Saugus siuntinių gabenimas į Angliją garantuotai – ką verta žinoti prieš siunčiant?

Saugus siuntinių gabenimas į Angliją garantuotai – taip, aš ir pats kartais vartoju šią frazę, bet po dvidešimt ketverių metų šiame versle galiu pasakyti tiesiai: absoliučių garantijų nėra. Yra tik patirtis, patikimi partneriai ir daugybė taisyklių, kurių verta laikytis. Per tiek laiko mačiau visko – nuo idealiai supakuotų daiktų, kurie vis tiek atkliudavo su įbrėžimu, iki negrabiai suverstų dėžių, kurios stebuklingai išliko sveikos. Toliau rasite atsakymus į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvienas klientas. Ne kaip enciklopedija, o kaip žmogus žmogui – su visomis netikslumais ir realybe.

Pradžiai – kas iš tiesų svarbu

Ar saugus siuntinių gabenimas į Angliją garantuotai apskritai realus, ar čia tik reklaminė frazė?

Listen, niekas negali garantuoti šimtu procentų, kad siunta neatklius su įbrėžimu. Mačiau, kaip garsiai „garantuotai saugus“ vežėjas paliko dėžes po atviru dangumi terminale. Bet jei renkiesi normalią įmonę su CMR draudimu, tinkamu pakavimu ir sekimo numeriu, rizika tampa minimali. Bėk nuo tų, kurie žada auksą už tris eurus. Saugus gabenimas – tai procesas, o ne stebuklas. (Nors kartais sakau „paslauga“ – turbūt tiksliau būtų taip, bet paliksiu kaip yra.) Svarbiausia tavo pačio pasiruošimas.

Kiek dienų iš anksto geriau planuoti, jei reikia, kad siunta būtų Londone tiksliai?

Planuok bent dvi–tris savaites. Buvo atvejis – skambina penktadienį vakarą, o pirmadienį jau reikia Londone. Radome variantą, bet kaina buvo kaip už skubų pasiuntinį. Skubūs užsakymai visada brangesni ir rizikingesni. Jeigu turi savaitę ar dvi, gali rinktis tarp vežėjų, normaliai supakuoti, sutvarkyti popierius. Kartais vežėjas pažada paimti per dieną, paskui supranta, kad maršrutas visas. Du-trys sykiai prieš mėnesį – auksinė vidurio kelias.

Kuo siuntimas į Angliją skiriasi nuo siuntimo į Vokietiją – ar tikrai toks didelis skirtumas?

Po Brexit skirtumas milžiniškas. Į Frankfurtą siunta vyksta kaip į Klaipėdą – be papildomų klausimų. O į Londoną reikia muitinės deklaracijos. Ten vežėjai stringa pasieniuose, dokumentus tikrina atidžiau. Anglija – saloje, reikia keltu arba tuneliu. Tas persikėlimas prideda pusdienį ar net dieną kelionės. Aš šį skirtumą aiškinu jau kelis dešimtmečius (na, dvidešimt keturis metus, jei tiksliai – kartais apvalinu).

Ar geriau siųsti lėktuvu, ar kelių transportu vyksta saugiau?

Oro transportas – greitas, brangus. Kelių – lėčiau, bet patikimiau neskubiems daiktams. Buvęs atvejis: dokumentai lėktuvu strigo muitinėje ilgiau nei siunta keliu. Lėktuvuose daiktai barška. Kelyje, jei vežėjas moka savo darbą, viskas standžiau pritvirtinta. Baldus, dideles dėžes – tikrai ne lėktuvu. Smulkius ir brangius – taip. Saugus siuntinių gabenimas į Angliją garantuotai pigiau gaunasi kelių transportu, jei terminas ne dešimt minučių.

Kiek maždaug kainuoja 30 kg dėžės gabenimas į Bristolį ir ar tai sudėtinga?

