Saugus krovinių pervežimas į Angliją su GPS sekimo įrenginiais

Žinai, kai atiduodi savo daiktus – ar tai būtų keli baldai į Birmingamą, ar visas buto turinys į Londoną – visada kažkur viduje sukasi ta nemaloni mintis: o kas jei viskas tiesiog dingo? Per keturis ar penkis šimtus važiavimų per metus, per dvidešimt keturis metus šitame tarptautinių perkraustymų versle, nuo senų popierinių žemėlapių laikų iki šių modernių GPS dėžučių, esu matęs visko. Saugus krovinių pervežimas į Angliją su GPS sekimo įrenginiais šiandien jau nebe prabanga, o kartais vienintelė priežastis, kodėl žmonės iš viso sutinka patikėti savo daiktus nepažįstamam vilkiko vairuotojui. Bet ar tai šimtaprocentinė garantija? Ne visada. O ar padeda nurimti ir išvengti nemalonumų? Taip, tikrai padeda, jei tik žinai, ką reiškia ta maža dėžutė ant mašinos ir koks jos ryšys su tavuoju telefonu.

Pradžia – kodėl visi taip nervinasi dėl tų sekiklių

Ar mano baldai tikrai bus matomi žemėlapyje, kai važiuos į Angliją?

Na, jei įmonė turi normalų GPS sekimo įrenginį – taip, pamatysi tašką. Bet ne visada realiu laiku; atnaujinimas vyksta kas kelias minutes, o ne kas sekundę. Aš dažnai sakau: tai kaip tavo mašinos navigacija, tik didesnė. Žinai kur mašina, bet nežinai, ar viduje viskas tvarkingai sukrauta. Kartą vairuotojas pamiršo įjungti perkrovimo režimą ir klientas matė, kad jo krovinys stovi Paryžiuje, nors tikrai stovėjo ten, kur reikia. Panikos buvo. Sistemos veikia, bet jos turi savo logiką, kurią reikia suprasti.

Kada jūs pradėjote naudoti GPS kroviniams, kuriuos siunčiate į Londoną ar Birmingamą?

Hmm, turbūt apie du tūkstančius septintuosius ar aštuntuosius... ne, gal devintuosius? Atsiprašau, laikai susimaišo. Buvo momentas, kai visi pradėjo prašyti: "kur dabar mūsų daiktai?" Seniau skambindavome vairuotojui, o jis kartais meluodavo, kad jau prie Doverio, nors iš tikrųjų dar tik ruošėsi keltis belgų kelyje. Tada atsirado dėžutės. Pradžioj jos brangios, tik didžiosioms įmonėms. Dabar jau ir mažesni vežėjai turi. Tai pasikeitė gerai, bet pats stebiuosi, kiek tos sistemos kainuoja per mėnesį. Nepigiai, bet verta, jei nori taikos.

Kiek tai kainos? Atsiprašau, kiek kainuoja sekimas realiu laiku? Ar turiu mokėti papildomai?

Dažniausiai – ne. Jei normalus perkraustytojas, neprašo atskirai. Bet jei užsuki pas kokį "pigią kelionę į Angliją" skelbimų portalo herojų, gali prašyti dvidešimt ar penkiasdešimt eurų. Už ką? Kad pasižiūrėsi telefone, kur dingo tavo sofa. Ha. Mes GPS laikome savo logistikos dalimi, nes jisai padeda ir mums. Nors sakau "nes jisai padeda" – iš tikrųjų mes jį turime dėl savęs, o tu gauni bonusą. Nemokamą. Tiesiog nepirk paslaugos vien dėl sekimo – pirk dėl pasitikėjimo, kuris svarbiau.

Ar GPS padės rasti krovinį, jei kas nors pavogs visą vilkiką?

Teoriškai – taip. Praktiškai vagišiai protingi, žino kur ieškoti dėžutės. Buvo ne mūsų, bet kolegų atvejis, kai pavogė puspriekabę su elektronika ir iš karto išmetė sekiklį į griovį. Bet jei sekiklis paslėptas gerai, turi atsarginę bateriją ir pasyvųjį režimą – galima surasti. Policija tada surado per kelias valandas. Realybė tokia, kad GPS yra kaip draudimas: viltis, jog nereikės, bet ramiau miegi. Ne stebuklų dėžutė, o pagalbininkas tamsioms dienoms, tik tiek.

