Saugus siuntų gabenimas Anglijos link su draudimu – ką verta žinoti prieš pakuojant daiktus?

Dirbu su tarptautiniais perkraustymais jau gal dvidešimt ketvirti metas, tai greičiausiai ilgiau nei daugelis iš jūsų renkasi, ką pasiimti į emigraciją. Saugus siuntų gabenimas Anglijos link su draudimu – tai ne tik papildomas lapelis popieriuje, kurį kažkas bando jums įkišti. Aš mačiau, kaip žmonės verkdami skambina, kai dingo visa virtuvė, o apskaitoje ta siunta tapo „kilo trūkumu“. Anglija po Brexit vis dar patraukli kryptis, tik dabar siuntos ten patenka kiek kitaip, o be normalaus draudimo kartais liekat vienas priešais vežėjo taisykles.

Apie draudimą – nuo ko pradėti?

Ar tikrai man reikia drausti siuntą į Angliją, jei ten vežu tik kelias dėžes su daiktais?

Reikia. Aš žinau, kad tai skamba kaip papildomas pinigų nutempimas, bet patikėkit, buvęs atvejų, kai klientas vežė „tik kelias dėžes“, o vienoje buvo senelio laikrodžių kolekcija, kurią galvojo, kad saugiai įdėjo. Jei ji dingsta – o tokie siuntiniai kartais pasimeta rūšiavimo centruose netoli Mančesterio ar Birmingemo – be draudimo jūs gausit tiek, kiek sveria kartonas. Ir tai jei gausit, nes pigūs vežėjai kartais net atsakomybės prisiimti nenori. Geriau sumokėt tuos kelis eurus ir nemiegot neramus.

Kiek kainuoja toks draudimas, nes aš bandžiau skaičiuot, bet neišėjo?

Paprastai nuo 1,5 iki 3 procentų nuo deklaruotos vertės. Kartais mažiau, jei transportuojat didelį krovinį, kartais daugiau, jei siunčiat meno kūrinį ar elektroniką. Buvę ir tokių vežėjų, kurie ima fiksuotą sumą už dėžę – po 12–15 eurų, bet ten dažnai paslėptos sąlygos. Žinot, aš paskutinį kartą kai skaičiavau už vieną klientą į Birmingemą, gavosi apie 87 eurus už 4000 eur vertės. Maždaug taip ir turėtų būt, jei pervežėjas sąžiningas ir nededa savo antkainių paskutinę minutę.

Kas nutinka, jei siunta dingsta, bet aš nedraudžiau – viskas prarasta?

Pagal CMR konvenciją vežėjas atsako, bet labai ribotai. Kažkur apie 8,33 SDR už kilogramą. Realybėje tai reiškia, kad jei dingo dėžė su 20 kilogramų drabužių, jums priklausys gal 200 eurų. O jei ten buvo auksinis pakabukas? Velniop tą pakabuką – niekas nemokės. Aš neseniai turėjau vyrą, kuris vertino savo gitarą 3000, bet deklaravo 500, nes „taip pigiau“. Supratot patys, kokios pasekmės, kai siunta dingo, o deklaruota vertė neatitinka realybės.

O jeigu aš pats supakuosiu, ar draudimas vis dar galiot?

Galiot, bet su dideliu BET. Taisyklė paprasta: jei įvykęs gedimas dėl prasto pakavimo – draudimas nepadengia. Aš turėjau klientę, kuri į Angliją siuntė kristalų vazą, suvyniojo į laikraščius ir įmetė į pirmą pasitaikiusią batų dėžę. Atvažiavo į Mančesterį – šukes. Draudimo kompanija atsisakė mokėt, nes „pakavimas neatitinko keliamų reikalavimų“. Verkt galima, bet niekas nepadės, nes sutartyje parašyta aiškiai. Tokiais atvejais net „visų rizikų“ draudimas tampa „nicnieko“.

Kas yra „visų rizikų“ draudimas ir ar jis tikrai apima VISKĄ?