Trisdešimt kilogramų į Bristolį – nuo keturiasdešimt iki šešiasdešimt eurų. Skirtumas priklauso nuo to, ar į duris, ar į terminalą. Ar pakuotė įskaičiuota. Viena įmonė draugui pasiūlė dvidešimt penkis eurus, paskui pridėjo penkiolika kuro mokesčiui. Tai klauskite, ar kaina galutinė. Bristolį pasiekia per penkias–septynias darbo dienas. Jei per Londono sandėlį – gal ir savaitė. Pigiausias pasiūlymas dažnai turi koją.

Pakavimas – čia viskas prasideda ir baigiasi

Ar pakavimas toks jau svarbus? Gal užtenka burbulinės plėvelės?

Dieve, ne. Moteris kartą supakavo porcelianą į laikraščius. Įsivaizduok – laikraščius. Liverpulio terminale sužinojo, kad antikvarinės lėkštės tapo mozaika. Burbulinė plėvelė gera, bet ne stebuklinga. Dėžė turi būti dvigubos sienelės. Tuščias ertves užpildykite popieriumi, drabužiais. Jei viduje vietos – daiktas važiuoja kaip katė dėžėje. Ant dėžės rašykite „stiklas“ didelėmis raidėmis. Ne gražiai – o didelėmis, kad matytųsi net naktiniame terminale.

Neturiu originalių dėžių kompiuteriui – ką daryti?

Originalios dėžės – idealas, bet retas kas jas saugo. Tada reikia storesnio kartono ir putų plėvelės keliais sluoksniais. Kompiuterį geriau palikti atskirai, o ne su knygomis – knygos sunkios ir gali užspausti. Yra tokių „draugų vežėjų“, kurie paima be jokio pakavimo. Nuo tokių aš greičiausiai atsukčiau. Nes jei kas nutiks – kaltins tave, kad blogai supakavai, nors jie patys nepatikrino prieš paimdami. Birmingemas – kelios dienos kelyje, bet jei dėžė prasta – technika atkeliauja ir su įdūžomis kampuose.

Baldams vežti – pirkti medinius konteinerius ar užtenka kartono?

Stalo iš Ikea nereikia medinio konteinerio. Antikvarinei vitrinai – verta. Mediniai konteineriai brangūs, bet baldams saugiau. Kartonas turi ribas – drėgmė, smūgiai. Kartą vežėme pianiną – kampas gavo, nes be medinio rėmo. Nors ir antklodėmis apvyniojome. Dėl stiklinių durų be rėmo aš jau neberašau sutarčių. Per brangu rizikuoti. O jei tik kažką pavienio – karotinas gali užtekti. Nors geriau jau tvirtesnis kartonas.

Kaip stiklinę virtuvės techniką supakuoti, kad nesudužtų kelyje į Mancesterį?

Stiklas – blogiausias draugas. Aš net nežinau, ar „neįskilų“ yra normalus žodis (o gal „neišdužtų“ reikėtų?), bet taip žmonės klausia. Išimkite visas dalis, kurias galima. Dangtis – atskirai, į rankšluostį. Apačioje – putplasčio sluoksnis. Nemeskite šalia peilių – vienas kartas, kaip peiliai supjaustė kartoną ir subadė stiklą. Mancesteryje tą surinkėjų dalį teko keisti. Dėžę paženklinkite rodyklėmis iš visų pusių. Kuo daugiau informacijos – tuo mažiau pretekstų mesti bet kaip.

Drabužiai į šiukšlių maišus – gal čia ne taip jau blogai?

Gali, bet nereikėtų. Šiukšlių maišai plyšta saulėje. Mačiau koloną maišų prie terminalo – sutrūkinėjo, drabužiai ant žemės, paskui lietus. Klientas gavo šlapius marškinius. Beje, Edinburgas – ten jau ne Anglija, tiesa? Truputį nukrypstu. Geriau tekstilinės perkraustymo dėžės. Arba bent maišus dėkite į normalų konteinerį. Drabužiai – lengvas krovinys, bet jei supūva – vertė nulio. Suprantat, ką turiu omeny. Šiukšlių maišai – ne profesionalo sprendimas.

