Saugus krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusu: kas svarbiausia?

Jau dvidešimt ketvirti metai, kai dirbu su tarptautiniais perkraustymais, ir jei manęs kas paklaustų, koks transportas geriausias vidutiniam kroviniui į Angliją – greičiausiai pagalvočiau apie mikroautobusą. Ne dėl to, kad tai vienintelė išeitis, bet jei reikia saugiai pergabenti daiktus, kuriems nereikia milžiniško tento arba jei klientas pats krauna iš buto Londone – mikroautobusas yra... na, kaip pasakyt, auksinis viduriukas. Tik yra vienas bet – ne viskas, kas vyksta kelyje, būna taip sklandžiai, kaip atrodo iš šono. Vieni mano, kad pasisamdyti mikroautobusą su vairuotoju – kaip išsikviesti taksi, bet realybė kitokia. Yra daugybė smulkmenų, apie kurias žmonės net nepagalvoja, kol neišvažiuoja iš Panevėžio link Kalo. Šiame tekste – kaip tik apie tai, kas laukia kelyje.

Prieš važiuojant – ką svarbu apsvarstyti?

Ar mikroautobusas tikrai tilps viskas, ką turiu?

Sakau atvirai – pusė problemų prasideda tada, kai žmonės galvoja, kad mikroautobusas yra mažas konteineris. Nėra taip. Jei turi tris didelius sofus, šaldytuvą ir dar 30 kartonų, tai gali būti per daug. Buvęs atvejis – vežėm daiktus iš Kauno į Birmingemą, klientas sakė „tik kelios dėžės“, o realybėje teko palikti rotaninį fotelį laiptinėje. Matuokite ne pagal „atrodys“, o pagal kubus. Paprastai 8–10 m³ tikrai telpa, bet jei daiktai keistos formos – geriau pasitikrinti prieš paskutinę dieną. Netingėkit pasiimti metrą ir išmatuoti savo didžiausią daiktą.

Kiek iš anksto reikia užsakinėti pervežimą į Angliją?

Na, čia toks klausimas, kuriam nėra vieno atsakymo. Jei skubi – kartais galima rasti vietą jau kitai savaitei, bet jei nori ramiai ir su normalia kaina – geriau bent trys keturios savaitės į priekį. Vasarą, kai studentai kraustosi, laisvų mašinų mažiau nei sniego liepos mėnesį. Buvo atvejų, kad klientas skambina penktadienį, o išvykti reikia sekmadienį – tada kaina auga tiesiog dėl to, kad reikia kažką persukti. Kuo anksčiau, tuo daugiau laiko pasiruošti pakavimui, o tai irgi svarbu. Nepatingėkit susiplanuoti.

Ar galiu pats padėti pakrauti, ar privalo tai daryti vairuotojas?

Gali pats, ir netgi verta. Vairuotojas ne robotas – jis vairuoja, o ne kilnoja tavo senelės komodą. Aišku, daugelis mums padeda, ypač jei daiktas didelis arba slidu. Bet teisiškai – jei tu užsakei krovinio pervežimą, o ne perkraustymą su darbuotojais, tai krovimas yra tavo atsakomybė. Tik nepamiršk, kad jei kažką pataisysi blogai ir daiktas kris ant vairuotojo – tai jau tavo sąskaita. Štai praėjusį mėnesį vienas vyrukas nusprendė pats tempti seifą. (Na, ne pats, su kaimynu.) Seifas liko kieme, o mašinoje jo mes neėmėm – per sunku, per pavojinga.

Kaip supakuoti daiktus, kad jie nesuduotų per 2000 km?

