Saugus prekių vežimas mikroautobusais į Angliją – kaip išvengti galvosūkių?

Daug kas manęs klausia, kaip čia iš tikrųjų vyksta prekių vežimas mikroautobusais į Angliją. Ar tikrai saugu? Ar neišbyrės daiktai kažkur prie Doverio ar ties Lilio žiedu? Aš dirbu perkraustymais tarptautiniais maršrutais jau nuo dviejų tūkstantinių pradžios, tai mačiau visko – ir krovinį, kuris atkeliavo kaip iš parduotuvės, ir tokių istorijų, kai norisi galvą į sieną daužyt. Šiandien papasakosiu atvirai, kaip darom, kad klientas gautų siuntas Londone, Birmingeme ar ten, kokiame Anglijos pakrašty, visiškai sveikus ir be jokio streso. Nebus čia slidžių frazių, tik tai, ką žinau iš kabinos, keltų ir tų kelių, kurie kartais baisūs. Jei ko nepamenu – pasakysiu ir garsiai, nebūsiu apsimetęs omnibusu.

Kaip vyksta pasiruošimas ir krovimas

Kiek dienų prieš reikia užsakyti pervežimą?

Na, jei nori garantijos, kad tave įtrauksim į artimiausią reisą, geriausia skambint bent prieš savaitę, o jei sezonas – prieš dvi. Yra tokių klientų, kurie planuoja du mėnesius į priekį, ir aš tuos žmones tiesiog myliu – viskas ramu, laiko pakankamai. Kartais žmogus paskambina vakarop ir klausia, ar galim rytoj. Tai jei turim tuščią vietą – paimam, bet dažniausiai tas vietas sugriebia tie, kurie užsisakė prieš mėnesį. Aš nesu čia joks dispečerius, tiesą sakant, bet logistika yra logistika – kuo daugiau laiko, tuo lankstesnis maršrutas. Skubūs kroviniai kainuoja brangiau, nes reikia viską koreguoti.

Ar man reikia patiekti daiktus prie transporto, ar jūs pasiimate nuo slenksčio?

Mes galim ir pasiimti nuo slenksčio Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Bet jei gyveni kaime už Kuršėnų ar prie Ignalinos, kur asfalto vargiai matyti – tada taip, teks atvežti iki miesto. Buvęs atvejis, kai klientas gyveno tokioj vietoj, kad žvyrkelis buvo baisesnis nei miško takas, ir mikroautobusas įkišo. Nors... palauk, ten buvo ne mikroautobusas, o furgonas. Tai mes sumetėm daiktus į furgoną, o paskui jau perkrovėm. Svarbu, kad suprastum – ne visur privažiuosim, ypač žiemą, kai purvas dar storesnis. Nenoriu vėliau girdėti priekaištų.

Koks mikroautobusas važiuoja – didelis ar mažas?

Dažniausiai – vadinamieji XXL mikroautobusai, kaip MB Sprinter ar VW Crafter krovininiai. Talpa apie 15–17 kubinių metrų. Kartais, jei krovinys mažas, kaip trys dėžės ir dviratis, vežam mažesniu, nes kam deginti dyzelį tuščiai? Klientai kartais išsigąsta, kai pamato didelį auto ir galvoja, kad bus brangu, bet kaina priklauso ne nuo mašinos dydžio, o nuo užimamos vietos. Nors jei vežam pianiną, tada tikrai reikia didžiojo. Būna, kad mikroautobusas neatrodo didelis, bet viduje vietos net daugiau nei atrodo iš šono. Sunku tuo patikėti, kol neįlipi.

Kaip supakuoti daiktus, kad jie nepabirtų važiuojant?

