Saugus siuntinių gabenimas į Angliją be jokių galimų rizikų – ar realu?

Dvidešimt ketveri metai perkraustymų. Mačiau visko – ir kaip senelis iš Kretingos gražiai gauna savo „Senukų“ stalių Londone, ir kaip verslininkas praranda visą partiją dėl to, kad sutaupė dešimt eurų ant popieriaus. Šiomis dienomis klausiama manęs vis viena: kaip atlikti saugų siuntinių gabenimą į Angliją be jokių galimų rizikų. Trumpai – visiškai be rizikos nebūna. Bet galima sumažinti tikimybę iki minimumo, jei žinai kelias taisykles. Šitame tekste – ne saldūs pažadai, o kas realiai vyksta kai krauni dėžę ir ją patiki kažkam kitam. Ir taip, Brexit viską apsunkino, bet ne tiek, kad nebebūtų įmanoma.

Pirmi žingsniai – kas iš tiesų svarbu

Kiek maždaug kainuoja saugus siuntinių gabenimas į Angliją ir kodėl visiems taip rūpi galutinė suma?

Kaina svyruoja labai. Mažas siuntinys į Londoną gali kainuoti nuo trisdešimt iki aštuoniasdešimt eurų, o pilnas kambario baldų konteineris – tūkstantį ar daugiau. Kas lemia? Svoris, tūris, ar reikia surinkti iš namų, ar pristatyti iki durų Anglijoje. Pastebėjau, kad žmonės dažnai lygina vien tik skaičius. Bet štai kur bėda: radęs pigiausią pasiūlymą, kartais pasirenki ir didžiausią galvos skausmą. Aš asmeniškai rinkčiausi vidutinę kainą su apdraudimu. Drąsiai sakau – jei kaina kelia įtarimą, kažkur bus kirvis. Štai, vėl imu aiškinti apie pinigus. Nors kartais pinigai yra mažiausioji problema iš visų galimų.

Ar galiu pats supakuoti daiktus, ar būtina samdyti profesionalus?

Galima ir pats, tik reikia žinoti kaip. Imk kietas, dvigubo sluoksnio kartonines dėžes, ne senas bananų dėžes iš parduotuvės. Burbuliukų plėvelė, vyniojamoji plėvelė, pakavimo popierius. Drabužius dėk į vacuuminius maišus – sutaupys vietos. Tačiau jei siunti keramiką, stiklą ar veidrodį, geriau palik profesionalams. Aš mačiau, kaip klientas pats suvyniojo porcelianą į senas afišas. Atrodė solidu. Deja, afišos neklijavo, o Londone pasikeitę orai dėžę pavertė šlapia mase. Tai žinok – jei siunti vertinga, kartais verta sumokėti už pakavimą. Sutaupysi nervų ir laiko. Ypač laiko, kurio niekad neatgausi.

Kokio dydžio siuntį dar galiu pasiųsti saugiai, nebijodamas kad jį tiesiog pametys?

Mažesnė – ne visada saugesnė, bet didesnė – akivaizdžiai pastebimesnė. Siuntos iki trisdešimt kilogramų paprastai juda lengviau. Ką didesnė, tenka krauti ant palečių. O čia jau atsakomybės zona. Būna, kad vežėjas pakrauna ant netinkamos paletės ir važiuoja tolyn. Dėl to svarbu ir svoris, ir išmatavimai. Jei esi nepatiklios prigimties – siųsk dvi vidutines siuntas, nors brangiau, nei vieną milžinišką. Bent jau aš taip daryčiau su asmeniniais daiktais. Nors kartais tiesiog nėra kito varianto, ir tai reiškia, kad reikia dvigubai stiprios pakuotės. Bei gero ženklinimo. Negailėk rašalo.

Kas realiai gali supyzdinti pakeliui

Ar siuntinys tikrai pasieks Angliją per tą savaitę, kurią man pažada?