Technika – kaip veikia ir kur stringa

Kaip dažnai atsinaujina tas taškas žemėlapyje? Kas jei stringa?

Standartiškai – kas trisdešimt ar šešiasdešimt sekundžių. Kai kurie modernūs siunčia kas kelias sekundes, kiti – ir kas penkias minutes. Jeigu stringa, dažniausiai dėl ryšio spragos kalnuose arba kur nėra bokštų. Atsimenu, kaip klientas skambino: "Kodėl jūsų vilkikas dingo ties Metu!" Dėl to, kad Prancūzijos kalvose signalas pradingsta kaip ir pas mus Žemaitijoje. Sistema vėliau "prisigeria" duomenis. Nereikia pult į paniką, jei taškas užšąlo pusvalandžiui, nes paskui atsiras visas kelias.

Ar galiu pats žiūrėti, kur mano krovinys, ar turiu skambinti jums?

Šiuolaikinėje sistemoje gali gauti nuorodą ir žiūrėti telefone. Bet ne visada – kai kur senos mokyklos įmonės sako: skambink, mes pasakysim. Aš pats mėgstu duoti nuorodą, nes nereikia atsakinėti į dešimt skambučių, ypač kai vilkikas rytiniame Londone, o aš dar namuose su kava. Tik kartais slaptažodis nustoja galioti po trijų dienų. Pasitikrink su partneriu. Jei nesuteikia galimybės – klausk kodėl. Tai tavo teisė žinoti, o ne jų malonė parodyti.

Ar GPS sekimo įrenginys padeda vairuotojui navigatoriui ar tik man raminant nervus?

Daugiausia – tau. Vairuotojas turi savo navigaciją, dažnai "TomTom" ar "Garmin", kartais seną prietaisą, pažįstantį kiekvieną aikštelę. GPS sekiklis transliuoja vietą į serverį. Bet yra pliusas: mes, biure, matome, jei jis užstrigo eilėje arba maršrutas pasikeitė. Tada perspėjame klientą. Be šitos dėžutės būtume kaip akli katiniai. Plusas ir mums, ir tau, bet vairuotojui pagrindinė pagalba – vis tiek jo paties navigacija, o ne tavo telefono ekranas.

O jei internetas neveikia kelyje per Prancūziją – ką tada sistema rodo?

Nieko. Na, rodo paskutinė žinomą vietą. Būna, klientas klausia: "Kodėl rodo, kad stovi prie Liono jau dvi valandas?" Nes po to kalnai ar liūtis. Prieš porą metų pro Centrinę Prancūziją signalas dingo dienai. Sistema rodė paskutinį tašką. O vairuotojas tuo metu jau plovė veidą Londone. Tokiais atvejais jis paskambina, kai randa ryšį. Tai juodas kampas. Neturėtum manyti, kad GPS – tai visagalis. Jis turi savo silpnybių, kaip ir mes visi.

Ar galima turėti atskirą sekiklį pačioj dėžėj, o ne tik mašinoj?

Taip, yra maži magnetiniai sekikliai, dedami į dėžę. Bet jei veži baldus į Angliją, jie neretai nukrenta, prisistumia arba tiesiog išsikrauna važiuojant. Aš asmeniškai nerekomenduočiau to daryti paprastiems namų apyvokos daiktams – didesnė šansai, kad pats sekiklis pasimes tarp paklotės arba po sofą, nei kad padės surasti. Geriau sekti mašiną. Jei jau ypač brangios daiktai – tada sutinku, verta turėti antrą lygį. Bet klientai dažnai to nežino, o aš irgi pamirštu klausti, jei nėra specialaus prašymo. Reikia būti atsargesniam.

Koks skirtumas tarp GPS ir tos pačios navigacijos, kurią turi vairuotojas?

Ai, dažnai suplakta. Navigacija rodo kelią vairuotojui, kur pasukti, kur kamščiai. O GPS sekiklis – siųstuvas, kuris sako mums, kur vilkikas yra. Vienas aktyvus įrankis, kitas – pasyvus stebėjimo įrankis. Kartais navigacija irgi transliuoja, bet ne visada. Esu matęs vairuotojų, kurie turi "Google Maps" telefone ir galvoja, kad tai ir yra tas pats sekimas klientui. Ne. Klientui reikia atskiros sistemos, kad matytų, kur dingo jo svajonių virtuvės baldai. Du skirtingi pasauliai, nors abu naudoja palydovus.