Čia tai svarbiausia. Mes duodam lapą, kur rašoma – dėžės turi būti dvigubos, burbulinę plėvelę naudok, nestatyk sunkaus ant lengvo. Bet realybė? Žmonės kartais supakuoja taip, kad į dėžę knygų iki 40 kilogramų, o dėžė – vienintelis sluoksnis. Buvęs atvejis: į Angliją vežėm stiklų rinkinį, klientas pasakė gerai supakuota, o viduje – laikraščiai. Angliją pasiekėm, bet stiklų mažiau. Blogiausia, kai klientas pats nenori pirkti pakavimo medžiagų, o paskui kaltina vežėją – nors taip atsitinka retai, bet būna. Todėl rekomenduoju: putplasčio kampai, plėvelė, o jei nežinai kaip – sumokėk, mes supakuosim, tik brangiau.

Kainos, kurios kartais įkanda, bet tokia jau rinka

Kiek maždaug kainuoja prekių vežimas mikroautobusu į Angliją?

Šitą klausimą girdžiu kas antrą dieną. Jei pilnas mikroautobusas – nuo 1200 iki 1800 eurų, priklausomai nuo sezono, kuro kainų ir to, kurioj Anglijos vietoj metysim. Dalinis krovinys skaičiuojamas už kubus – maždaug 80–120 eurų už m3. Bet čia tokia apytikrė suma, nes jei veži kokį seifą, kuris sveria beveik toną, tai kubai mažiau svarbūs nei svoris. O jei tik lagaminai – pagal lengvų krovinių tarifą. Kartais klientas lygina su autobusu – ten pigiau, bet autobusas stoja dešimtyje miestų, o mikroautobusas važiuoja tiesiai pas tave. Skirtumas akivaizdus.

Ar kaina priklauso nuo to, ar vežate į Londoną, ar į kokią Anglijos skylę?

Aišku, kad priklauso. Į Londoną važiuojam nuolat, ten maršrutas kaip į darbą – žinom kiekvieną duobę. O jei reikia į Šiaurės Angliją, ten kur slėniai, siauri keliai, ar dar toliau – Škotiją (nors tai jau ne Anglija, bet klientai painioja), tai laiko sugaištam daugiau. Anglija didelė šalis, žmonės pamiršta, kad nuo Londono iki Liverpulio dar 350 km. Tai jei pas mus maršrutas Londonas, o tu gyveni Mančesteryje – gali tekti primokėti. Kartais deramės dėl pristatymo į tranzito tašką, jei tau ne skubu. Visada galim apsitarti.

Kodėl vieni vežėjai siūlo kelis kartus mažesnę kainą nei jūs?

Oi, čia jau nepatogus klausimas. Būna tokių, kurie žada pervežimą už 600 eurų, pasiima avansą ir dingsta kaip į vandenį. Būna ir tokių, kurie veža legaliai, bet be draudimo, su vairuotoju, kuris dirba jau tris paras be miego. Aš nekalbu apie konkretų konkurentą, nežinau jų visų, bet mačiau, kaip po to siuntiniai voliojasi kažkokiuose kiemuose. Saugus prekių vežimas mikroautobusais į Angliją kainuoja tiek, kiek kainuoja dyzelis, draudimas, feribotas ir normalus atlyginimas. Jei pigiau – kažkur yra riba. Kartais ta riba – tavo daiktų saugumas. Aš renkuosi sąžinę.

Ar reikia mokėti prieš kelionę, ar galiu atsiskaityti gavęs daiktus?

Mes imame trisdešimt procentų avansą, kad rezervuotume vietą, o likutį – prieš pristatymą arba pristatymo metu. Būna klientų, kurie labai nori mokėti tik tada, kai viską apžiūri. Aš suprantu baimę – siunti daiktus su nepažįstamu žmogumi. Bet iš mūsų pusės irgi rizika: paruošiam auto, atšaukiam kitus krovinius, o tada klientas sako nenoriu. Tai avansas – kaip garantas abiem pusėm. Jei bendraujam ne pirmą kartą – galim ir be avanso. Pinigai pervedami arba grynais – kaip patogiau. Jei mokate pavedimu, reikia, kad sąskaita būtų apmokėta prieš išvykimą, nes kelyje aš bankų neaptarnauju.