Tai jei manai, kad užmetei antklodę ant dėžių ir viskas bus gerai – tikėkis nemalonių staigmenų prie Mančesterio. Kelias yra ilgas, Europos keliai ne visur kaip šilkas, ypač Belgijoje. Kiekviename viraže daiktai juda. Mano patarimas: kiekviena tuščia erdvė dėžėje turi būti užpildyta – popierium, burbuline plėvele, net senais marškinėliais. Indus kisk į poroloną. Dėžes lipniąja juosta apklijuok ne X raidę, o H raidę – tada dangtis neiškris. Buvo atvejis, kad klientas supakavo viską idealiai, tik paliko virtuvinį kombainą be fiksacijos. Atidarius Anglijoje – kombaino dalys klaidžiojo po visą mikroautobusą.

Ar galiu važiuoti kartu su savo kroviniu?

Gali, jei mikroautobusas tam pritaikytas ir turi laisvų sėdimų vietų. Bet atsimink: jei važiuoji kaip keleivis, turi atitikti taisykles. Nelegaliai kišuotis į krovinį, pvz., ant sofos tarp dėžių, negalima. Jei įmonė leidžia važiuoti, tai paprastai būna priekyje šalia vairuotojo arba atskiroje keleivių zonoje. Kartais klientai klausia, ar gali pasimti katę. Katė? Problema, nes kirtimas per Lamanšą su gyvūnais reikia dokumentų. Beje, vienas klientas išsivežė auksaplaukę (turiu omeny šunį, ne blondinę) – pasirodo, reikėjo skiepų žymėjimo. Tai va, pasidomėk prieš važiuodamas.

Kelias per Europą – ką iš tikrųjų reiškia „saugus pervežimas“?

Kaip dažnai vairuotojas privalo ilsėtis ir ar tai apskritai svarbu?

Europos įstatymai byloja aiškiai – po 4,5 valandos vairavimo privaloma daryti 45 minučių pertrauką. Daugelis rimtų įmonių tai ir vykdo. Bet realybė? Kartais vairuotojas, norėdamas jums sutaupyti pusdienį, spaudžia ilgiau. Tai yra pavojinga. Aš asmeniškai žinau du atvejus, kai mūsų įmonėje vairuotojai buvo pamušti baudų Prancūzijoje už tachografo pažeidimus. Tiesą pasakius, saugus krovinių gabenimas į Angliją mikroautobusu prasideda ne nuo padangų, o nuo to, ar vairuotojas normaliai miegojo. Dažnai patarčiau rinktis įmonę, kuri nešokiruoja su ypač trumpu pristatymo laiku – tai gali reikšti, kad kažkas viršijama.

Ar svarbu tikrinti, ar mikroautobuso durų spynos tvarkos, prieš važiuojant į Angliją?

Pff, atrodo smulkmena, bet kartą turėjom situaciją: važiuojam per Prancūziją, liūtis, stovim kavinėje. Grįžtam – mašinos durys atdaros – neatlaikė viena spyna. Laimei, niekas nepabėgo, bet drėgmė prasiskverbė vidun, ir vieno kliento kartonai tapo kaip šlapios bandelės. Dabar mes tikrinam spynas prieš kiekvieną reisą, ypač jei vežame jautrius daiktus. Jūs, kaip klientas, galit irgi paprašyti parodyti. Jei spyna braška – tai ženklas, kad reikia tvarkyti. Saugus transportavimas – tai šimtas tokių smulkmenų, kurios vienos savaime neatrodo baisiai, o kartu sudaro problemą. Nepatingėkit pasižiūrėt.

Kas būna, jei pareigūnai sustabdo ir krovinys atrodo įtartinai?

Oho, tai gali būti įdomu. Kartą mūsų mikroautobusą sustabdė Prancūzijos pasienyje. Nes deklaruota, kad vežame buitinę techniką, o vizualiai atrodė, kad daugiasluoksnė truputį per daug primena apvalkalą. Pradėjo kraustyti. Tai užtruko tris valandas. Gali būti, kad pareigūnai buvo tiesiog nuobodžiaujantys, bet tai parodo: dokumentai turi atitikti realybę. Jeigu tu veža asmeninius daiktus – rašyk „asmeniniai daiktai“. Jei kiltų klausimų, geriau turėti sąrašą. Ir taip, gali patikrinti kiekvieną dėžę, nes Europoje muitinės turi teisę tai daryti.