Dokumentai, draudimai ir popieriai

Kokia muitinė deklaracija po Brexit reikalinga į Didžiąją Britaniją?

Reikia CN22 arba CN23, priklausomai nuo vertės. Virš šimto penkiasdešimt eurų – ilgesnė. Asmeniniams daiktams forma kita, pavidas kitas... šitą vietą pasitikslinkite pas muitininką, nes aš pervežėjas, o ne agentas. Rašyti sąrašą angliškai – privaloma. Jei muitininkas nesupras – siunta strigs. Strigęs krovinys = rizika. Paprasta matematika. Po Brexit dabar viskas griežčiau nei anksčiau. Ypač jei siunti elektroniką – jie tiria atidžiau.

Ar tikrai reikia sąrašo su visų daiktų kainomis, kai vežu asmeninius daiktus?

Taip, reikia. Ir ne iš akies. Daugelis rašo „dėžė su daiktais – penkiasdešimt eurų“. O viduje – žaidimų konsolė. Jei draudimas klausia – kokia reali vertė? Rašykite tiksliai. Buvę, kad klientas nurodė šimtą eurų, o viduje dokumentai be kurinių. Draudimas grąžino šimtą. Sąrašas turi būti detalus: ne „puodai“, o „šešios lėkštės, devyniasdešimt eurų“. Tai užtrunka, bet verta. Jei neturite – pasirašykite ant popieriaus lapo. Tik ne ant pakuotės, tas nusiplauna.

Kas tas CMR ir ar jis mane apsaugos, jei vežėjas ką nors pames?

CMR – tarptautinė važtaraščio sutartis. Joje yra apsauga, bet ribota. Daugelis galvoja, kad CMR = pilnas padengimas. Ne. Atsilyginama pagal kilogramą. Jei pames dvidešimt kilogramų siuntą, gausi kelis eurus už kilogramą. Todėl kliūnu papildomai draudimuisi. Yra skirtumas tarp vežėjo atsakomybės ir draudimo. CMR – geriau nei nieko. Mačiau, kaip kolega pametė paletę Roterdame, kuri turėjo judėti į Angliją. Gavo kompensaciją, bet ne pilną. Toks gyvenimas. Skaitykite smulkųjį šriftą.

Draudimas – privalomas ar tik rekomenduojamas siuntimui į Angliją?

Draudimas nėra privalomas, bet aš sakyčiau – būtinas vertingiems daiktams. Įstatymiškai CMR privalomas, papildomas – jau tavo pasirinkimas. Aš siųsdamas į Angliją visada draudžiuosi papildomai. Už keliasdešimt eurų ramybė. Be jo, jei suges šaldytuvas – įrodyti vežėjo kaltę sunku. Draudimas turi sąlygas: negali vežti draudimo neišvengiamų daiktų. Svarbu skaityti, ką pasirašai. Kai kurie draudikai slepia sąlygas. Būkite atidūs, nes kai prireikia, smulkusis šriftas tampa didžiausiu priešu.

Ar reikia kažkaip specialiai žymėti dėžes, ar užtenka adreso etiketės?

Žymėkite aiškiai. Vardas, du telefonai, adresas. Ir rodyklės „šis galas į viršų“. Mačiau daugybę kartų: parašyta „stiklas“, bet viršus tapo apačia. Terminaluose krauna greitai. Kartą siunta važiavo į Redingą, adresas buvo nuraižytas lietuje. Skambinom trims žmonėms pagal dalį pavardės, kol suradome. Taip kad etiketės rašikliu – blogai. Naudokite atspausdintas etiketes, apvyniokite permatoma plėvele. Dėžė turi kalbėti už save, nes vežėjas neturi laiko spėlioti.

Kelias – kas vyksta, kai mes nematom

Kelios dienos realiai trunka siuntimas iš Lietuvos į Angliją saugiu transportu?