Kelių realybė – kas dedasi trasoje

Kiek laiko trunka kelionė iš Lietuvos iki Anglijos mikroautobusu su kroviniu?

Teorija graži – apie trisdešimt valandų. Bet teorija ir praktika – du skirtingi pasauliai. Vairuotojai dirba pagal tachografą, privalomos pertraukos, nakvynė prie magistralės, laukiančios eilės kelyje. Realiai tikėtis reikia dviejų parų, kartais trumiau, jei keltas pasiseka ir oras švarus. Žiemą būna, kad prie Olandijos ar Belgijos susidaro kamščiai dėl avarijų, ir tada visas grafikas subyra. Dar laiko juosta – Anglija viena valanda atgal. Skubantiems siūlom skrydį, o daiktus vežam atskirai. Mikroautobusas vyksta stabiliau nei autobusas, nes nestoja.

Ar per kalnus važiuojate žiemą, ar tada sustojate?

Kalnai tai ne mūsų bėda, labiau bėda – oras. Per kalnus pravažiuosim, bet jei Prancūzijoje ar Belgijoje slidu, sustojam. Geriau palaukti pusdienį aikštelėj, nei įlėkti į griovį su svetimais baldais. Prieš kelerius metus, berods 2019-aisiais, gruodį, sniego daug buvo, ir mes netgi nesiryžom važiuoti per Liuksemburgą – aplink per Vokietiją. Tai pridėjo kokias 200 km, bet daiktai saugiai pasiekė Britaniją. Saugumas svarbiau nei greitis – tai aš visada kartoju, nors klientai kartais pyksta dėl vėlavimo. Ką padarysi, gamta yra gamta.

Kur nakvoja vairuotojai – miega kabinoje ar kur?

Kartais kabinoje, bet ne taip, kaip manytum – miegmaišiai, specialios kėdės. Dažniausiai randam nakvynę pakeliui, kokį motelį ar vairuotojų poilsio namus prie magistralės. Olandijoje labai gerų punktų yra, kainuoja koks 40–50 eurų nakčiai. Kabinoje miegot tegali tik tada, jei auto suprojektuotas su miegama zona, kitaip – pažeidimas. Esu matęs konkurentų, kur miega ant krovinio dėžių tarp ratų. Ne tik nesaugu, bet ir daiktai gali suplyšti. Mes taip neveikiam – vairuotojai privalo būti išsimiegoję, nes nuo to priklauso visų saugumas kelyje. O žmogus be miego – pavojus visiems aplink.

Ar dažnai stringate muitinėse dabar, po Brexit?

Gerokai dažniau nei anksčiau. Brexit viską apsunkino. Anksčiau pravažiuodavom Eurotuneliu per 45 minutes, o dabar tenka papildomai pateikti prekių aprašymus, aiškintis, jei popieriuje neatitikimas. Buvo atvejis, kad laukti teko šešias valandas – krovinys su buitine technika, o deklaracijoj įrašyti įvairūs baldai. Muitininkas pasakė neatitinka. Teko aiškintis, rašyti paaiškinimą. Nežinau, ar tas procesas pagreitės artimiausiu metu – politiką aš vertinu atsargiai, – bet šiuo metu reikia į skaičiuoti dar pusdienį visoms muitinėms. Tai normalu dabar. Tiesiog reikia kantrybės.

Dokumentai ir draudimai

Ar dabar reikia kažkokių ypatingų popierių siuntoms į Angliją?

Taip, reikia. Minimaliai – prekių sąskaita-faktūra, pakavimo lapas ir EORI numeris, jei esi verslininkas. Jei asmeninis krovinys – reikia laiško, kas ir kam vežama. Kartais klientai sako, ten mano seni batai ir puodai. Muitininkui tai neargumentas – reikia sąrašo. Aš padedu užpildyti formas, jei žmogus nesinaudojęs, bet be popierių nevežam nieko. Buvo atvejų, kai bandė gabenti padovanotus daiktus be dokumentų – Anglijoje pasienietis atsuko ir liepė grįžti. Parvežėm atgal į Lietuvą nuostolingai. Tai popieriai – šventas reikalas. Negali to apeiti.