Ar kelyje per Prancūziją saugu palikti mašiną per naktį?

Žinai, aš čia ne visai ekspertas dėl visų aikštelių, bet bendrai – Prancūzijoje nerekomenduočiau palikti pilno mikroautobuso neprižiūrimoje aikštelėje. Buvo atvejų, kai apiplėšdavo net mokamose. Geriausia yra vairuotojai, kurie žino saugias stovėjimo vietas – dažnai tiesiogiai prie autopralaide esančios kontroliuojamos aikštelės. Jei vykstate žiemą, šiaip jau niekur nereikėtų palikti be priežiūros, jei ten yra elektronikos. Realiai šiais laikais daugelis vairuotojų renkasi viešbutį su parkingu po kameromis. Kainuoja brangiau, bet jei tavo daiktai viduje verti kelių tūkstančių – verta. Aš pats saugiau jaučiuosi žinodamas, kad mašina po stogu.

Koks realus vidutinis greitis važiuojant mikroautobusu su kroviniu?

Matematika čia paprasta, bet ne tokia, kaip atrodo. Atstumas nuo Vilniaus iki Londono apie 2100 km. Jei skaičiuotum 90 km/h – gautumsi per mažai. Realus vidurkis, mano patirtimi, yra 60–70 km/h. Kodėl? Nes degalinių sustojimai, eilės Lamanše, miestų apylankos, kamščiai. Kartą važiavom 18 valandų tik iki Kalė, nors žemėlapyje rašo 15. Jei kas nors žada atvaryti per dvi dienas – techniškai įmanoma, bet vairuotojas bus kaip zombis. Po tokių reisų aš pats miegu pusdienį. Tai skaičiuokite su tarpine nakvyne, jei nenorite, kad jūsų krovinį gabentų bemiegis šoferis.

Ar verta prašyti, kad vairuotojas siųstų GPS koordinates kas valandą?

Užsakant krovinių pervežimą į Angliją mikroautobusu, tai gali atrodyti protinga – žinai, kur yra tavo daiktai. Bet praktiškai tai vargina abu. Normali įmonė taip pati siūlo sekimą arba bent jau pranešimus kas kelias valandas. Jei prašysi kas valandą – vairuotojas turi stotis į šalikelę rašyti. Aš siūlyčiau kas 3–4 valandas arba tiesiog pasitikėti, nes jei jau rinkaisi vežėją, rinkis tokį, kuriam nereikia vaikščioti iš paskos. Beje, daugelis programų leidžia matyti realų laiką be JoksO (turiu omeny appsų).

Dokumentai, draudimai ir tie maži spąstai

Kurioje vietoje tikrinamas krovinio svoris – ar tik Anglijoje?

Svoris tikrinamas visur, kur yra mobile scales. Prancūzijoje labai mėgsta, ypač prie didesnių autopralaidžių. Kartą mūsų mikroautobusas buvo perkrautas trys šimtais kilogramų – klientas pridėjo daiktų paskutinę minutę ir nepasakė. Strasbūro apylinkėse sustabdė, svėrė, bauda. O mes galvojom, kad svarstyklės tik Vokietijoje. Nėra taip. Saugus gabenimas reiškia, kad masė turi atitikti techninę pasą. Mikroautobusai dažnai nėra skirti tonoms krovinio. Jei vežėjas sako „telpa ir viena toną daugiau“ – klausyk įtariai. Geriau du reisai nei viena bauda ir konfiskavimas.

Ar pakanka CMR ar reikia dar kažko papildomo?

CMR – pagrindas. Bet jei veži asmeninį turtą, ne visada reikia CMR. Kartais pakanka tiesiog priėmimo-perdavimo aktas, sąrašas ir sutartis. CMR labiau kai komerciniai kroviniai. Aš patarčiau turėti atskirą pakavimo sąrašą su daiktų verte – jei draudimas galvos. Nes CMR riboja atsakomybę pagal kilogramą (na, ne visada, bet dažniausiai). O jei tavo dėžėje yra 5000 eurų vertės kompiuteris, o CMR atsakomybė yra 8 eurai už kilogramą... supranti? Gali gauti anekdotišką kompensaciją. Tai apsidrausti atskirai – gudrus ėjimas, nors ir kainuoja.

