Saugus ir greitas siuntinių pristatymas Anglijoje: ką žinoti prieš paketuojant daiktus

Dvidešimt ketveri metai perkraustymuose – skamba kaip ilgas laikas, bet kai prisėdi pasikalbėt, supranti, kad kiekviena siunta į Angliją turi savo charakterį. Vieni klientai siunčia senelės porcelianą į Londoną, kiti – visą studiją į Birmingamą. Saugus ir greitas siuntinių pristatymas Anglijoje yra įmanomas, bet retai būna toks paprastas, kaip parašyta ant kurjerių svetainių. Ypač po Brexit. Šiandien pasistengsiu atsakyt į tuos klausimus, kuriuos man užduoda vakarais, kai jau norėčiau išgert antrą kavą, o telefonas vis vibruoja.

Pradžiai – kas iš tiesų rūpi

Kiek laiko trunka siuntinių pristatymas į Angliją – realiai, be reklaminių pažadų?

Jei veža tiesiai iš Lietuvos į Londoną, su normalia įmone, dažniausiai gauni per 3–7 darbo dienas. Ne 24 valandas, ne 48, nors daug kas taip paišo. Būna ir dviejų savaičių, jei muitinė nusprendžia, kad tavo popieriuose "kažkas ne taip". Atmink: greitas siuntinių pristatymas Anglijoje įmanomas, bet Anglija jau nebe ES. Kartais tenka palaukt. O jei siunti gruodį? Pamiršk, kad prieš Kalėdas kas nors skubės. Visi skubėjo prieš tave.

Ar saugu siųsti vertingus daiktus į Londoną paštu ar geriau kreiptis į perkraustymų bendrovę?

Paštas puikus laiškams. Rimtai. Bet jei siunti svarų sidabro rinkinį ar kompiuterį, aš asmeniškai rinkčiausi durų iki durų paslaugą per vežėją, kuris žino, kas yra draudimas. Paštas tvarkingas, bet jų logistikos centruose tavo dėžė – viena iš tūkstančių. Perkraustymų kompanija dažniausiai paima daiktą iš namų, supakuoja tinkamai ir veža su mašina, kurioje nebetampo draugų dviračiai. Kaina didesnė, ramybė – irgi.

Ką pirmiausia reikia sutvarkyti, kai nusprendžiu siųsti daiktus į Birmingamą?

Pirmiausia – sąrašas. Ne draugams, o sau pačiam. Ką siunti, kokia vertė, ar yra skystžių. Tada dokumentai. Po Brexit reikia tvarkingos sąskaitos faktūros, kartais EORI numerio. Ir dar viena smulkmena – gavėjo adresas Anglijoje. Atrodo juokinga, bet teko matyti, kai klientas nurodo "Birmingham, near that big Tesco". Kurjeriui tai nepadės. Rimtai, patikrink pašto indeksą. Tas kodas svarbesnis nei gatvės pavadinimas.

Kainos. Visada kainos.

Kiek kainuoja greitas siuntinių pristatymas Anglijoje dabar, 2024 metais?

Karčiųjų tiesų laikas, jei galima taip pasakyt. Maža dėžė, sakykim, iki 20 kg, su normaliu draudimu ir pristatymu į butą Anglijoje, šiuo metu kainuoja nuo 90 iki 160 eurų. Jei siunti pūstinukę – pigiau, bet čia retas atvejis. Kaina priklauso nuo svorio, taip, bet ir nuo tūrio. Didelė tuščia dėžė gali kainuoti brangiau nei maža, sunki. Dar prisidės kuro priemoka (kai kurios įmonės ją pridengia, kitos – atvirai rodo). Greitis kainuoja. Tobulas ir saugus siuntimas į Angliją niekada nekainavo penkių eurų, nepriklausomai ką tau pažadėjo skelbimas.

Kodėl kai kurie vežėjai žada pervežti už 50 eurų, o man galutinėje sąskaitoje parašo 140?

Todėl kad pirmasis skaičius – tai kabliukas. Pamenu, prieš kokius trejus metus (ar ketverius? laikas bėga) vilnietis paskambino ir sakė, kad rado 45 eurų pasiūlymą į Readingą. Galutiniame etape prie to prisidėjo pakuotės medžiagos, krovos darbai, kuro mokestis ir "administracinis mokestis". Esmė: jei matote kainą, kuri skamba neįtikėtinai, ji tikriausiai taip ir yra. Sąžiningos įmonės iš karto pasako apie visas pozicijas. Tos kitos... na, jos tiki, kad paskui neišeisi iš tos "pelkės".