Pažadai ir realybė – du skirtingi dalykai. Teoriškai per septynias–dešimt dienų iš Vilniaus į Birmingemą gali judėti. Bet praktika rodo, kad orai, eilės uoste, muitinės spūstys – viskas stringa. Būna, kad vežėjas pasiima siuntinį pirmadienį, o ketvirtadienį prisimena, kad dar neturėjo vietos mašinoj. Tada deda į kitą savaitę. Aš nekartą nervinausi, kad spėtų terminas. Patarimas: jei terminas kritinis, skaičiuok su dviem savaitėm į priekį. Neišgalvok paskutinės minutės. Tai tiesiog pamoka, kurią išmokau per dvidešimt ketverius metus. Kartais per skaudžiai, deja.

Ką daryti, jei muitinė sustabdo siuntinį dėl popierizmo – ar tai dabar dažna problema?

Po Brexit viskas pasikeitė. Kas buvo paprasta, dabar – biurokratija. Siuntiniams į Angliją reikia sąskaitos faktūros, prekių aprašymo, kartais importo deklaracijos. Jei nurodo neteisingą kodą ar vertę, stabdo. Mačiau atvejų, kai žmonės rašo „dovana“ ant dežės su keturiolika porų batų. Muitininkai nekvailiai. Tada siuntimas stringa kelyje tarp Calais ir Doverio. Brangiausias dalykas čia – ne mokestis, o laikas. Kartais savaitės, kartais mėnesiai. Dėl to popieriai turi būti švarūs kaip chirurgo rankos. Neperdėsiu sakydamas, kad vienas lapas gali išgelbėti visą siuntinį.

Ar teko matyti, kaip klientai patys prisidaro problemų, nors viskas galėjo būti saugu?

Ach, kad žinotumėt. Buvo toks atvejis prieš dvejus metus – ponia iš Kauno siunčia padėklą vardinų šampūnų. Supakuota į seną lagaminą su užtrauktuku. Anglijoj jį atrakino, o ten viskas suplėšyta. Dar blogiau – vienas vyrukas siuntė svarbius dokumentus į Londoną. Buvo skubu. Tai jis prisisiuvo juos į pagalvę. Muitinė išpynė pagalvę. Dokumentai atsirado, bet pagalvė nebeišgelbėjo. Žmonės kartais galvoja, kad išrado dviratį. Dažniausiai tai baigiasi liūdnai. Pakuotė turi atitikti paskirtį. Ir niekada, niekada nesisiuvinėkite dokumentų į miegamą rekvizitą. Net nejuokauju čia.

Koks yra pats blogiausias dalykas, kurį mačiau per dvidešimt ketverius perkraustymų metus?

Prisiekiu, buvo atvejis kai visas konteineris su šeimos turtu iš Klaipėdos dingo. Ne dingo ta prasme, kad pavogė, bet vežėjas paprasčiausiai paliko jį kažkokioje aikštelėje netoli Rytų Anglijos. Niekaip negalėjo prisiminti kur. Tai buvo arši žiema. Po trijų savaičių surado. Dėžės buvo šlapios, pelėsio pilna. Šeima verkė. Aš irgi norėjau verkti. Tai nebuvo net vagystė, tiesiog neatsakingumas. Dėl to kai kas manęs klausia ar aplinkybės svarbios. Viskas svarbu. Net oras. Bet apie orą vėliau. Svarbiausia – rinkitės vežėją, kuris žino, kur palieka konteinerį. Ir kuris nepameta jo kaip raktų.

Brexit ir popieriai – kas pasikeitė

Ar po Brexit labai pasikeitė siuntinių gabenimas į Angliją ir kodėl visi taip skundžiasi?

Pasikeitė kardinaliai. Daugiau nebegalima tiesiog užmesti lipnios etiketės ir „sveikas, Anglija“. Dabar reikia CN22 arba pilnos prekybinės sąskaitos. Jei siunti asmeninius daiktus – reikia deklaruoti, kad tai ne pardavimui, o persikraustymui. Anglijos muitinė dabar tikrina daugiau nei anksčiau. Tai ne lietuviška biurokratija, tai jų. Aš pats dirbu su agentais, kurie žino, kaip sukti. Bet jei bandai pats per eBay ar kitą platformą – pasiruošk rašyti puslapius. Ir ne, nebus taip kaip anksčiau. Nebent per stebuklą. O stebuklų šitame versle nepasitaiko. Turiu omeny gerąja prasme, žinoma.

Kokie dokumentai dabar privalomi siunčiant siuntinius į Londoną ar Birmingemą?

