinkime tai kaip yra: per pastaruosius dvidešimt keturis metus aš mačiau viską. Mačiau, kaip žmonės į Londoną siunčia knygų dėžes, močiutės porcelianą, o kartais – visą gyvenimo sandėliuką. Siuntinių gabenimas į Angliją šiandien atrodo paprastai, bet aš žinau, kad po Brexito viskas pasikeitė. Klientai skambina sumišę, nes internete pilna prieštaraujančios informacijos. Aš ir pats kartais pasiklausiu kolegų, gal aš ką praleidau. Štai kodėl nusprendžiau tiesiog atsisėsti ir atsakyti į klausimus taip, lyg sėdėtumėm kartu virtuvėje. Jokių marketingo triukų. Tiesiog tai, ką žinau iš savo kasdienybės.

Kainos, terminai ir pirmas žingsnis

Kiek kainuoja siųsti paprastą dėžę su daiktais į Londoną?

Sakau atvirai – nėra fiksuotos kainos. Nebandykite ieškoti internete lentelės, kur parašyta „viena dėžė – trisdešimt eurų“, nes taip neveikia. Priklauso nuo svorio, matmenų ir ar pats atneši į mūsų surinkimo punktą, ar reikia, kad paimtume nuo slenksčio. Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį klientė iš Vilniaus siuntė tris standartines dėžes su knygomis į Birmingemą. Už viską sumokėjo apie šešiasdešimt keturis eurus. O štai sulankstoma kėdė, kuri atrodė nedidelė, buvo didelės apimties, kainavo beveik devyniasdešimt. Taigi, geriau siųsti nuotrauką ar matmenis – aš tada pasakau tiksliau.

Kiek laiko keliauja siuntinys į Angliją?

Dažniausiai – nuo trijų iki penkių darbo dienų iki Londono. Aišku, jei siunti į Škotijos kalnus ar Velso kaimą, ten gali prisidėti dar dvi dienos. Būna, kad ir savaitę užtrunka, ypač jei muitinė nusprendžia patikrinti vidų. Kartais aš pats stebiuosi, kaip vienas siuntinys nuverkia per tris dienas, o kitas – tas pats adresas, ta pati savaitė – stringa savaitę. Kodėl? Na, ne mano galvoje tie sprendimai. Sakau klientams: planuokite ne mažiau nei penkias darbo dienas, o jei turite laiko antra – savaitės turbūt nereikės.

Ar galiu pats atvežti siuntinį, ar būtinai turiu rinktis kurjerį?

Gali pats ir netgi aš tai labai rekomenduoju, jei gyveni netoli. Mes turime surinkimo taškus keliuose didžiuosiuose miestuose, o jei dėl didesnio kiekio – sandėlį turime netoli Kauno. Kai pats atveži, sutaupai dvidešimt-trisdešimt procentų. Bet jei dėžių penkios ar esi iš Marijampolės, tai aišku – kurjeris paprasčiau. Tik prieš atveždamas visada paskambink, nes kartais aš būnu išvažiavęs ir sandėlis tuščias. Būna netgi, kad duris užrakiname anksčiau penktadieniais, jei nėra siuntimų. Tada stovi prie vartų ir pyksta.

Pakuotė, draudimas ir ta nelemta garantija

Ar privalau pats supakuoti siuntinį, ar galite tai padaryti jūs?

Pats gali, bet žinok – aš mačiau košmariškų pakuočių. Praeitą rudenį vienas vyrukas į Londoną siuntė porcelianą. Supakavo į laikraščius ir dedamąsias parduotuvių maišelius. Atvyko į paskirties vietą kaip dėlionė – šukių dėlionė. Jei mes pakuojame, naudojame burbulinę plėvelę, kartoną, lipnią juostą, kuri laiko. Kaina didesnė, bet jei viduje kažkas vertingo – tikrai verta. O jei siunti senus žurnalus – pats gali į maišą ir bus gerai. Nereikia rinktis brangiausio varianto, jei daiktai neatsparūs dūžiams.

