Saugus siuntinių vežimas į Angliją su sekimo sistema – ką verta žinoti prieš siunčiant?

Turiu pasakyti atvirai – kai pirmą kartą siunčiau siuntinį į Angliją, galvojau, kad viskas bus kaip vietiniame pašte. Pasirodo, tarptautinis pervežimas į Jungtinę Karalystę dabar – ypač po Brexit – visai kitas žaidimas. Saugus siuntinių vežimas į Angliją su sekimo sistema nėra tik graži frazė svetainėse. Tai realus būdas žinoti, ar tavo daiktai dar juda, ar jau prie Doverio laukia eilėje. Per dvidešimt metų šitame darbe mačiau visko – ir tokių siuntinių, kurie atkeliavo nepažeisti, ir tokių, kurių sekimo sistema nutilo kaip beždžionė už medžio. O paskui – ne šabloniški patarimai, o paprastas paaiškinimas vienam žmogui, kuriam reikia išsiųsti daiktus saugiai.

Apie saugumą ir kodėl sekimas – ne žaislas

Kas išvis yra saugus siuntinių vežimas į Angliją? Ar tai tiesiog jei niekas nesudaužo?

Žinai, daug klientų manęs klausia lygiai to paties. Saugus vežimas – tai ne tik apie dėžių nesudaužymą. Tai visas procesas: kaip paimam siuntinį, kaip perduodama kitam vairuotojui, ar sandėliuose daiktai nėra paliekami kampuose, kur kas nors užeina. Kartais atvažiuoja klientas, sako: „Juk jūs saugiai vežat?“ O aš atsakau – taip, bet ir jūs turite normaliai supakuoti. Nes jei krūvoje važiuoja dvidešimt siuntinių ir tavo – vienintelė neaiški maišelė, rizika, kad ją… na, vers kaip paskutinę. Sekimo sistema čia padeda, nes matome, kas ir kur pasidaryė.

Ar sekimas reiškia, kad galiu matyti, kur mano siuntinys kiekvieną minutę?

Ne, deja, ne kiekvieną minutę. Realybė tokia, kad GPS sekimo sistema rodo pagrindinius taškus: kai pakrauta, kai kirtai sieną, kai iškrauta sandėlyje Anglijoje. Tarp Kauno ir Kaliningrado tavo dėžė gali važiuoti tris valandas, ir ten tikslaus taško tiesiog nebus. Kai kurie mano klientai pyksta: „Kodėl nepasistūmėjo?“ Nes važiuoja. Furgonai nestoja kas dešimt minučių atnaujinti koordinates. Dar yra sąvoka „near real time tracking“ – tai dažniausiai reiškia, kad duomenys atsinaujina kas kelias valandas arba kai kas nors nuskenuoja etiketę. Būna atvejų, kai sistema stringa dienas. Tada sėdime ir niekas nežinom.

Kuo skiriasi paprastas numeris nuo tikros sekimo sistemos?

Paprastas numeris – kai tau duoda sąskaitos numerį ir sako „va, sekit“. O paskui aptinki, kad tai tik registracijos kodas. Tikra sekimo sistema – kai gali įvesti kodą į puslapį ar gauti SMS, kur rašo „siuntinys paliktas išsiuntimo terminalo“, „praeita muitinė“, „pristatytas Birmingame“. (Birmingame, taip, o ne Birmingeme – ten toks akcentas, atsiprašau.) Dar yra įmonių, kurios duoda numerį, bet už jo slypi tik tavo norai ir viltis. Kai renkiesi pervežimą į Angliją, visada paklausk – ar matysiu kiekvieną žingsnį, ar tik galutinį rezultatą? Skirtumas milžiniškas.

Kaip vyksta procesas ir kas su mano daiktais

Kelias dienų siuntinys keliauja iš Lietuvos į Angliją? Ar tikrai taip greitai, kaip rašo svetainėse?

