Saugūs pristatymo sprendimai į Angliją su mikroautobusais

Važiuoju į Angliją su mikroautobusais jau kokia dvidešimt trečia ar ketvirta. Šeštadienį vėl teks varyti per Europą. Žmonės dažnai klausia – o kaip ten su tuo saugumu? Ar verta rinktis mažesnę mašiną, o ne fūrą? Aš sakyčiau, kad saugūs pristatymo sprendimai į Angliją su mikroautobusais yra dabar netgi populiaresni nei prieš dešimtmetį. Kodėl? Nes lanksčiau, greičiau ir kartais net pigiau. Bet yra niuansų. Yra tokių dalykų, kurių jums neatpasakos marketingo puslapiai. O aš papasakosiu. Kaip žmogus, kuris yra sugadinęs ne vieną daiktą ir daugiau nei tūkstantį – pristatęs sveiką.

Kainos, svoriai ir kaip viskas prasideda

Kiek maždaug kainuoja perkraustymas į Londoną mikroautobusu?

Žiūrėkite, nenoriu vardinti konkrečių skaičių, nes kaskart viskas kitaip. Bet jei dviejų kambarių butas iš Vilniaus – maždaug nuo 800 iki 1400 eurų. Viskas priklauso nuo to, ar turime pilną krovinį, ar dalinį. Kartais klientas sako: „pas mane tik trys dėžės“, o atvažiavus – visas konteineris būtų per mažas. Būna ir taip. Tuomet kaina šokteli, aišku. Svarbu, kad pasirašyčiau sutartį, kurioje viskas surašyta. Nes jei žodžiu – gali likti nefaina.

Ar užtenka vienos mašinos, jei vežamės dviejų kambarių buto daiktus?

Dažniausiai užtenka. Mes važiuojame su dideliais mikroautobusais – Mercedes Sprinter ar panašaus dydžio. Tūris apie 15–18 kubinių metrų. Jei jūs nevežate žemės ar akmenų (būna tokių, nejuokauju), tai tilps. Kartais tenka padaryti du reisus, jei daug didelių baldų. Sofai išardyti, lovai išardyti – tada viskas kaip tetris. Bet aš patikrinu prieš tai. Siunčiu klientui sąrašą, ką daryti. Jei jis pats susipakuoja protingai, mikroautobusas pasiekia Angliją be jokių erdvinės geometrijos problemų.

Ar kaina priklauso nuo to, ar patys susikrauname daiktus?

Taip, žinoma. Jei patys, mokate už transportą. Jei mes krauname – prisideda darbas, laikas, pas mane du vaikinai dažniausiai važiuoja. Kartais žmonės galvoja, kad „susikrauti“ reiškia tiesiog numesti ką pakliuvo. Tada mes atvažiavę radę chaosą praleidžiame valandą ilgiau. Už tai irgi kažkas turi sumokėti, tiesa? Aš visada sakau – jei galite patys ir turite porą draugų, padarykite. Sutaupysit. Tik nepalikite stiklo daiktų be popieriaus, naudokite burbulinę plėvelę. Kiek kartų kartoju...

Kada geriau užsakyti – likus savaitei ar mėnesiui?

Mėnesiui, jei tik įmanoma. Ne todėl, kad aš taip noriu (nors ir noriu), o todėl, kad likus savaitei gali nebūti laisvų mašinų. Ypač jei pirmadienis, arba blogiausias laikas – pirmosiomis mėnesio dienomis. Kartais skambina žmogus ketvirtadienį, o išvykti reikia sekmadienį. Būna, surandu laiko. Bet tada jūs nebegalite rinktis – imu tą mikroautobusą, kuris lieka, nebūtinai naujausią. O norint saugaus pristatymo, geriau turėti pasirinkimą. Planuokite anksti.

Kas vyksta kelyje ir kaip saugomas krovinys

Ar daiktai tikrai nesudūžta važiuojant per visą Europą?