Paprastai: sąskaita faktūra su siuntėjo ir gavėjo duomenimis, prekių sąrašas su vertėmis ir svoriais. Kartais reikia EORI numerio – ne visada, bet jei siunti verslo siuntą, be jo nieko. Būna, kad reikia specialaus aprašymo, jei viduje yra augalų, kokio nors maisto ar medienos. Nesu šimtu procentų įsitikinęs dėl kiekvienos smulkmenos, nes taisyklės keičiasi kas kelis mėnesius. Bet kruopštus sąrašas – pusė darbo. Nieko nelikite užrašę ant popieriaus lapo ranka. Spausdink. Aiškiai. Didžiosiomis raidėmis, jei reikia. Nes muitinininkas skubės ir nenorės spėlioti dėl tavo rašysenos.

Ar verta tiesiog nutylėti apie muitus ir tikėtis, kad viskas praeis savaime?

Ne. Absoliučiai ne. Tai blogiausias sprendimas koks tik gali būti. Muitinė nesimėto, o Anglijos muitinė dar mažiau. Jei neapmokėsi importo, gausi laišką gavėjui. Jei jis atsisakys – siuntinys grįš arba bus sunaikintas. Tau kainuos dvigubai. Mačiau užsispyrėlius, kurie manė, kad dešimtmetė mašinos detalė „prasmuks“ kaip dovanėlė. Neprasmuks. Būna, kad muitai siekia trečdalį vertės. Skaudu, bet tegu skauda iš anksto, nei kai daiktas stringa Doverio uoste ant mėnesio. Būkit protingi ir nebus ko gailėtis tylomis.

Ką reiškia, kai siuntinys "kabo" muitinėje jau tris savaites?

Reiškia, kad kažkas nepavyko. Arba trūksta dokumento, arba muitininkai nusprendė patikrinti fizinį turinį. Kartais tiesiog sistema užlūžusi. Tai nemaloni realybė. Klientas skambina ir klausia „ką dabar darysiu?“. O aš telefonu negaliu nei paleidinėti konteinerio, nei spausdinti popierių. Galiu tik aiškinti ir raginti kantrybę. Kartais pagreitina, jei pateiksi papildomą įrodymą apie vertę. Bet jei ten sėdi kažkoks neaiškus krovinys, net nepakuotas – gali kabėti ir du mėnesius. Visko pasitaiko. Aš neturiu tokios galios, kad ištraukčiau per parą. Nieks neturi.

Ar galima siųsti maisto produktus iš Lietuvos į Angliją saugiai ir be muitų problemų?

Maistas – rizikinga zona. Šviežios mėsos, pieno produktų – apskritai negalima be specialių leidimų, kurių paprastas žmogus neturės. Sausi produktai, šokoladas, konservai – galima, bet ribotai ir su atitinkamais aprašymais. Problema, kad kiekvienas muitininkas skirtingai interpretuoja. Vienas praleidžia lietuvišką duoną, kitas sako „ne“ ir laiko dvi savaites. Todėl aš patarčiau maisto, ypač svaraus, verčiau nesiųsti. Nebent tik sausainiai draugui. O ir tada – pakuok taip, kad neatrodytų kaip prekyba. Nes gali kamuoti visą mėnesį. O kamuotis nėra verta dėl dešimties eurų sūrio. Tikrai neverta.

Pakuotė ir daiktų apsauga – techniniai dalykai

Ar drabužius galima siųsti tiesiog į šiukšlių maišą suvyniojus?

Galima, jei nori, kad jie atrodytų kaip šiukšlės. Nejuokauju – taip būna. Buvęs klientas iš Panevėžio supakavo į juodus maišus. Kelyje maišai plyšo. Drabužiai išsibarstė sandėlyje. Anglijos pabaigoje gavo krūvą nežinia ko. Drabužius geriausia dėti į plastikines talpas arba storas pakuotes. Dar geriau – vakuuminiai maišai. Mažiau oro, mažiau vietos, mažiau rizikos daugintis problemoms. Šiukšlių maišas skirtas šiukšlėms. Nors pripažįstu, kartais net aš juos panaudoju... bet ne klientų siuntiniams. Tik savo garažui tvarkyti. Ten jie ir turi likti visam laikui.