Ar verta mokėti už draudimą, jei siunčiu tik senas knygas ir porą lempų?

Senos knygos jums brangios, ar ne? Tada verta. Draudimas kainuoja papildomai, dažnai 2–3 procentus nuo vertės, bet jei kas nutinka, nereikia įrodinėti kaltės savo žodžiu. Aišku, jei siunti šiukšles, kurių nenorėjai išmest – gal ne. Bet asmeniniai daiktai turi emocinę vertę, o draudimas dengia ir faktinę. Buvo atvejis, kai klientė siuntė rankdarbius į Bristolį. Dėžė krito. Be draudimo – būtų verkiama. Su juo – atsiuntėm naujas medžiagas ir gyvenimas toliau sukosi.

Pakuotė – čia visi daro klaidų

Ar galiu pats supakuoti daiktus į paprastas kartonines dėžes, ar būtinos specialios?

Gali pats, bet panaudok dvigubas sieneles. Kai kurie klientai susirenka dėžes iš parduotuvių prie konteinerių – gerai, jei jos sausos. O jei ten buvo šampūnas? Tuščios vietos viduje turi būti užpildytos burbuline plėvele arba – kas pigiau – laikraščiais. Ne žurnalų blizgančiais popieriais, jie slidūs. Kartonas turi išlaikyti 15–20 kg. Vieną kartą mačiau, kaip vyrukas supakavo vertingą siuntinį į... lagaminą su užtrauktuku. Ne, taip neveikia. Kartonas. Tvirtas. Nupjauti kampus, jei yra laisvės.

Ką daryti jei neturiu laiko supakuoti – ar vežėjas tai padarys už mane?

Taip, bet kainuos. Mes, pavyzdžiui, siūlome pakavimą nuo 30 eurų už valandą, priklausomai nuo daiktų kiekio. Bet turi žinot: jei vežėjas pakuoja, jis atsakingas ir už to turinio būklę. Jei pats supakavai blogai – vėliau bus sunkiau įrodyt, kad kaltas jis, o ne tavo senas laikraštis, kurio panaudojai per mažai. Visada fotografuok prieš atiduodant. Rimtai, telefonas kišenėje – nufotografuok. Aš tai kartoju kiekvienam, net jei pavargstu girdėt save.

Kodėl kartais atkeliavusios dėžės atrodo lyg po jomis važinėtų traktorius?

Logistikos terminale jūsų dėžė niekam nėra asmeninė šventė. Yra konvejeris, yra krovikai, kurie per dieną apdoroja šimtus siuntų. Net jei ant dėžės parašyta "dėmesio, trapu", nes visi skuba. Štai kodėl vidinis pakavimas svarbesnis už išorinį užrašą. Vienoje situacijoje klientas siuntė taurių rinkinį į Leedsą. Dėžė atrodo lyg po tanku. Bet taurės liko sveikos, nes tarp kiekvienos buvo suvyniota į trijų sluoksnių plėvelę. Išorė ne visada atspindi vidų.

Dokumentai, muitinė ir Brexit

Kokie popieriai reikalingi siunčiant asmeninius daiktus į Angliją po Brexit?

Pakankamai painu. Reikia siuntos turinio aprašo anglų kalba, sąrašo su vertėmis eurais, ir, jei siunti kaip fizinis asmuo juridiniam asmeniui arba jei vertė viršija tam tikrą ribą – EORI numerį. Dar reikia gavėjo tapatybės įrodymo kopiją kartais. Žodžiu, popieriai. Muitinė tikrina dažniau nei anksčiau, nes dabar Anglija – trečioji šalis. O jei kažko trūksta? Siunta stringa. Kartais savaitę. Kartais mėnesį. Geriau perspėt, nei gailėtis vėliau, kaip mėgstu sakyt.

Ar galiu siųsti maisto produktų – sūrio, duonos – drauge su kitais daiktais?