Nesudūžta, jeigu jie gerai supakuoti ir teisingai sukrauti. Aš šito mokėjausi ant savo kailio – ir ant klientų nervų. Būna, kad žmogus taupo ant popieriaus, užvynioja vazoną į seną marškinį. Atvažiuoja trupiniai. Aš ne dėl to čia. Kartais kelias per Lenkiją prastas, oras bjaurus, stabdyti tenka staigiai. Tada matote, kodėl mikroautobusas turi būti ne perpildytas. Atsargumas visada atsiperka. Stiklas ir keramika eina į priekį, prie sienos, minkštais tarpikliais.

Ką daryti, jei mikroautobusas stringa kelyje – mano baldai bus saugūs?

Na, mašinos stringa. Visų. Aš važiuoju su tvarkingais mikroautobusais, bet kartą Belgijoje per karščius nutrūko diržas. Kelias valandas stovejo. Baldai liko vietoje. Mes juos nepaliekame be priežiūros asmeniškai, jei tenka palikti mašiną – randame apsaugotą vietą. Bet paprastai dirbame taip, kad gedimo atveju skambiname techninei pagalbai ir sėdime šalia. Daiktai neišimami, niekas nieko neliečia. Ai, ir visada turime draudimą kroviniui. Tai yra pagrindas, be kurio nė neužsiverčiu rytą.

Ar vairuotojas vienas važiuoja, ar keičiasi?

Į Angliją – dažniausiai vienas vairuotojas, jei mašina mikroautobusas. Miegamos vietos nėra, miegame pakeliui motelyje. Kai fūra – tai du. Su mikroautobusu kitas vaikinas yra krautuvas, padėjėjas, bet vairuoja vienas. Žinoma, jei skubus reisas ir tolimas maršrutas, paimu antrą vairuotoją. Tada nereikia stoti nakvynei. Bet tai brangiau. Dažniausiai važiuoju vienas, vaikinas miega už nugaros ant pripučiamo čiužinio – juokas juokais, bet taip yra. (Gerai, ne visada čiužinys pripučiamas, kartais tiesiog maišai, bet pataisau – svarbu, kad pailsi).

Kaip apsaugoti stiklą ir elektroniką perkraustant į Angliją?

Stiklas – į kampuotą dėžę, apvynioti burbuliuku, rankšluosčiais. Elektronika – originalioje pakuotėje, jei yra. Jei ne – sukite į antčiužinį. Aš vežu televizorių ne vertikaliai, o gulomis, nes taip mažiau vibracijos. Kartais klientai sako: „o gal tiesiog ant viršaus numesim?“ – ne, neįdėsiu. Tik jei visiškai pilna mašina ir jis tampa „minkšta siena“. Anglijoje dažnai lietus, tai autobuse turi būti sausas oras. Drėgmė blogiau už duobes.

Ar reikia drausti daiktus atskirai, ar tai įeina į kainą?

Draudimas turi būti. Ar jis įeina – priklauso nuo kompanijos. Pas mus paprastai įeina CMR draudimas, bet jūs turite paklausti konkrečiai. Nes kai kurie skelbimų portalų vairuotojai neturi nieko. Nuli. Tuomet jei sudegs mašina – atsisveikinkite su daiktais. Buvo atvejis prieš porą metų, kai kažkoks „vežėjas“ už kelis šimtus vežė, pateko avarijon, o draudimo – nulis. Klientas verkė, o aš tik stebėjausi, kaip galima taip rizikuoti. Niekada taip nedarykit. Kaina su draudimu gali būti 50 eurų didesnė, bet tai – niekis.

Kiek laiko užtrunka kelionė Vilnius–Londonas su pilnu kroviniu?

Teoriškai apie 26–28 valandas vairavimo. Realiai – dvi dienos. Miegam bent kartą. Jei labai skubu – galima ir per vieną, bet tada kitą dieną aš nebevairuoju niekur, nes akys merkiasi. Kelionė per Olandiją, Belgiją... priklauso nuo maršruto. Muitinė gali atimti kelias valandas, ypač jei eilės. Kartą Dovere praleidau 8 valandas eilėj. Baisu prisiminti. Bet dažniausiai viskas sklandžiai, tik reikia kantrybės.

Ar galima kartu važiuoti keleiviu su mikroautobusu?