Kelyje – tikros istorijos ir problemos

Ar esate turėję atvejų, kai klientas paskambina iš proto, nes mato, kad mašina stovi jau valandą?

Oho, taip! Kai kurie žiūri į ekraną dažniau nei į vaikus. Vežėm krovinį į Brinolį... atsiprašau, Bristoli, ir prasidėjo ašaros, kad vilkikas stovi pasienyje tris valandas. Skambina: "Aš matau, kad jūsų vairuotojas ilsisi!" Iš tikrųjų – eilė prie kelto ar muitinės. Pasimušti tenka, bet suprantu – tai jų viskas. Parodau nuotraukas, jei turiu. Doverio uoste vasarą eilės – normalu. Sekimas duoda info, bet ne kontekstą. Mes turime pridėti tą kontekstą ir nuraminti žmogų.

Kas nutinka, jei vairuotojas pasiklysta prie Doverio uosto? Jug ten visi keliai susivėlę.

Taip, Doveris – vieta, kur navigacijos eina iš proto. Keliai, vienos kryptys, terminalai... Buvo atvejis, kai latvis pirmą kartą ten atvažiavo ir penkiasdešimt minučių ratuodavosi tarp pramonės gatvių. GPS rodė, kad suka ratus. Mano telefonas neišgyveno tos valandos – skambino kolega. Kartais technologija parodo, kad kažkas ne taip, bet neištaiso situacijos. Tu matai, kad krovinys sukasi ratu, ir tai dar labiau padidina stresą. Bet iš šono žiūrint – net juokinga, tik ne klientui tuo metu.

Ar GPS apsaugo nuo krovinio apgadinimo jūroje kelyje per keltą?

Niekaip. GPS parodo, kad mašina kelyje. Jei keltas staiga padaro posūkį arba didesnės bangos, o krovinys prastai tvirtintas viduje – jis gali judėti, nukristi. Stebėjimas čia nepadeda. Kartais pats galvoju: o gal verta filmuoti, kaip kraunama? Bet žmonės dažnai pamiršta. Keltai iš Calais į Doverį paprastai trunka pusantros valandos, per kurias signalas gali strigti arba rodyti tą patį tašką. Geriau pasirūpinti, kad baldai būtų apgaubti antklodėmis ir sutvirtinti diržais. GPS nepakeis netinkamo pakrovimo. Tai noriu pasakyti: sekimas yra apie vietą, o ne apie saugumą viduje. Mechaninė apsauga – kitas darbas.

Buvote minėję apie vieną incidentą – gal galite papasakoti daugiau apie sugedusią mašiną?

Tai buvo keli metai atgal, kelyje... gal tik iki Belgijos, nes prisimenu balandžio sniegą. Vilkikui kažkas sugedo – turbina ar aušinimas (aš ne mechanikas, tai ne šimtaprocentinis aprašymas). Variklis perkaito, vairuotojas sustojo. GPS parodė, kad stovi. Mes paskambinome. Bet problema – klientas taip pat matė ir panikavo, kad viskas sudegė. Niekas nedegė. Tiesiog praleidom kelias valandas. Pagalba atvažiavo. O tuo metu aš bandžiau žadinti miego kitą vairuotoją kelyje... oi, čia jau kita istorija. Trumpai – matymas padeda, bet priverčia nervintis be reikalo.

Ar sekimas padeda muitinėje, kai krovinys važiuoja į Angliją pro Eurotunelį?

Ne tiesiogiai. Muitininkams reikia CMR, sąskaitos, gal TAD. Mes matome, kad vilkikas priartėjo prie sienos, ir galime laiku pranešti importo agentui Anglijoje. Tai koordinavimo įrankis. Būna, kad muitinė tikrina ilgiau, ir tada GPS rodo, kad mašina stovi toje pačioje vietoje. Klientas galvoja: vagišiai! O iš tikrųjų – muitinė. Kartais norisi, kad sistema ir filmuotų aplink, bet tam reikia kamerų. GPS padeda netiesiogiai, bet muitinėje svarbiausi teisingi popieriai ir kantrybė, o ne tas žalias taškelis ekrane.

