Saugus siuntų siuntimas artimiesiems: mikroautobusais į Angliją

Kiek kartų manęs klausė – o ar tikrai saugu siųsti dėžę su mikroautobusu į Angliją? Aš atsakau taip: saugu, jei žinai, kam duodi. Dirbu šitoje srityje jau beveik dvidešimt metų ir mačiau visko – ir puikių vežėjų, ir tokių, po kurių klientai skambinėja ašarodami. Šiandien pasakysiu atvirai, kaip iš tikrųjų veikia siuntų siuntimas artimiesiems mikroautobusais į Angliją. Ne iš brošiūros, o iš kabineto, į gatvę, į sandėlį, į tą realų gyvenimą. Jei ruošiesi siųsti siuntą sesei Londone, tėvams Birmingeme ar vaikui – skaityk. Tau, ne visiems.

Pradžiai – kaip išvis tai veikia?

Kada ir kaip mikroautobusai iš Lietuvos į Angliją veža siuntas?

Paprastai važiuoja kas savaitę, dažniausiai trečiadieniais ar penktadieniais. Vairuotojas renka siuntas Vilniuje, Kaune, paskui keliauja per Lenkiją, Vokietiją – ir po kelių dienų jau Londone. Tu paskambini, susitari dėl adreso. Jie pasiima patys ar tu atveži iki taško. Į Londoną važiuoja daugiausia, į Bristolyje – jau derasi atskirai. Svarbu paskambinti prieš savaitę, nes vietos baigiasi greit. Kai kurie dalinasi laisvomis vietomis grupėse. Visa procedūra užtrunka tiek, kiek pats užtrunki derėdamasis.

Ar tikrai galiu tiesiog duoti krepšį vairuotojui, jis nuveš pas sesę į Londoną?

Teoriškai taip, bet aš nedaryčiau be popieriaus. Duodi krepšį, sutari dėl kainos, gauni kvitą ar bent SMS. Rašyk ant siuntos adresą, telefoną. Viena klientė pernai atidavė medaus stiklainius be jokio užrašo – vairuotojas pamišino pavardes. Stiklainiai atsidūrė pas tetą Liverpulyje, sesė gavo tik po trijų savaičių. Taigi – įmanoma, bet adresas privalo būti aiškus, o tu – su niekuo neskubėk. Popierius gelbsti gyvenimą.

Kaip surandu normalų vežėją, kuris veža siuntas į Angliją, o ne apgavikas?

Čia pati skaudžiausia vieta. Yra facebooko grupių, skelbimų, visokių portalų. Normalus vežėjas turi istoriją, atsako telefonu neskubėdamas, pasako kur mašina. Apgavikai žada per daug pigiai – jei kaina į Londoną maža, pavyzdžiui, dešimt eurų už didelę dėžę, tai arba bus paslėptų mokesčių, arba... nieko nebus. Jei vengia duoti registracijos numerį – pabėk. Aš einu per rekomendacijas. Jei draugas siuntė ir gavo – pliusas. O jei randi tik su gražiu skelimu ir šypsenom – atsargiai. Buvę atvejų, kai pervesdavo, o mašinos nebuvo.

Kainos, terminai ir logistika

Kiek maždaug kainuoja siųsti dėžę siuntų mikroautobusu į Londoną?

Standartinė dėžė iki dvidešimt kilogramų – nuo penkiolikos iki trisdešimt eurų, priklauso nuo sezono. Prieš Kalėdas brangsta, nes vietos išretėja. Dviračiui – jau šešiasdešimt, nes užima daug vietos. Mažas krepšelis su rūbais gali kainuoti ir dešimt. Būk atsargus su pigiaisiais: kartais sako vieną kainą telefonu, o kai atsiima – prideda kuro mokestį. Klausk iš karto, ar tai galutinė kaina. Londone dažnai pristato iki durų. Mokama dažniausiai čia, kai atiduodi. Atsargiai su tais, kurie prašo visos sumos į priekį.

Kiek laiko siunta važiuoja iki mano artimųjų Anglijoje?

Realiai – nuo trijų iki šešių darbo dienų. Jei mašina išvažiuoja penktadienį vakare, antradienį ar trečiadienį gali būti Londone. Kartais per šventes arba kai Doverio keltą atšaukia – užtrunką ilgiau. Buvo situacija, kai sniego audra Vokietijoje užblokavo autostradą dviem dienom. Vairuotojas paskambino, sako – sėdžiu, cepelinų valgau (tiesa, kotletus valgė, bet čia ne ta istorija). Siuntos vėlavo keturiom dienom. Jeigu reikia tiksliai iki gimtadienio – siųsk bent savaitę anksčiau. Maršrutai tikslūs tik ant popieriaus.

