Siuntiniai artimiesiems Anglijoje – kaip nusiųsti daiktus, kad neprisikvailiotum

Žinai, kiek kartų manęs klausė, kaip nusiųsti siuntinį į Angliją artimajam? Daug. Aš jau... turbūt dvidešimt keturis metus vežioju daiktus tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės, tai mačiau visko – nuo idealiai supakuotų dėžių iki bulvinių maišų su vilnoniais kojinėmis. Žmonės dažnai galvoja, kad siuntiniai artimiesiems Anglijoje – tai kaip pašto ženklą įklijuoti ir į stalčių įmesti. Deja, po Brexit viskas pasikeitė, atsirado papildomų taisyklių. Bet ne, tai nėra kosminė mokslas. Tiesiog sėsk, išgerk arbatos, ir paaiškinsiu kaip yra iš tikrųjų. Be jokių brošiūrų.

Pirmi žingsniai ir ko žmonės nežino

Tai kaip aš išvis pradedu? Reikia kur nors važiuoti?

Ne, niekur važiuoti nereikia, nors seniau reikėdavo iki centro trauktis. Dabar daugelis vežėjų pasiima siuntinį nuo slenksčio. Bet žinai ką? Kartais klientas paskambina man visiškai panikavęs: aš nebeturiu laiko, rytoj skrydis! Tada tenka viską daryti ekspresu. Geriausia – surinkti daiktus, pasverti maždaug, ir paskambinti. Sakai: reikia į Birmingamą. Jei esi Vilniuje, pasiėmimas greitesnis. Jei kaimas – gali tekti palaukti. O adresą teisingą įrašyk, nes po du kartus važiuoti niekas nenori.

Kiek laiko prieš Kalėdas reikia siuntinį išsiųst, kad spėtų pasiekti gavėją?

Oho, Kalėdos... tada visi siunčia vienu metu ir sistema užsikemša. Jei nori, kad siuntiniai artimiesiems Anglijoje ateitų iki gruodžio dvidešimt penktos – siųsk bent tris savaites prieš. Ne, aš nesijuokiu. Kartais porą savaičių užtenka, bet kas jei muitinė nuspręs, kad tavo dovana atrodo įtartina? Pernai vienas vyras siuntė medaus – įstrigo iki Naujųjų. Jei gali – siųsk lapkritį. Arba naudok orą, bet tada brangiau. Arba nenustebk, jei vėluoja. Tokia jau realybė.

Ar galiu tiesiog paskambinti jums ir kad jūs viską sutvarkytumėte?

Žinoma, daugelis taip ir daro. Aš pats kai paimu telefoną, kartais žmonės neturi laiko sėdėti prie kompiuterio – jie nori, kad aš pasakyčiau: taip, paimsim antradienį, atvesim ketvirtadienį. Bet šeina, ne visi gali pasiūlyti pilną aptarnavimą telefonu. Yra įmonių, kur viskas tik per internetą. Aš manau, kad gyvas pokalbis geriau, nes galiu iškart paklausti: o ar ten skystis? O ar dokumentai sutvarkyti? Kita vertus, jei skambini vidurnakti... turbūt neatsiliepsiu. Geriausias laikas – iki penkių vakaro.

O jei aš nežinau tikslaus pašto kodo, Anglijoj gal tai nėra taip svarbu?

Ne, pašto kodas ten – šventas dalykas. Anglijoje be postcode durų nerandi. Turėjau atvejį, kai moteris parašė tik „Londonas“. Londonas – ne adresas, Londonas – milijonas žmonių. Mūsų vežėjas bandė skambinti gavėjui, tas neatsiliepė. Siuntinys savaitę slampinėjo po terminalus. Galiausiai grįžo atgal. Tai žinok bent jau gatvę ir numerį, be postcode mes ir žemėlapyje šlubuojame. Yra Google Maps, bet JK sistemoje postcode – tai kaip mūsų miesto pavadinimas. Surask prieš siusdamas.

Pakavimas – ten viskas subtiliau, nei atrodo

Mama nori įdėti kugelio. Ar galima maisto siųsti į Angliją?