Kas jei siuntinys suduš kelyje? Ar ta jūsų garantija reali?

Oi, čia aš turiu iškelti vieną antakią. Daugelis kompanijų šaukia „šimto procentų garantija!“, o po to dingsta kaip į vandenį. Realybė tokia: jei mes prarandam jūsų dėžę – mes atsilyginam. Bet jei dūžta viduje esantis daiktas, kurį jūs supakavote netvarkingai – garantija čia jau sudėtingesnis reikalas. Yra draudimas. Jis kainuoja papildomai, apie du-tris procentus nuo vertės. Aš pats jo rekomenduoju tik vertingesniems daiktams. Kas liečia tą „garantiją“ – mes garantuojame, kad pristatysime. Bet kad viduje viskas išliks nepaliesta? Tai priklauso nuo daugelio dalykų, tarp jų ir nuo pačio kliento.

Ką reiškia „siuntinių gabenimas į Angliją su garantija“ praktiškai?

Praktiškai tai reiškia, kad mes pasirašom sutartį, duodam sąskaitą ir jei kas – atsakom. Bet nežadėsiu jums mėnulio iš dangaus. Dar tiksliau pasakius: garantuoju, kad jūsų siuntinys neišlys ant autostrados, nes mes tikriname partnerius. Garantuoju, kad bus pristatymo numeris. O štai kad muitininkas neatsidarys dėžės ir neiškraustys pusės turinio patikrai – to aš jums garantuoti negaliu. Tai valstybinė institucija. Nors kartais aš pats nustembu, kad neatsidaro dažniau – gal dėl to, kad per daug darbo turi.

Muitinė, popieriai ir Brexito palikimas

Ar po Brexito dar reikia kažkokių popierių siuntiniams į Angliją?

Taip, reikia. Brexitas viską apsunkino. Dabar reikia muitinės deklaracijos. Net jei siunti senus megztinius broliui – turi nurodyti turinį, apytikslę vertę eurais. Yra CN22 formos mažesniems siuntiniams, o didesniems – komercinė sąskaita. Aš žinau, kad tai skamba kaip biurokratijos košmaras, bet taip jau yra. Mes padedame užpildyti, bet turinys turi būti sąžiningas. Vieną kartą klientas parašė „dovana – vertė 1 euras“, o viduje buvo originali Switch konsolė. Muitininkas ne kvailys. Jie turi pažįstamų visur. Bauda. Aš tą klientą dar pamenu – skambino pykęs ant muitinės, bet pats sugalvogąžinti. Tiesiog būkit atviri.

Ar muitas dabar brangus siuntiniams į Angliją?

Na, jei siuntinio vertė maža – dažniausiai nieko papildomai nemokat. Dėl tikslios ribos... na, čia aš jau nebesu šimtu procentų tikras, nes pernai rodos buvo 135 svarų sterlingų riba asmeniniams siuntiniams, o šiemet gal kas pasikeitė. Arba aš painioju su komerciniais – tiksliai pasitikrinkite HMRC svetainėj, aš ten neužsienyje gyvenu. Bet esmė – jei siunti sau asmeninius daiktus, ne naujus pirktus prekių sąrašo daiktus, paprastai praslysta arba muitas simbolinis. Verslininkai, aišku, turi kitas taisykles. Ten jau be EORI numerio – nė iš vietos.

Kas tas EORI numeris ir ar man jo reikia?

