Saugus siuntinių gabenimas į Angliją – patikimai greitai

Šiaip jau dirbu su perkraustymais ir siuntomis įvairiausias kryptis jau... na, bus kokius dvidešimt ketverius metus, jei gerai suskaičiuoju. Anglija – viena tų krypčių, kurią renkasi labai daug žmonių, ypač dabar, kai visi verčiasi kaip išmanydami. Bet kai klientas sako „Anglija“, dažniausiai turi omenyje visą Jungtinę Karalystę – Londoną, Birmingemą, ten į šiaurę iki Škotijos kartais nutįsta.

Tai štai, jei tau reikia saugaus siuntinių gabenimo į Angliją, aš pasakysiu, kaip viskas yra iš tikrųjų. Ne iš brošiūros, o iš kabineto, kurio stalas po keturiųdešimties puslapių vis dar pats sau primena, kad reikia išplauti puodelį. Nes čia ne vien greitis svarbus – svarbu, kad dovana močiutei Mančesteryje nenukentėtų, o ta sofa pristatytų, kur reikia, o ne į garažą.

Kiek tai trunka ir kiek kainuoja – be cukraus

Kiek laiko iš tikrųjų keliauja siuntinys į Londoną, turiu galvoje, į patį Londoną?

Na, jei veža tiesiai savu transportu, kartais per tris–keturias dienas būna pas klientą. Bet realiai dažniausiai savaitė. Buk ten – buvo atvejų, kai mano siunta Stratyforde atsidūrė per dvi su puse dienos, o kartais dėl uosto eilių... tada visas gražus planas byra. Nereikia tikėtis stebuklo su tuo „kitą dieną“. Taip, aš žinau, kad kai kurie žada per keturiasdešimt aštuonias valandas, bet tai arba lėktuvu labai brangiai, arba... arba tiesiog meluoja, kad pasigautų tave. Tiksliau pasakyčiau, kad savaitė – realus saugus terminas, jei kalbam apie kelią nuo mūsų iki Didžiosios Britanijos krantų.

Kokia normali kaina siųsti dėžę drabužių, sakykim, į Birmingemą?

Žinai, nuo to labai priklauso. Priklauso nuo svorio, apimties ir ar reikia atsiimti iš namų. Jeigu tu pats atveži į terminalą Vilniuje, gali išeiti ir nuo keturiasdešimt eurų už vidutinę dėžę. Bet jeigu reikia paimti iš Palangos ir pristatyti į duris Solihale... tai bus šimtas su viršum, gal ir šimtas penkiasdešimt. Mačiau kompanijų, kurios rašo dvidešimt eurų už kilogramą, bet paskui paaiškėja, kad tai tik rinkodaros triukas, o tavo drabužiai mėnesį guli kažkokiame sandėlyje netoli Lutono, nes „dar formuojamas krovinys“. Atrodo juokinga, bet žmonės tikrai susiduria.

Ar verta mokėti už ekspresą, jei labai skubu?

Jei skuba – verta. Bet faktas tas, kad ekspresinis gabenimas į Angliją turi prasmę tik tada, kai jis tikrai vykdomas tiesiogiai. Kartais pats žodis „ekspresas“ tik etiketė ant to paties krovinio, kuris važiuoja su trimis persikrovimais. Tada jis nė kiek ne greičiau, tik brangiau. Aš pats savo klientams siūlau tokį variantą tik tada, kai žinau, kad tas maršrutas turi tiesioginę liniją. Vat prieš porą savaičių siuntėme medicininę įrangą – tada tikrai mokėjo dvigubai, nes reikėjo kitą dieną Londone. Atgabeno sveiką. O štai sofai ekspresas – pinigų švaistymas, nes jai nėra skirtumo, ar ji važiuoja dvi dienas, ar penkias.

Pakuotė ir daiktų paruošimas – čia dažniausiai visi suklysta

Ar mano daiktai tikrai nesudaužys, kai aš pats pakuoju sofą, o gal reikia meistrų?