Galima, bet tai – lošimas. Skysti maisto produktai... hm, kugelis gal ir neskystas, bet vis tiek. Muitinė gali atidaryti. Pernai viena ponia siuntė šakočius, dešreles ir aguonpienį. Muitinė viską ištraukė. Ne, neatėmė, bet atidarė, patikrino, ir šakočio gabalai išbyrėjo. Jei siunti maistą – naudok vakuuminį maišelį, sandarią dėžę, ir dar plėvelę išorėje. Retais atvejais praleidžia be problemų. Bet jei klausai manęs asmeniškai – geriau siųsk sausą, ilgai negendantį. Arba pats nuvežk.

Pakavimas – ar tiesiog bulviniai maišeliai tinka, ar ten kažkas brangesnio reikia?

Bulviniai maišeliai. Mačiau. Angliją pasiekus toks siuntinys atrodo kaip karo laukas. Tau reikia dvigubos gofruotos dėžės – geriausia penkių sluoksnių. Lipni juosta – ne ta pigiausia iš parduotuvės. Aš klientams sakau: apvyniok kryžiumi du kartus. Jei dėžėje kažkas byra – įkiok putų plastiko, senų laikraščių, bet po velnių, nepalik tuščios ertmės. Nes siuntiniai artimiesiems Anglijoje važiuoja ne švelniai. Kraunama liftais, metama. (Na, ne visada meta, bet būna) Dvigubai saugiau užsipakuok, nei gailėtis.

Ar du kartus apsisukti lipnia juosta yra per mažai? Kartais taip atrodo.

Du kartai – minimumas. Aš lipnią juostą vynioju tris, kartais keturis. Yra toks dalykas – pagalvok apie lietų. Anglijoje juk lyja. Kurjerio mašina, terminalas, sandėlis – visur drėgna. Buvau Thamesmeado terminale, tai ten tiesiog tekėjo vamzdžiu. Ne ant siuntinių, bet oras slogų. Jei juosta atsiklijuos, dėžė atsidurs. Daryk taip: horizontaliai, vertikaliai, ir per kampelius. Kampiai – silpniausia vieta. Žmonės to negalvoja, o paskui stebisi – oi, dėžė atsivėrė. Aišku atsivėrė, tu jos neaplepesi kaip reikiant.

Ką daryti, jei siuntinys viršija trisdešimt kilogramų? Perdėti į kitą dėžę?

Trisdešimt kilogramų – riba, kurią daugelis laiko šventai. Ne todėl, kad negalėtų pakelti, o todėl, kad darbuotojai – irgi žmonės. Trys dešimtys kilų – jau pavojinga nugarai. Patarčiau perskirstyti į dvi dėžes. Taip, brangiau. Bet jei viena dėžė sveria keturiasdešimt, vežėjas gali atsisakyti paimti. Jei siunti drabužius, tai trisdešimt kilų drabužių – nu, labai daug. Gal pasistenk išrūšiuoti. Ne visko reikia. Kitas variantas – krovininis vežimas, bet ten dokumentai kitokie ir terminai ilgesni.

Kainos, terminai ir tie nelaimingi siurprizai

Kiek kainuoja siuntiniai artimiesiems Anglijoje dabar? Eurai ar svarai?

Kainos... prieš dešimt metų buvo kitaip. Mažesnė dėžė, gal universalūs dviračiai – nuo penkiasdešimt iki aštuoniasdešimt eurų. Didžiulė arba daug siuntinių – gali kilti iki dviejų šimtų. Eurais mokame mes čia, Lietuvoje. Gavėjas Anglijoje paprastai nieko nemoka, jei viskas sutvarkyta teisingai. Bet jei vertė didelė, jie gali turėti muitą. Tada jie mokės svarais sterlingų. Tai klausk vežėjo: ar kaina galutinė? Ar gavėjas dar ką nors mokės? Nes „galutinė“ dažnai nėra galutinė. Būtent taip ir būna.

Ką reiškia "durų iki durų"? Nes kaimynė sakė, kad jai teko patiai į terminalą važiuoti.

Durų iki durų – turėtų reikšti, kad paima iš tavo namų ir atveža į gavėjo namus. Bet tavo kaimynė teisi. Yra pigesnių paslaugų, kur rašo durų iki durų, o realybė – durų iki mūsų sandėlio Londone. Tada gavėjas turi atvažiuoti pasiimti. Aš tokią praktiką laikau... na, sakykim, ne visai sąžininga. Jeigu taip rašo, tai ir turi būti. Visada paklausk: ar pristatys į namus? Ar reikia gavėjui kažkur eiti? (Ne, taip reikia sakyti) Atsiprašau, greitai kalbu. Bet faktas – nepatikėk aklo žodžiu, visada pasitikslink.