Ar galiu įsiųsti maisto – sūrių, dešrų, kiaušinių?

Ne. Dabar jau tikrai ne. Brexit įvedė griežtas veterinarines ir fitosanitarines taisykles. Mėsa, pieno produktai, kiaušiniai, medus – viskas draudžiama asmeniniams kroviniams. Jei verslas, reikia sertifikatų, bet asmeninis pervežimas mikroautobusu – tikrai ne. Buvęs pokštas: klientas įdėjo šviežių bandelių į dėžę su drabužiais, muitininkas atvėrė, šuo užuostė – teko išmesti prieš keltą. Saugus prekių vežimas į Angliją reiškia ir tai, kad nesivežam to, ko muitinė atims. Patikėk, tų bandelių nebuvo gaila, bet gėda truputį – užsispyręs dėdė nepatiklėjo.

Kas būna, jei muitininkai nusprendžia pilnai tikrinti krovinį?

Atidarom. Jie turi teisę viską iškrauti, peržiūrėti, palyginti su sąrašu. Tai užtrunka, kainuoja, ir suardo tvarkingą pakavimą. Turim stovėti šalia, atsakinėti. Buvo taip, kad tikrino pianiną – ar ne kažkam slėptuvė. Atidžiai apžiūrėjo, nieko nebuvo, bet valanda laiko su šuniuku dūstė. Jei randama ką nors neleistino – baudos, konfiskavimas. Todėl prieš pakrovimą visada paklausiam: ar yra ką nors, ką reikėtų žinoti? Geriau žinoti iš anksto, nei raudonuoti pasieniečiui prie lango. Niekam tai nepatinka.

Anglijoje – kaip atiduodam daiktus

Ar pristatote tiesiai prie durų Londone, ar tik iki sandėlio?

Tiesiai prie durų. Londonas – mūsų antrieji namai, važiuojam ten kas savaitę. Tikrinti pašto kodą reikia, nes navigacija kartais suveda į kitą gatvę, ypač nauji kvartalai. Didžiulė problema su parkingu – vairuotojas negali užimti geltonos linijos, bauda didelė. Kartais tenka iš gatvės iki buto padėti nešti, jei parkavimo vietos nėra. O jei kiemo vartai žemi – mūsų mikroautobusas netilps, paliekam gatvėj ir nešam rankom. Tai toks pragmatizmas. Nežinau ar visi tai pasako iš anksto, bet aš sakau – Londone parkuotis misija. Būna ir baisesnių dalykų.

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje nėra namie, kai atvažiuojate?

Geriausia – suderinti dieną ir maždaug laiką. Duodam skambutį valanda prieš. Bet būna, žmonės pamiršta, užstringa darbe, arba buvo naktinė pamaina. Jei nieko nėra – paliekam kaimynui, jei leidžia klientas, arba vežam atgal į saugomą aikštelę Londone, kainuoja papildomai. Buvo keistas atvejis: pristatėm į Rytų Londoną, o gavėjas įsivaizdavo, kad atvažiuosim rytą, nors sutartas vakaras. Raudonuojam prie durų, skambinam – išjungta. Teko palikti porininkui garaže. Daiktai saugūs, bet stresas abiem pusėm. Todėl aš ir sakau – komunikacija svarbiau už greitį. Skambinkite vieni kitiems.

Ar padedate iškrauti daiktus, ar tik atidarote duris?

Pagal susitarimą. Jei pora dėžių – padedam, ne problema. Jei visa būdas, sofos, spintos – tada reikia kliento pagalbos arba samdytis papildomas rankas Anglijoje. Vairuotojas vienas nenuneš dviejų aukštų spintos, o mes ne visada turim antrą žmogų. Kartais klientai tikisi, kad ketiese iškrausim, bet mikroautobuse vyksta vienas ar du. Dėl tos pačios taisyklės – mes vežam krovinį, o ne dirbam kaip perkraustymo komanda. Bet pasistumti, padėt – taip, be abejo. Esi matęs tokių vežėjų, kur išvis nekiša nosies iš kabinos? Mes ne tokie. Nors ir neturim teisės būti kraustytojais, bet humaniškai padėt – būtinai.