Pakuotė – tai pusė darbo, aš tai kartoju jau dvidešimt metų, lyg koks užstrigęs gramofonas. Jei dėžė truputį siūbuoja, vaizduok, kad ji kris iš metro laiptų. Taip, skamba keistai, bet prasmė teisinga. Mačiau, kaip krovinių liftuose daiktai slankioja, nors ant jų parašyta „fragile“ – vat taip ir būna. (Turiu omeny „atsargiai“, kaip rašo lietuviškai.) Kartono sluoksniai, burbulinė plėvelė ir niekad – TIKRAI NIEKAD – nedėk sunkių daiktų virš lengvų, jei nenori gražios spaudos ant savo marškinių. Kartais klientas sako „jis stabilus“, o aš atidarau – ten visiškas kaleidoskopas, visi šveicariški peiliukai išbarstyti tarsi dėlione.

Ką daryti su elektronika, kad neperkaistų arba nesušlaptų?

Elektronika – jautriausias taškas. Aš asmeniškai niekada nesiunčiu kompiuterių, monitorių ar kolonėlių be originalios dėžės, jei tik yra galimybė. Jei nėra – apkarstau putplastiniu vamzdžiu, dar kartais užmetu ant to silicio maišelį drėgmės sugėriklį. Kai siuntėme tris spausdintuvus į Lidsą pernai, vienas važiavo be to maišelio, nes man pritrūko. Rezultatas – viduje pasirodė kondensatas, bet laimingai nepatingėjo elektronika. Nuo tos dienos nebeskaitau putplasčio kaip varianto – jis turi būti. Ir dar vienas dalykas – nekrausk nieko greta skysčių, net jeigu atrodo, kad indelis sandarus.

Ar reikia numeruoti dėžes, jei siunčiu daugiau nei vieną į tą patį adresą?

Būtinai reikia. Aš nejuokauju – tai turbūt svarbiausia smulkmena, kurią žmonės pamiršta. Kai siunti penkias dėžes į Notingemą, jos važiuoja kartu, bet kelyje gali atsiskirti. Jeigu ant dėžių nėra numeracijos, o tik pavardė, vairuotojas nemato, ar turi visas penkias, ar keturias. Pernai klientas pasiuntė aštuonias dėžes su žieminiais drabužiais – numeracijos nedėjo. Viena dėžė atsiskyrė Ostendėje, liko nepastebėta savaitę. Radome tik todėl, kad atsitiktinai ten važiavo kitas mūsų vairuotojas. Numeruok plaščiais rašalais ant šono, dar geriau – lipniu lapeliu ir iš vidaus. Taip, iš vidaus, nes jei lauke nuluš, o viduje parašyta „2 iš 8“, yra šansai susigrąžinti.

Koks maksimalus svoris vienai dėžei ir ar bus problemų dėl to?

Taisyklė paprasta: jei tu pats gali be didelių kančių užnešti tą dėžę ant stalo – galima. Bet rimtai, dauguma vežėjų į Angliją riboja vieną vienetą iki trisdešimt–trisdešimt penkių kilogramų. Ne todėl, kad pikti, o todėl, kad žmonės turės pakelti tavo krovinį. Aš mačiau, kaip vyrukas Vilniuje į krovininį įkėlė dėžę, kuri svėrė šešiasdešimt kilogramų. Londone vairuotojas buvo vienas. Atsidarė galines duris, pažiūrėjo, paskambino viršininkui ir pasakė, kad pats nežadu tempti. Siuntinys parvirto atgal į terminalą, klientas dar mokėjo saugojimo mokestį tris dienas. Gražu? Ne.

Ar galiu siųsti maistą, pavyzdžiui, sausainius močiutei į Mančesterį, ar muitinėj nuraus?

Taip, gali, bet su sąlygomis. Maistas, kurį siunti į JK, turi būti komerciškai supakuotas, su etiketėmis, galiojimo terminais. Močiutės kugelis folijoje ir šonine po rankšluosčiu – šauni mintis, bet muitinės inspektoriui visiškai neįdomu, kad tai brangus sentimentas. Jie išims ir sunaikins, jei nėra tinkamo deklaravimo. Aš tiksliai nežinau, ar kiekviena techniškai uždara mėsa paklius, bet tikrai žinau, kad pieno produktai – stop ženklas. Vat sausainiai, šokoladas, konservai – taip, eina. Bet nepamiršk sąžiningai užrašyti, kas viduje, nes jei uodegą pakutens šuo Oksforde, gali praverti ne tik dėžę.