Ne, neapima visko, nors taip ir skamba. Jis apima daugybę dalykų – vagystę, gaisrą, avariją, net užtvindymą kelyje, bet visada yra išimčių. Pavyzdžiui, jeigu patys sau padegėt daiktus ar bandėt gabent uždraustus skysčius – čia jau jūsų bėda. Ir dar vienas dalykas: „visų rizikų“ draudime gali būt franšizė. Tai reiškia, kad pirmi trys šimtai eurų dažniausiai iš jūsų kišenės. Nepriklausomai nuo biedos, jie randa tą priežastį, kodėl sumažinti išmoką.

Pakavimas – čia viskas prasideda

Ką reiškia „pakavimas pagal CMR standartus“? Aš googlinau, bet neradau normalaus paaiškinimo.

Žinot, šitą frazę aš pats esu girdėjęs šimtus kartų, bet atvirai pasakius – negaliu jums parodyt konkretaus CMR punkto apie burbulinę plėvelę. Praktiškai tai reiškia, kad turi būt dvigubos dėžės, skilimas, amortizacija, kad siunta ištemptų 3000 kilometrų. Vežėjai kartais slepiasi po šita fraze, kai nori atsiribot nuo atsakomybės. Tai jei kas sako, kad „CMR standartas“ – klauskite konkrečiai, ką tai reiškia jūsų dėžei. Būkit atsargūs su abstrakčiais žodžiais – konkretumas saugo.

Ar galiu naudoti panaudotas dėžes, ar būtina pirkti naujas?

Naudotos dėžės – gerai, silpnos dėžės – blogai. Aš pats matau, kaip žmonės taupo: paima dėžę iš „Lidlio“ bananams, kuri jau buvo kartą šlapia, ir kimšasi į ją knygas. Iki Londono tokia dėžė išsilaiko gal jei labai pasiseks. Naujos dėžės iš vadinamų perkraustymų parduotuvių kainuoja brangiau, bet jose sluoksniuota struktūra atlaiko. Jei renkatės tarp senos ir naujos – mano patarimas: nauja, bent jai (bent jau – pataisau) vertingiems daiktams. Kartonas turi kristi į rankas tvirtai, ne kaip šlapias blynas.

Kiek sluoksnių burbulinės plėvelės dėti aplink porcelianą? Aš turiu močiutės servizą.

Minimaliai du, o geriau tris, ir dar į tarpus įdėkite kartono lakštus. Aš turiu tokį realų atvejį: klientė siuntė būtent močiutės servizą į Lidsą. Supakavo gražiai, bet pamiršo užpildyt tuštumą dėžėje. Kelyje dėžė krito (taip, vežėjai kartais numeta), turinys susimovė į krūvą. Servizas tvarkingas nebūtų buvęs net su dvidešimt sluoksnių, jei dėžėje viskas laisvai stumdosi. Fiksuot dėžė, užpildas, tada plėvelė. Ir statykite sunkiausius daiktus apačion, o ne kampuose.

Ar reikia kažkaip ypač žymėti dėžes, kur yra trapių daiktų?

Žymėti reikia, bet nepasikliaukit tuo per daug. Lipdukas „trapu“ ant dėžės kartais padeda, ypač mažuose terminaluose, kur krauna rankomis. Dideliuose automatizuotuose centruose – Dubline, Ostende ar kur nors prie Lamanšo – tą lipduką mato gal šimtas robotų ir nuliniai. Aš vis tiek sakau: ženkliuokit raudonai, didelėmis raidėmis, bet nepamirškit, kad jūsų daiktas saugus tik tada, kai pats pakavimas atlaiko smūgį. O ne lipdukas, kaip dažnai mano klientai galvoja. Lipdukas – tik maldelė.

Ką daryti, jei daiktas netelpa į dėžę – gal galima tiesiog apvynioti filmu ir išsiųsti?

O Dieve, ne. Buvęs atvejis – vaikinas siuntė gitarą į Liverpulį (į ten, kur, beje, muzika savaime gyvena). Vietoj dėžės apvyniojo ją juodai pakavimo plėvele, pridėjo lipduką „atargiai“ (taip, su rašybos klaida) ir atidavė. Aš mačiau nuotrauką iš paskirties terminalo – gitaros kaklas atrodė kaip banana. Jei netelpa dėžė – darykit didesnę. Arba vežkite kaip nestandartinį krovinį su atskira palete. Žinot, aš nesuprantu tos nuolatinės ekonomijos ant pakuotės. Jūs siunčiat daiktą, kurį mylit, bet pasigailit dvidešimt eurų?

