Saugus siuntų gabenimas visą parą į Angliją – kas po kapotu ir kodėl ne visada tobula

Dirbu šitoje pamainoje jau dvidešimt dvejus metus. Mačiau, kaip siunta iš Lietuvos į Angliją važiavo paprastai kaip į kaimyninę gatvę, o paskui, po Brexit, viskas apsiverte aukštyn kojom. Dabar „saugus siuntų gabenimas visą parą į Angliją" skamba kaip reklaminis šūkis, bet šiandien aš noriu papasakoti tau kaip viskas iš tikrųjų vyksta be cukraus. Ne auditorijai, ne Google, tiesiog tau – žmogui kuris galvoja, kad pakavimas į seną batų dėžę yra gera pradžia.

Kai svarbiausia greitis – ar visą parą reiškia, kad vairuotojas pas tave trečią valandą nakties?

Ar tikrai galima gabenti siuntas į Angliją bet kuriuo paros metu?

Taip, galima, bet čia nereiškia, kad vairuotojas stovės prie tavo durių trečią valandą nakties be perspėjimo. Mes turime maršrutus, kurie išvažiuoja vakare ir važiuoja iki ryto per Europą, tačiau surinkimas dažniausiai vyksta dienos metu arba vakare iki dvidešimt pirmos. Kartą turėjome klientą Jonavoje, kuris labai įsijautė, kad jei rašoma „visą parą", reiškia galiu iškrauti 2 nakties. Na, teoriškai galima, jei moki už visą fūrą, bet standartiniais lagaminais taip neveikia. Praktiškai siunta juda be sustojimo, o tu gali miegoti.

Kiek dienų siuntinys važiuoja iš Vilniaus į Londoną saugiu transportu?

Standartiškai trys su puse iki keturių dienų, jei viskas sklandžiai ir vežėjas nekerta kampų. Aš dažniausiai skaičiuoju keturias darbo dienas, nes pasienyje ties Doveriu arba Kale viskas gali užtrukti. Pernai žiemą vienas vairuotojas praleido papildomą parą dėl audros kanale, nes keltai tiesiog neplaukė. Tai va, saugus gabenimas nereiškia lenktynių su laiku, kartais reikia kantrybės. Jei tau reikia per dvi dienas, tada jau kitos paslaugos ir visai kitokia kaina.

Ar egzistuoja situacija, kai siunta tiesiog privalo būti Londone rytoj?

Taip, egzistuoja, bet tai vadinama express arba emergency transportu ir kainuoja taip, lyg vežtume auksą. Kartą gabenome medicininę įrangą į Birmingemo ligoninę, klientas mokėjo beveik tūkstantį eurų už keliolika kilogramų, nes reikėjo per dvidešimt keturias valandas. Bet čia ne DPD, čia specialus vairuotojas ima ir važiuoja tiesiai pas tave. Tokiais atvejais visą parą reiškia, kad žmonės pamainomis važiuoja ir neklausia, kur pietūs. Paprasta dovana mamai tokios skubos tikrai nereikalauja.

Pakavimas – ten, kur dauguma žmonių apsimeta, kad viskas gerai

Galvoju panaudoti seną dėžę iš po batų – ar tikrai blogai?

Blogai. Aš žinau, kad visi taupo, bet tarptautiniame kelyje iki Anglijos ta dėžė gali pamatyti lietų, drėgmę, šaltį ir kitas siuntas ant savęs. Kartą viena pakuotė iš Panevėžio atėjo į Liverpulį kaip laikraštis – visiškai šlapia ir minkšta. Moteris pasiuntė megztinius ir buvo šokiruota. O kas, jei ten būtų buvę dokumentai? Geriau nusipirkti trigubų siennelių dėžę ir nepersistengti su taupymu ant popieriaus, kuris neatlaiko savaitės kelyje.

Kokios pakuotės medžiagos patikimiausios važiuojant per visą Europą?

Geriausiai – burbulinė plėvelė, kartonas su B bangos sluoksniu ir lipni juosta, kuri neatsiklijuoja šaltyje. Aš asmeniškai mėgstu papildomai apvynioti dėžių kampas, nes ten prasideda įplyšimai. Kartais klientai prisikrauna laikraščių, bet jie tiesiog prideda svorio ir per daug neapsaugo. Kolega, su kuriuo prieš dvidešimt metų pradėjau važinėti Baltijos kryptimi, vis sakydavo: geriau per daug plėvelės nei per mažai. Pridėsiu, kad ant pakuotės užrašytas teisingas adresas svarbesnis nei dėžės spalva.