Kaip išsirinkti vežėją ir ko tikėtis iš žmonių, kurie veža

Kodėl vieni siūlo penkiasdešimt eurų, o kiti du šimtus už tą patį?

Ooo, čia aš tai galiu kalbėti valandų valandas. Yra lygiai dvi kainų filosofijos. Viena – žemas startas, paskui draudimo priemokos, kuro priemokos, „aukštas pastatas“ priemoka, miego trūkumo priemoka. Kita – brangesnis pasiūlymas iš karto, bet be staigmenų. Aš pats dirbu pagal antrąją sistemą, nes man nereikia klientų, kurie po trijų savaičių skambina pikti. Bet suprantu, kodėl žmonės renkasi pigučius – pinigai nesmagūs. Tik štai problema: pigūs dažnai reiškia ne tik parduotuvę be logotipo, bet ir neišmanymą. Kartais tavo daiktai guli savaitę Kaune, nes tas vairuotojas dar nepririnko pilnos mašinos. Saugus gabenimas į Angliją prasideda nuo to, ar vežėjas turi kur skirti tau vietos, o ne tik padaryti gražų skelbimą Feisbuke.

Ar tikrai matysiu, kur mano siuntinys yra, ar vėl reikės skambinėti?

Trackingas – dabar jau beveik visi turi, bet kokybė svyruoja kaip švediškas stalas per Kalėdas. Vieni duoda tikslų GPS, matai, kad mašina stovi ties Birmingemo žiedu. Kitie duoda numerį ir sako „paskambink po savaitės“. Aš rekomenduoju klausti prieš mokant: „Ar matysiu maršrutą realiuoju laiku?“ Jei atsako „taip, aišku“ – dar biškį paklausk, ar tai bus jų sistema, ar trečiosios šalies. Nes būna, kad mašinoje GPS nėra, o jie tiki, kad vairuotojas pasakys tiesą. Ne visada pasako. Buvo toks atvejis – klientas skambina, aš skambinu partneriui, tas skambina vairuotojui, o tas miega stovėjimo aikštelėje prie Lutono. Gyvas pavyzdys.

O jeigu siuntinys atkeliaus pažeistas? Kas atsako?

Realiai – vežėjas. Bet čia yra didžiausia problema: reikia fiksuoti pažeidimą per kurjerį, kai pasirašai. Jei pasirašei „gauta tvarkingai“, o paskui atsidarei ir pamatei sulankstytą kampą – tavo bėda. Aš visada sakau: jei dėžė bent kiek įtartina, pasirašinėk tik su pastaba. „Dėžė suglamžyta“. Gali atsisakyti priimti? Gali, bet tada prasideda grąžinimo šarados. Geriausias būdas – fotografuoti viską: kaip atidavinėjo, kaip atsidarei, kokia žala. Tada draudimas veikia. Nors tikėjausi, kad šiemet draudimo bendrovės bus supratingesnės... Realiai nedaug kas pasikeitė.

Ar jie padės supakuoti, jei pats nepajėgiu, ar tik veža?

Klausimas geras. Kai kurios tarptautinės kompanijos siūlo packing paslaugą – vat taip ir vadina, anglišku žargonu. Mūsų biuras taip pat teikia, bet reikia užsakyti iš anksto, ne tada, kai fūra jau stovi kieme. Kainuoja papildomai, nuo šešiasdešimt iki šimto dvidešimties eurų priklausomai nuo buto dydžio. Bet jei veži mažą siuntinį ir tikiesi, kad kurjeris Vilniuje apsivers pakavimo meistru – tikėsi per daug. Jie veža. Kartais padeda prikrauti, kartais net pora lipnių juostų nepasiūlo. Aš pats esu matęs, kaip vairuotojas, gavęs arbatpinigių, vis tiek atsargiai suvyniojo veidrodį į antklodę. Bet tai buvo išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę.

Ką reiškia frazė „durų iki durų“ – ar tiesiogiai į butą neš?