Keturios–penkios dienos – realus terminas, jei viskas gerai. Svetainėse rašo „per 48 valandas“ – tai teorinis maximumas, kai vežėjas jau stovi kieme. Realybė: paima antradienį, rūšiuoja, trečiadienį ar ketvirtadienį keliauja per žemyną, o šeštadienį JK terminalai dažnai nedirba. Gaunasi pirmadienis ar antradienis. Kartais slidūs keliai Vokietijoje, eilės prie Eurotunelio. Po dviejų valandų tampa dešimt. Niekas dėl tavęs nepraleis vilkiko. Taip jau veikia logistika.

Ar visi daiktai važiuoja vienu furgonu, ar keliauja per perėjimo punktus?

Retai kada tas pats mikroautobusas važiuoja nuo tavo durų iki Londono. Paprastai surenkam siuntinius Lietuvoje, sukrauname į didesnį furgoną arba puspriekabę, o Varšuvos apylinkėse ar Berlyne persikrauname. Toks yra tarptautinis pervežimas. Tavo daiktai keliauja su kitais klientų siuntiniais. Kartais žmonės pyksta: „O kodėl mano dėžė Vilniuje, o pusseserės – Kaune?“ Nes logistika taip suplanuota, kad mašinos pilnos važiuotų, ne pustuštės. Tai ekonomiškai logiška. Svarbu, kad kiekvienas siuntinys turėtų sekimo numerį, nes kitaip tarp sandėlių jis gali pasimesti kaip adata šieno kupetoje.

Kiek gali sverti siuntinys? Turiu senovinę spintą ir bijau.

Spinta – ne problema. Standartiškai vienas siuntinys gali sverti iki trisdešimt–penkiasdešimt kilogramų, priklauso nuo vežėjo. Bet čia esmė: ne svoris, o matmenys. Kartais pasiima, paskui skambina: „Tavo spinta netelpa prie kitų dėžių.“ Tenka pirkti papildomą vietą ar laukti atskiro reiso. Buvęs atvejis, kai vežėme sofą ir prigrūdome… gal ne visai pagal taisykles į kampą. Nu ir kas? Atkeliavo. Bet geriau pasakyk matmenis iš anksto. Labai svarbu.

Ar pervežimas į Londoną skiriasi nuo siuntimo į Edinburgą ar Glazgą?

Iš Lietuvos žiūrint – ne labai, kaina skiriasi nežymiai. Bet Anglijoje viduje distribucija kitaip veikia. Į Londoną siuntiniai dažnai važiuoja tiesiai, nes ten didžiausias srautas. O į Škotiją – Edinburgą, Glazgą – dažnai reikia papildomo pervežimo iš Birmingemo ar Londono sandėlių. Tai prideda dieną. Sekimo sistemoje pamatysi „atvyko į regioninį mazgą“, ir tada dar dieną nieko. Anglijoje vietiniai vežėjai kartais dirba lėčiau nei mes tikimės. Kartą klientas iš Inverness skambino: „Kodėl jau savaitė?“ O aš atsakiau – nes iš Londono į Škotiją jūsų dėžė važiuoja kita mašina, o ten užtruko. Geografija.

Kas realiai nutinka, kai viskas nepastoja taip gražiai

Ar saugus vežimas garantuoja, kad siuntinys nepasiklys?

Garantuoja… na, čia toks žodis. Aš asmeniškai nenorėčiau sakyti „garantuoja“, nes ką garantuoti gali? Saugus siuntinių vežimas į Angliją reiškia, kad turim draudimą, sekimo sistemą, patikrintus vairuotojus, žinomus maršrutus. Bet žinai ką? Etiketė nusitrinti gali. Barcodas – subraižyti. Kartais sandėlyje žmogus padeda ant ne tos lentynos. Tai nereiškia, kad pavogė – tiesiog pakrypo kryptis. Dažniausiai randam per dvi dienas. Kartais per savaitę. Buvo toks atvejis su siuntiniu į Mančesterį, kurį aš tikrai maniau, kad pradingo visam. O jis buvo užkrautas ant… na, ant ne tos mašinos. Grįžo po devynių dienų. Tai veikia, bet šimtu procentų? Ne.

Ką daryti, jei sekimo sistema rodo, kad siuntinys jau tris dienas stovi Olandijoje?