Kas atsakingas, jei mano krovinys subraižo kito žmogaus daiktus mikroautobuse?

A, surinktinis krovinys. Čia pieva, kurioj auga konfliktai. Jei tavo daiktai sumaitojo kito daiktus, atsakomybė paprastai krenta tam, kas tai supakavo – t.y. tau. Nes vežėjas nežino, ką tu įdėjai į dėžę. Bet jei vežėjas krovė ir fiksavo – tada galima ieškoti jo atsakomybės. Buvo situacija: vežėm du klientus iš Lietuvos į Angliją, vieno metalinis stovas įsirėmė į kito televizorių. Ginčai mudviejų savaitę. Dabar mes reikalaujame, kad surinktiniuose reisuose viskas būtų medinėse arba kartoninėse dėžėse. Jokių atvirų lempų. Niekam nepatinka, bet saugiau.

Kaip patikrinti, ar įmonė turi licenciją tarptautiniams pervežimams?

Licencija – tai ne tik popierius. Ji turi būti ir skaitmeninėje erdvėje. Lietuvoje vežėjų sąrašus tvarko... hm, tiksliai nepasakysiu kur, bet žinau, kad STIC (nors dabar gal kitaip vadinasi) turi duomenis. Ai, tiesiog paprašykite nuotraukos licencijos. Jei įmonė rimta – atsiųs per 5 minutes. Jei pradeda kvailioti – blogas ženklas. Saugus krovinių transportavimas negali vykti su pažįstamu, kuris tiesiog turi mikroautobusą ir ūkiškai vežioja. Muitinė gali susemti, o tavo daiktai – strigti pasienyje. Rimtas skaudulys. Patikėk, mačiau taip nutinkant.

Ar draudimas galioja, jei mikroautobusu vežamas ne tik krovinys, bet ir keleivis?

Čia toks slidus ledkalnis. Krovinių draudimas ir keleivių draudimas – skirtingi dalykai. Jei mikroautobusas registruotas kaip krovininis, o viduje vežasi žmogus – turi būti aišku, kad jis vyksta kaip keleivis, o ne kaip paslėptas krovinys. Kitaip draudikas gali išsisukti. Buvęs atvejis: klientas važiavo priekyje, įvyko incidentas, pasirodo – polise nebuvo įrašytas keleivių vežimas. Gydymo sąskaita liko klientui. Tai jei važiuoji kartu – paklausk, ar esi įtrauktas. Geriau žodžio „wow, aiškiai nereikėjo“ išvengti, nei paskui aiškintis su draudimo brokeriu po pusmečio.

Kai kas nutinka ne pagal planą – realios situacijos

Kas jei vairuotojas pavėluoja pusdienį – ar tai normalu?

Normalu? Ne. Pasitaiko? Taip. Kamščiai Lamanše, sugedęs liftas kelyje, netikra juosta Vokietijoje – visko būna. Pusdienis, jei stigo geras priežastis, dar pusė bėdos. Bet jei vėluoja dieną ir niekas nepasiekia – skambink. Rimtos įmonės duoda žinoti pačios. Aš pats prisipažinsiu – kartą vairuotojas manęs nepasiekė pusdienį, nes jo telefonas išsikrovė, o jis buvo už 300 km. Buvau piktas. Bet realybė tokia, kad ne viskas kontroliuojama. Svarbu, kad vėlavimas nebūtų dėl to, kad vairuotojas paėmė dar vieną užsakymą iš šono. Tai jau blogybė.

Ar pasitaiko, kad įmonės paima užstatą ir dingsta?