EORI – Economic Operators Registration and Identification. Jei esi įmonė arba dažnai siunti – taip, reikia. Jei esi paprastas žmogus, siunčiantis dėžę sūnui į Mančesterį – ne, tavęs to nereikalauja. Bet kartais naudinga turėti, jei siunti vertingus daiktus. Aišku, jei siuntinį priima tavo sūnus, kuris ten turi įmonę – tada jo EORI gali prireikti kaip gavėjo identifikatoriui. Aš gi nesu muitinės agentas, bet per daug metų prisiklausiau pakankamai, kad žinočiau – kai trūksta EORI, siuntinys kartais stringa muitinėje savaitėmis. Geriau pasitikrinti iš anksto, nei paskui ieškoti kur dingo jūsų daiktai.

Kas dedasi viduje ir ko geriau nesiųsti

Ar galima siųsti lietuvišką maistą – pavyzdžiui, rūkytą dešrą į Londoną?

Aš žinau, kad nori. Aš ir pats kartais norėčiau mamos šaltibarščių į Bristolį nusiųsti. Bet ne. Mėsa, pieno produktai – tiesus kelias į šiukšlių konteinerį muitinėje. Prieš pusmetį vienas vyras siuntė rūkytą dešrą broliui. Gražiai supakavo, net vakuume. Muitininkai atidarė, pažiūrėjo, nufotografavo ir išmetė. Dar baudą skyrė, nes tai yra gyvūninės kilmės produktas. Sausi maistai – miltai, kruopos, saldainiai – paprastai praeina. Bet mėsa? Ne. Never. Net nebandykit. Atsiprašau, kad taip griežtai, bet aš taupau jūsų pinigus ir nervus. Geriau jau parsivežkite dešrą lagamine patys, kai atskrisite.

Ar baterijos ar elektronika gali keliauti į Angliją?

Ličio baterijos – tai transporto pasaulio galvosūkis. Vieni vežėjai veža, bet tik jei baterija yra įrenginyje. Kitai – išvis ne. Jei siunti seną kompiuterį į Londoną, paprastai praeina. Bet jei atskirai supakavai penkias nešiojamų kompiuterių baterijas – dauguma oro ir kelių krovinių kompanijų atsisakys. Aš su tuo susiduriu dažnai. Yra specialus ženklinimas, Klasė 9 pavojingos prekės, bet tai jau brangiau ir sudėtingiau. Mano patarimas: jei nebūtina – išimk baterijas ir palik sau. Bus pigiau ir ramiau. Ypač jei tai ne pirmos būtinybės daiktas. Nereikia galvos skausmo dėl kelių senų akumuliatorių.

Ar vaistus galima įdėti į siuntinį?

Geriau ne. Tikrai ne. Aš nesu gydytojas, aišku, nes dirbu pervežimųose, bet žinau, kad receptiniai vaistai be dokumentų kelia problemas. O vaistai be angliškų instrukcijų gali būti išvis konfiskuoti. Jei žmogui reikia vaistų – tegul eina pas vietinį gydytoją. Siųsti vaistus per pašto ženklą yra prasta mintis. Yra išimčių homeopatijai ar vitaminams, bet čia jau rizika jūsų. Aš tokių dalykų neimsčiau vežti, net jei man gerai mokėtų. Per didelė atsakomybė. Geriau išrašytą receptą nusiųskite paštu, o ne tabletes.

Realybė kelyje: ko tikėtis

Ar mano daiktai važiuoja tiesiai iš Lietuvos į Angliją?

Ne visada. Na, techniškai taip, bet realiai dažnai važiuoja į konsolidacijos sandėlį Olandijoje ar Vokietijoje, ten sukraunami į didesnį furgoną ir tik tada kerta Lamanšą. Tai normalu. Nereikia dėl to jaudintis. Tiesiog žinokite, kad jūsų dėžė nekeliauja viena akis į akį nuo Panevėžio iki Preštono. Būna, kad ji dvi dienas laukia kito reiso. Tai nėra dingimas – tai logistika. Kartais aš pats skambinu vairuotojams ir klausiu, kur krovinys. Jie atsako – „stovi, renkame krovinį“. Tai toks gyvenimas. Kantrybės reikia. Jei labai skubu – yra ekspresas, bet kainuoja trigubai.