Kodėl vieni siūlo penkiolika eurų, o kiti aštuoniasdešimt? Juk tas pats kelias.

Tai kvailas klausimas, bet visi jo klausia. Ir atsakymas paprastas: ne, tai ne tas pats kelias. Pigus pasiūlymas – dažnai surinkimo terminalas, paskui perparduota kelis kartus, paskui autobusu, paskui savaitę guli sandėlyje. Brangesnis – dažniausiai greitesnis maršrutas, tiesioginis transportas, normalus draudimas. Be to, jei darbuotojas gauna atlyginimą, o ne pinigus po stalų – paslauga brangesnė. Aš nemėgstu žemos kainos lenktynių. Kartą mačiau, kaip siuntinys už penkiolika eurų atkeliavo sulamdytas, be juostos. Nu ką aš galiu pasakyti. Gavai, ką užsisakei.

Ar tikrai reikia mokėti prieš siunčiant, ar galiu sumokėti kai gausiu?

Standartas – mokėti prieš. Nes vežėjas prisiima įsipareigojimą: paims, veš, priduos. Jei tu neapmokėsi, jis lieka su tavo daiktais. Seniau turėjau du atvejus, kai sutikau apmokėjimą gavus. Tai buvo seni klientai, kuriuos pažinojau kaip savo penkis pirštus. Naujam žmogui – ne. Yra išimčių, bet reta. Kita vertus, jei mokėsi gavus, baimė ta, kad vežėjas gali numoti ranka. Jei jau pasitiki – sumokėk. Pagalvok: ar tu dirbtum už dykas? Ne. Tai vežėjas irgi ne.

Sako, kad dabar po Brexit viskas brangiau. Kiek ten tos tiesos?

Tiesos yra per daug. Sąskaitos faktūros, eksporto deklaracijos, importo muitai – visa tai kainuoja papildomai. Anksčiau siuntiniai artimiesiems Anglijoje ėjo kaip viduje ES. Dabar – kaip į trečiąją šalį, nors ir su sutartimi. Muitininkas žiūri kitomis akimis. Todėl biurokratijos kaina persiduoda vežėjui, o vežėjas – klientui. Aš pats paskaičiavau, kad papildomas laikas dokumentams – maždaug dešimt ar penkiolika procentų. Ar tai teisinga? Nežinau, aš ne politikas. Bet taip yra. Reikia susitaikyti arba siųsti rečiau.

Muitinė ir popieriai – kur visi pasiklysta

Muitinė – ar jie tikrai atidaro kiekvieną dėžę su močiučių megztiniais?

Ne kiekvieną. Būtų fiziškai neįmanoma. Jie skanuoja, renka rizikos kriterijus: kilmės šalis, vertė, aprašymas. Jei rašo „gifts“ – dovanos, kartais praleidžia. Kartą skambino klientė: jie atidarė! Atidarė, nes dėžėje girdėjosi barškėjimas. Tai buvo stiklainiai su aguonų pienu. Muitinė patikrino, uždarinėjo atgal, bet lipnios juostos jau nebuvo. Gavėjas gavo atplėštą dėžę. Tai pakuok taip, kad barškėtų kuo mažiau. Ir vertę rašyk realią, ne penkis svarus visai dėžei. Nerašyk nesąmonių.

Tai jei dovana, o ne prekė – vis tiek mokestis?

Deja, taip. Po Brexit dovanų koncepcija... na, ji egzistuoja, bet su riba. Jei vertė viršija keturiasdešimt penkis svarus sterlingų, gali kilti muitas ir PVM. Tai priklauso nuo to, kas viduje. Teisiškai dovana – ne komercinis siuntimas, bet dokumentuose vis tiek turi deklaruoti vertę. Kai kurie rašo nulį. NIEKAD taip nedaryk. Nulis – raudona vėliava. Muitininkai tada patys įvertina, dažnai brangiau nei reali vertė. Ir gavėjas pyksta, nes jam sąskaita. Taip, net jei tai tavo dukrai, kuri ten mokosi. Nurodyk tiesą.

Kas ta CN22 forma? Ar dar galioja po Brexit?