Deja, taip. Yra tokių „firmų“, kurios gražiai kalba, paima 200 eurų užstatą, o paskui – telefonas išjungtas. Aš pažįstu žmogų, kuriam taip nutiko su „perkraustymu į Londoną už super kainą“. Dingę. Nebuvo nei mašinos, nei pinigų. Kai kuriems veikėjams tai – verslo modelis. Saugus krovinių gabenimas į Angliją prasideda nuo pasitikėjimo. Jei įmonė prašo visos sumos į priekį – pabėk. Normalu yra 20–30 proc. Avansas ir likutis gavus daiktus. Arba pasirašyta sutartis su išrašu. Jokių grynųjų be kvito – tai taisyklė numeris vienas.

Ką daryti, jei pasieniečiai atidaro ir pradeda kraustyti mano daiktus?

Nekarščiuok ir nestum ant jų. Turi teisę, turi pareigą. Geriausias ginklas – ramus balsas ir dokumentai. Jei turi pakavimo sąrašą – paduok. Jei klausia, kodėl veži daiktus, o ne parduodi – sakyk tiesą: asmeniniai daiktai, kraustymasis. Kartą pasienietis klausė, kodėl viename lagamine 15 porų batų. Klientas panikavo, ėmė aiškinti, kad parduoda. Bam – komercinis krovinys be deklaracijos. Būtų pasakęs „turiu daug batų, mėgstu batus“ – būtų praleidę. Tiesa, greičiausiai juos apžiūrėjo dėl to, kad... na, nežinau, gal tvarka tokia. Bet ramybė – tavo sąjungininkė.

Ar buvo atvejų, kai mikroautobusas tiesiog sugedo vidury niekur?

Žinoma. Technika – technika. Buvo pernykščiais – sugedom Belgijoje, apie 80 km iki Ostendo. Generatorius. Gerai, kad turėjom draudimo pagalbos numerį, blogai, kad reikėjo laukti 7 valandas. Klientai nervinosi – suprantama. Tai aš dabar visada sakau: ar įmonė turi veikiantį 24/7 pagalbos telefoną? Ar jie žino, kuriame Belgijos krūme šiuo metu stovi tavo mašina? Jei ne – vargu, ar gali vadinti tai saugiu transportavimu. Patikimas mikroautobusas privalo būti tvarkingas, bet dar svarbiau – kad įmonė nepaliktų tavęs tyruos be ryšio.

Ką reiškia „surinktinis krovinys“ ir ar tai saugu mano daiktams?

Surinktinis – kai tavo daiktai važiuoja kartu su kitų klientų daiktais toje pačioje mašinoje. Kaina mažesnė, bet rizika didesnė. Ne dėl to, kad kas nors specialiai kenks – tiesiog daugiau krovimų, daugiau judėjimo, daugiau atidarinėjimų. Kartais pasitaiko, kad kitas klientas pakrauna krtvai (turiu omeny netvarkingai) ir jo daiktai grasinanti griūti ant tavųjų. Mes bandome atskirti zonomis, bet dviejų klientų daiktai retai būna puikiai izoliuoti fiziškai. Jei veži brangią elektroniką – geriau užsisakyk individualų reisą. Jei tik sofos ir dėžės – surinktinis visai pakenčiamas. Ekonomija, supranti.

Kainos, sutartys ir kaip nepakliūti ant kabliuko

Kodėl vieni prašo 800 eurų, o kiti 1800 už tą patį maršrutą?

Kainos – tai kaip sniego ritinys. 800 gali būti surinktinis, be pakrovimo, be draudimo, su senesniu automobiliu. 1800 – individualus, su draudimu, su vairuotoju, kuris žino Londono zonais. Bet kartais ir 800 yra apgaulė, kad prisiviliotų, o paskui prideda už kiekvieną laiptą. Buvęs atvejis – klientas sutarė už 700, o sumokėjo 1400, nes buvo „nenumatytų muitų“ ir „papildomo kuro“. Atsargiai. Saugus gabenimas į Angliją mikroautobusu turi kainuoti tiek, kiek lemia sąžininga sąmata. Jei matai pernelyg pigu – klausk, kas įskaičiuota. Pigi paslauga brangiai kainuoja.