Penkios–septynios darbo dienos. Vasaros pabaigoje, kai visi kraustosi, terminai ištįsta iki dešimties. Aš visada sakau: planuok savaitei. Jei ateis per penkias – nudžiūgsi. Anglija – sala. Keltai delsia, vėjas. Vienas vairuotojas pasakojo: Doverio uoste prastovėjo aštuonias valandas. Taip, aštuonias. Tai tie penki–septyni – idealus planas. Realybė – lankstesnė. Jei data kritinė – rinkitės ekspresą, bet mokėsite daugiau. Apskritai, kantrybė čia labai pravers.

Ar siunta važiuoja tiesiai iš Vilniaus į Londoną, ar bus kažkur perkraunama?

Beveik garantuotai perkraus. Tiesioginiai maršrutai yra, bet brangūs. Dažniausiai surenka Vilniuje, paskui į Varšuvos ar Berlyno terminalą. Ten perskirsto į didesnį sunkvežimį. Kartais du kartus perkelia. Jei pakuotė silpna – rizika auga su kiekvienu persikrovimu. Aš tai vadinu „siuntos kelionė per kalnus“ – nors kalnų nėra, tik daug rankų. Kuo mažiau perkrovimų, tuo geriau. Bet brangiau. Pas mane klientai dažnai klausia apie tiesioginį gabenimą. Jei ne visas bus – neverta mokėti trigubai.

Konsoliduotas krovimas – kas čia per reikalas ir ar padeda sutaupyti?

Konsoliduotas – kai tavo daiktai važiuoja su svetimais. Viena mašina, daug šeimininkų. Taip, pigiau. Būtent todėl dažniausiai ir vyksta saugus siuntinių gabenimas į Angliją garantuotai. Bet tavo dėžės stovi šalia svetimų. Jei kaimyno krovinys – tepaluotos mašinos dalys, tavo sofos kvapas nebe toks. Buvęs toks nutikimas. Pakalbėkite su vadybininku, ar gali užtikrinti atskyrimą. Ne visi tai daro. Konsolidacija – normalu, bet ne bet kokia kaina. Jeigu vežikas nežino, ką krauna šalia ko – tai ne profesionalas, o laimės kūdikis.

Ar JK pasienyje tikrinamos visos mašinos iš Europos, ar tik atsitiktinai?

Ne visas tikrina. Atsitiktine tvarka arba jei įtartina. Jei dokumentai netikslūs – sustabdys. Kartą buvo, kad rentgenas parodė kažką metalinio, panašaus į ginklo detalę. Pasirodo, virtuvinis kombainas. Bet užtruko šešias valandas. Muitininkai daro savo darbą. Tavo užduotis – aiškiai aprašyti turinį. „Dėžė su daiktais“ – blogiausias aprašymas. Anglijos pasienis po Brexit griežtesnis. Ypač Doverio. Rentgenai ten dirka be perstojo. Geriau persaugoti nei atsiprašinėti.

Kai nutinka bėdos

Ką daryti atvykus pažeistai siuntai į Braitoną ar kitą miestą?

Pirmiausia – fiksuokite. Nuotraukos, vaizdo įrašai. Jei drausta – skambinkite draudikui. Jei ne – reikalaukite per CMR, bet mažesnė suma. Buvęs klientas Braitone atidarė dėžę, pamatė skaldą, paskui išmetė pakuotę. Be pakuotės – be įrodymų. Darykite atvirkščiai: pakuotę fotografuokite pirmiau. Ir nepasirašinėkite važtaraščio be prierašo „priimta su išlygomis“. Jeigu „visa tvarkoje“ – vėliau keisti protą sunku. Vežėjas nėra priešas, bet ir ne draugas. Jis – verslininkas, kuriam reikia įrodymų.

Ar galiu reikalauti kompensacijos, jei vėlavo savaitę laiko?

Gali reikalauti, bet ar gausi – kitas reikalas. Jei sutartyje datos konkrečios ir baudos – taip. Jei „apytikriai“ – sunkiau. Aš patarčiau: jei data kritiška – rašykite piniginę baudą į sutartį. Kitaip gali pasakyti „force majeure“. Buvę, kad vairuotojas susirgo – siunta vėlavo dešimt dienų. Suprantama? Taip. Ar kompensuojama? Ne, jei nenumatyta. Ne visos įmonės moka iš savo kišenės. Todėl terminai turi būti juoda ant balto, ne šiaip pasižadėjimas telefonu.