Galima, jei yra vieta. Bet tik vienas, du – jau nebe. Kėdės dažnai nulankstomos, vietų nėra. Be to, miegantis vairuotojas (aš) groja muziką, kad nepamesčiau budrumo, o klientas nori tylos. Būna konfliktų. Aš paprastai siūlau – atskirai skristi, daiktai atvažiuos atskirai. Bet jei labai reikia – sutariam. Tik žinokit, kad tolimas važiavimas mikroautobuse nėra kaip turistinis autobusas. Sėdynė kieta, oro kondicionierius triukšmauja. Pasiruoškit moraliai. Ir fiziškai.

Dokumentai, muitinė ir visa biurokratija

Ar dabar, po Brexit, galiu vežtis savo sofa be jokių popierių?

Ne, reikia sąrašo. Nors sofa – naudotas daiktas, nekomercinis krovinys. Reikia paruošti packing list'ą, t.y. sąrašą visų daiktų su aprašymais. Muitininkai tikrina, ar nevežate prekybai. Jei sofa nauja – gali griebti muitas ir PVM. Naudoti baldai paprastai praeina. Bet popierių reikia. Aš visada prašau kliento užpildyti blanką savo ranka. Jei nepildo – aš pats pildau pagal atmintį, bet tada jis pasirašo. Be to, dabar reikia EORI numerio, nors jau kiek atsipalaidavę su tuo. Geriau turėti.

Kas bus, jei muitinėje kas nors nepatiks – ar man reikės važiuoti kartu?

Ne, jums nebūtina. Aš tvarkau viską kaip vežėjas. Jūsų daiktai – jūsų atsakomybė dokumentuose, bet muitinėje kalbuosi aš. Jei kils įtarimų, paskambinsiu jums. Buvo toks nutikimas – pareigūnai norėjo vazono su orchidėja kaip „nelegalaus augalo“. Skambinu klientei, ji šaukia „tai mano mamos!“. Išsprendėm per valandą. Jūs svarbiausia parašykit sąžiningai, kas viduje. Jei slėpsit alkoholį ar cigaretes – žinokit, nebe mano reikalas lieka, o jūsų galvos skausmas.

Ar galiu siųsti dėžes be savo fizinio buvimo Anglijoje?

Gali. Daug kas taip daro – studentai, emigrantai. Aš pasiimu raktus iš agento, įnešu daiktus į butą. Bet tada reikia pasitikėjimo. Aš pasirašau aktą, nufotografuoju, kaip atidaviau. Jei kas – turiu įrodymus. Kartais žmonės bijo: „o jei pamesi?“. Aš nešnekliu, kad jūs turite tikėti manimi, bet dvidešimt metų versle – jei būčiau vagis, nebedirbčiau. Kita vertus, daugelis kompanijų taip dirba. Tikrinkite, ar turi ofisą, ar matėt veido nuotrauką. Saugūs pristatymo sprendimai į Angliją su mikroautobusais negali būti anonimiški.

Kiek cigarečių galima pridėti prie baldų?

Čia juokas? Ne, rimtas klausimas, žinau. Neimu. Dviese pasieniečiai nieko nepastebi, bet kartą vienam vaikinui radėm... palikau tai pačiam vaikinui, kai jis rinkosi mūsų nedirbti. Kiekvienas vežėjas turi ribas. Aš nesu kontrabandininkas. Jei klientas prašo „tik dėžytę“ – sakau ne. Teisiškai limitas – gali asmeniškai vežtis, bet ne kaip komercinis krovinys. Aš lieku švarus. Jei jūs savo mašinoje – jūsų reikalas. Mikroautobuse mano vardu važiuojant – atsakomybė mano. Tai ne.

Realybė: kai viskas nepavyksta

Ar teko matyti, kad kuri nors įmonė paprasčiausiai pavogtų daiktus?

Taip. Ne daiktą, o daiktus. Buvo atvejis, kai konkurentas (nevadinsiu vardo, bet jie dar veikia rinkoje) paėmė avansą, pakrauto pusę, tada dingo tris savaites. Paskui atsiuntė sąskaitą už saugojimą sandėlyje, kurio nėra. Policija, teismai... klientas neteko nervų ir poros šaldytuvų. Kaip apsisaugoti? Moki avansą – maža dalis. Didžioji dalis – gavus daiktus. Tikrinkite rekvizitus, ar jie atitinka. Jei vairuotojas vienas be jokios firmos – rizikuojat. Aš viską rašau ant popieriaus. Ne į orą.