Pirmiausia – nereikia panikuoti. Olandija – Europos uostas, Roterdamas arba koks nors perkrovimo centras prie sienos. Ten jie mėgsta „priimti į rinkinį“, kas reiškia, kad tavo dėžė laukia, kol bus suformuota pilna mašina į Angliją. Kartais ten stovi ne trys, o penkios dienos. Skambink vežėjui, sakyk numerį. Jei jie atsako „viskas gerai, eilėje“ – pusė bėdos. Bet jei sako „oops, kodėl jis ten?“ – tada prasideda. Dar vienas dalygas: kartais ten muitinė tikrina tranzitą. Būna, kad patikrina ir pameta dokumentą. Ne tavo, o vidinį. Tada jie stovi, kol kas nors atspausdins.

Ar visi vežėjai turi draudimą? Nes kainos kartais tokios žemos, kad net nejauku.

Ne, ne visi. Ir aš čia pasakysiu kaip kolega – kai kurios „įmonės“, kurios siūlo neįmanomai pigų pervežimą į Jungtinę Karalystę, neturi normalaus CMR draudimo. Arba jis toks simbolinis, kad jei sudegs visas furgonas, gausi už vieną kilogramą – centus. Rimtas vežėjas visada turi vežėjo civilinį atsakomybės draudimą ir krovinio draudimą. Bet, žinai, rinka užpildyta žmonių, kurie nusiperka seną tranzitą, išsikeičia vairuotojo pažymėjimą ir siūlo paslaugas internete. Jie neišduoda kvito, nei sąskaitos. Kai viskas gerai – gerai. Kai sugadinama – jie pradingsta kaip dūmas. Taip nejauku ir man.

Kaip atpažinti gerą įmonę nuo tokios, kuri meta daiktus ir važiuoja?

Paklausk adreso – fizinio, ne elektroninio pašto. Jei jie vilkinasi ar neturi sandėlio – signalas. Ar turi normalią sekimo sistemą, ar tik pažadą „paskambinsim kai atvešim“. Rimtas verslas turi svetainę, kurioje veiki numerį. Ar duoda raštišką sutartį? Dar – pasižiūrėk į mašiną. Jei furgonas atrodo kaip iš sąvartyno, viduje šiukšlių pilna – stebėkis. Buvęs atvejis, kai mašinoje vežė ir katiną, ir baldus. Katinas išgyveno, bet ne taip turi dirbti profesionalai. Rimtas vežėjas nevežioja gyvūnų tarp krovinių.

Buvo atvejų, kai siuntiniai tiesiog dingsta be jokio paaiškinimo?

Buvo, bet tai reta. Dažniausiai dingsta tada, kai siuntinys be normalios etiketės, be sekimo, ir pinigus paėmė „pažįstamas“. Tarptautiniuose pervežimuose į Angliją per mūsų praktiką dingę gal du–trys siuntiniai iš kelių tūkstančių. Ir netgi tada dažniausiai paaiškėja, kad jie ne dingo, o buvo pristatyti neteisingu adresu, o gavėjas neatsiėmė ir niekam nepranešė. Blogiausia, kai žmonės renkasi neaiškius tarpininkus. Tada grandinė tokia ilga, kad nėra kam klausti. Mūsų sekimo sistema fiksuoja kiekvieną žingsnį. Bet jei etiketė nulups ir numerio nėra… kartais tiesiog nebežinai, kur dėtis.

Kas yra ta „last mile delivery“ ir kodėl ten dažniausiai bėdos?

Last mile – paskutinė mylia. Tai kai tavo siuntinys jau Anglijoje, liko tik nuvežti iki namų durų. Čia dažnai dirba ne mes, o vietiniai partneriai, subcontractoriai. Ir ten būna visko: skambina, gavėjo nėra, palieka prie durų, nors draudžiama. Kartais vežėjas Anglijoje nepaskambina ir neparašo, o tiesiug veža atgal į depą. Kartą siuntinys turėjo atkeliauti į Bradfordą, o last mile vairuotojas nusprendė, kad numerio nėra, ir nulėkė toliau. Mes tai pamatom pagal sekimo sistemą – parašo „attempted delivery“, o klientas sako „niekas neskambino!“ Nes taip ir buvo. Paskutinė mylia – ten kur logistika susitinka su žmogišku apsileidimu.