Kodėl kai kurios įmonės žada „saugų gabenimą į Angliją garantuotai“, bet kai problemos – nekelia ragelio?

Čia aš turiu ką pasakyti. Yra tarpininkų, kurie surenka krovinį, parduoda toliau, pasiima maržą, o kai bėda – dingsta. Aš vadinu tai „balandžių paštu“. Svetainė graži, telefonai – mobiliukai. Buvę atvejis: klientai sumokėjo tris šimtus eurų avansą, adresas buvo laikiname biure. Dingo. Tikrasis vežėjas apie juos nežinojo. Kaip išvengti? Tikrinkite, ar įmonė turi savo transportą, realų adresą. Jei kaina žemesnė už rinkos vidurkį keturiasdešimt procentų – spąstai. Rinka, deja, pilna tokių.

Ką reiškia „fiksuota kaina“ ir kodėl po to prisirašo papildomi mokesčiai?

Turėtų reikšti galutinę kainą. Bet prideda „kuro antkainį“, „terminalo mokestį“. Kai kurie vežėjai naudojasi svetimais sandėliais Anglijoje – už kiekvieną dieną ima po dešimt svarų. Jei siunta strigo savaitei – prisideda septyniasdešimt. Klientas klausia: kodėl? Ogi todėl, kad fiksuota buvo tik važiuoti, o ne viskas. Aš rašau į sutartį „galutinė kaina su visais mokesčiais“. Jei negaliu garantuoti – perspėju. Skaidrumas svarbiau nei graži frazė. Nuo paslėptų mokesčių apsaugo tik aiškus klausinėjimas iš anksto.

Ar galiu patikėti siuntą draugui, kuris važiuoja į Angliją furgonu?

Gali, bet tai nebus profesionalus gabenimas. Draugas neturės draudimo tavo daiktams. Muitinė gali klausinėti – ar komercinis krovinys? Jei furgone daug svetimų dėžių – baudos. Buvęs atvejis: sustabdė pasienyje, skyrė baudą už nelegalų gabenimą, nes draugas neužpildė deklaracijų. Jei viena dėžė ir tu pats važiuoji šalia – kita kalba. Bet siunti per nepažįstamą iš Facebook grupės? Gali pames, parduos. Kai kurie „draugai“ prekiauja tavo daiktais. Geriau sumokėti profesionalui ir žinoti, kur kreiptis.

Sekimas rodo „delivered“, bet aš nieko negavau – kas čia?

Taip būna dažniau nei norėtųsi. Kartais vežėjas pažymi „pristatyta“, nes nenori vėlai važiuoti. Arba paliko pas kaimyną. Arba pavogė nuo slenksčio. Skambink vežėjui, tada kaimynams. Buvęs atvejis Birmingeme: siunta liko kabinoje, vairuotojas pagalvojo, kad pristatė. Parašė sistemoje klaidingai. Suradome per dvi dienas. Nerašykite „gauta“ internete, jei nepatikrinote. Nes jei parašysite – vėliau beveik neįmanoma įrodyti. Geriau truputį pavėluoti patvirtinimą nei pasirašyti katę maiše.

Taigi, saugus siuntinių gabenimas į Angliją garantuotai įmanomas tik tada, kai suprantate, kad „garantija“ – tai ne stebuklas, o sąžiningas darbas, patikimas pakavimas ir biurokratija be melo. Rinkitės vežėją ne pagal kainą, o pagal atvirumą. Pakuokite taip, lyg patys tą daiktą gabentumėte per Atlantą. Nepatogu? Taip. Reikia? Dar labiau. Jei perskaitę turite papildomų klausimų – rašykite, skambinkite. Atsakysiu kiek galėsiu greičiau. Geriau paklausti prieš nei gailėtis po.