Ne. Na, tiksliau – kai kurias konservuotas prekes galima, bet šviežias produktas – draudžiamas. Mėsos, pieno, kiaušinių – tikrai ne. Kartais žmonės bando įsprausti šakotį į siuntinį, nes važiuoja pas vaikus. Suprantu jausmą. Deja, JK muitinė tai laiko rizika. Jie gali konfiskuot ne tik maistą, bet ir pristabdyti visą siuntą. Tiesiog nesiųsk valgomų dalykų. Palik tai vokams, kuriuos nuneši patys į paštą, kai vėl aplankysi.

Kas atsitiks, jei suklysiu deklaruodamas siuntos vertę?

Gali tekt mokėti baudą. Arba muitą, kurio nereikėjo. Ir dar delsimą. Buvo atvejis – clientas (atsiprašau, klientas, sugalvojau anglišką žodį, nesusilaikiau) įrašė, kad nešiojamojo kompiuterio vertė – 50 eurų. Muitinė nusprendė, kad tai verslo siunta, nes kaina per žema. Savaitės diskusijos. Teisinga vertė – svarbu. Ir neįtikėtinai maža vertė atrodo įtartinai taip pat, kaip ir per didelė. Būk sąžiningas. Tiksliau – būk realistas. Deklaruok tą, ką realiai ir sumokejai prieš trejus metus, atėmęs nusidėvėjimą.

Kai kas nors nutinka ne taip

Ką daryti jei siuntinys dingsta kur nors pakeliui tarp Vilniaus ir Mančesterio?

Pirma – nepanikuok. Antra – skambink vežėjui, ne kartą. Gerai veikiančios įmonės turi sekimo numerį, bet sekimas kartais rodo tik "palikta sandėlyje". Jei dingimas trunka ilgiau nei dešimt dienų, rašyk laišką su visais duomenimis. O jei vežėjas nutylisi? Jei neatsiliepia į trečią žinutę? Tuomet kreipkis į vartotojų teises arba, jei buvo draudimas – tiesiai į draudikus. Praradimas retas, bet pasitaiko. Ypač per didžiąsias šventes, kai terminaluose chaoso daugiau nei žmonių.

Kodėl kai kurios įmonės tiesiog nustoja atsiliepti kai siuntinys jau sumokėtas?

Oi, čia jau nebe paslaptis. Yra tokių "firmų", kurios iš tikrųjų yra didesnės firmos atkarpos arba tiesiog tarpininkai be savo parko. Jie surenka pinigus, perduoda siuntą trečiai šaliai, o kai kyla bėda – dingsta po vandeniu, nes neturi ką pasakyt. Tai nemaloni tiesa, bet aš tai mačius per šitą 24 metų laikotarpį ne kartą. Kaip apsisaugot? Tikrink, ar įmonė turi fizinį adresą Lietuvoje, ar dirbančius vairuotojus, o ne tik gražią svetainę. Jei kaina žemiau rinkos vidurkio tris kartus – pats supranti, kur čia koks šuo pakastas.

Ar visada gauni pinigų grąžinimą, jei siuntinys sutraiškytas?

Ne, ne visada. Ir ne iš karto. Pirma reikia įrodyti pažeidimą – nuotraukos gavimo metu, pakavimo čekiai, deklaruota vertė. Jei pats supakavai per silpnai, draudimas gali atsisakyt mokėti, nes tai – tavo kaltė. O jei kaltė vežėjo? Procesas gali užtrukti mėnesius. Teko matyti, kai žmogus kovojo dėl 1200 eurų televizoriaus pusę metų. Gavo. Bet nervai. Štai kodėl aš sakau: netaupyk ant pakuotės, netaupyk ant draudimo, ir venk tų vežėjų, kurie sako, jog "pas mus niekada niekas nesigauna".

Saugumas – o kas jei...

Kaip supakuoti porcelianą, kad jis išgyventų kelionę iki Liverpulio?

Porcelianas – pats pikčiausias keleivis. Neparuoštas lėkštė gali sulūžti nuo kelių vibracijų. Kiekvienas daiktas atskirai į burbulinę plėvelę, tada į kartoninį voką, tada tarp jų – ne mažiau nei 5 cm apsaugos. Dėžė neturi turėti tuštumų. Ja neturi būt galima pakratyti ir girdėti dingsėjimą. Buvęs atvejis: ponia iš Klaipėdos siuntė arbatinį servisą. Aš asmeniškai vyniojau kiekvieną puodelį. Devynios valandos. Atvyko sveiki. Tai taip, trunka, bet tai yra tas saugus siuntinių pristatymas Anglijoje, apie kurį žmonės svajoja.