Ar galiu sekti savo siuntinį internete?

Taip, bet nereikia spėlioti diagnozių. Sekimas parodo, kad siuntinys paliko sandėlį, yra kelyje, muitinėje. O tada kartais stovi tris dienas su užrašu „in transit“. Žmonės skambina panikoje: „Dingo!“ Ne, nedingo. Tiesiog neatsinaujino statusas. Kai pasiekia Jungtinę Karalystę, dažnai atsiranda naujas vietinis numeris. Aš pats kartais sunkiai surandu, kur siuntinys, jei sistema sulūžta. Bet devyniasdešimt devyni procentai laiko viskas tiesiog vėluoja sekime, o ne realybėje. Paprastai ryte pažiūri – ir staiga rodo, kad vakar jau pristatyta.

Kas atsitinka, jei nieko nėra namie, kai kurjeris atveža į Angliją?

Palieka lapelį. Kartais bando dar kartą kitą dieną. O tada daiktą nuveža į vietinį pašto skyrių arba kurjerių terminalą ir jūs turite ten atvažiuoti. Buvęs klientas Liverpulyje turėjo važiuoti keturiasdešimt minučių į terminalą, nes darbe buvo, o bute niekas neatidarė. Buvo pyktas ant mūsų, nors mes čia prie ko. Aš visada sakau: jei siunti vertingą daiktą, geriau nurodyk darbo adresą arba kaimyną, kuris visada namie. Ypač jei gyveni daugiabutyje be domofono. Kitaip – bus papildomų vargo. Ir dar vienas dalykas – paimkite telefoną, net jei numeris neatpažįstamas.

Rinkos realybė: kodėl taip painu

Kodėl vieni vežėjai siūlo pervežimą į Angliją už dvidešimt eurų, o kiti už aštuoniasdešimt?

Aha, čia mano mėgstamiausia tema. Yra tokių, kurie surinkinėja krovinius internete, meta žemą kainą, o paskui prideda kuro priemoką, laiptų mokestį, „muitinės dokumentų tvarkymą“ ir dar aš nežinau ką. Mačiau kompanijų, kurios paėmė iš senutės pinigus, o paskui siuntinį apskritai pametė. Gerbiu sąžiningus tūrininkus, bet šitoje rinkoje pilna tokių, kurie kitą dieną pradingsta. Pigiausia kaina nevisada reiškia geriausią variantą. Kartais reiškia, kad nebus nei draudimo, nei kas atsakys į telefoną kai nutiks bėda. Mes ne patys pigiausi. Kartais netgi brangesni. Bet aš miegu ramiai, nes žinau, kur rasti kiekvieną dėžę. O ir aplamai, kai mačiau kaip senutė liko be savo daiktų, supratau, kad etika svarbiau.

Ar verta taupyti ir rinktis patį pigiausią siuntinių gabenimo į Angliją variantą?

Pamąstyk: jei siunti senus dokumentus ar nešiojamą kompiuterį – ar rizikuosi dėl dvidešimties eurų? Aš sakyčiau, kad mažoms nesvarbioms siuntoms gal ir galima paieškoti pigiau. Bet jei viduje dovana vaikui ar močiutės servizas – tada ne. Aš asmeniškai rinkčiaus vidutinišką kainą su sąžiningu žmogumi telefono linijos gale. Nes kai bėda, jūs nenorite rašyti į „info@xxx“ pašto dėžutę ir laukti atsakymo savaitę. Norite paskambinti man ir išgirsti: „žinau, kur jūsų daiktai, štai kodėl vėluoja.“ Tai žmogiškas būdas dirbti.

Ar tikrai egzistuoja „garantuotas pristatymo laikas“?