Kainos, draudimas ir momentai, kai viskas supyksta

Ar draudimas kainuoja daugiau, jei nėra GPS? Kuo tai susiję?

Hmm... Kai kurie draudikai, ypač brangiems komerciniams kroviniams, gali taikyti nuolaidas papildomam sekimui. Kai kuriems – nesvarbu. Nežinau visų bendrovių tarifų, nes tai kiekvieną kartą derinama individualiai. Logika paprasta: jei gali greičiau surasti pavogtą daiktą, rizika mažesnė, o mažesnė rizika gali reikšti mažesnę kainą. Mes montuojame prietaisus sau, bet klientas irgi gauna naudos. Jei tavo perkraustymas didelis – paklausk draudikų. Gali išlošti dešimt eurų, o gal ir nieko. Nežinau tiksliai, bet verta pasidomėti.

Ar reikia kokių nors specialių leidimų, kad gabenčiau daiktus su stebėjimu į JK?

Pati sekimo įranga nereikalauja jokių leidimų. Svarbu, kad įmonė turėtų licencijas tarptautiniams pervežimams. Dėl to nereikia nei specialių antenų, nei popierių. Kartais klientai klausia, ar reikia deklaruoti įrangą muitinei? Ne, ji yra mašinos dalis. Tik prisimenu atvejį, kai klientas bandė dėti radijo siųstuvą į dėžę ir oro uoste jį patikrino. Bet tai ne Anglija, o jau visai kita istorija. Į JK vykstant – jokių papildomų leidimų sekimo įrangai. Veža ir taškas, sako kaip žmonės paprastai.

Kodėl viena įmonė už GPS sekimą prašo papildomai, o kita – ne?

Atsakysiu be saldainiukų: tos, kurios prašo papildomai, dažnai neturi nuosavos sistemos, o nuomojasi paslaugą ir perkėlę išlaidas. Tos, kurios neprašo – arba įsigijo įrangą ir amortizavo, arba įskaičiavo į kainą, bet tu nematai. Ar viena blogiau? Nepasakyčiau. Kartais atskiras mokestis sąžiningesnis. Bet kai kurie naudoja kaip triuką: "Pas mus GPS nemokamai!" Nors iš tikrųjų moki neaišku kame. Aš renkuosi tiesmuką variantą. Skaidrumas svarbiau nei reklaminiai šūksniai. Klausyk žmogaus, ne skelbimo.

Ar įmanoma gauti atspausdintą ataskaitą, kur mašina važiavo per visas savaites?

Žinoma, jei sistema saugo archyvus. Mes galime išsiųsti PDF, kur matysi maršrutą, stoteles, stovėjimo valandas, greitį. Kartais tai naudinga dėl ginčo dėl pristatymo laiko. Atsimenu klientą iš Lietuvos, kuris norėjo parodyti draugams Bradforde, kad vilkikas nestovėjo žiopsojęs, o buvo kamščiuose. Ataskaita padėjo. Tik reikia prašyti iš anksto, nes ne visos programos saugo duomenis amžinai. Dažniausiai – tris mėnesius ar pusmetį. Poto ištrynimas. Tai jei reikia – paskubėk paprašyti, kol dar laikomi serveriuose.

Ką reiškia, kai sistema rodo, kad krovinys buvo atidarytas kelyje – ar tai visada vagystė?

Nebūtinai. Modernūs vilkikai kartais mato durų atvėrimą. Tai gali reikšti muitinės patikrą, policijos postą arba vairuotoją, tikrinantį vidų. Buvo istorija – "Vagystė!" o iš tikrųjų vilkikas stovėjo aikštelėje Vokietijoje, kur tikrino svorį. Kartais tas signalas – nervų kamuolys. Geriau paskambinti vairuotojui, nei kviesti policiją. Jei nekelia – tada jau blogesni scenarijai. Aš pats mačiau, kaip žmonės per greitai spaudžia panikos klavišus. Dažniausiai viskas paaiškėja paprasčiausiai, tik reikia kantrybės ir vieno skambučio.

Perkraustymai, baldai ir keisti atvejai

Vežate pianiną į Notingamą – ar tokiam kroviniui GPS sekiklis kaip nors kitaip montuojamas?

Ne, pianinas negauna atskiro sekiklio.