CN22 – tai ta maža žaliakampė deklaracija, kurios anksčiau pakakdavo iki Britanijos. Dabar... atrodo, kad nebe. Dabar reikia pilnos sąskaitos faktūros – invoicės. Bent jau aš taip darau. Buvo laikas, kai muitinė dar prisimindavo CN22, bet dabar Anglijos pusė reikalauja detalesnio aprašymo. (Ne, sistema dar neatsinaujino) Aš nežinau, ar tai galutinė taisyklė amžiams, nes jie ten keičia nuolat. Bet jei siunti privatų siuntinį, geriau turėk sąskaitą su aprašymu. Ką išmatai, kokia medžiaga, iš kur. Geriau per daug popierių, nei per mažai.

Kiek aš turiu deklaruoti tą vertę? Tikrąją ar galiu sumažinti?

Turi deklaruoti tikrąją. Aš žinau, kad internete pilna patarimų: rašyk mažiau, išvengsi mokesčių. Tai neteisėta. Ir jei klausinėji manęs kaip specialisto – aš to nagrinėti negaliu. Realybė: jei muitinė aptiks, kad vertė sumažinta, baudos gali kilti gavėjui. O tada jis tau skambina piktas. Bent jau nepirk naujų daiktų ir nerašyk, kad naudoti. Tai akivaizdu. Vertink sąžiningai. Jei tai tavo seni megztiniai – parašyk, kiek tokie kainuoja ebay. Nes tu juos pirkai, tiesa? Tai kiek mokėjai tada?

Kur dažniausiai iškyla problemos

Kur dažniausiai dingsta siuntiniai artimiesiems Anglijoje – pas mus ar pas juos?

Dingimas... tiksliau – pasimetimas. Dažniausiai tarpinio sandėlio stadijoje. Lietuvoje surinkta, perkrauta, važiuoja. Tada per Belgiją arba Prancūziją. Kartais keičiasi transporto rūšis. Ir ten, keitimo metu, etiketė nupleišta, arba barcode neįskaitomas. Buvo atvejis, kai siuntinys tris savaites gulėjo Olandijoje, nes etiketė sušlapo. Nusprendžiau – visi mano siuntiniai dabar turi papildomą popierinę etiketę viduje. Jei išorinė nukentės, viduje dar yra duomenys. Anglijoje pas juos paskutinis kilometras dažnai saugus. Problema – viduryje.

Ar aš galiu sekti, kur mano siuntinys? O jei ten juosta stringa ir nepajuda?

Sekimas priklauso nuo vežėjo. Rimtesnės įmonės duoda tracking numerį, kurį gali įvesti svetainėje. Bet ne visada atnaujinama realiu laiku. Kartais vairuotojas privažiuoja tik vakare, tada skenuoja. Arba neskenuoja, nes skuba. Esu matęs, kad rodo: siuntinys Londone. O realiai jis jau Liverpulyje. Nes sistema dar neatsinaujino. Jei stovi ilgiau nei tris dienas – skambink. Nesėdėk, skambink vežėjui. Kartais tai techninė klaida, o kartais siuntinys tikrai įstrigęs. Geriau paklausti dešimt kartų, nei tylėti ir nervintis.

Mano sesuo gavo dėžę, o viduje – ne tai, kas turėjo būti. Kaip taip?

Oho. Tai – blogiausias scenarijus. Per metus girdžiu tai gal du tris kartus. Viena istorija: siuntė seseriai baldų apmušalus, o gavo... kažkieno sportinį inventorių. Kodėl? Nes etiketės sukeistos terminale. Arba daug dėžių su panašiomis pavardėmis. Čia žmogiškas faktorius. Būna ir vagysčių, neneigsiu, bet dažniau – paprasta klaida. Jei taip nutiko – fiksuok iš karto. Nuotraukos, laiškai, nieko nedaryk su siuntiniu. Skambink vežėjui ir reikalauk tyrimo. Kartais daiktai atsiranda per savaitę, jei randa kur atklydo. Bet nervina tai žiauriai.

Ar buitinės technikos galima siųsti? Duoda dukra ten skalbimo mašiną, sako kaip nauja.