Tai reiškia, kad atvažiuoja pas tave į namus ir pristato klientui į namus. BET. Labai svarbus betas. Anglijoje, ypač Londone, „iki durų“ dažnai reiškia iki tų durų, kurios yra gatvėje, nebūtinai iki šešto aukšto be lifto. Buvo atvejis – vairuotojas atvežė sofą, klientai gyveno blokiniame aukštų name be lifto. Vairuotojas pasakė, kad sutartis yra „iki durų“, kas reiškia iki lauko durų. Jis neprivalo lipti. Jie patys tempė sofą į trečią aukštą. Tai jei turi sunkių daiktų, būtinai paklausk: „O jei aukštas namas?“ Nes kai kurie vežėjai to tiesiog nemini, o tada stovi gatvėje ir žiūri vieni į kitus lyg nebendrauti galėtum.

Popieriai, muitai ir kiti kartais nemalonus dalykai

Ar dabar, po Brexit, dar reikia kažkokių ypatingų popierių siuntiniams?

Brexitas viską apsunkino, bet nebėra taip tragiška kaip pirmąjais mėnesiais. Dabar prekės tarp Lietuvos ir JK vėl gali keliauti santykinai laisvai, jei deklaruoji teisingai. Bet sąskaita-faktūra (invoice) – privaloma. Amžinai klientai klausia, ar gali deklaruoti kaip dovaną viską. Na, gali, jei tai tikrai dovana ir vertė neviršija deklaruotų limitų. Bet jei siunti keturiasdešimt dėžių „dovanų“ – muitininkas ne kvailas. Aš 100 procentų nežinau, kaip bus po metų su tam tikrų prekių kategorijų tarifais, nes ten vis dar styro kažkokie svyravimai. Bet šiandienai turėk sąskaitą, aprašymą anglų kalba ir nesistenk apgauti sistemos – tada viskas saugiai prasmuks.

Ką reiškia EORI numeris ir ar man jis reikalingas?

EORI – Economic Operators Registration and Identification. Jeigu esi privatus asmuo ir siunti asmeninius daiktus, tau jo nereikia. Bet jei perkeli ofisą arba siunti prekes savo verslui į Angliją – be šio numerio JK muitinė tavo krovinį laiko kaip šuns traškuolį, kol nepaaiškinsi, kas tu toks. Aš pats nesu muitinės agentas (nors per tiek metų jau beveik galėčiau būti), bet jei matau, kad kliento siunta yra verslo pobūdžio, visada perspėju – pasitikrink EORI. Nes kitaip savaitę stovės, o tada dar mokėsi sandėlio nuomą. Skamba absurdiškai? Taip ir yra.

Ar man reikia draudimo ir kas gi būna, jei neatidarinėsiu dėžių mėnesį?

Draudimas reikalingas. Daugelis mano, kad vežėjas pilnai atsako už viską – ne, atsako tik pagal verslo sąlygas, kurios dažnai riboja atsakomybę iki kelių eurų už kilogramą. O tavo kompiuteris vertas tūkstančio. Dėl to aš visada siūlau atskirą draudimą. O jei neatidarinėsi mėnesį – čia jau ne vežėjo problema. Jeigu buvo žala gabenimo metu, turi pranešti per septynias–keturiolika dienų. Aš turėjau klientą, kuris siuntinį gavo, padėjo rūsyje prie Lidso du mėnesius, o paskui atsidarė, radęs sulūžusią kėdę. Skambina man, pyksta. Aš paklausiau, kodėl taip ilgai. Sakė, „nebuvo laiko“. Tai kam aš kalbėjau apie draudimą prieš du mėnesius? Kai kurie dalykai turi terminus, drauge.

Kiek asmeninių daiktų galiu išsiųsti į Angliją be papildomo muito?

Jei tai tikrai asmeniniai daiktai, perkraustymo pobūdžio, deklaruoji kaip Transfer of Residence – muito paprastai nėra. Bet turi būti naudoti daiktai, ne nauji pirkiniai iš parduotuvės. Dėl tikslių kilogramų ar eurų ribos aš nežinau visų nustatymų atmintinai – skaičiai keičiasi, ir muitininkai turi savo diskreciją. Svarbu, kad nebūtų komercinio kiekio – jei veži dešimt identiškų krosnelių, tai jau verslas. O štai senų knygų, drabužių, virtuvės reikmenų pilnas butas – praleidžia. Aš visada patariu žmonėms pasidaryti sąrašą su maždauginėmis vertėmis. Neperdėk – nevertink savo kojinės dešimt eurų – bet ir nerašyk nulių. Sąžiningumas čia padeda labiau nei paieška internete.