Kodėl vieni vežėjai meta daiktus kaip maišus sandėlyje, o kiti – ne?

Nes mokama už greitį, o ne už kruopštumą. Kai kurios bendrovės perka paslaugą iš pigiausio subrangovo. Jis krauna keturis krovinius per dieną. Joks žmogus nespės atsargiai, jei viršininkas spaudžia. Aš pats kraunu arba su savo žmogumi. Matome kiekvieną dėžę. Storas čiužinys – dedame atskirai. Stiklas – atskirai. Kai matau, kad kažkas numetė daiktą iš aukštai – man keliai linksta. Klientai ne visada mato, bet aš matau. Ir nepriimu tokių dirbti pas save. Supakuoti daiktai yra jūsų turtas, o ne sąvartyno papildas.

Ar tiesa, kad Anglijoje pilna nelegalių perkraustytojų be draudimo?

Pilna. Facebook'e pilna skelbimų „vežu į Londoną pigiai“. Dažnai tai studentas ar emigrantas, nusipirkęs seną tranzitinį mikroautobusą. Jokių licencijų, jokio CMR draudimo. Sugadino daiktą – blokuoja telefoną. Anglijoje jie dirba legaliai ar nelegaliai – aš nežinau. Bet transportuoti krovinius be licencijos – nelegalu. Deja, daugelis renkasi kainą. Aš nekonkuruoju su šimtu eurų į abi puses, nes nuvažiuoti man kainuoja daugiau. Jūs gaunate tai, kas apmokėta. Saugumas kainuoja. Taip yra.

Kaip atpažinti, kad vairuotojas blaivas ir pailsėjęs, o ne ant trečios pamainos?

Paklauskite telefonu tiesiai – kada paskutinį kartą miegojo. Nors jūs ir ne psichologas. Blaivumą atpažinsite iš kvapo ir akių, kai sutinkat. Aš nesu tobulas, kartais ir pats prastai išsimiegu prieš reisą, bet tada visas kelias kvepia kava. (Čia juokas, nors ir ne visai.) Rimtai – jei matote, kad vairuotojas jaudinasi, dreba rankos ar kalba nerišliai – atšaukite. Geriau ryte dar kartą paskambinsit kitam. Aš neturiu problemos prisipažinti, kad buvau pavargęs – tada sustoju ir pamiegu. Saugumas svarbiausia. (Ai, gramatiškai čia gal „svarbiausias“, bet taip jau išėjo).

Ar buvo atvejų, kai klientas pats melavo apie krovinio svorį?

Nuolat. „Pas mus nieko sunkaus“ – atvažiuoji, o ten seifas ir trijų dalių akvariumas. Mikroautobusas vos nuožengia ant ašies. Tada grįžtame, imame didesnę mašiną arba atsakau – netilps, rytoj nevažiuojam. Melas apie svorį yra pavojingas. Aš skaičiuoju kiekvieną kilogramą dėl saugumo. Perteklinis svoris – stabdymo kelias ilgesnis, manevringumas blogesnis. Kartą belgas sustabdė ir žiūrėjo į padangas. Atlaikėm, bet buvo įtempta. Sakykit tiesą – jūs taupot ne sau, o galbūt rizikuojat savo daiktais ir mano sveikata pakeliui.

Praktiniai niuansai, kuriuos verta žinoti

Ką daryti, jei naujų namų durės Anglijoje per siauros sofai?

Būna. Tada arba per langą su virvėmis, arba šviečia atsuktuvas. Aš turiu įrankius, bet nesu stebukladarys. Jei penkių vietų sofa į dviaukščio svetainę – ten jau reikia specialių krovikų. Aš padedu, kiek galiu, bet kartais tenka sofą palikti kieme arba grąžinti. Pasitarkite su manim prieš perkraustymą – aš kartais prašau nufotografuoti laiptus. Anglijoje namai maži, durės siauros. Ypač tuose Victorijos laikų namuose. Aš jau beveik chirurgas baldų atžvilgiu, bet amputacija – atskira paslauga. Rimtai.