Galima, bet ar verta? Skalbimo mašina – ji sunki. Gali būti apie šešiasdešimt kilogramų. Vežimas kainuos daugiau nei naudotos skalbyklės vertė Londone. Aš klientams sakau: paskaičiuok. Jei ten studijinis gyvenimas, dukra gali nusipirkti naudotą už šimtą svarų. Tavo vežimas – du šimtai eurų plius muitai, nes tai nėra dovana, o daiktas su verte. Kita vertus, jei specializuota technika, kuri ten kainuoja trigubai – tada prasminga. Bet buitinė technika... hm, aš asmeniškai nesiųsčiau. Nebent labai brangi ar sentimentų pilna. Neversk to per daug.

Blogos kompanijos ir kaip jų išvengti

Kaip atpažinti, kad vežėjas – ne pagrindinis, o tik perparduoda paslaugą?

Paprasta: jei jie negali atsakyti į techninį klausimą. Pvz., koks yra pašto kodas Heathrow terminale? Arba koks muitinės darbo laikas Fokestone? Jei tik atsakinėja: mes pasirūpinsim, viskas bus gerai – tai rinkodaros atsakymas. Perpardavinėtojas paima tavo siuntinį, parduoda kitam, ima skirtumą. Problema – kai kas nors nutinka, jis negali padėt, nes nekontroliuoja proceso. Matau tai dažnai. Žmogus susirado pigiausią skelbimą, o kai siuntinys dingo – nebekelia ragelio. Nes jis – tarpininkas be atsakomybės. Tokių – šimtai.

Kodėl vieni pažada per dvi dienas, nors žino, kad taip nebus?

Nes taip parduoda. Duodi klientui vilčių, jis sutinka, sumoka, o paskui aiškin: vairuotojas susirgo, muitinė vėlavo. Aš niekada nežadu per dvi dienas, jei ne oru. Kelionė krovininiu – mažiausiai keturios šešios dienos realiai. Penkios vidutiniškai. Jei kas žada per dvi – meluoja arba siūs oru, bet neįspėjo, kad brangiau trigubai. Tai klausk iš karto: ar tai krovininis, ar oro? Jei krovininis – negyvuok. Gerai? Ne, necituok manęs, tiesiog nepasiduok viltingiems pažadams. Deja, realybė yra lėtesnė nei graži reklama.

Ar tikrai reikia tikrintis, ar įmonė turi licenciją vežti į JK?

Nebūtinai licenciją, bent jau stabilumą. Vežėjas privalo turėti leidimus vežti tarptautiniu mastu. JK po Brexit ypač griežta. Mačiau, kai mašina sustojo pasienyje, nes vežėjas neturėjo tinkamo leidimo. Siuntiniai vėlavo savaitę. Arba dar blogiau – perkrauta kitam vežėjui už didesnę kainą, kurią galiausiai sumokėjo klientas. Tikrintis reikia. Ne vinies dydžio šriftu, bet paklausk: o kokio tipo transportu? Ar turite TIR? Jei barška į paštais neaiškiai – pabėk. Rimtas vežėjas atsako paprastai ir konkrečiai.

Ką daryti, jei siuntinio niekas nepriima iš Anglijos pusės ir jis grįžta pas mane?

Grįžta... ir tu moki du kartus. Kartais taip nutinka, jei gavėjas nežino, kad siuntinys vyksta, arba jei nebūna namie tris kartus. Anglijos kurjeriai dažnai tik vieną kartą bando pristatyti, paskiau – pranešimas. Jei per savaitę nepasiima – atgal. Tuomet tu, siuntėjas, moki grįžimą. Patarčiau: visada perspėk gavėją. Paskambink: siunčiu dėžę, būk namie antradienį. Arba pasirūpink, kad pristatytų į darbą. Grįžtantys siuntiniai – finansiškai skausmingi. Ypač jei ten sveria trigubą krovinį. Daugiau nei norėtum sumokėt du kartus.

Taigi, siuntiniai artimiesiems Anglijoje – tikrai įmanomi ir netgi labai reikalingi, tik reikia žinoti keletą taisyklių. Nepasitikėk aklais pažadais, visada paklausk detalių ir geriau permokėk už normalų vežėją, nei ieškok pigiausio skelbimo kaip mano kaimynė. Pakuok tvirtai, dokumentus pildyk sąžiningai, o svarbiausia – įspėk gavėją Anglijoje. Jei abejoji – skambink ir klausk. Geriau paklausti prieš, nei aiškintis po dviejų savaičių, kodėl dėžė atsidūrė visai kitame mieste. Sėkmės siunčiant.