Problemos ir kas nutinka realybėje

Mano draugas siuntė daiktus į Londoną ir jo siunta dingo. Kur ji galėjo nutkti?

Dažniausiai dingsta dideliuose rūšiavimo centruose – painios etiketės, nuskaitymo klaidos, blogas adresas. Kartais – tiesiog vagystė. Yra kompanijų, kurios perduoda jūsų dėžę trečiai šaliai, kuriai perduoda ketvirtai, o tada randa nebegali. Draugas tikriausiai naudojo pigiausią variantą be sekimo. Aš patarčiau: jei siunta svarbi, rinkitės ne kainą, o vardą ir sąžiningą atsiliepimą. Jūsų draugas galėjo išsisaugot galvos skausmą, būt mokėjęs šimtu eurų daugiau. Pigumas kartais brangiai kainuoja.

Ką daryti, jei siunta atėjo sulamdyta, bet viduje daiktai sveiki – ar galiu ką nors reikalauti?

Sveiki daiktai – jau laimėjimas. Techniškai galit rašyti pretenziją, bet jei nėra nuostolių... nu, kam veltis į teisinius marasmus dėl sugadintos dėžės? Aš patariu: nufotografuokit kaip įrodymą, kad pakuotė buvo pažeista, jei vėliau staiga paaiškės, kad elektronika vis dėlto neveikia. Nes kartais gedimai pasireiškia ne iš karto. Kuo skubiau po pristatymo tai padarysit, tuo geriau. O reikalauti kompensacijos už kartoną? Čia jau toks save nervinimas, kuriam emigrantui paprastai nėra laiko.

Kodėl draudimas ne visada sumoka, kai aiškiai matyti, kad siunta sugadinta?

Nes draudimo kompanija gyvuoja iš to, kad nemoka. Aš nenoriu čia visų vadint sukčiais, bet realybė: jie ieškos priežasties. Blogas pakavimas? Neatitinka deklaruotos vertės? Pažeidėt transportavimo sąlygas? Buvo drėgna? Kartais ten samdo žmones, kurių darbas – rasti skylę. Yra sąžiningų bendrovių, tik reikia skaityt sutartį ir netikėt, kad viskas bus gražu vien dėlto, kad sumokėjot mokestį. Deja, draudimas – ne indulgencija.

Ar tiesa, kad mažos siuntos dažniau dingsta nei didelių perkraustymų kroviniai?

Hmm... čia aš būsiu atviras – aš neturiu statistikos, bet iš patirties mažos siuntos kartais pavojingesnės. Ne todėl, kad jų niekas neprižiūri, bet todėl, kad jomis lengviau manipuliuot. Didelės pakuotės ant palečių juos vizualiai apsaugotos. O maža dėžė gali nubyraut nuo konvejerio, įkristi už lentynos, ar tiesiog kažkas pasiimt ne savo. Taip, mažos siuntos gali būt rizikingesnės, nors skamba ir priešingai. Aš mačiau, kaip maža, šviesiai pažymėta dėžė dingo Kauno terminale, nes atrodė kaip dovana.

O jei vežėjas pats sugadina daiktus pakrovimo metu – čia tas pats draudimas ar kitas?

Čia jau techninis niuansas. Jei turit krovinio draudimą (nors aš dažnai šnekėdamas vartoju žodį „transporto“, bet teisingiau būtų „krovinio draudimas“) – jis dažniausiai dengia ir pakrovimo metu patirtus nuostolius, jei tai vyksta kaip proceso dalis. Bet jei vežėjas specialiai sviedė dėžes – jau gali būt jo civilinė atsakomybė. Kas realybėje labai sunkiai įrodai. Tai na, jei matot, kad kemperis kraunamas futbolo kamuolio taisyklėm – filmuokit iškart. Nes vėliau liks jo žodis prieš jūsų. Ir dar – jei kraunama neprofesionaliai, geriau sustabdykit procesą.

Dokumentai, kainos ir tai, ko niekas nemini

Kokia reali siuntų gabenimo į Angliją kaina su draudimu už 5000 eur vertės?