Nemeilėkit frasėms. Gali būti garantuotas laikas tik tada, kai veži pats ir pats vairuoji. Bet net tada gali nutikti avarija ar spūstys. Mes sakome „planuojamas laikas“. Jei jums kažkas žada „trečiadienį būtinai iki dvylikos“, klauskite, kas bus jei nebus. Dažniausiai nieko. Sutarties baudos? Nemačiau. Taigi, tas „garantuotas greitis“ dažniausiai reiškia „mes pasistengsim greitai“. Aš stengiuosi visada. Bet Londone transportas stringa kaip ir visur kitur. Tai fizinis pasaulis, ne interneto greitis. Žmonės pamiršta, kad furgonai susiduria realiomis kliūtimis ir eilėmis.

Kreivai besibaigiantys atvejai

Ar galima pristatyti į daugiabutį ketvirtame aukšte be lifto?

Teoriškai taip, bet praktiškai kurjeris vienas nešios tik iki pirmo aukšto. Yra „staircase carry“ paslauga, bet ji kainuoja papildomai, ir ne kiekvienas partneris Londone tai daro. Mes turėjome atvejį – sofos įnešimas į Mančesterio seną centrą, ketvirtas aukštas, siauri laiptai. Prisiek, kad tie vaikinai buvo magai. Bet jei esate pasirengęs mokėti už rankų darbą ir pranešate iš anksto – galima sutvarkyti. Bet jei slepiat, kad nėra lifto, kurjeris gali atsisakyti nešti arba palikti prie durų. Sąžiningumas čia svarbiau už pinigus. Ypač kai vairuotojas vienas ir daiktas sveria šimtą kilogramų. Kartais aš pats stebiuosi, kaip žmonės tikisi, kad vienas žmogus neš sofą į viršų be žodžio.

Ką daryti, jei siuntinys atrodo sulamdytas jau paimant?

NEPASIRAŠYTI „gauta tvarkingai“. Tai svarbiausia gyvenimo taisyklė. Jei matai, kad dėžė sudaužyta, įplėšta, apipilta kažkuo – rašyk aktą. „Received with damage“. Kitaip niekas jums neįrodys, kad taip buvo ne jūsų kaltė. Buvo atvejis, kai klientas pasirašė gražioje eilutėje, o atidarius viduje – šukės. O kurjerių kompanija atsakė: „jūs patys pasirašėte, kad viskas gerai.“ Aš vėliau mačiau tas šukes. Širdį skaudėjo. Taigi, būk atidus. Geriau ignoruoti gėdą ir paprašyti surašyti pažeidimą, nei verkti po savaitės. Tai banalu, bet pamirštama dažniausiai.

Ar galima keisti pristatymo adresą, kai siuntinys jau kelyje į Angliją?

Taip, bet tai kainuoja. Paprastai dvidešimt-trisdešimt svarų sterlingų, nes sistema jau išspausdinta, maršrutai sudėlioti. Kartais pakeitimas įmanomas tik tada, jei siuntinys dar neperduotas vietiniam kurjeriui UK. Vėliau jau per vėlu. Buvo situacija – klientas persikėlė iš Birmingemo į Kardifą. Mes pakeitėme, bet užmokėjo trisdešimt dvarų sterlingų (svarų sterlingų, žinoma – kaip tie dvarai čia atsirado, nežinau). Planuokite adresus iš anksto. Tai ne laiškas, kurį persiunčia paštininkas. Čia logistikos grandinė, kurią perprogramuoti brangu ir sudėtinga.

Ar studentui į Angliją siųsti daiktus lengviau nei paprastam žmogui?

Būna, kad taip, būna – ne. Studentai dažnai neturi EORI, neturi vietinio telefono numerio, todėl privalo labai aiškiai nurodyti universiteto adresą ir pašto skyriaus kodą. Kambarys rezidencijoje kartais neturi vietos priimti didelę dėžę, tada siuntinys grįžta. Aš patariu studentams: siųskite į universiteto pašto skyrių, jei toks yra. Nes kitaip – stovi prie bendrabučio durų laukdamas, o kurjeris neatvažiuoja, nes nemato jūsų vardo ant domofono. Plus studentai dažnai persikrausto per suskaičiuotą dieną, tai jei siuntinys vėluoja – problemų prisidaro. Geriau siųsti likus savaitei iki atvykimo.