Ar reikia kokio nors specialaus žymėjimo ant dėžių, kai siuntinys keliauja į UK?

„Stiprūs" lipdukai nepakenkia, bet žinok, kad ne visi vairuotojai juos skaito. Aš esu matęs, kaip ant dėžių su stiklu netiesiogiai užkraunama sunkiasvorių siuntų krūva. Geriausia – vidutinė dėžė, kuri neišsiskiria ir neatrodo kaip pažeidžiama. Jei siunti elektroniką, atskiras lipdukas su baterijų įspėjimu gali padėti muitinei, nes jie dabar visko saugosi. Kartais pernelyg didelis „atsargiai" ženklas netgi patraukia nepageidaujamą dėmesį į tavo turinį.

Kas iš tikrųjų vyksta kelyje, draudime ir muitinėje

Ar mano siuntinys tikrai saugus, jei vairuotojas važiuoja visą naktį vienas?

Na, vairuotojai yra profesionalai, bet ir jie pavargsta. Įmonės, kurios dirba visą parą, turi duoti poilsio laiką pagal tacho grafiką, bet realybėje... aš ne visada šimtu procentų įsitikinęs, kad visi pailsi tiek, kiek reikia, ypač mažesnėse firmose. Kartą teko matyti, kaip Lenkijoje sunkvežimis apšniukštinėtas – nieko nepavogė, tik pažiūrėjo, kas viduje. Tai va, saugu dažniausiai yra, absoliučiai saugu niekada nebūna. Verta draustis ir nesitenkinti pigių vairuotojų pasakomis.

Kas atsitiks, jei siunta pakelyje suduš – ar draudimas padengs mano nuostolius?

Padengs, jei teisingai deklaravai vertę. O jei parašei keturiasdešimt eurų, kad sutaupytum muitus, o ten buvo keturių šimtų vertės kompiuteris – turi rimtą problemą. Viena klientė iš Kauno taip padarė su fotoaparatu, o kai dėžė dingo Lenkijos sandėlyje, draudimo kompanija pažiūrėjo į sąskaitą ir atsisakė mokėt. Tai labai nemalonus momentas. Būna, kad vežėjai sako jog jie drausti, bet tik iki tam tikros sumos. Skaitom smulkųjį šriftą, nors visi jo nekęsti.

Ar galiu sekti savo siuntą kaip taksi – realiu laiku žemėlapyje?

Ne. Na, galbūt kai kurios didelės korporacijos turi tokius dalykus, bet pas mus, vidutinėse perkraustymų įmonėse, GPS rodo kas kelias valandas arba kai vairuotojas paduoda ranką. Kartą klientas skambino kas pusvalandį, kur yra jo sofa, o aš galiu tik pasakyti, kad kur nors Vokietijoje, greičiausiai. Tai nėra Bolt. Kartais trackeris išsikrauna, kartais ryšys dingsta tunelyje. Reikia truputį pasitikėti procesu, nors suprantu, kad nerimauti lengva, kai moki už daiktus.

Kokie dokumentai reikalingi siunčiant siuntą į Angliją po Brexit – ten viskas pasikeitė?

O taip, anksčiau dėdavai dėžę į fūrą ir pamiršdavai. Dabar reikia muitinės deklaracijos, dažnai CN22 arba CN23 formos, sąskaitos-faktūros anglų kalba. Jei vertė virš tam tikros sumos, gali reikėti papildomų leidimų. Prieš dvejus metus vienas klientas siuntė įrankius į Šefildą, o muitinėje daiktai užstrigo be EORI numerio. Gavėjas turėjo jį gauti iš anksto, bet nežinojo. Brexit padarė tai biurokratiškesniu, nors fizinis kelias tas pats – du tūkstančiai penki šimtai kilometrų žemyn.

Ar galiu anglui draugui pasiųsti lietuviškų dešrelių ir sūrio – juk ten lietuvių bendruomenė didelė?