Kokia technika geriausia rinktis lipniajai juostai, kad neiškristų dėžės turinys?

Imkit ne tą pigiausią iš „Maximos“. Būna tokia plona, kuri atsilipsta vos pašilus. Reikia penkiasdešimties milimetrų pločio, kuo stipresnės, akrilinės ar ruloninės. Kraft juosta – nebloga, bet ne visiems paviršiams. Aš renkuosi PVC juostas sunkioms dėžėms. Juostos krauti reikia kryžminiu būdu – per vidurį, per šonus, per kampų jungtis. Jei dėžė sunki, nepakanka vienos juostos rūšies. Kartais prireikia ir diržų. Ir atmink – jei siunti į Angliją nemaistą, dėžė bus kraunama su kitomis. Kiekvienas sluoksnis saugo tavo mantą. Nepinigyk ant to. Geriau pirk pigesnius batraščius, o ne taupyk ant juostos.

Kodėl elektronika kartais sužalojama, nors ir buvo suktelėta burbuliukais?

Burbuliukai saugo nuo smūgių, bet ne nuo temperatūros ir drėgmės. Mačiau nešiojamus kompiuterius, kurie keliavo sausakimšuose furgonuose. Vanduo susikondensavo. Ekranai apsirūkę. Be to, elektronika turi būti ne tik apvyniota, bet ir fiksuota dėžėje. Jei kompiuteris važiuoja ir dėžėje šokinėja, vidiniai komponentai lūžta. Atmintukas: originali pakuotė yra geriausia. Jei dar turi dėžę iš parduotuvės – naudok ją. Jei ne, apvyniok teisingai ir nešk į konteinerį paskutinę. Pirmas kraunamas – paskutinis iškraunamas. Dėl to dažnai ir būna problemų, kai žmonės to nežino. Verčiau mokytis iš svetimų klaidų.

Vežėjai – kas padeda, o kas apgauna

Kaip atskirti tikrą perkraustymų įmonę nuo tų, kurios žada per mažas kainas į Angliją?

Žiūrėk į istoriją. Jei įmonė rašo iš gmail pašto, o svetainė paskutinį kartą atnaujinta prieš penkerius metus – pabėk. Turi būti registracijos numeriai, realus adresas. Kaina žemiau rinkos – arba be draudimo, arba be licencijų. Kartais vaikinas su furgonu pasiima tavo daiktus ir juos perparduoda (o ne perveža, kaip žadėjo). Reali istorija, nenorėčiau įvardinti kur, bet nutiko. Geri vežėjai kartoja taisykles, aiškina kainą, skiria laiko. Blogi – tik žada ir ragina greitai mokėti. Išskyrus... na, kartais skubūs pasiūlymai irgi būna geri. Bet retai. Labai retai.

Ar brangiau visada reiškia saugiau, ar čia tik mitas, kurį pardavėjai platina?

Ne visada. Brangus prabangus pervažimas gali kainuoti dvigubai dėl didelių ofisų. O kokybiškai dirbantis mažesnis vežėjas gali ir pigiau. Bet labai pigu – tikrai blogai. Aukso vidurys yra ten, kur matai aiškią kainos struktūrą. Jie paaiškina už ką moki. Pvz., papildomi penkiolika eurų už draudimą per pusantro tūkstančio kilometrų – normalu. Bet jei tau taiko antkainį už kiekvieną laiptą Londone, nors ten yra liftas – čia jau apgavystė. Renkis ne pagal kainą, o pagal aiškumą. Aiškumas – jau saugumo požymis. Dažniausiai. Nors būna ir brangių aferistų. Tikrai būna.

Kas būna, kai vežėjas neapdraustas ir kelyje įvyksta avarija?

Ten baigiasi viskas. Tavo daiktai dingsta arba sugenda, o tu nieko negauni. Buvęs atvejis – furgonas apvirto greitkelyje prie Birminghamo. Visos dėžės išsibarstė. Saugus siuntinių gabenimas į Angliją turi prasidėti nuo CMR arba krovinio draudimo. Jei nėra draudimo, teks kreiptis į teismus, jei iš viso rasi tą vežėją. Daugelis tokių furgonininkų tiesiog išjungia telefoną. Prarandi ir daiktus, ir pinigus. Aš visada sakau: paprašyk draudimo pažymos kopijos prieš mokėdamas. Nebūkite naivūs. Aš irgi kartais pamirštu tai patikrinti, bet jūs nepamirškite. Tai turi tapti įpročiu.