Kas vyksta kelyje ir kaip to išvengti

Kodėl kartais siuntiniai stringa uoste arba kalėjasi terminaluose?

Mašinos plaukia, keltai vėluoja dėl orų, vairuotojai pavargsta. Be to, JK uostuose – Doveris, Felikstouve – kartais eilės didžiulės. Tavo sofa gali ramiai pastovėti keturias dienas konteineryje, nes laivyno grafikas susisuko. Arba muitinė nusprendė patikrinti būtent tavo dėžę. To neišvengsi. Bet gali minimizuoti – rinkis vežėją, kuris nelaukia paskutinės minutės ir turi rezervuotus vietų skaičius keltuose. Mes, pavyzdžiui, patys laivų neturime, bet turime partnerių, kurie turi. Mačiau ir blogųjų kompanijų – jie kaupia siuntas Kauno sandėlyje tris savaites, kol susirenka pilnas krovinys, ir tik tada vyksta. Taip sutaupo kuro, bet tu sutaupai sveikatos – neskųsdamas, kad niekur nieko nėra.

Ar mano siuntinys keliaus su krovininiu automobiliu, traukiniu, laivu, lėktuvu?

Priklauso nuo to, ką pasirinkai. Standartiškai saugus siuntinių gabenimas į Angliją vyksta keliais, keltu per Eurotunelį arba jūrą, tada vėl keliais. Lėktuvas – brangu, retai reikia, tik labai skubiems medicinos siuntiniams ar dokumentams. Traukiniai Europoje dažniausiai neveža smulkių asmeninių siuntų, tik konteinerinius krovinius. Tai realiai tavo daiktai keliauja autotraukiniais, kurie būna su šimtais kitų dėžių. Kartais pakeliui persikraustymai – iš vienos mašinos į kitą. Tie persikraustymai yra rizikos taškai. Kartais etiketė nusivalo. Kartais barcode suplyšta. Mums yra buvę, kad siuntinys dvi dienas klajojo po Ostendę, nes sistema perskaitytėjo numerį. Paskui atsirado. Niekas nežino kodėl.

Ar galiu siųsti išardytą sofą, ar turiu surinkti prieš pristatymą Anglijoje?

Gali siųsti išardytą, netgi rekomenduoju – taip sutaupysi vietos ir transportavimo kaštus. Bet paskui Anglijoje pats rinksi, o vežėjas nesurinks. Mes, perkraustytojai, paprastai irgi to nedaryname, nebent speciai užsakytas išrinkimas ir surinkimas. Bloko kampas gali sverti šešiasdešimt kilogramų, o prisukimas reikalauja įgūdžių. Jei siunti savo draugui, pasakyk, kad jis pasiruoštų įrankių. Kartais žmonės mano, kad „pilnas paslaugų paketas“ apima ir baldų montavimą. Ne, tai logistika, o ne IKEA brigada. Nors, tiesą sakant, kartais vairuotojai padeda iš bero dėl geros arbatpinigių. Bet nepasikliauk tuo kaip taisykle – tai labiau pasitaikanti dovana nei sutartis.

Ką daryti, jei namuose niekas negali priimti pristatymo metu?

Bėda, bet ne tragiška. Mes visada klausiame: ar bus kas namie? Jei ne – galima pristatyti į kaimyną, palikti nurodytoje saugioje vietoje, arba grąžinti į vietinį terminalą, iš kur pasiimsi. Bet skirtingai nei Lietuvoje, JK kurjeriai nėra lankstūs – jei nurodyta pristatymo vieta ir laikas, jie vėluoja ten minučių tikslumu arba išvis nepasirodo. Aš dėl to sakau klientams: jei gali, nurodyk darbo adresą. Ten žmonės būna. Arba nurodyk draugą. Nes variantas „paskambinsiu vairuotojui ir sutarsiu“ Anglijoje dažnai neveikia, ten jie turi labai griežtus maršrutus. Tikėtis, kad jie lauks pusvalandį, kol tu grįši iš parduotuvės – naivu.

Kai nenumatyti dalykai – kaip reaguoti

Mano siuntinys dingo. Ką dabar daryti, nes aš kraustausi be rankšluosčių?