Ar verta žymėti dėžes "trapus", ar tai tik pritraukia tinginių krovėjų dėmesį?

Atvirai? Man rodos, kad dideliuose terminaluose tie lipdukai jau nieko nereiškia. Jie netgi... hmm... ne, palauk, čia gal aš per daug cinikas. Žinokit, aš nesiimčiau teigti šimtu procentu, bet dalis krovikų tai pastebi. Kita dalis – ne. Geriau investuoti į tvirtą pakuotę nei į raudoną lipduką. Nors jei jau dedi, dėk iš visų keturių pusių, ne tik iš viršaus. Kartą klientas užrašė "fragile" tik ant dangčio. Dėžę pastačius ant šono – užrašo nematė niekas. Neišgelbėjo.

Ką reiškia „durų iki durų“ pristatymas realybėje Anglijoje?

Teoriškai – vežėjas paima iš tavo buto Vilniuje ir atiduoda į butą Londone. Praktikoje – Anglijoje daugelis privačių namų turi vietas, kur didelės mašinos nepravažiuoja. Tada skambutis gavėjui. Jei niekas neatsiliepia – siunta gali atsidurti artimiausiame kinds pointe (atsiprašau, krendų punktą norėjau pasakyti, skirstymo centre). Ir dar vienas dalykas: jei gavėjo namuose penktas aukštas be lifto, kurjeris gali paprašyti pagalbos. Arba palikti prie durų laiptinėje. Turėk tai omenyje.

Skirtingi siuntimo būdai

Skirtumas tarp pašto, kurjerių ir perkraustymų kompanijų – kam ką rinktis?

Paštas – pigu, bet pats nevaldai laiko ir saugumo. Kurjeriai (tokie kaip DHL ar FedEx analogai) – gerai dokumentams ir mažoms dėžėms, bet brangu, jei tūris didesnis. Perkraustymų ir krovinių kompanijos – kai reikia pervežti baldų fragmentus, daugybę dėžių arba kai nori, kad žmogus atsakytų telefonu ne robotas. Saugus ir greitas siuntinių pristatymas Anglijoje dažnai vyksta per mažesnes, specializuotas įmones, kurios pačios nuvažiuoja abiem kryptim. Jos turi mažiau siuntų, bet daugiau dėmesio kiekvienai. Tvarkingiau nei masinė logistika, tikrai sakau.

Ar galiu siųsti dalį baldų ir drabužių vienu metu, ar tai jau tampa persikraustymu?

Gali. Ribos hūm... (hmm, turbūt rašau per greitai) – ribos nėra kažkokios griežtos. Jei turi tris dėžes drabužių ir vieną komodą, tai vis dar siuntinys. Jei turi komodos, dviejų metrų sofą ir šaldytuvą – tada jau perkraustymas. Arba FTL (full truck load), jei nori tarptautinių perkraustymų žargonu. Tiesiog pasakyk vežėjui ką turi – jie pasakys, ar telpa į bendrą krovinį. Dažnai į Angliją važiuojančios mašinos turi laisvų kubinių metrų. Pasinaudok tuo, jei neskubi.

Ar egzistuoja toks dalykas kaip per greitas pristatymas – kai skubini ir padarai klaidą?

Taip. Aš vadinu tai "vakarykščio sindromu". Klientas skambina antradienį, o trečiadienį jau nori daiktų Bristolyje. Skuba viskas: dokumentai supainiojami, dėžės blogai užklijuojamos, pamirštamas Everestas... oi, EORI numeris. Tada vėluoja ne dėl kelio, o dėl to, ką padarei pats sau. Skubėk lėtai – aš žinau, tai skamba kaip banalybė, bet per 24 metus mačiau šimtus suskubusių žmonių. Dienos dvi skirtumo – niekis. Savaitė muitinėje dėl klaidingo popieriaus – kančia.

Praktiniai patarimai prieš atiduodant daiktus

Ar reikia fotografuoti siuntinį prieš perduodant vežėjui?