Aš būsiu atviras – maisto siuntimas į Jungtinę Karalystę dabar yra... sudėtingas. Yra produktų apribojimų, ypač gyvulinių produktų. Kartą senutė iš Alytaus bandė siųsti šimtadienio sūrelį sūnui į Braitoną, muitinė supakavo atgal. Hmm, ar tau dabar tiksliai galėčiau pasakyti visą šviežią sąrašą, ko galima, o ko ne? Ne, nebūsiu šimtu procentų tikras, nes taisyklės kinta ir aš ne veterinarijos inspektorius. Geriau pasitikrinti GOV.UK svetainėje prieš leisdami pinigus. Kai kurios deklaruotos maisto siuntos pravažiuoja, bet rizika tavo.

Kiek laiko galima užtrukti pasienyje tarp Prancūzijos ir Anglijos?

Vis dar baisu? Kartais. Būna, kad Doveris praleidžia per dvi valandas, o būna, kad eilė nusidriekia iki Folkestone ir lauki pusdienį. Pernai pavasarį vienas keltas vėlavo dėl techninių gedimų ir mes praleidom ašias valandas stovėdami trapuose. Tai reali situacija. Jei tau sakoma, kad siunta bus per tris dienas, turi omeny, kad gali būti ir keturios tiesiog dėl pasienio. Štai kodėl visą parą važiuojantys vairuotojai turi protingai planuoti poilsį ir maršrutus.

Ar Jungtinės Karalystės muitinė gali atidaryti mano privatų siuntinį be leidimo?

Gali. Ir daro. Jie neturi kviesti tavęs į vidurį nakties, kad paklaustų ar gali pažiūrėti. Kartą atidarė dėžę su drabužiais ir vienos megztinio rankovės nepakliuvo atgal – tiesiog ne taip suvyniojo. Suprantama, jie tikrina dėl kontrabandos, vaistų, feikinių prekių. Tai mano nemėgstamiausia dalis, bet teisėta. Jei pakuotė prastai uždaryta, tenka dar labiau nerimauti. Aš radau, kad atvirkščiai – per daug lipnios juostos kartais irgi kelia įtarimą, nes atrodo, kad slepi kažką viduje.

Pinigai, įmonės ir kitos nemalonios tiesos, kurias matau jau dvidešimt dvejus metus

Kodėl vieni vežėjai siūlo trisdešimt penkis eurus, o kiti šimtą keturiasdešimt už tą patį daiktą?

Nes ne visi vežėjai yra vežėjai. Kai kurie – tarpininkai, surinkę tave ir pardavę didesnei žuviai. Pigūs – dažnai be draudimo, be sekimo, kartais tiesiog žmogus su kemperiu pasiima šešias dėžes ir dingsta. Vieną kartą klientas sumokėjo trisdešimt eurų už siuntą į Notingamą ir paskui tris mėnesius rašinėjo į juodąją skylę el. paštu. Rimti logistikos centrai turi kainą, nes turi sąnaudas, kuro kainas ir atlyginimus. Nesakau, kad brangu visada gerai, bet trisdešimt penki eurai už trisdešimt kilogramų į JK... turėk omenyje, kad gali likti be daiktų.

Ar brangiau visada reiškia saugiau tarptautiniame pervežyme?

Ne visada, bet tikimybė didesnė. Būna brangių firmų, kurios samdo subrangovus, ir tada ta pati problema. Aš asmeniškai labiau pasitikiu vidutiniais šeimos verslais, kur vairuotojas pažįsta savo sunkvežimį, nei dideliais korporatyvais, kur skambini į call centrą ir tavo siunta yra trys aštuoniolika keturiasdešimt septyni. Kartą naudojau girdėtą vardą, o paskui paaiškėjo, kad jie išvis perleido kitai įmonei. Mokeisi už ženklą, o ne už paslaugą. Reikia skaityti atsiliepimus, ne tik kainoraštį, ypač kai renkiesi saugų siuntų gabenimą visą parą į Angliją.

Ar galiu nusiųsti sofą ar didelę spintą saugiai per tą patį visą parą transportą?

Galima, bet tam reikalinga ne bagažinė, o krovininis mikroautobusas arba puspriekabė. Sofos negalima versti ant šono, jei gamintojas draudžia, o spintos turi būti apvyniotos antklodėmis arba baldinėmis movomis. Vieną kartą matėme, kaip vaikinas ant prasto (taisau: ant lengvojo automobilio, galvojau angliškai „private car" ir neišverčiau laiku) bandė vežti čiužinį į Angliją. Tai absurdas. Baldams reikia baldinio transporto ir dviejų vyrų krovėjų, kitaip nieko gero neišdegs. Nepamenu ar pasakiau, kad kampai turi būt apmušti – taip, turi.