Ar mokėjimas dalimis yra normalus dalykas tarptautiniuose pervežimuose?

Taip, netgi standartas. Dažniausiai 30 proc. kai sutinki, 70 proc. kai gauni daiktus. Tai apsauga abiems pusėms. Buvo atvejų, kai klientas atsisakė mokėti likutį Anglijoje, nes „sofa subražyta“ – nors subraižymas buvo jau prieš tai. Mokėjimas dalimis leidžia deryboms vietą. Jei vežėjas reikalauja viskės (turiu omeny visos sumos) grynaisiais prieš pakrovimą – pagalvok du kartus. Rimtai, tai ženklas, kad kažkas ne taip.

Ar reikia pasirašyti sutartį, ar gali būti ir žodinis susitarimas?

Žodinis susitarimas – draugams, ne tarptautiniams pervežimams. Sutartis – tai vienintelė apsauga, jei kas nutiko. Nereikia dešimties puslapių, užtenka dviejų: kas, ką, kur, kada, kiek, ir kas atsako jei... Jei įmonė atsisako rašyti – raudona vėliava. Aš mačiau, kaip žmonės pasitikėjo „draugo rekomendacija“, o paskui, kai dingo daiktai, draugas nebeatsiliepė. Sutartis su antspaudu ir banko rekvizitais verčia abi puses likti sąžiningoms. Neturiu ką daugiau pridurti – be popieriaus tu niekas, su popieriumi bent jau turi kuo griebtis.

Kokios yra tos klasikinės klaidos, kurių daro žmonės pirmą kartą veždami daiktus mikroautobusu į Angliją?

Pirma – netikrina svorio. Antra – supakuoja kaip šventės likučius. Trečia – per vėlai pradeda ieškoti vežėjo. Ketvirta – pamiršta paklausti apie draudimą. Aš dažnai sakau, kad pirmas kartas yra kaip pirmas pasimatymas: norisi viską idealiai, bet vis tiek kažką užmirši. Buvo toks klientas, pakrauna viską į maišelius iš prekybos centro. Atvykus – maišeliai plyšę, daiktai išbyrėję. Kitas atvejis – nepasakė, kad reikia kelti į trečią aukštą be lifto. Vairuotojas atsisakė, klientas supyko. O galėjo sutartį aptarti iš anksto. Planuok, klausk, rašyk – tada mažiau streso.

Ar galima reikalauti, kad daiktus pristatytų buto viduje, o ne tik kieme?

Gali reikalauti, bet turi būti aišku iš anksto. Mūsų vairuotojai dažnai dirba vieni – kilnoti pianiną į septintą aukštą neįmanoma. Jei reikia kėlimo į vidų, klausk ar tai įskaičiuota. Jei ne – samdyk perkraustytojus atskirai arba klaikvėk (ai, velnias, turiu omeny – derėkis) dėl papildomos poros rankų. Kartais mes susitariame, bet britiški namai siauri – mikroautobusas gali neprieiti prie durų. Tada reikia neštis. Geriau žinoti, kad kieme paliksi daiktus, nei viltis, kad šoferis bus ir Hercules, ir vairuotojas viename. Nekelk kartelės per aukštai be priežasties.

Išvada

Galiausiai, jei norite saugaus krovinių gabenimo į Angliją mikroautobusu, nepasikliaukite vien skelbimu internete. Paskambinkite, paklauskite kvailų klausimų, pamatuokite savo daiktus ir pareikalaukite sutarties. Aš per dvidešimt ketverius metus mačiau visko – nuo šlovingų reisų iki absoliučių fiasko. Didžioji dalis problemų kyla ne iš technikos, o iš to, kad kažkas kažką pamiršo pasakyti arba nesusitvarkė popierių. Būkite atviri, būkite konkretūs ir nepamirškite – mikroautobusas yra tik priemonė, o visas saugumas prasideda nuo žmonių tarpusavio supratimo.