Ar galima vežtis augalą?

Gali, bet aš nerekomenduoju. Augalai miršta nuo drėgmės trūkumo arba šalčio. Žiemą mikroautobusas naktį atvėsta, o žolėdžiai nemėgsta. Be to, muitinė gali kibti – gyvi augalai reikalauja sertifikatų. Jei fiksuoju, kad reikia vežtis – sakau, pasiimkit vazoną į saloną, bet pasekmės jūsų. Aš neauginu gėlių, nežinau, kokia jų temperatūra. Šiaip... (nors atvirai, čia gal ir per daug pasakau – nežinau tikslaus sertifikato, bet girdėjau, kad Defra turi reikalavimų – pasitikrinkit patys) – bet faktas, kad augalai dažnai neatlaiko kelionės. Duokitės taip, rizikuojat. Geriau atiduokit kaimynams.

Kaip supakuoti daiktus, kad jie nebūtų sugadinti netvarkingoje mašinoje?

Pirmiausia – dėžės turi būti tvirtos. Antra – nenaudokite laikraščių tiesiai prie stiklo – raštai atsispaudžia. Trečia – sunkūs daiktai apačion, lengvi – viršun. Tai elementaru, bet žmonės meta knygas ant drabužių, o po to stebisi raukšles. Mikroautobusas supasi kelyje, ne taip kaip fūra. Smūriai jaučiasi labiau. Tad pakavimas turi būti atitinkamai. Aš kartais pats perpakoju, jei matau, jog klientą apsuko kaip cepeliną. Nekenčiu to, bet darau. Nes mano vardas ant to pervežimo.

Koks maksimalus svoris, kurį dar pakelia mikroautobusas?

Mano Sprinteris – teoriškai 3,5 tonos bendros. Atimam mašinos svorį, gaunasi krovinys apie 1,2–1,4 tonos. Ne daugiau. Jūs galite sakyti „pas mane tik dėžės“, bet jei jose knygos – toną prisikrausit lengvai. Kartą vaikinas vežė monetų kolekciją. Nejuokauju. Svėrėm, buvo baugu. Laimei, telpa, bet vos vos. Viršyt svoris reiškia baudas, kurias moka klientas, jei suklydau aš – moku aš. Todėl visada klausiu – kas viduje? Nes jei metalo laužas – mikroautobusas tam netinka.

Ar galima pristatyti daiktus į saugomą aikštelę Londone, jei dar neapžiūrėjau buto?

Galima, bet tai jau sandėliavimo paslauga, ne tik pristatymas. Aikštelės Londone kainuoja. Aš galiu palikti į saugomą box park'ą, bet tada jūs pasiimate raktus ir patys įnešate. Arba aš palieku į aikštelę, bet nepristatau į butą. Atsakomybė baigiasi, kai perduodu į rankas arba palieku sutartoje vietoje. Šitą reikia aptarti iš anksto. Anglija didelė, Londonas – milžinas. Penkiolika mylių gali reikšti valandą kelio. Tikslus adresas ir instrukcijos – jūsų draugai. Jei nežinote, kur gyvensite, aš galiu palaukti, bet ne savo sąskaita labai ilgai.

Išvada

Iš viso to noriu pasakyti paprastai – saugūs pristatymo sprendimai į Angliją su mikroautobusais nėra raketų mokslas, bet ir ne pasiūlymas „vežu pigiai“. Tai darbas, kur reikia galvos, patirčių ir sąžinės. Jei renkatės vežėją – neklauskit tik kainos. Klauskit, kas bus, jei kas nors nepasiseks. Aš per tiek metų supratau, kad geriau prarasti užsakymą, nei prarasti reputaciją. Anglija laukia, mikroautobusas startuoja, o jūsų daiktai – svarbiausi, kad ir kaip bepavadinčiau. (Čia pataisau – tiesiog saugiai nuvešim, ką jau ten vardinti.)