Vairuotojas pristato iki durų, ar reikės artimiesiems kažkur važiuoti pasiimti?

Dažniausiai neša iki namų durų, bet tik pagrindinėse miesto dalyse. Jei tavo brolis Londone arba Wembley, daugelis ten važinėja. O jei nutolusiame Essex kaimelyje arba Škotijoje – gali tekti atvažiuoti iki surinkimo taško. Vienas vežėjas turi taisyklę: Londone – pristato, už Londono žiedo – derasi atskirai. Yra ir tokių, kurie veža tik į centrinį punktą. Klausk aiškiai iš karto – ar varys iki adreso, ar reikės atvažiuoti. Ne visi skuba tai pasakyti be užklausimo.

Ar galiu siųsti šaldytą maistą, pavyzdžiui, kibinus ar mėsą?

Galima, bet aš to vengčiau, ypač vasarą. Kai kurie turi šaldymo įrangą, bet dauguma – ne. Jei kelionė užtrunka dvi dienas dėl kamščių, o oras šiltas, na... supranti. Moteris siuntė šaldytus kibinus sūnui Mančesteryje. Vairuotojas puikus žmogus, bet mašinoj nėra šaldytuvo. Kibinai atvažiavo šilti. Sūnus valgė vis tiek, sako – mama siuntė. Bet aš nerekomenduočiau dėl higienos. Geriau naudok termo dėžes su ledo paketais. Bet rizika tavo. Sausi produktai – geriausias draugas čia.

Ar reikia kokių nors dokumentų, kai siunčiu siuntą mikroautobusu?

Ne, čia ne DHL. Paprastai užtenka popieriaus su gavėjo adresu, telefonu ir tavo kontaktais. Vieni prašo asmens dokumento kopijos, bet retai. Aš pats prašau nufotografuoti siuntos turinį – dėl jų pačios ramybės. Po Brexit Anglijos muitinė žiūri atidžiau, bet vairuotojai jau įpratę, turi bendrą deklaraciją visai mašinai. Tavo siunta tiesiog vežama drauge su kitomis. Dokumentų krūvos nereikia. Ne kaip perkraustant butą.

Saugumas – čia jau rimčiau

Kaip žinoti, kad mano siunta tikrai pasieks Angliją, o ne dings kažkur pakeliui?

Sutartis. Sutartis. Ir dar kartą – sutartis. Be jos esi žmogus, atidavęs daiktą nepažįstamam. Tikri vežėjai duoda kvitą su numeriu, kai kurie turi stebėjimą per programėlę. Mažesni – bent jau SMS siunčia. Jei sako „nesijaudink, aš tavo pusbrolio draugas“ – tai nieko nereiškia. Pažįstamų pažįstami irgi dingsta. Kai matai, kad mašinoj vaizdo kameros – pliusas. Kai be žymų, be popieriaus... laukiu skambučio po savaitės. Geriau užbėgti įvykiams už akių.

Kas bus, jei siunta apgadinama arba visai pražūva?

Čia skaudu, bet pasakysiu tiesą: jei vežėjas neturi draudimo, tu gali dairytis daiktų veltui. Geri tarptautiniai vežėjai turi krovinio draudimą, bet maži mikroautobusai – ne visada. Buvo, kai partrenkė gremžtuką į metalinę siuntą – spyruoklės išbyrėjo. Klientas reikalavo, o vairuotojas sako – patys buvote neįpakavę. Kompanijos be licencijų dažnai nuleidžia rankas. Tai klausk prieš atiduodamas – ar yra draudimas. Jei ne, rizikuoji. Jei siuntos vertė virš keturių šimtų eurų – geriau per kurjerį, kur pasirašoma ant kiekvieno kampo.

Ar saugu siųsti vertingus daiktus – telefoną, kompiuterį, auksą?

Nesiųsk. Nesiųsk. Ir dar kartą – nesiųsk vertingų daiktų su paprastu mikroautobusu. Pinigai, auksas, brangi elektronika – tai kvitas į problemą. Mašinoje važiuoja daug siuntų, vairuotojai sustoja degalinėse, kartais miega. Tu nežinai, kas atveria galą. Buvo, viena ponia slėpė auksinę grandinėlę žvakių dėžėje – atėjo žvakės, grandinėlės nebėr. Galėjo būti ne vairuotojas, o kas nors pakeliui, faktas tas, kad dabar mes jos niekada nesužinosime. Telefonai irgi dingsta. Saugumas svarbiau nei pinigai, kuriuos sutaupysi.