Nustokit klausinėt tikslios kainos – aš ne picerijos meniu. Gerai, gerai, maždaug. Jei tai kelios standartinės dėžės, apie 200–400 eurų už transportą, plius draudimas gal koks 75–150 eurų. Jei nestandartinė siunta, baldai arba nestandartinės apimtys – kaina šokinėja. Dar priklauso, ar vežate į centralinį Londoną, kur sunku sustot, ar į užkandinį Glosterį. Kuras, kursas, sezoniškumas – viskas lemia. Šiandien viena kaina, rytoj kita, nes svaras sterlingų šokinėja kaip marakrutėj. Jūsų 5000 eur draudimas realiai kainuoja mažiau nei vakarienė porai geram restorane.

Ar reikia rašyti vertę kiekvienoje dėžėje, ar galiu bendrai viską aprašyti ant sąrašo?

Inventorinis sąrašas – jūsų geriausias draugas. Bendra vertė ant viršaus, o po to punktas po punkto. Kodėl? Nes jei dingo viena dėžė iš penkių, o jūs turit tik bendrą sąskaitą – draudikas gali imt vartyt. Ech, po Brexit dar ir muitinėn reikia pateikt packing listą, tai vistiek teks rašyti. Aš patariu: kiekvienoje dėžėje lapelis su turiniu, o išorėje numeracija. „Dėžė 1 iš 5". Pats žinot, koks jausmas, kai atsiverti sandėlį ir randi tik keturias, o penktos niekas nežino kur dėjo. Be numeracijos jūs – be kitų.

Kiek laiko trunka draudimo išmokos gavimas, jei siunta tikrai dingsta?

Jei viskas skaidru – galų gale mėnesis ar du. Bet jei prasidėjo aiškinimasis – du, keturi, pusė metų. Jie prašys važtaraščio, foto, inventory, pirkimo kvitų. Paskui vėl tų pačių dokumentų. Aš turėjau klientą, kuris laukė septynis mėnesius, nes draudikai „dar tikrino duomenis“. Kuo brangesnis daiktas, tuo ilgiau traukia. Čia kaip su ligonių kasomis – formalumai lėtesni už laišką balandžiu. Originalius dokumentus laikykite, kopijos nesiskaito. Ir fotografuokit nuostolius iškart, kuo daugiau kampų. Po trijų mėnesių dėžę jau būsit išmetę, o be jos – be įrodymų.

Ar draudimas galioja, kai siunta dar neperduota vežėjui, bet jau yra sandėlyje Vilniuje?

Geras klausimas, į kurį aš nežinau ar galiu atsakyt šimtu procentų tiksliai. Mano supratimu, standartinis krovinio draudimas galioja nuo momento, kai vežėjas priima krovinį. Jei sandėlis priklauso ne jam, o jūsų draugui – gali būt, kad tada atsakingas sandėlio savininkas. Bet žinot, prieš tiksliai atsakydamas aš dar pasitikslinsiu su vienu brokeriu, nes buvę atvejų, kai kilo ginčas dėl atsakomybės ribų. Geriau paklauskite savo vežėjo tiesiogiai ir prašykit raštiško patvirtinimo. Raštiško, nes žodinis pažadas – tai vėjas.

Ką reiškia „franšizė“ draudime ir kodėl apie tai niekas nekalba iki nelaimės?

Franšizė – tai jūsų kišenės dalis. Pvz., draudimo bendrovė sako: „Mes sumokėsim, bet pirmi 250 eurų – jūsų sąskaita“. Ir kai žmogus prarado 300 eur vertės siuntinį, jis gauna 50. Šokiruoja? O taip. Visi apie tai nutyli, nes „draudimas“ skamba saugiai. Aš vadinu tai savanorišku prisidėjimu prie vežėjo gerovės. Klauskite, kokia franšizė, prieš pasirašydami, nes po to bus per vėlu aimanuot. Kartais galima sumokėt daugiau už patį draudimą, kad franšizė būtų nulinė. Atsiminkit šitą žodį: franšizė.

Praktiniai dalykai, kuriuos verta prisiminti

Jei renkuosi tarp brangaus vežėjo su pilnu draudimu ir pigaus be nieko – ką pasirinkti?