Siunčiu daiktus po artimo žmogaus mirties. Ar sudėtinga?

Susikaupęs atsakau. Tai nėra techniškai sudėtinga, bet emociškai – taip. Jei tai asmeniniai daiktai, seni laiškai, rūbai, paprastai užtenka sąrašo ir paaiškinimo muitinei. Jei vertingi daiktai – antikvaras, juvelyrika – tada reikia vertinimo ir draudimo. Aš labai atsargiai elgiuosi su tokiais siuntiniais. Nes žinau, kad čia ne tik dėžė. Čia atmintis. Bet praktinė pusė? Važiuoja taip pat kaip ir kiti siuntiniai. Tik prašau – supakuokite taip, lyg patys neštumėte. Nes žinau, kad emocijos būna viršuje ir kartais rankos dreba. Aš suprantu. Ir būnu atsargus su tokiais kroviniais, kai tik žinau situaciją.

Paskutiniai patarimai prieš siunčiant

Ar kainos dabar aukštesnės nei prieš trejus metus?

Taip, ir čia ne mūsų gobšumas. Dyzelinas, kuras, elektromobilių infrastruktūra tik auga, o keliami muitinės reikalavimai po dviejų tūkstančių dvidešimt antrųjų. Aš prisimenu, kai į Londoną dėžę nuvežti kainuodavo beveik perpus mažiau. Bet tada nebuvo tiek patikrų, nebuvo tokio popierizmo. Šiandien vairuotojai turi turėti papildomus leidimus, o ir mūsų draudimas Anglijoje pabrango po Brexit. Taigi taip, brangiau. Bet rinkitės ne pagal kainą, o pagal tai, ar su jumis kalba kaip su žmogumi, ar kaip su eilės numeriu. Tai svarbiau nei dešimt sutaupytų eurų.

Tai ką man dabar daryti, jei noriu siųsti dar šį mėnesį?

Atsisėsk. Supakuok daiktus į sąrašiuką. Apžiūrėk turinį – nesiųsk dešrų. Paskambink arba parašyk ir tiesiog papasakok, ką turi. Aš duosiu kainą per dieną ar dvi. Jei sutinki – atveži arba atvažiuojam. Užpildom popierius. Ir tada – lauki. Siuntinių gabenimas į Angliją nėra raketų mokslas, bet reikalauja kantrybės. Aš čia jau dvidešimt ketverius metus ir galiu pasakyti: geriau vieną dieną ilgiau, bet ramiai, nei skubiai ir po to aiškintis kur dingo. Aš pasiruošęs atsakyti į visus klausimus, net jei jie atrodo kvaili. Nes žinau, kad jums tai svarbu. Ir dar – visada pasitikrinkite, ar radote mus per rekomendaciją. Tai daug pasako.

Išvada

Siuntinių gabenimas į Angliją šiandien yra visai kas kita nei prieš dešimtmetį. Popieriai, muitinės, kitos taisyklės. Bet esmė išlikusi – jūsų daiktai turi saugiai pasiekti žmogų, kuriam jie skirti. Aš nežadu, kad visada bus idealu, bet pažadu, kad jei kas – atsakysiu į skambutį. Nes po dvidešimt ketverių metų šitame versle žinau: žmonės nepamena tikslios kainos, bet pamena, ar su jais buvo elgiamasi sąžiningai. Ir aš tiesiog noriu, kad jūsų siuntinys būtų tuo atveju, kai viskas praeina be priekaištų. Jei nežinote nuo ko pradėti – pradėkite nuo pokalbio.kartais to ir tereikia.