Ar į mažus miestelius Anglijoje veža taip pat dažnai kaip į Londoną?

Ne, Londone maršrutai beveik kasdieniai, o į kaimą netoli Oksfordo gali reikti derinti papildomą kelionę arba palikti siuntą centre. Kaina atitinkamai didesnė, nes vairuotojas nukrypsta nuo optimalaus maršruto. Kartą turėjome pristatyti į kotedžą Šiaurės Velse, kur ėmė valandą važiuoti nuo magistralės. Klientas stebėjosi, kodėl brangiau. Na, nes degalai ir laikas turi savo kainą. Didžiuosiuose miestuose – Birmingeme, Mančesteryje – dar gerai, bet tikrai ne visur lygios sąlygos, kai kalbame apie pristatymą iki durų.

Ar gavėjas Anglijoje dar turi sumokėti kažkokius mokesčius gaunant siuntą iš Lietuvos?

Jei siuntos vertė viršija tam tikrą sumą – dabar galvoju, ar tai šimtas trisdešimt penki svarai, ar truputį kitaip, nes ką tik keitėsi viena taisyklė, tai nebūsiu šimtu procentų tikras – gali tekti mokėti pridėtinės vertės mokestį arba importo muitą. Kas nemalonu, kai žmonės dovanų siunčia ir gavėjas turi mokėti trisdešimt svarų, kad pasiimtų. Pirkėjas turi žinoti apie tai iš anksto. Daugelis to nežino ir paskui pyksta ant vežėjo, nors mes tik vežame, o ne nustatome muito tarifus. Būna nesąžininga.

Kas būna, kai viskas stringa, ir kaip su tuo gyventi

O jei vairuotojas nepasirodo nors sakė, kad bus dvidešimt trys valandos?

Skambink. Dažniausiai vėlavo prie ankstesnio kliento, kuris apžioplinėjo pakuotes, arba pasienyje užstrigo. Vieną antradienį vairuotojas iš Kauno turėjo būti Marijampolėje dvidešimt antrą valandą, o pasirodė tik pirmai nakties. Klientas supyko, bet paskui paaiškėjo, kad buvo avarija kelyje ir jie laukė policijos. Atsiprašėme, žinoma. Visą parą dirbančios firmos ir žmonės visgi turi miegoti arba laukti naujo ekipažo. Nepasirodymas nereiškia apgavystės, bet reikalauja kantrybės, nors suprantu, kad nejauku laukti tyloje.

Ar siuntinys gali tiesiog pasiklysti tarp Lietuvos ir Anglijos?

Retai, bet taip. Labelis nuplyšta, svetainėje parašai neteisingą pašto indeksą, arba dėžė atsiduria netinkamoje lentynoje Vokietijos tranzito terminale. Kartą siunta iš Klaipėdos dingo tris savaites ir atsirado Liverpulio visai kitame sandėlyje. Klientas telefonu šaukė, aš irgi nerimavau. Pasitaiko. Tada pradedi ieškoti, skambinėji po visus numerius. Pradžioj galvojau, kad pavogta, bet pasirodo tiesiog nuskenuojo į kitą šalies kodą. Žmogiškos klaidos egzistuoja net ir geriausiose įmonėse, jų neišvengsi visam kelyje.

Ką reiškia „siuntų pervežimas vykdomas visą parą", kai aš miegu ir nieko nematau?

Tai reiškia, kad tavo daiktai juda naktį, kol tu knarki. Vienas mūsų ekipažas ima mokamą pertrauką ketvirtą ryto Olandijoje, tada kitas perima vairą ir važiuoja toliau. Logistika nemiega, o žmonės pamainomis poilsiauja. Aš pats dažnai atsakau į laiškus šeštą ryto prieš kavą, nes klientai Anglijoje jau pusę dienos. Kartą pamečiau akinius bandydamas patikrinti sąskaitą vidury nakties – nesąmonė, bet tokia realybė. Sistema veikia dvidešimt keturias valandas, nors aš kartais ir pavargstu būti tas žmogus, kuris viskas derina.

Ar saugu siųsti originalų pasą arba svarbius dokumentus į Angliją per vežėją?