Situacijos, kurių neįmanoma nuspėti

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje netikėtai atšaukia sutartį arba nebepasiima siuntinio?

Tada problema tampa tavo. Anglijos pusėje dažnai laikymo mokesčiai dideli. Jei gavėjas atsisako, siuntinys grįžta pas tave, bet tu moki dvigubą kainą. Buvo klientas, siuntė seseriai baldus į Leedsą, o sesuo vaikiną paliko. Naujasis kambario draugas nenorėjo svetimų stalių. Dėžės mėnesį stovėjo sandėlyje. Savaitinis mokestis. Galų gale susimokėjo beveik šimtą svarų iš savo kišenės. Todėl prieš siųsdamas įsitikink, kad ten tikrai laukia. Ne tik laukia, bet ir žino DATĄ. Žmonių nesąmonės kainuoja brangiausiai. Tai viena tų situacijų, kurių nepriklauso nuo manęs ar tavęs. Tik nuo gyvenimo sutapimų.

Ar oro sąlygos gali sugadinti siuntinį kelyje iš Lietuvos į Angliją?

Gali ir sugadina. Žiema ypač pavojinga. Jei furgonas važiuoja per keltą, o jūroj banguoja, drėgmė prasiskverbia net per mažytes skylutes. Vasarą karštis gali iškraipyti plastikus, sušvelninti klijus. Aš pats esu matęs, kaip lipni juosta atšoko po kelių dienų saulės pietų Ispanijoje, bet į Angliją važiuojant per Prancūziją irgi karšta būna. Labiausiai bijok šlapių konteinerių. Kartais stogas praleidžia. Ne dažnai, bet būna. Pakuotė turi atlaikyti ir minusą, ir pliusą. O dabar tuoj pradėsiu pasakoti apie klimato kaitą... na, tą temą palikim ekologams. Svarbu, kad dėžės būtų sausos ir tvirtos. Pabaiga.

Kodėl kartais siuntinys nukeliauja ne į Liverpulį, o į kažkokį atsitiktinį sandėlį Anglijos viduryje?

Didžiosiose grandinėse dažnai keičiasi tranzito taškai. Tavo dėžė pažymėta Londonui, bet siuntinio gabenimas į Angliją gali vykti per bendrą sortavimo sandėlį netoli Mančesterio. Ten perskirsto į mažesnius furgonus. Tai ne klaida, tai logistika. Problema tik tada, kai pakuotė per silpna ir mechaniniai ratai ją suvaro. Man teko važiuoti į tokį sandėlį ir rasti apgadintą dėžę. Ji paprasčiausiai įkrito tarp kitų. Todėl ant siuntinio privalo būti aiškus galutinis adresas, net jei pakeli aplanko visą Anglijos vidurio Midsomerį ir keletą nesuderintų stotelių.

Pabaigai – patarimai iš dvidešimt ketverių metų patirties

Jeigu galėčiau duoti vieną patarimą apie saugų siuntinių gabenimą į Angliją, koks jis būtų?

Supakuok dešimt kartų geriau, nei manai, kad reikia. Rimtai. Viskas kitas – antraeiliai. Tinkama dėžė, tvirtos juostos, ženklinimas, burbuliukai. Aš mačiau, kaip dėl to išgyveno biuro technika iš Alytaus. Kitas siuntinys – pigi pakuotė, ten patys vertingiausi daiktai. Suguvo. Logistika logistika, bet fizinis barjeras tarp tavo daikto ir aplinkos – tai pagrindas. Netinkama dėžė pražudo daiktą dažniau nei vagišiai ar muitininkai. Pasakiau. Kartais pagalvoju, kad galėčiau atidaryti pakavimo pamokas. Bet kam? Žmonės ir taip visko žino geriau. Nors nežino.

Koks paskutinės minutės terminus išsiųsti daiktus į Angliją?