Kaina, svoris, pakavimas – apie pinigus ir saugumą

Kiek kainuoja siųsti dėžę į Angliją su pilnu saugumu ir sekimu?

Standartinė dėžė iki trisdešimt kilogramų – nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt eurų, priklauso nuo miesto. Londonas pigiau, nes srautai dideli. Koks nors mažas miestelis Velse – brangiau, nes reikia specialiai nuvežti. Jei nori saugaus siuntinių vežimo su sekimo sistema ir draudimu, nebus penkiolika eurų. Draudimas, kuras per Prancūziją, vairuotojo atlyginimas – tai kainuoja. Lygini su paštu? Paštas pigesnis, bet ten tavo dėžė važiuoja su tūkstančiais kitų, ir sekimas – minimalus. Pas mus sekimas detalus, bet ir kaina atitinkama. Man atrodo, kad devyniasdešimt – realu, bet galiu klysti dėl kainos į atokiausias vietas.

Ar sutaupysiu, jei pats supakuosiu? Ar tai nepakenks saugumui?

Taip, sutaupysi, nes pakavimo paslauga kainuoja papildomai. Bet yra vienas bet. Jeigu supakuosi kaip reikiant – dvigubas kartonas, kamšalas viduje, daiktai nekliba – tada viskas gerai. Bet jei paimsi seną kompiuterio dėžę, įmesi stiklines lėkštes be jokios burbulo plėvelės, tai nebe siuntinys, o lažybos. Aš sakau: pats gali pakuoti, bet mes privalom patikrinti prieš kraunant. Nes jei viduje absoliutus chaosas, turime teisę paprašyti perpakuoti arba atsisakyti vežti. Buvo toks atvejis, kai klientas pakišo supakuotą… na, krokodilą (ne tikrą, medinį, bet didelį), o jis nebetilpo ir lūžo. Nu, medis tai ne taip baisu. Stiklas – baisiau.

Kodėl vieni vežėjai prašo dvigubai daugiau nei kiti už tą patį maršrutą?

Klausimas milijonų vertas. Kartais brangiau, nes jie tikrai teikia tą saugų siuntinių vežimą į Angliją: su draudimu, su sekimo sistema, su žmonėmis, kurie atsako telefonu. O kartais pigiau, nes jie nežinia kas. Bet yra ir kita pusė: didelės korporacijos turi didžiulius srautus, tai joms kaina mažesnė dėl apimčių. Mažesni vežėjai, kurie veža individualiai, negali spausti kainos. Dar – kai kurie dirba „express“, kiti „economy“. Express važiuoja greičiau, economy gali laukti, kol sukaups pilną furgoną. Tas pats maršrutas, bet visai kita paslauga. Jeigu skuba – neimk pigiausio. Paprasčiau nepasakysi.

Ar galiu viename siuntinyje vežti elektroniką ir indus? Ar nesuduš vienas į kitą?

Gali, jei gerai supakuosi. Kiekvienas daiktas atskirai. Indai – popierius, burbulas. Kompiuteris – originalioje dėžėje, dar apkamšytas. Problemų kyla, kai žmonės meta viską į vieną statinę. Furgonai virpėja. Keliai Prancūzijoje baisūs, Lenkijoje irgi. Viskas kraunasi, atsikraunasi. Be tinkamo atskyrimo elektronika tampa… na, metaliniu plaktuku indams. Ir atvirkščiai. Aš asmeniškai siūlau elektroniką siųsti atskirai, bet jei labai reikia – dėkite į centrinę dėžę su amortizuojančia medžiaga. Prieš dešimt metų vežiau plokštę su puodeliais – plokštė išgyveno, du puodeliai – ne. Pamokiau.

Ar anglai muitinėje dažnai tikrina daiktus iš Lietuvos?