Kai kelionėje kas nors nepasiseka

Ar pasitaikė, kad daiktai sudužo – ir ką tada darote?

Pasitaiko. Nors ir kaip saugiai bepakuotum, kelias žiaurus, ypač senojo žemyno grindinys. Buvo atvejis, kai vežėm keraminius vazonus – vienas suplyšo, nes dėžė per silpna. Klientas supyko, aš suprantu. Turim krovinio draudimą – atlyginam žalą pagal rinkos vertę, ne pagal sentimentą, deja. Kartais žmonės nori atlyginti emocinę vertę – aš negaliu, nežinau, kaip įvertinti pirmą puodą iš močiutės. Bet finansinę žalą padengiam. Todėl ir sakau – brangūs, trapūs daiktai: fotografuok prieš pakrovimą. Jei pakuotė gera, bėdų beveik niekada nebūna. Beveik – o ne niekada. Aš nemeluoju.

Ar buvote apgauti konkurentų ar matę, kaip blogai dirba kiti vežėjai?

Oi, būsiu atviras. Buvo toks atvejis prieš aštuonerius metus: samdėm tarpininką, o jis parduoda mūsų krovinį trečiam vežėjui už pusę kainos. Daiktai pūvo Lenkijos aikštelėje tris savaites. Klientas paskambino piktas, mes net nežinojom, kur sofa. Teko gelbėti. O kitas kartas – atvežėm krovinį, o klientas parodė nuotraukas, kaip kitas vežėjas jo daiktus vežė atvira priekaba per lietų. Be tentu. Baldai šlapi iki kaulų. Saugus prekių vežimas mikroautobusais į Angliją – tai ne tik maršrutas, tai požiūris. Kai kurie žiūri tik į pinigus ir datas, o ne į tai, kas viduje. Aš toks niekada nebūsiu.

Kaip atpažinti patikimą pervežėją nuo šarlatano?

Pirmas ženklas – kai žada per gerai. Antras – kai nėra adreso, tik mobilus su nežinomu kodu. Trečias – kai nenori rašyti jokio popieriaus, sako viskas bus gerai, draugiau. Mes turim ofisą, sutartis, sąskaitas, draudimą. Gali paskambinti net po darbo laiko – kartais atsakau pats. Patikrinti reikia vežėjo teisę vykdyti tarptautinius pervežimus – licenciją. Jei jos nėra, tai ne vežėjas, o pažeidėjas. Žmonės dažnai taupo ir nepatikrina. O po trijų savaičių, kai daiktai dingę, tada jau kaltina visus aplink. Aš to nesuprantu, atvirai. Geriau permokėk truputį, nei vėliau ieškok daiktų po Europą.

Ar draudimas tikrai apmoka viską, jei nutinka bėda?

Ne visada viską. Draudimas dengia tiesioginę žalą pagal deklaruotą vertę. Bet jei tu pasakei, kad dėžėje drabužiai už 50 eurų, o ten buvo auksinis laikrodis – draudimas matys tik 50. Vertės deklaravimas svarbus. Be to, draudimas dažnai neapmoka, jei žala dėl blogo pakavimo. Tai tokia sąlyga. Aš ne draudimo brokeris, nors tiek metų jau beveik galėčiau būti, bet esu matęs, kaip žmonės nusivylia. Kartais žmonės galvoja, kad draudimas – tai stebuklinga apsauga nuo visko, bet taip nėra. Geriau iš pradžių paklausti: o kas jeigu? Ir gauti raštišką atsakymą. Gražių pažadų aš niekam neduodu.

Įvairūs klausimai, kurių paprastai nedrįsta užduoti

Ar galima vežti augintinį – šunį ar katę – kartu su baldais?