Saugiau nei paštu, bet aš asmeniškai siųsčiau tik kopijas, jei nėra gyvybiškai būtinybės. Vienas klientas siuntė sūnaus gimimo liudijimą į Bristolį dėl pilietyvės, atėjo be problemų. Bet teorija sako, kad pervežėjas gali turėti konteinerį pilną dėžių ir tavo vokas gali... ne, na, turėtum įdėti į dar vieną dėžutę, kad nesulamdytų. Aš nesiūlyčiau siųsti paskutinio egzemplioriaus, jei egzistuoja alternatyva. Kurjeriai būna atsargesni su vokais nei su didelėmis dėžėmis, bet aš vis tiek nerimuočiau dėl paso iki rytojaus.

Siunta atėjo sutrypta lyg būtų važinėjusi su traktoriumi – ką daryti?

Jei gali – nepriimk. Daryk nuotraukas prieš atidarydamas, parodyk kurjeriui, jei jis dar šalia. Po to rašyk skundą elektroniniu paštu su visais įrodymais. Bet žinok, kad mažos įmonės kartais ignoruoja tokias pretenzijas dvi savaites, tikėdamosis, kad nuleisi rankas. Būna, kad sako „jūs patys blogai supakavot", net jei dėžė buvo kaip tankas. Tai nemalonu ir neteisinga. Renkantis saugų siuntų gabenimą visą parą į Angliją, pasidomėk, ar įmonė turi aiškią pretenzijų procedūrą, o ne tik gražų Facebook puslapį su stock nuotraukomis.

Ar galiu pats važiuoti su savo siunta – kas tada keičiasi?

Tampi pats vežėju. Muitinėje vis tiek prireiks eksporto deklaracijos ir importo dokumentų, priklausomai nuo turinio. Procesas panašus, tik atsakomybė tavo. Vienas bičiulis vežė tėvo darbo įrankius į Sauthemptoną savo transporteriu, sutaupė kelis šimtus, bet pavargo taip, kad ryte pamiršo kaip važiuoti pavargus (taisau: kaip saugiai vairuoti, kai akys merkiasi). O ir degalai dabar brangūs. Jei esi vienas, kelionė iki Anglijos ir atgal yra daugiau nei keturi tūkstančiai kilometrų. Reikia apsvarstyti, ar verta taupyti tokiu būdu, nes laikas irgi pinigai.

Kaip atskirti tikrą kompaniją nuo aferistų siuntoms į Jungtinę Karalystę?

Skambink. Jei atsiliepią robotas arba niekas nekelia ragelio darbo metu – jau blogas ženklas. Tikri turi tikrus automobilius, tikras savo arba nuomojamas patalpas. Aš, dirbdamas dvidešimt dvejus metus, vis dar sutinku firmas, kurios neturi nei vienos fūros, o tik gražią svetainę su nemokamomis nuotraukomis. Paprašyk registacijos numerio, pasitikrink socialiniuose tinkluose realias nuotraukas iš sandėlio. Jei kaina kelia įtarimą mažumo link, tikėkis, kad tavo siunta bus tik papildoma dėžė kažkieno garaže be jokios apsaugos.

Po tiek metų šioje veikloje – ar labai pasikeitė siuntų gabenimas į Angliją?

Viskas pasidarė skaitmeniau, bet jaudulys liko tas pats. Anksčiau skambindavai, pasakydavai adresą, o dabar platforma, žinutė, sekimas internetu. Bet dėžė vis tiek važiuoja tuo pačiu keliu per Vokietiją. Kartą vežiau urną... taisau: urną su pelenais (aišku, ne tiesiog laisvus pelenus maiše), klientas verkė, aš irgi nusiėmiau kepurę. Taip, dabar yra visą parą stebėjimas, skaičiuoklės ir greitesnis informavimas, bet žmogiškumas ir atsakomybė svarbiausia. Technologija nepakeis to jausmo, kai atiduodi siuntą gyvą ar, na, rimtą.

Išvada

Tad kai galvoji apie saugų siuntų gabenimą visą parą į Angliją, atmink: patikimas paslaugų teikėjas nėra tas, kuris šūkauja garsiausiai, o tas, kuris atsako į telefoną naktį ir žino kur stovi tavo dėžė. Supakuok sąžiningai, užrašyk teisingą vertę ir pasiruošk, kad pasienyje pasaulis nepasikeitė per naktį. Dvidešimt dveji metai šioje kelyje moko vieno – daiktai pasiekia tikslą ne dėl stebuklo, o dėl žmonių, kurie vis dar dirba rankomis.