Priklauso nuo metų laiko ir ar turi popierius tvarkingus. Kalėdiniu laikotarpiu – minimaliai trys savaitės iki norimos datos. Paprastai – dvi savaitės. Bet štai svarbu: jei siunti savaitgalį prieš didžiąsias šventes arba kai Anglijoj banko atostogos, gali vėluoti. Būna, kad klientas skambina penktadienį ir nori, kad antradienį jau būtų Birmingeme. Nebent siunti lėktuvu ir turi auksinę kreditinę. Furgonui reikia laiko. Aš nesu tas, kuris sako „neįmanoma“, bet kartais net ir aš pakeliu rankas. Geriau planuok iš vakaro. Taupysi ir pinigus, ir mano nervus. Ir savuosius.

Ar saugu siųsti vertingus daiktus, pavyzdžiui, laikrodžius ar auksą, į Angliją paprastu būdu?

Aš labai nerekomenduočiau. Kai kuri laikrodžių mechanizmai yra jautrūs. Ne, ne mechanizmai... na, pats korpusas ir stiklas. Bet čia ne pagrindinė bėda. Kiekvienas vežėjas turi laisvųjų kilogramų limitą draudimui. Jei tavo siuntinys vertas dešimt tūkstančių, o vežėjas dengia tik du tūkstančius, atsakomybė nutrūksta. Auksą, laikrodžius, vertingą elektroniką siųsk tik su specialiu draudimu ir registruota siunta. Ir geriau nešk į lėktuvą pats. Buvęs klientas siuntė senelės verinius... atėjo paketas, verinių nebuvo. Niekas nežino kur (arba žino, bet neprisipažįsta). Suprantat? Deja, taip būna. Nerizikuok be reikalo.

Ar reikia mokėti kokius nors specialius mokesčius Lietuvoje, kai siunčiu daiktus saugiai į užsienį?

Čia painus klausimas. Jei siunti asmeninius daiktus persikraustymo metu – ne, kažkokio papildomo PSD ar kitokio mokesčio nemokėsi. Bet jei tai verslo siunta, gali reikėti PVM deklaracijų. Tiksliai nenoriu meluoti, nes mokesčių įstatymai keičiasi kartu su vėjo kryptimi. Geriausiai pasitark su buhalteriu. Aš esu vežėjas, ne mokesčių konsultantas. Būna, kad žmonės maišo asmeninius ir komercinius siuntinius. Tada muitinė pakelia akis. Jeigu siunti sofa sau – tai sofa. Jeigu sofa parduoti – apgaulė. Ir baudos. Nežinau tikslaus tarifo, bet žinau, kad nemalonu tą gauti po kelių mėnesių.

Ar dar svarbu rašyti adresą ranka, ar spausdinta etiketė yra patikimesnis pasirinkimas?

Spausdinti. Šimtu procentų spausdinti. Rašytas ranka gali nutekėti lietui, išsitepti, būti blogai įskaitomas. Anglijos pašto darbuotojai ir privatūs kurjeriai skuba. Jei nemato aiškiai – meta į šoną. Aš pats kartais sumetu ranka rašytą lipduką ant savo daiktų kai skubu, bet klientams niekada taip nedarau. Spausdinimas ant lipnaus popieriaus, priklijuotas sklandžiai, be raukšlių. Du egzemplioriai – ant viršaus ir į vidų. Nes jei išorinis nukenčia, vidinis lieka. Paprasta, bet būna kad net ir tai žmonės pamiršta daryti. O po to skambina man ir klausia kodėl siuntinys dingo be pėdsakų.

Išvada

Saugus siuntinių gabenimas į Angliją be jokių galimų rizikų – tai idealas, kurio neegzistuoja realiame pasaulyje. Yra tik sumani praktika, patikima pakuotė ir žmonės, kurie nežada stebuklų, bet padaro darbą. Po tiek metų galiu pasakyti: didžiausia rizika – skubotumas ir nežinojimas. Jei skaitysi sąlygas, paklausi dėl draudimo ir nenumoksi ranka į pakuotę, jau būsi saugesnis už didžiąją dalį siuntėjų. Likę procentai – tai gyvenimo netikėtumai, kurių nesuvaldys niekas. Bent jau jums miegant bus ramiau, o tai daugiau nei nieko.