Priauklauso nuo to, kas viduje. Jei ten seni megztiniai ir keli puodai – gal ir pigiausias variantas. Bet jei ten dokumentai, kompiuteriai, arba emigracijos istorija per 15 metų susikaupę daiktai – rinkitės brangesnį. Aš žinau, kad biudžetas svarbu, aš pats gyvenu realiame pasaulyje. Bet yra riba, kai taupymas virsta azartu. Ir dažnai pralaimitę gaunate ne vardinį šampaną, o skaudžią patirtį ir forumo postą apie sugadintą gyvenimą. Pigus vežėjas be draudimo tinka, jei siunčiat drabužius, kuriuos galit pamiršt.

Ar galima derėtis dėl draudimo sąlygų, ar jos visur tokios pat?

Individualiam klientui, kuris siunčia tris dėžes – vargiai. Jei vežate visą butą, baldus, techniką – tada tarpininkas gali padiskutuot su draudikais dėl specialių sąlygų. Bet standartinės siuntos – tai kaip draudimas kelionei: nusiperkat, kas yra, ir tiek. Kartais vežėjas pats siūlo „patogų“ paketą, bet ten būna didelė franšizė arba ne visų rizikų draudimas. Tiesiogiai su draudiku derėtis siuntų atveju praktiškai neina, nebent esat verslo klientas, kuris siunčia konteinerius kas savaitę.

Kuo skiriasi „transporto draudimas“ nuo „krovinio draudimo“ – ar čia ne tas pats?

Iš esmės skirtingi dalykai, nors aš pats šnekėdamas su žmonėmis dažnai maišau (nors techniškai transporto draudimas – tai vežėjo AUTO draudimas, o ne daiktų). Krovinio draudimas – jūsų daiktai. Vežėjo atsakomybės draudimas – jo apsauga. O jūs turit pirkti paslaugą, kad jūsų daiktai apdrausti kaip krovinys. Jeigu vežėjas sako „mes apdrausti“ – klauskite, kas draustas. Mašina ar dėžė viduje? Atsakymas dažnai nustebina. Paaiškėja, kad jie drausti tik nuo to, kad neatsitrenkt į medį, o jūsų dėžei – galvoj kryžius.

Paskutinis klausimas – ar verta fotografuoti daiktus prieš pakavimą?

Jei galit – nufotografuokit. Ne dėl Instagram, o dėl įrodymų. Yra tekę matyt, kaip draudikas klausia: „o kaip tai atrodė prieš?“ O žmogus atsako: „Na... gražiai“. Be nuotraukos – jūsų žodis prieš jų procedūras. Aš net sakau – fotografokit ne tik vertingus, bet ir buklaus. Nes jei pateks drėgmė, įrodinėti dėmių nebuvimą be nuotraukos yra vargo vakarienė. Užtrunka dešimt minučių, sutaupo mėnesius vėliau. Aš pats turiu telefone albumą „Klientų daiktai“ – atrodo kaip iš sekto, bet ten šimtai nuotraukų lyginimui.

O jei aš jau supakavau viską, bet nenufotografavau – ar jau paskutinė valanda kažką daryt?

Ne visai, bet skubėkit. Jei siunta dar neperduota vežėjui – išpakuokit svarbiausias dėžes, nusifotografuokit ir vėl užpakuokit. Taip, tai vargas. Bet jei ten kažkas vertinga, ta dešimt minučių vargo dabar yra pigiau nei paaiškinimai po trijų mėnesių. Jei jau išvežta – nieko nepadarysit. Kitą kartą darykit prieš. Aš ir pats ne visada ta darydavau jaunystėje, bet po kelių kartų kai teko aiškintis su draudikais... na, dabar telefono galerija pilna svetimų daiktų nuotraukų. Kaip pas psichiatrą atrodo. Bet geriau taip, nei vėl aiškintis, kad „va taip atrodė“.

Žodžiu, saugus siuntų gabenimas Anglijos link su draudimu prasideda ne nuo puslapio paspaudimo, o nuo to, kad imat ir suprantat, ką vesiat. Nufotografuokit, supakuokit kaip žmonės, skaitykit smulkųjį šriftą. Ir jei kaina atrodo per gera, kad būtų tiesa – tikriausiai taip ir yra. Aš ne romanas parašiau, bet jei liko klausimų – rašykit. Geriau paklaust prieš, nei aiškintis po to, kai dėžė su močiutės servizu nuplaukė į Daniją.