Taip. Ir ne tik dėžę. Jei gali – vidų ir turinį. Ne todėl, kad jų ne visi vežėjai vagys. Bet jei kils ginčas, nuotrauka – tavo draugas. Aš savo klientams siūlau nufotografuoti pasą, ant dėžės užklijuoti lipduką su numeriu ir tą patį numerį įrašyti į savo telefoną. Atrodo kaip šnipinėjimas? Gal. Bet kai siunti daiktus į kitą šalį, paranojoje nėra nieko blogo. Geriau permanyti nei poto dvi savaites aiškintis kas, kur ir kodėl. O telefonas fotografuoja puikiai.

Ką tiksliai reiškia kai vežėjas klausia "kiek kubinių metrų"?

Tai tūris. Pamatuoji dėžės aukštį, plotį, gylį metrais, sudaugin tris skaičius. Pvz., 0,5 x 0,4 x 0,6 = 0,12 kubo. Jei turi penkias tokias dėžes – 0,6 kubo. Vežėjas skaičiuoja, ar tai telpa į laisvą vietą mašinoje. Ne svoris bus problema, o tūris. Didelė spinta, kuri sveria 30 kg, užims vietą, kur galėtų tilpti 200 kg knygų. Todėl jie ir klausia. Jei nežinai – atsiūsk išmatavimus. Arba nufotografuok daiktą šalia kėdės ar durų – taip mes matom mastelį. Ne visi klientai turi ruletę po ranka, suprantama.

Kokia yra didžiausią klaida, kurią lietuviai daro siųsdami daiktus į Angliją?

Bandymas sutaupyti ant paskutinės paslaugos. Renkasi pigiausią variantą be draudimo, be sekimo, tiki, kad "draugas pažįsta vaikiną, kuris važiuoja". Tas vaikinas dažnai važiuoja kartą į mėnesį, be draudimo, ir jei kas nutinka – jis nekenčiamas, o ne padeda. Saugus siuntinių pristatymas Anglijoje kainuoja. Punktas. Jei neturi pinigų dabar – palauk mėnesį, sudek į saugią vietą, bet nesiųsk pro neaiškų kanalą. Vertingi daiktai nusipelno vertingo vežimo. Tai ar tikrai reikia tos komodos dabar, ar gali palaukt iki kitos savaitės?

Pabaigai – keletas nepatogių tiesų

Ar tikrai Anglijoje viskas pristatoma saugiai, ar taip tik atrodo reklamose?

Reklamos rodo šypseną ir greitą furgoną. Realybė – lietus, siauros gatvės, kurjeris, kuris turi dvidešimt minučių. Štai kodėl vidinė apsauga tavo dėžėje svarbesnė nei išorinis pasaulio tobulumas. Saugus pristatymas prasideda ne Anglijoje, o tavo svetainėje. Kiek įdėjai pastangų į pakavimą, dokumentus ir teisingą adresą. JK pusėje daug kas priklauso nuo vietinio kurjerio, bet jei pagrindas padarytas teisingai Lietuvoje, tikimybė laimingai pabaigai – labai didelė. Tik nesitikėk, kad kas nors tavo daiktų nešios kaip kūdikio.

Kada geriausia nepirkti pigiausio siuntimo varianto, nors labai norisi sutaupyti?

Tada, kai siunčiamas turi bent šiek tiek vertės – piniginės arba emocinės. Kai reikia garantijos, kad jei kas nutiks – bus su kuo pakalbėti. Kai turi laiko terminą, kurio negali praleist. Pigiausias variantas tinka seniems žurnalams ir porai batų, kuriuos galima pakeist. Bet jei tai dėžė su vaikystės nuotraukomis? Nesiųsk tuomet pro neaiškius kanalus dėl dvidešimties eurų santaupų. Nusiraminimui tie pinigai negrįš. Rimtai, aš mačiau žmonių ašaras. Ir mačiau džiaugsmą, kai viskas praėjo sklandžiai. Skirtumas – dažnai kokybė, o ne kaina.

Išvada

Siųsti daiktus į Angliją šiandien nėra raketų mokslas, bet reikalauja galvos. Saugus ir greitas siuntinių pristatymas Anglijoje įmanomas, kai renkiesi ne kainą, o rankas, kurios tavo daiktus paims. Nufotografuok, supakuok, sutvarkyk popierius ir nepasikliauk pažadais, kuriuose per mažai informacijos. Jei ką – rašyk. Arba skambink. Geriau dešimt minučių pokalbio dabar nei mėnesis streso poto. Sėkmės siunčiant, ir saugios kelionės jūsų daiktams.