Po Brexit muitinė ten tikrina kitaip nei anksčiau. Ne kiekvieną dėžę, bet atrankos principu. Jei tavo siuntinys atrodo įtartinai pagal aprašymą, arba deklaruota vertė per maža – sustabdo. Lietuva nėra „rizikos zona“, bet tikrinimai yra. Tikslaus procento nepasakysiu, keičiasi kas mėnesį. Svarbu deklaruoti teisingai: asmeniniams daiktams rašyk „used personal belongings“. Venk „antique“ be reikalo, jei nenori papildomų mokesčių… nors kai kurie taip bando apeiti. Aš to nerekomenduoju, bet muitinė ir taip viską mato.

Dokumentai ir praktika po Brexit – kas pasikeitę

Koks popierius dabar reikalingas siuntiniui į Angliją? Ten kažkokia deklaracija?

Taip, dabar reikia eksporto deklaracijos, dar kartais intrastato ar kažko panašaus, priklauso nuo vertės. Jei pervežimas į Jungtinę Karalystę – tai jie nebe ES. Buvo laikas, kai tiesiog sukrauni ir važiuoji. Dabar reikia sąrašo: kas viduje, kiek kainuoja, kodėl siunti. Muitinės tarpininkas Anglijoje turi žinoti, kas atvažiuoja. Jei klientas sako „vien pabučiuokit ir varykit“, negalim. Popieriai privalomi. Daugelis vykdytojų tai sutvarko už tave, bet tu turi parašyti teisingą sąrašą. Kartais žmonės pyksta: „Kodėl tiek klausimų?“ Todėl, kad Brexit. Apsižvalgyk – taip dabar yra.

Ar reikia rašyti turinį ant dėžės, ar galiu tiesiog vynioti į foliją?

Ant dėžės tikrai rašyk adresą. O folija… nežinau, kodėl žmonės mėgsta juodą plėvelę. Tai siaubinga. Sandėlyje jie niekaip nenuskanuoja, etiketė po plėvele paslėpta, o kai kuriose vietose drėgmė susidaro viduje. Karta teko pjauti foliją pusvalandį, kol radom numerį. Kartonas – pats geriausias draugas. Jei bijai, kad sušlaps – paimk sandarią dėžę, o ne maišą. Turinį rašyti vidiniame lape – rekomenduoju. Ant išorės – pagrindiniai adresai. Ir nieko per brangaus žvaigždėmis ant dėžės, nes muitinė gali pagalvoti apie pinigų plovimą (pinigų, turiu galvoje, ne Pinigu kaip vardą).

Ką reiškia sekime „customs clearance“? Ar tai blogai?

Ne, tai normalu. „Customs clearance“ – muitinės formalumai, kai tavo siuntinys tikrinamas arba tiesiog apdorojamas dokumentais. Anglijoje tai trunka ilgiau nei anksčiau, nes dabar tikrina ne tik draudžiamas prekes, bet ir visą dokumentaciją. Sekimo sistemoje matysi tą užrašą vieną, dvi dienas. Jei savaitę – paskambink. Kartais parašo „customs clearance complete“ – tada greitai pristatys. Kartais „delayed“ – tada jau blogiau. Žmonės išsigąsta to žodžio „customs“, nes skamba oficialiai. Bet jei tavo siuntinys – normalūs asmeniniai daiktai, be akcizinių – praeis. Blogai tik tada, kai deklaravai neteisingai.

Ar verta fotografuoti daiktus prieš siunčiant? Mano draugas sako ne, bet aš nežinau.

Verta. Ne todėl, kad mes vagys ar klastotojai, bet todėl, kad jei kas atsitiks, turėsi įrodymą. Fotografuok dėžės turinį, pačią dėžę, kaip užklijuoji. Jei siuntinys pasiekia gavėją su įskilimu, o tu turi nuotrauką, kad išsiuntei idealų – lengviau drausti. Draugas sako „kam čia“, bet jis, matyt, niekada nesusidūrė su draudimu. Buvo situacija, kai siuntėme gitarą į Angliją. Gavėjas rado skylę korpuse. Mes pažiūrėjome klientų nuotraukas prieš – o ten jau buvo mikroįtrūkimas. Gavome aiškų atsakymą: vežimas nepažeidė, defektas senas. Fotografavimas išgelbėjo visus nuo bereikalingo pykčio. Užtrunka tris minutes.

Kaip supakuoti, kad dalykai ištvertų tarptautinį pervežimą į Angliją?