Pirma, nepanikuok. Antra, surask savo važtaraštį – tas popierius, kurį pasirašei. Ten yra numeris. Skambink vežėjui, pareikalauk paieškos. Jei per keturiasdešimt aštuonias valandas neatsako rimtai – grasink muitinei, žiniasklaidai, Dievui, kam nori. Realiai dažniausiai siuntiniai nedingsta, jie tik atsiduria netinkamoje lentynoje. Bet buvo atvejis, kai nedidelė firma (vieną kartą dirbom su jais, daugiau nebedirbam) prarado visą partiją asmeninių daiktų. Kur jie dingo – neaišku iki šiol. Gal pardavė, gal sudegė. Tuomet draudimas gelbėjo, bet sentimentų neatgausi. Rankšluosčius pirkit vietoj – Marks&Spencer arčiau nei galvoji.

Siuntinys atvažiavo, bet trūksta dėžės. Kaip taip gali būti?

Kartais sistema išspjauna. Ypač jei originalioje eilėje kelios dėžės – fura važiuoja, persikrovimo metu arba netinkamai sukrauta, ir vienas galas atsidaro. Daiktai byra. Kas randa – pasiima, kartais sugrąžina. O kartais ne. Jeigu vežėjas yra sąžiningas, jis praneša: „Radom dėžę, bet ji tuščia.“ Tuomet prasideda paieška tarp visų likučių. Kartais randa po savaitės, kartais ne. Štai dėl to aš ir sakau – fotografuok turinį prieš pakuodamas. Ne dėl to, kad nepasitiki vežėju. O dėl to, kad jei byrės, reikės įrodyti, kad ten tikrai buvo sidabrinis šaukštelis iš tėvų. Ir dar – dėžės numeris svarbiau už pavardę ant jos. Visada.

Kas yra blogiausias scenarijus, kurį esi matęs per savo karjerą?

O... sunku išsirinkti vieną. Buvo toks perkraustymas prieš gal penkerius metus. Šeima siuntė visą butą į Bristolį. Pasirinko pigiausią pasiūlymą, radę skelbimą internete. Vyrai atvažiavo, supakavo skubiai, viskas gražiai. O Londone paaiškėjo, kad tie vyrukai buvo tik subrangovai, kurie perdavė „didiesiems“, o tie – vėl kitiems. Toliau daiktai nuvažiavo į kažkokį nelegaliai atrodantį sandėlį netoli Bristolio. Klientas pristatymo laukė tris savaites. Paskui jau pats važiavo ten – surado savo daiktus išmėtytus tarp bulvių maišų ir padangų, dalis dingsusi. Policija, žinoma, nelabai padėjo. Skambės kaip siaubo filmas, bet taip buvo. Todėl aš dabar visiems sakau: pigiai yra gerai, iki tol, kol nėra labai blogai.

Koks patarimas iš visų šitų metų būtų pats svarbiausias?

Nežinau ar pats svarbiausias, bet tikrai grupės lyderis: rinkis žmogų, o ne lentelę. Jei gali paskambinti vežėjui, o jis atsako ir ramiai paaiškina – jis egzistuoja. Jei turi tik gražų puslapį ir mistišką numerį... galbūt ir gerai, galbūt ne. Saugus siuntinių gabenimas į Angliją nėra raketų mokslas – reikia tinkamo transporto, tvarkingų popierių ir atsakingų rankų. Jeigu kaina skamba per gerai, kad būtų tiesa – dažniausiai taip ir yra. Tai gal ir viskas, ką norėjau pasakyti. Na, dar nepamiršk padėti telefoną į krūvą dokumentų, kad rastum vėliau. Aš taip praradau... bet čia jau kita istorija.

Išvada

Tai va, jei galvojate apie siuntinių gabenimą į Angliją – pirmiausia atsikratyk minties, kad viskas praeis savaime. Reikia bent truputį pasiruošti, pasitikrinti vežėją ir negailėti pinigų tinkamai pakuotei. Greitai ir patikimai įmanoma, bet tam reikia protingų pasirinkimų, ne tik gražių pažadų. O jei kils klausimų, kurių čia neaptariau – rašykit, atsakau ne iš robotų fabriko, o iš savo biuro su puodeliu, kuris vis dar laukia plovimo. Sėkmės siunčiant – tegul daiktai pasiekia Jungtinę Karalystę sveiki ir laiku.