Techniškai – galima, bet nepatariu. Gyvūnams reikia veterinarinio paso, skiepų, Anglijai – čipas privalomas. Be to, krovininė dalis netinkama gyvūnui – tamsu, gali pasidaryti per šilta. Mes vežam šunis salone, jei yra vieta, bet tada jie nėra su baldais, jie atskirai. Žmonės kartais nori taupyti ir meta narvelį tarp dėžių. Aš to nedaryčiau net su savo kate – kuri, beje, pasiutę dėl kelionių. Better entrust to special services. Oi, užsiminėjau angliškai... turiu omeny – geriau patikėti specializuotoms tarnyboms. Jos turi visas licencijas gyvūnams gabenti. Augintinis – ne lagaminas.

Ar jūsų vairuotojai kalba angliškai, jei reikia susiskambinti su gavėju?

Taip, susišneka. Ne visi su akcentu kaip Šekspyras, bet porą sakinių surenka, numerį perskaito, adresą paaiškina. Buvo toks atvejis – Petras skambina, o anglas sako: I don't understand you, mate. Petras perdavė man telefoną, aš paaiškinau. Taip nutinka. Kartais klientai prašo, kad paskambintume mes, ne jie. O mes ir skambinam – tai juk mūsų darbas. Anglų kalba ten, kur važinėjam kas savaitę, būna būtina. Žinoma yra tokių senesnių vairuotojų, kurie moka tik yes, no, toilet – bet tokių mes į tarptautinius reisus nebesiunčiam. Nereikia tokių nemalonumų.

Ar jūs vežate ir... na, šiaip, pilnai nelegalius dalykus?

Ne. Absoliučiai ne. Aš net nežinau, ar čia tinkamas klausimas, bet suprantu, kodėl klausi – rinkoj pilna gandų. Mes nevežam nei cigarečių kontrabandos, nei kažkokių cheminių medžiagų be sertifikatų. Kartais klientai nesąmoningai įmeta aerozolius, baterijas – mes tai išimam ir įspėjam. Bet tyčinis nelegalus krovinys? Ne. Rizika didžiulė, Anglijos muitinė griežta kaip niekada. Saugus prekių vežimas į Angliją galimas tik su tvarkingais popieriais. Jei kas prašo pervežti dėžę, kurios neatidarinėsi – mes atsisakom. Nereikia tos įtampos gyvenime. Miegam ramiau.

O jeigu aš pats noriu važiuoti kartu su kroviniu – ar įmanoma?

Įmanoma, jei yra vieta salone. Bet turi žinoti – kelionė ilga, sėdimos vietos ne visai komfortiškos, o tarpiniai sustojimai trumpi. Buvo klientė, kuri važiavo su augintinių būdais – sėdėjo ant atsuktos sėdynės, rodė nuotraukas. Ji liko patenkinta. Bet buvę ir priešingai – vyras pyko, kad negalima rūkyti kabinoj, ir kad radijas per garsiai. Tai jei esi lengvabūdis – geriau lėktuvu. Mes leidžiam, bet nesame turistinė agentūra. Tavo daiktai – pirmoje vietoj, o keleivis – antroj, jei netrukdo. Nei mes tavęs maitinsim, nei aptarinėsim Londono lankytinas vietas. Aš tiesiog vežėjas.

Išvada

Saugus prekių vežimas mikroautobusais į Angliją – tai ne raketų mokslas, bet ir ne vaikščiojimas aklai. Reikia geros komandos, tvarkingų popierių ir žmogiškos komunikacijos. Aš per dvidešimt ketverius metus išmokau, kad sąžiningumas svarbiau nei gražus tinklapis. Jei ruošiesi kraustytis ar siųsti prekes į Londoną, Birmingemą ar kur kitur Anglijoj – surask vežėją, kuris nebijo atsakyti į keblius klausimus. Ir jei ką – skambink, pasikonsultuosim. Daugiausiai taip iržnas būnu tik tada, kai kas nors peša mane už rankos prie muitinės. Sėkmės renkantis.