Dvigubi kartono sieneles, burbulinė plėvelė, ne laikraštis (jis prideda svorio, bet apsaugos nulis). Kiekvienas daiktas atskirai. Dėžėje neturi būti tuščių ertmių, nes tada kraštai lūžta. Jei ertmės lieka – prikimšk popieriumi arba putomis. Aš matau daug klaidų: žmonės paima seną batų dėžę, įmeta vazą, priklijuoja lipnią juostą „nevaryt“ ir galvoja, kad viskas. Anglijos kelyje iki pirmos dešimties minučių tie lipdukai nebevyrdo. Krūva. Kokybiška dėžė, vidinis pakavimas, tikri užrašai ant išorės. Ir nepamiršk – kuo dėžė tvarkingesnė, tuo mažesnė tikimybė, kad ją muitinė atidarys dėl įtarimų.

Ar tikrai negalima siųsti maisto produktų? Nes aš noriu atsiųsti šakočio draugei.

Šakotis… Na, šito aš nežinau šimtu procentų, nes taisyklės keičiasi, bet man atrodo, kad kepti konditerijos gaminiai – negyvūniniai – kartais praeina kaip asmeniniai siuntiniai. Bet šviežias maistas, mėsa, pienas – tikrai nebeleidžiama po Brexit į JK. Mūsų sekimo sistemoje maistas neatsiskiria, bet muitinė atskiria. Jei mato „foodstuffs“, gali grąžinti. Buvo bėdų su sūriu, dešromis. Šakotį, jei jau siųsi, supakuok hermetiškai ir deklaruok, kad tai „baked confectionery“, ne „food“. Bet aš čia tik spėlioju, geriau pasitikrink su muitine. Nejauku vežti, kai nežinai, ar nepridarysi bėdos.

Ar privalomas siuntinio paėmimas iš namų, ar galiu atvežti į jūsų terminalą?

Gali atvežti. Daugelis žmonių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje atveža patys į terminalus – ten pigiau, nes nereikia kuro už paėmimą. Jei esi užmiestyje arba turi didelį gabaritą, tada prašom paėmimo. Tai nėra privaloma. Sakau – ateik į sandėlį, parodyk, ką veši, mes pasveriam, patikrinam pakavimą ir priimam. Kai kurie netgi mano, kad privaloma, nes taip parašyta svetainėje… ne, neprivaloma. Asmeniškai aš labiau mėgstu, kai žmonės atveža patys, nes iš karto matom, ar nereiks perpakuoti. Kurjerio paėmimas – ten visko pasitaiko, bet nieko blogo. Kiekvienas renkasi, kaip patogiau.

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje nėra namie per pristatymą?

Priklauso nuo vežėjo Anglijoje. Paprastai palieka pranešimą (tą lipduką ant durų) ir bando kitą dieną. Jei vėl nėra – veža į vietinį depą, kur gavėjas turi atsiimti. Kartais pristato į saugų „drop point“ – parduotuvę paštomato principu. O kartais… na, mūsų sekimo sistemoje matysi „delivery attempted“. Jei per tris bandymus neatšaukia, siuntinys grįžta pas mus, į Lietuvą. O tai kainuoja. Buvo bėdų, kai žmonės paliepė dėl namo remonto, o gavėjas Anglijoje nuomojasi butą trečiame aukšte. Kurjeris – aukštas, vilkikas – maža gatvelė. Tada skambina sutartu numeriu. Tai taip, visada palikite telefoną, kuris atsilieptų.

Išvados

Tikiuosi, ne per daug užvedžiau. Saugus siuntinių vežimas į Angliją su sekimo sistema – tai ne raketų mokslas, bet ir ne tas pats, kas mesti laišką į pašto dėžutę. Svarbiausia – pasirinkti tuos, kurie neatideda tavo siuntinio į šoną, kurie turi ką parodyti sekimo istorijoje ir kurie nebijo pasakyti „nežinau, bet patikrinsiu“. Jei supakuosi protingai ir pasirašysi tikras vertes ant deklaracijos – didelė tikimybė, kad dėžė atsiras ten, kur reikia, per kelias dienas. Sėkmės.