Kodėl kai kurie vežėjai atsisako vežti siuntą, jei ji per daug vertinga?

Nes atsakomybė slėgsi. Įsivaizduok – vežėjas pasiima lagaminą su technika, o Londone gavėjas sako – čia buvo dviejų tūkstančių vertės daiktas, o dabar įbrėžta. O vežėjas neturi kaip įrodyti, kad taip buvo paimta. Buvo atvejų, kai žmonės specialiai taip daro – siunčia jau sulūžusį daiktą, paskui reikalauja atlygint. Maži vežėjai neturi teisininkų. Tai jie verčiau atsisako. Mano manymu, tai netgi garbinga iš jų pusės – jie žino savo galimybes. Mašinoj nėra seifo. Jei siunta vertinga – rinkis oficialų pervežimą su pilnu dokumentų paketu. Mikroautobusas – žmonių daiktams, ne turtams.

Ar mano daiktai bus sukrauti kartu su svetimais – ir ar tai kelia pavojų?

Jo, bus sukrauti. Mikroautobusas nėra tavo asmeninis taksi – ten dešimt, dvylika, kartais dvidešimt skirtingų siuntų. Viena ant kitos? Ne visada, bet greta tikrai. Kartais dėl vietos stokos tenka sumauti sunkesnę ant lengvesnės. Tada gali pyškėti konditerija. Geri vežėjai skiria minkštas siuntas nuo kietų, deda ant viršaus. Blogi – kems viską iš eilės. Tu gali tai kontroliuoti tik tiek, kiek pats supakuoji. Storas kartonas, lipni juosta, burbulinė plėvelė – tavo geriausi draugai. Aš savo klientams sakau – jei siunti emaliuotą puodą, apsuk keturiais ratais (čia paveikslui, suprantama). O šiaip, jei bijai subraižysmo – nerašyk ant dežės „trapi“, tai nieko nereiškia, tiesiog gerai įpakuok.

Kas galima, kas negalima siuntoms

Ką išvis galima siųsti artimiesiems Anglijoje, o kas griežtai neleistina?

Drabužiai, batai, knygos, sausi maisto produktai – duonos namai, saldainiai. Negalima – ginklai, narkotikai, sprogmenys, aišku. Bet yra pilka zona – augalai, maistas, gyvūnai. Anglija po Brexit labai stropi su maisto importu. Buvo istorija, kad kažkas siuntė sėklas – muitinė išėmė. Taip pat neleistina siųsti degių skysčių, dažų, aerozolių. Kartą klientas bandė įgrūsti dviračio tepalą – turėjau grąžinti. Nesąmoningas daiktas atrodė, bet rizika buvo. O daiktai asmeniniam naudojimui – rūbai, indai, žaislai – viskas tvarkoj. Pagalvok: ar tai kelia pavojų mašinoje arba muitininko akį? Jei taip – geriau ne.

Ar galiu siųsti vaistus mamai ar vaikui į Angliją?

Aš čia labai atsargiai. Receptiniai vaistai, ypač – rizikinga. Jei tai paprasti vaistai be recepto, supakuoti originalioje pakuotėje, maži kiekiai asmeniniam naudojimui – turbūt praeis. Bet vaistai su psichotropinėm medžiagom, stiprūs skausmų malšintojai – galimai bėda. Anglijos muitinė gali konfiskuoti, o jei be dokumentų – dar ir problemų prisikviesti. Aš linkęs patarti – nepulti siųsti tablečių maišiukuose. Reikia tą vaistą Anglijoje jau nusipirkti, ten vaistinės veikia kitaip. Jei jau desperatiškai reikia – siųsk su recepto kopija, originalioj pakuotėje, su lapeliu. Bet net ir tada... na, aš nežinau šimtu procentų. Čia jau pacituok mano žodžius: aš nesiųsčiau.

Ar alkoholis ir tabakas leidžiami siuntoms į Angliją mikroautobusu?

Ne. Atsakymas trumpas – jokiu būdu. Po Brexit asmeninės siuntos tabako ir alkoholio apribotos iki juokingų normų, o verslinis vežimas be licencijos – nusikaltimas. Kartą vairuotojas, su kuriuo dirbau šen bei ten, pasiėmė du butelius degtinės kaip „dėkingumą“. Muitininkai uostė, rado, prisegė baudą. Jam pačiam.